Žvejyba
Dainius Vanagas
Tamsiai raudonas gniutulas, matyt, vasaros karščio išsekintas, paslikas tysojo majonezo kibirėlio dugne. Atsargiai, stengdamasis nepertraukti, „atrišu“ vieną slieką ir nevikriai maunu jį ant kabliuko. Bjauri, tamsi masė iš padarėlio vidurių ištrykšta man ant pirštų, bet dabar man tai vis tiek — kad tik greičiau laimikis; bet koks.
Trigramė plūdė ilgu Modiljanio kaklu bei geltona kepurėle pliumpteli tolokai nuo kranto. Jei banguotų, mesčiau artėliau, tačiau stiklinis ežero paviršius šaukte šaukia sviesti ten, kur galima pagauti net pačius pasakų vandenis.
Prasidėjus žvejybai, prasideda ir smagaus adrenalino laikas, mat tvenkinys, nors iš esmės yra valstybės nuosavybė, dokumentuose antai yra ūkininkėlio Rikštuko nuosavybė. Šis kaimietukas, gal netgi labiau jo žmona, pašaipiai Rykšte pravardžiuojama, yra mūsiškio kaimelio ir juokas, ir keiksmas. Štai kai dėl kiekvieno jų nuosavos teritorijos peržengimo kviečia policiją — tai juokas, tačiau kai reikia mokėti baudą, ar — neduok dieve — neleidžia žvejoti bei maudytis minėtame tvenkinyje, tai jau grynut gryniausias keiksmas.
Tai štai, žvejoju aš, taip sakant, nelegaliai, ir stebiu, kada pamatysiu ateinančią Rikštienę, grėsmingai man mojančią grėbliu, suprask: „Tu, pienburni, ar aš tau nesakiau, kad daugiau nematyčiau tavęs čia. „Žinoma, tuomet nereplikuoti negaliu, tad moteriškė toliau rūstauja: „Žinau, žinau, kur tėvas tavo dirba, nueisiu, tai pamatysi, kaip duos bizūnų.“ Ir ką jūs manot? Nueina. Kiekvieną kartą, kai pagrasina, ir be jokių išimčių. Man patinka ryžtingos moterys, šiaip ar taip, jos, vargšės, ilgai kankintos, draskytos, naudotos, tad labai smagu matyti jas nuožmiai kimbančias pasauliui į skvernus. Na, tačiau sutikite — ryžtas žavi tik tada, kol jis neturi neigiamų ar erzinančių pasekmių mums patiems. Taigi, savaime suprantama, šios ryžtingos moters aš pakęsti negalėjau, laimei, kol kas jos niekur ir nesimatė.
O diena buvo švelni it pasaka. Tokios dienos iš pat ankstaus ryto man pasisako, jog tikrai gražiai baigsis, kad ir kokių nuotykių tektų patirti. Vėjas tingiai suposi šalia tvenkinio augančių lazdynų šakelėse, tačiau lipti į vandenį bijojo, matyt, šiek tiek nesveikavo, tad buvo aišku, jog bangelių tądien taip ir neišvysiu. Kažkur tolumoje plyšavo vedama „Belaruso“ širdis, o tūkstančiai žiogų giesmėmis kilo į dangų. Išties — diena buvo švelni it pasaka.
Krimtau saulės vaisius; nekibo. Kitapus tvenkinio žirgliojo Stasiukas, mano senelės kaimynas bei sumanus pensininkas, kuris, susikvietęs visą tuntą vaikaičių, šieną kraunant į vežimą dalyvavo tik tiek, kiek reikia įsakymus bei patarimus žarstyti, mat pats tik vyriausiojo inžinieriaus ir darbų planuotojo vaidmenį atliko. Tuo pat metu jo žmona Kazytė už kelių dešimčių metrų dar nepjautame atole melžė karves. Primelžia šilto pieno, ir, matau, eina anūkų link, siūlo, giria kokybę, naudą sveikatai, įkalbinėja. Neįžiūriu vaikų bei jaunuolių veidų, bet, net neabejoju, jie muistosi, spyriojasi, raukosi ir galiausiai vis tiek neparagauja. Aš irgi taip darau: šiaip ar taip, maloniau įsivaizduoti, kad pienas pats savaime iš dangaus nukrenta į parduotuvių lentynas, nei matyti, kaip išteka iš karvės.
