Žalia žolė, bet ne žolė

Jaunųjų kūrybos konkursui

Žalia žolė, bet ne žolė

Ričardo Šileikos nuotrauka

Vaida Balbieriūtė

Saulė lėtai, lėtai mane nurengia… Nuvelka viską, net odą… jaučiuosi kaip vanduo… Tada prieina vėjas… papučia man tarp kaulų ir sušnabžda: „Renkis, nėra laiko dykinėti“. Apsirengusi tyliai tipenu paskui ir laukiu, gal pasakys ką? Tačiau jis tyli, nieko nesako, tik kartkarčais atsisukęs patikrina, ar seku jį… kartais, kai pavargstu, jis mane nuneša porą žingsnių, pasodina ant medžio viršūnės, o pats tylėdamas surūko suktinę… Man negalima, nes kitaip aš jį paliksiu ir jis man nespės parodyti to, pas ką einame… Kai pavargstu, jis man leidžia užmigti. Ir tada aš sapnuoju…

Priešais sėdi Eglė ir juokiasi, o tas jos juokas toks keistas, vaikiškas… Paklausiu: „Iš ko čia taip juokiesi?“ – o ji tik parodo į Elfą: ,,Žiūrėk, jis vaidina vilką“… Tačiau mes dviese, šiame kambaryje nieko kito nėra… Taip, ir pradeda kilti šypsnys. Jis kyla žandais ir sustingsta, neina nustoti juoktis… o tas juokas toks keistas, vaikiškas…

Atsibundu. Keistas sapnas… Šalia manęs jau sėdi vėjas ir laukia. Pakylu ir keliaujame toliau… Jis mane vedasi siauru takeliu, o aplink vien pievos. Ryškiai žalios, kur ne kur net smaragdinės dėmės lengvai juda einant pro šalį vėjui… Šis vingiavimas mane lyg siūbuoja, neša… ir staiga priešais pamatau degantį krūmą. Jo šviesa nei šildo, nei šviečia. Ji tiesiog yra. Tokia artima, bet tuo pat metu ir šaltai balkšva… Stoviu ir žiūriu į tą krūmą, o jis tiesiog dega. Dega to, kol sudega. Prie manęs prieina vėjas ir taria:

– Paimk pelenų.

– Nenoriu. Aš išsitepsiu…

– Gal išsitepsi, o gal ir atvirkščiai. Tai priklauso tik nuo tavęs…

Išsitepu jais veidą. Jie mane dusina, pradeda svaigti galva… apalpstu.

Atsimerkiu. Priešais – kriauklė. Ant vonios krašto guli kažkokia mergina ir vemia… Nenoriu to nei matyti, nei girdėti, tad atsistoju ir einu i kambarį. Visi apie kažką diskutuoja:

– Ne, jūs nesuprantat. Žmogus jau gimsta su protu, tik per gyvenimą jį išvysto, tobulina. Arba naikina. Taip atsitiko jums visiems…

– Jo… Aš irgi kažkur skaičiau. Tipo mes ten reinkarnuojamės, ar kažkaip… ir iš praeito gyvenimo ateina mūsų sukaupta patirtis, žinios. Nu ir panašiai…

– Bet aš nesuprantu… jūs čia kažką nusišnekat. Su kokiu protu? Žmonės gimsta su rankomis, o ne su protu…

Ir visi pradeda juoktis… Ne, aš nenoriu čia būti. Išeinu į lauką. Akyse migla. Rankos šąla. Prisidegu cigaretę ir jaučiu, kaip vėjas man kedena plaukus. Atsisėdu ant laiptų, užsimerkiu. Tuoj… tuoj ateisiu…

Ausyse tyliai zvimbia. Aplinkui tamsa, bet jaučiu, kad kažkur keliauju. Staiga aplink pradeda suktis spalvoti apskritimai. Jie lyg žaižaruojančios vaivorykštės juostos apsupa mane, suriša. Jaučiu švelnų šilko prisilietimą… jos mane išneša į aikštę. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik apleisti namai ir priešais stovinti sena gotikinė bažnyčia. Einu tiesiai…

Dulkinas kelias tęsiasi iki geležinkelio stoties. Tai senas medinis pastatas su išdaužytais langais, nutrintais suoliukais ir nebeveikiančiu laikrodžiu. Įeinu į vidų. Matau kadaise čia vaikščiojusius žmones, matau, kaip jie pykdavosi, laukdavo vienas kito, verkdavo… prieinu prie kasos. Nusipirkti bilietą?

