Vydūno dainų rinkinių sukaktis
Daiva Kšanienė
Žymusis Mažosios Lietuvos kultūros veikėjas, filosofas, dramaturgas, pedagogas Vydūnas (Vilhelmas Storosta, 1868–1953) daug nusipelnė ir mūsų krašto muzikinei kultūrai.
Kad chorai dainuotų lietuviškai
Vydūnas net 40 metų vadovavo savo įkurtai Tilžės Lietuvių giedotojų draugijai (1895–1935), rengė chorinės muzikos koncertus ir dainų šventes. Itin svarus indėlis, turintis vertingą išliekamąją istorinę ir meninę vertę, yra Vydūno sudaryti ir išleisti vieni pirmųjų Lietuvoje du chorinių dainų rinkiniai: „Lietuvos Aidos“ ir „Lietuvos varpeliai“. Nuo rinkinio „Lietuvos Aidos“ išleidimo šiemet sukanka 105 metai (1904), o nuo „Lietuvos varpelių“ – 100 metų (1909).
XX amžiaus pradžioje Mažojoje Lietuvoje sparčiai besikuriant mėgėjų chorams labai stigo lietuviško repertuaro. Buvo žinomos tik Vinco Kudirkos liaudies dainų harmonizuotės (rinkinėlis „Kanklės“/ I d. – 1895, II d. – 1899/) bei keletas Mykolo Racevičiaus-Račo, Juozo Dryjos-Visockio ir Juozo Kalvaičio dainų. Spragą ėmėsi užpildyti Vydūnas ir jo raginami bendraminčiai, keli Tilžėje gyvenę muzikai: Vydūno jaunesnysis brolis Albertas Storosta, mokytojų seminarijos muzikos mokytojas Karlas Janzas, choro dirigentas, vargonininkas, muzikos pedagogas Peteris Wilhelmas Wolffas ir kiti. Per keletą metų šie muzikai sukūrė (harmonizavo) beveik 100 dainų, sukurdami pradinį Mažosios Lietuvos lietuviškąjį chorų repertuarą.
Pirmosios – harmonizuotės
Daugiausia dainų (39) suharmonizavo stiprius profesinius muzikos pagrindus turėjęs A.Storosta (mokėsi Tilžės karališkoje muzikos mokykloje, studijavo Berlyno karališkajame akademinės bažnytinės muzikos institute).
Jo dainas, daugiausia skirtas keturių balsų mišriems chorams, labai mėgo Mažosios Lietuvos lietuvių giedotojų draugijos. Istorija liudija, kad nė vienas chorų koncertas neapsieidavo be šio autoriaus komponuotų dainų: „Lietuva, brangi šalele“, „Bernelio skausmas“ (arba „Už jūrun mareliun“; melodija paimta iš Antano Juškos liaudies dainų rinkinio), „Ištekėjusi“ (arba „Motuše sengalvėle“; melodija – iš Ch.Bartscho rinkinio), „Laivininko daina“ (arba „Vėjelis kyl, bangelės ūž“; latvių liaudies melodija), „Baranti senutė“ (melodija – iš Ch. Bartscho rinkinio) ir kitų. A.Storosta yra sukūręs ir keletą originalių chorinių dainų bei giesmių. Tai – „Našlaitė“, „Lietuvos žodelis“, „Gritutė“, „Lietuvos kalba ir daina“; ruošiamos rašyti, bet nesukurtos operos chorinis fragmentas „Gilanda“. A.Storosta sukūrė ir chorinių numerių Vydūno dramoms „Pasiilgimas veldėtojo“ („Laumių daina“), „Išvaduotojas“ („Viltis“), „Atbudimas“ („Nesibijok“, „Žadinimas“, „Kūrėjų ir kūrėjaičių giesmė ir malda“).
Nemaža dainų sukomponavo K.Janzas. Ypač paplito jo dainos „Amžius po amžių“ (arba „Senovės atsiminimas“; liaudies melodija), „Apskelbtojis“ (arba „Linelius roviau“; melodija – iš Ch.Bartscho rinkinio), „Nusprūdęs žiedelis“ (arba „Maružėm bėgau“; melodija – iš G.H.F.Nesselmanno rinkinio), „Didi stebuklai“ ir kitos.