Žvejoju. Miesto nesantuokinis vaikas; kaime. Ši reali, ranka ir akimis paliečiama vasaros idilė, vaiski popietės šiluma, nuoširdi, neburzgianti, neūžianti, neužsikemšanti, nevėluojanti, nesižudanti aplinka įtraukia mane pamažėl. Bet, užuot idilę sukūrusi manyje, ji išryškina jos nebuvimą. Nekimba, net neniūksi, net net; dabar šūktelčiau: „Ei, seni, kaip tau, krutina bent truputį?“ Po minutėlės man atsakytų: „Ne, dar ne. Gal reikėtų ant kviečio pabandyti?“ Pauzė, ir vėl išgirstu: „Ei, o turi saulėgrąžų, aš namie ant salo palikau, kad jas kur“. Tačiau neturiu kam šūkauti: esu čia vienas, o juk neturėčiau. Ilgai svajotų atostogų planai, pašėlusių troškimų tenkinimas, bemiegių naktų vilionės, Rykščių erzinimai, dviračių ir kitų transporto priemonių nuolatinės charakiri subliūško per akimirksnį — Sauliui, mano pusbroliui, sulaužė koją, ir ne bet kaip, o blauzdikaulį į tris dalis padalino, vadinasi, per prievartą mano bičiulį prie lovos keletui savaičių prirakino. O juk po to jau bus kiti planai, kiti tikslai, kitos kelionės, kiti norai. Kitas laikas netinkamų akimirkų dykynėse.
„Sakyk, ar nebūtų geriau eiti į kitą tvenkinio pusę?“ — klausiu.
„Ne, nestenėk, tik ką atėjom, palauk dar. Vakarop, pamatysi, tikrai ims kibti kuojos, kad nė traukti nespėsim.“
Ką gi — lieku ir toliau stebiu Stasiuką. Dievaži, koks turėtų būti keistas jausmas būti pensininku. Juk atmintis tada kelias dešimtis metų talpina, ir rytą, kartu su akimis, kone iš visų gyvenimo etapų atsimerkia ir visos patirtos smulkmenos, ir regi jas skruostuose, raukšlėse, lūpose stringančiuose žodžiuose, ausų nebepasiekiančiuose garsuose. Viskas jau prabėgę, nieko nelikę, ir ateis tinkama akimirka, kai per sodus, per paukščių pulkus danguje, per pravirus vartelius, stačiais laiptais, akimirkomis, kai būsime užsimerkę, atbėgs nekviesta viešnia mirtis.
O aš jaunas; dar netikiu, kad mirsiu.
„Kaip manai, ar šiandien užtiks mus Rikštienė?“ — išgirstu klausimą.
„Aš manau, kad jei iki vakaro žvejosim, tai tikrai užtiks. Ji juk į ganyklas pro šią tvenkinio pusę važiuoja“, — paaiškinu ir įsidedu smilgą tarp lūpų. Nai nai nai – niūniuoju – važiuoja Rykštė ir plaka mūs kiekvieną, nai nai nai, ir plaka plaka mūs kiekvieną – kol mane suima juokas.
„Ko juokiesi?“ — stebisi Saulius, nors jam priežastis nelabai svarbi; ir taip jau šiepiasi.