– Į priekį 10 monetų, atgal – 5, – maloniai praneša kasininkė.

– Kodėl į priekį brangiau?

– Nes keliauti pirmyn visada sunkiau, nei grįžti atgal, – šypteli ji.

– Tada duokite vieną bilietą į priekį.

Įkišu ranką į kišenę, ištraukiu saujelę pelenų ir padedu ant stalelio. Moteriškė nusišypso:

-Jūs ne vietinė?

– Taip…

– Čia daug tokių, bet jie dažniausiai pasirenka kelionę atgal. Nori mat grįžti namo, pas draugus.

– O aš maniau, kad namai yra priekyje…

Bet ji nespėjo man atsakyti. Žmonių minia nunešė mane į traukinį. Atsisėdau į devintos eilės dvidešimt ketvirtą vietą. Traukinys pajudėjo. Aplinkui – keletas žmonių. Visi sudėję rankas ant kelių žiūri pro langą. Tą patį padariau ir aš… Išvažiavome iš miestelio ir pradėjom keliauti tiltu per upę. Saulė žaidė vandenyje ir aš jai pavydėjau laisvės. Nežinau kodėl, bet ji man priminė vaikystę, kai aš su mama keliaudavau į pajūrį pasiėmusi seną rusišką raudoną radiją.

Upė buvo plati ir ilga. Nežinau, kiek laiko jau keliavome, bet mane apėmė miegas.

Atplėšusi akis, šalia pajutau žmogų. Tai buvo senyvo amžiaus vyras su ilgais juokingais žilais ūsais, senoviška skrybėle, languotu švarku ir lazdele. Jis sėdėjo prisimerkęs ir uodė orą. Jo šnervės lėtai išsiplėsdavo ir vėl susitraukdavo.

– Jūs pramiegojot savo stotelę.

– Tai kad aš net pati nežinau, kur man lipti.

– O kur jūs keliaujat?

– Į priekį…

– Namo?

– Taip

Jis šiek tiek patylėjo. Paskui tarė:

– Žinai, aš turėjau vieną pažįstamą jaunystėje. Jis kiekvieną rytą atsikeldavo prieš saulei patekant tam, kad išvytų, kaip ji nužudo žvaigždes. Keistas, ar ne?

– Gal…

– Jo tėvai negalėjo to pakęsti, tad paguldė į ligoninę. Manė, kad jis, na… psichiškai nesveikas. Ten jį prišėrė vaistais ir jis iš tikrųjų išprotėjo. Tik niekas to nepastebėjo. Kaip ironiška, – vyras keistai pamerkė man akį.

– O iš kur jūs žinot, kad jis ne pasveiko, o priešingai?

-Matai, mergyt, jis nebesikeldavo pažiūrėti į saulėtekį. Vietoj to jis kiekvieną rytą tiesiog darydavo tai, ką daro visi kiti žmonės. Eidavo į darbą. Paskui namo. Ir taip visą gyvenimą.

– Na… tai, manau, jį išgydė. Jis tapo toks kaip visi.

– Būtent, – nusijuokė vyras. – Būtent…

Traukinys sustojo. Išlipau. Manęs jau laukė vėjas. Pradėjome eiti siauru keliuku, vedančiu į kalnus. Buvau labai ištroškusi, tačiau nedrįsau to pasakyti, nes jis atrodė rimtas kaip niekad. Lėtai ir sunkiai lipome į kalną. Kepino saulė, o aplink skraidė balti paukščiai. Jie puldinėjo, draskė, plėšė plunksnas, žudė vienas kitą. Negyvėliai krito ant žemės. Saulė juos šildė ir viskas aplinkui ėmė smirdėti pūvančia mėsa. Nebeiškenčiau ir sušukau:

– Prašau, maldauju, nunešk mane. Aš nebegaliu pakęsti šito tvaiko!

Vėjas nieko neatsakė. Man pakirto kojas, aš nebegalėjau eiti. Tada jis atsisukęs tarė:

– Tu kiekvieną dieną eini pro krūvas pūvančių lavonų, kurie save ėda iš vidaus. Jie smirda dar labiau nei šie nekalti paukščiai. Dvokia net jų mintys ar žodžiai. O tu abejingai eini pro juos net nepastebėdama. Tad stokis ir eik…

Akyse ėmė tvenktis ašaros, trūko oro, tačiau aš atsistojo ir nuėjau paskui jį. Užkopėme į kalno viršūnę. Tai buvo skardis, o apačioj tyvuliavo jūra. Ji atrodė rami ir laukianti. Vėjas ištiesė rankas ir nušoko. Nežinojau, ar man pasielgti taip pat. Atsistojau prie pat krašto ir ilgai žiūrėjau į apačią. Laukiau, kol mane kas nors pastums, kol pasakys, ką daryti. Bet niekas neatėjo. Aš pati turėjau rinktis. Šokti ar ne?