Chorai mielai dainuodavo P.W.Wolffo komponuotas dainas, kurių melodijos dažniausiai imtos iš leidinio „Mitteilungen litauischen literarischen Gesellschaft“: „Be tėviškės“ (arba „O eisiu, eisiu“), „Bernelio daina“ (arba „Tai išdainavau visas daineles“), „Tėvynės balsas“ ir kitas.
Dauguma šių autorių dainų yra ne kas kita kaip klasikinės liaudies dainų harmonizuotės, išsaugant nepakeistą, autentišką liaudies melodiją. Jos subalsuotos laikantis klasikinės harmonijos taisyklių (nors jos dažnai pažeidžiamos); nepakankamai atsižvelgta į lietuvių liaudies dainų intonacinį bei derminį savitumą. Tačiau tuo metu, XX amžiaus pradžioje, lietuvių profesionaliosios muzikos kelio pradžioje, šių pirmųjų bandymų trūkumai suprantami ir pateisinami.
Įnešė didžiausią indėlį
Vis dėlto į Mažosios Lietuvos chorinio repertuaro kūrimo darbą didžiausią indėlį įnešė Vydūnas. Jis pats rinko lietuvių liaudies dainų ir giesmių melodijas, jas harmonizavo, laisvai perkomponuodavo kitų autorių kūrybą, rašė originalias dainas. Daugumą savo dainų Vydūnas sukūrė remdamasis lietuvių liaudies melodijomis, tačiau jas savaip transformuodavo, adaptuodavo, stengėsi „sukultūrinti“, t.y. priartinti prie akademinės muzikos tradicijų. Beveik visoms savo ir bendradarbių kūrėjų dainoms Vydūnas parašė savo žodžius, su tautosakiniais tekstais elgdamasis visiškai laisvai, tokiu būdu siekdamas išreikšti savąsias etines idėjas bei nuostatas
Vienos populiariausių XX amžiaus pirmoje pusėje Mažojoje Lietuvoje buvo tokiu būdu autorizuotos Vydūno dainos: „Tylūs varpeliai“ (transformuota lietuvių liaudies dainos „Saldi, gardi arielkėlė“ melodija), „Tėvynė“ (lietuvių liaudies daina „Kad aš jojau per girią“), „Nemunas“ (lietuvių liaudies daina „Plaukeliai mano geltoniji“).
Meniniu savitumu išsiskiria originalios Vydūno chorinės dainos jo paties tekstais: „Mes Lietuvos vaikai“, „Kūdikio dienos“, „Kanklės mano rankose“, „Rambynas“.
Įdomu, kad beveik visos Vydūno dainos yra savotiški bendraautoriniai darbai. Apie tai rašė pats Vydūnas: „Muzikos vyrai mano darbą tobulino, bet tankiai visai naujus du ar tris balsus parašė. Kartais ir aš jun darbą savaip taisiau. O kad būtų muzikališka klaida pastojusi, ji turi būti veikiau man priskaitoma“ („Lietuvos varpeliai“, Tilžė, 1909, psl. 2).
Pralenkė Didžiąją Lietuvą
Siekdamas, kad jo ir bendradarbių sukurtosios dainos kuo greičiau ir plačiau paplistų, Vydūnas sudarė ir bičiulei bei bendramintei Mortai Raišukytei padedant išleido du chorinių dainų rinkinius. Verta pažymėti, kad šie rinkiniai pasirodė anksčiau nei Juozo Naujalio ir Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dainų leidiniai Didžiojoje Lietuvoje.
Specialiai Vydūno raštams leisti M.Raišukytės įsteigtoje spaustuvėje „Rūta“ Tilžėje 1904 m. išspausdintas pirmasis Vydūno sudarytas dainų rinkinys „Lietuvos Aidos“, kuriame įdėtos 53 dainos. 1909 m. „Rūtos“ spaustuvė išleido antrąjį Vydūno dainų rinkinį „Lietuvos varpeliai“ su 30 dainų ir 2 giesmėmis.
Minint šių rinkinių išleidimo sukaktis verta prisiminti, kad pirmųjų Mažosios Lietuvos autorių dainos turėjo didžiulę reikšmę XX amžiaus pradžios muzikinei chorinei praktikai ir visai jaunai nacionalinei lietuvių muzikos kultūrai.