„Ach… Tiesiog, žinai, gera man.“
Išties gera. Esu čia lyg saloje, saloje Miesto vandenyne. Nedrįstu teigti, kad ši sala, dievaži, kuo nors be galo ypatinga, turinti tai, ko neturi jokia kita vieta, ar primenanti prarastąjį Rojų, kurio turbūt tebesigaili Miltonas. Užtenka to, kad ši sala tebeturi savo kvapą, savo spalvas: čia į žmones tebesikreipia pavardėmis, o ne asmens kodais; namai atskiriami ne pagal numerius, o pagal savitą statybą bei spalvas; vanduo bėga ne iš čiaupo, o keliamas iš žemės gelmių, tuo pat metu girgždant besisukančiam šulinio voleliui; nuo vagių gelbsti ne mirksinčios signalizacijos, o karvės didumo šunys. Netgi ne pats eini į parduotuvę, o šioji, nusižeminusi ir gailesčio verta, pati atšliaužia. Tuomet išgirsti kaimynų zekį bešūkaujantį: „Mama, ei, girdi, autolafka atvažiavo!“ Sala, kur neklesti kūryba, bet gimsta kūrėjas.
„Ko dabar labiausiai norėtum?“ — klausiu aš svajingai, lyg tikėdamasis išgirsti kokią nors iškilią filosofiją.
„Kad užkibtų, velniai griebtų“, — purkšteli Saulius ir įsideda saują saulėgrąžų į burną. Mano skruostai minutėlei parausta, ir aš šypteliu.
„Na na, sakiau, kad reikia eiti į kitą pusę“, — priekaištingai tariu.
„Ne, tereikia sulaukti tinkamos akimirkos“, — vėl užtikrina jis.
Mieste išnyksta tinkamos akimirkos. Ten, žinia, „visada galimybių metas.“ Negali išsirinkti, o galų gale — netgi negali nesirinkti: žuvys jau pagautos, į akvariumus sumestos, tereikia tinkliuku jas išgriebti.
„Žinai, važiuodami čia vos vos nesusidūrėme su mikroautobusiuku. Viskas įvyko taip staiga: mes važiavome pagrindiniu keliu, o staiga iš šalutinio keliuko išlėkė tas asilas, čia, galima sakyti, iškart už Kauno. Dar sekundė ir nežinia, kuo būtų pasibaigę“, — niūriai prataria Saulius.
„Baisu“, — kvailai lepteliu.
Tačiau aš žinau, kad jokios sekundės nebuvo. Ir žinau, kuo viskas pasibaigė: netinkama akimirka. Kažkas neišlaukė, kažkas skubėjo, kažkas buvo neapdairus. Šis „kažkas“ kilęs iš miesto, ten — jo tėvynė, ten jo sodai vešliausi, šaknys tvirčiausios. Kažkas kažką kažkada kažkur kažkaip padarė. Miestas miestą miestada miestur miestaip padarė.
„Per visus galus“, — burbtelėjo Saulius.
„Mhm.“
Kažkokio mikroautobusiuko kažkoks vairuotojas pabėgo.
O aš kažką myliu. Nėra nieko lengviau, kaip mylėti visą pasaulį, ir aš tai darau: aš gležnas, aš trapus. Mano delnai balti, siela neveiksni, slepiuosi mieste — bendruomenės gūžtoje; juk visais laikais žmonės būrėsi į grupes, kad apsigintų nuo priešų, ir visai natūralu, kad, didėjant saugumo jausmui ėmė bukėti gynybos instinktas. Štai tada svetimšaliai nesunkiai įsispraudžia pro akis, ausis, įsliuogia šnervių plaukeliais, lenda rykle į skrandį. Tuomet viskas sustingsta it automobilių spūstyje.
Mano šeima, o ir aš drauge, taip pat išėjom, kad būtų saugiau. Dabar, kad būtų saugiau, reikėtų iš ten išeiti.
„O gal reikia pašerti“? — klausiu.