Įkvėpiau oro. Ištiesiau rankas ir užsimerkiau. Žengiau žingsnį į priekį ir tą akimirką atrodė, kad laikas sustojo. Aš lėtai, beveik nejuntamai leidausi žemyn. Mane lyg kokią plunksną pagavo vėjas. Pasisodino ant kupros ir nuskraidino horizonto link. Atsimerkiau. Saulė spigino tiesiai akis. Mes skridome vos keli žingsniai nuo vandens. Bangos lėtai atsimušdavo į koją ir aš pasijutau kaip maža mergaitė. Norėjau įšokti i vandenį, bet bijojau. Norėjau užkalbinti vėją, bet bijojau. Keista, bet vaikai visko bijo… Skridome tylėdami. Aš kažko vis laukiau, tikėjausi kažką pamatyti, bet aplinkui – tik vanduo. Daug vandens. Saulė šildė galvą, svaigino. Užsimerkiau.

Kambary buvo šalta. Kažkas atidarė langą. Pilna žmonių. Pilna nepažįstamų žmonių. Jaučiausi tokia vieniša. Kažkur girdėjosi Eglės juokas. Atsistojau ir nuėjau jo link. Ji sėdėjo savo kambary ir net nepastebėjo. Jaučiausi kaip nematoma. Nė vienas net nekrustelėjo man pradėjus kalbėt. O gal aš nekalbu? Šalia manęs atsistojo Mažvydas:

– Žinai ką?

– Ką?

– Tau saulės smūgis, – ir pradėjo juoktis.

Visi čia bepročiai.

Šaltas, sūrus vanduo suvilgė mano lūpas. Prasimerkiau. Priešais mane – bekraštis dangus. Lėtai plaukia maži nuobodžiaujantys debesėliai. Aš, visa šlapia, guliu krante, ant smėlio, ir jaučiu, kaip jūra kutena man padus. Atsistoju. Prie mano kojų guli butelis, o jame popierius. Perskaitau: „Jei bijai pasakyti, kad myli – užrašyk“,- ir apačioj gal koks trisdešimt skirtingų pavardžių. Kaip pasisekė šiems žmonėms. Juos kažkas myli. Net to nežinodami jie jau turi gyvenimo tikslą.

Šalia manęs atsistoja vėjas:

– Užrašyk ir tu.

– Neturiu su kuo, – tariu, neatitraukdama akių nuo popieriaus.

– Užrašyk savo širdyje. Tam reikia tik jausmo.

Apsisukęs nueina. Aš dar pastoviu, nusivalau smėlį ir keliauju iš paskos. Vėjas pakyla į kopas, aš su juo. Basas pėdas maloniai šildo smėlis. Einam ir einam. Smėlynai vis nesibaigia, o įkaitęs oras grakščiai juda ir siūbuoja. Vėjas suklūsta.

– Girdi?

– Ką?

Mes vieni bekraščiame smėlyne. Net debesėlių nebeliko.

– Įsiklausyk.

– Aš nieko negirdžiu.

Vėjas pažiūri į mane liūdesio ir nusivylimo pilnu žvilgsniu.

– Mes gimstame galėdami girdėti, tačiau klausytis mokomės visą gyvenimą…

Ir iš tiesų. Kažkur priekyje pasigirsta linksma armonikos muzikėlė. Vėjas nusisuka ir nuplevena jos link, o aš kaip visada seku iš paskos. Smėlynus netikėtai pakeičia šviežiai nupjauta pieva, kurioje kur ne kur pūpso sukrautos šieno krūvos. O vidury stovi ryški dryžuota palapinė, iš kurios ir sklinda linksma melodija. Vėjas pažiūri į mane, paskui atsidūsta ir nueina į tą pusę, iš kurios atėjome. O aš patraukiu palapinės link.

Ji didinga ir be galo aukšta, primena Babelio bokštą. Įeinu į vidų. Ten pilna zujančių žmogeliukų, kurie tvarkosi, vaikščioja iš vienos vietos į kitą lyg kažko ieškodami, lyg bandydami kažką paslėpti. Ir tik vidury, ant bačkos, sėdi seneliukas ir groja mažyte armonika, o jo lūpos juda taip, tarsi dainuotų… Jis pažiūri į mane, mirkteli ir rankos mostu liepia prieiti. Tada, atlenkęs delną, parodo į mažą saldainiuką.

– Suvalgyk.

– Kas čia yra? – nepatikliai paklausiu. Kaip bebūtų keista, tačiau gyvenimas mane išmokė neimti saldainių iš nepažįstamų žmonių.

– Tai – atsakymas.

– Bet aš nieko dar neklausiau.

– Mergyt, nejaugi dar nesupratai, kad čia esi ne be reikalo… Jei būsi protinga, čia nebegrįši.

Aš paimu saldainį ir įsidedu jį į burną. Jis saldžiai miglotas… Tirpdamas burnoje, jis tirpdo ir mano kūną… Senukas nusijuokia ir vėl pradeda groti. Išnykstu…

Ar nekeista, kad mes kartais negirdime savo minčių? Ypač kai nenorime miego. Tačiau kai užmiegame, viskas pasikeičia. Mes atveriame duris į kitą pasaulį. Kuriame, patys to nežinodami, galime išmokti gera atskirti nuo blogo…

***

Brangus (-i) pone (-ia),

šiandien paskutinė Jūsų senojo gyvenimo diena. Rytoj išauš naujas rytas su naujais tikslais, atskleidžiančiais tikrą gyvenimo prasmę. Nebereikės daugiau rūpintis dėl vaikų ateities, finansinių problemų, meilės. Nebekils klausimai: ką daryti su savo gyvenimu? Kuria linkme eiti? Šie naujieji šuns metai neša atsakymus. Žvaigždės parodys jums kelią. Už menką 200 litų mokestį jūs galite nusipirkti horoskopą, sudarytą kaip tik jums, kuris kasdien nukreips jus teisinga linkme. Likimas taps Jums pavaldus. Negalite praleisti šios progos.

Amžinai Jūsų

Palmyra

Keistais laikais gyvename…. Kiekviena diena mane vis labiau stebina….

***

Tyliai tyliai bridau per žolę… Delnai maloniai glostė ją, kuteno… Saulės zuikučiai šokinėjo po lauką, juokėsi iš manęs, nes ėjau akla ir kurčia. Taip ėjau tol, kol sutikau vieną žmogų. Jis buvo aukštas, ilgais plaukais ir švelnių veido bruožų. Aš tai žinau, nes jį liečiau…. Uždėjęs ranką man ant kaktos jis tarė:

– Matyk!

Tačiau aš nepraregėjau. Jis sušuko:

– Girdėk!

Tačiau aš neišgirdau. Jis, suglaudęs rankas, padėkojo Dievui už galimybę gydyti, ir skleisdamas jo žodį ėjo toliau. O aš pasilikau stovėti akla ir kurčia vidury pievos. Pradėjo lyti. Ėjau toliau vis mąstydama, kodėl jis man nepadėjo. Ėjau ilgai, lipau į kalną, leidausi žemyn ir šį kartą buvau visiškai viena, nepadėjo niekas. Turėjau viską prisiminti ir išsiaiškinti pati. Bet kurią akimirką galėjau apsisukti ir grįžti. Tačiau likti akla ir kurčia. Arba galėjau eiti. Niekas nesakė, kad pasveiksiu, tačiau aš bent stengiausi. Taip praėjo vasara, atėjo ruduo. Aš vaikščiojau, kol galiausiai priėjau tą pačią pievą. Rudenį ji kvepėjo obuoliais ir aliejum. O žolė buvo šlapia ir jau nebekuteno mano delnų. Priėjo tas pats vyras. Šį kartą jis tik stovėjo. Buvau pavargus nieko nematyti ir negirdėti. Aš negyvenau! Ir tada prisiminiau… Svarbu įžvelgti stebuklą paprastuose dalykuose. Reikia tiesiog tikėti. Vyras uždėjo ranką man ant kaktos. Ir aš pamačiau. Jis pabučiavo man ausį, ir aš išgirdau.

Jei aš, tikėdama pranašais, burtininkais ir vėjais, galiu iš esmės pakeisti savo gyvenimą, tai kas įvyktų, jei aš tikėčiau pačia savimi?..

by admin