„Bandyk.“
Sudrėkinu batoną, suspaudžiu į kamuoliuką ir švysteliu savo plūdės link; vanduo pirmą kartą nuo mano atėjimo subanguoja. Matau, kaip Stasiukas su anūkais pajuda iš lauko, visi lig vieno jaukiai, šeimyniškai susėdę ant vežimo. Žinau: dar grįš — lauke nemažai kupetų likę.
„Galėčiau taip žvejoti valandų valandas“, — išsprūsta man kramtant likusius batono trupinius.
„Aš irgi, nors, aišku, būtų smagu šį tą sugauti.“
„Sugausim, pats taip sakei.“
„Sakiau. Bet ką gali žinoti, Rikštienė galėjo prigrasinti ne tik žmones, bet ir žuvis.“
—Mano kišenėje yra lyg kokių mažų voriukų dėžutė. Sakyčiau, tykūs padarėliai, nors uolūs ir ryžtingi it tokiais būti jiems gyvenimo paskirta. Jau kuris laikas jaučiu, kaip jie silpsta, oro plaučiuose jiems užtenka vis trumpiau, kojos, negaudamos stiprinančių vitaminų, ima šlubčioti, svyruoti. Jie verpia, audžia, siuva, taiso, lopo mano ryšius, saugo it museles tinkle mano prisiminimus. Deja, jie nebeturi medžiagos, su kuria galėtų dirbti; vis mažiau ir mažiau yra ką saugoti, ką taisyti. Ir netgi liūdna, kad neliūdna. Neberandu žmonių atbalsių savyje, jų esatys tėra mano esaties kontekstas. Turėčiau galvoti apie žmones, tačiau negalvoju, nesirūpinu jais. Žinoma, galėčiau pradėti, galėčiau stengtis, bet nežinia, ar, darydamas tai nenuoširdžiai, tik dar labiau neįskaudinčiau savęs bei kitų.
Tai lyg koks savisaugos šydas nuo savisaugai skirto miesto:
Atstumti, atmesti, nepriimti — užsisklęsti.
Bėgti, slėptis, slėpti — užsisklęsti.
Bendraujant nebendrauti. Klausantis nesiklausyti. Šypsantis nesišypsoti. Rūpintis nesirūpinant—
„Man atrodo, Rykštė atvažiuoja, štai ten, matai?“ — kumšteliu Saulių, tačiau jo žvilgsnis nukreiptas visai kita kryptimi.
„Tau kimba!“
Išties. Staigiai pakylu ir čiumpu meškerę. Kitame valo gale kažin kas suspurda.
„Yra, yra?“
„Jo!“ — džiugiai sušunku.
Netrukus ant kranto nuleidžiu neblogą ešerį; tokį jau ir kepti galima — pusantro sprindžio. Jo akys, neįtikėtinai išvirtusios, styro į priešingas puses. Netinkama akimirka žiūrėti dviem kryptimis, kada esi vienas.
„Kaip manai, dabar jis jaučia tokį pat trūkumą, kaip aš?
„Jis turbūt nesupranta, ką jaučia. Jūs abu turbūt nesuprantat“, — girdžiu savo mintį, Sauliaus balsu tariamą.
„Šiaip ar taip, — teisinuosi sau, — bet koks savęs analizavimas turi savotiško teatrališkumo. „Galvoji, vadinasi, esi.“ Ir vis bandai, bandai ir bandai sau tai įrodyti. O juk turbūt kuo daugiau galvoji, tuo mažiau esi.“
„Tu ir vėl vaidini.“
„Tiesa“, — niūriai linkteliu galvą.
Tampu cirku. Mano paties beviltiškumas tampa populiariausiu mano triuku. Jei dabar paleisčiau šį ešerį, suprask — į laisvę, kurios aš neturiu, tai tik suvaidinčiau melancholišką, kilnią romantiką.
O juk viskas, viskas ne taip. Parsinešiu žuvį ir išsikepsiu, suvalgysiu, kad nieko neliktų, bet net tada vaidinsiu išblaškantį ir išderinantį miestą, kuris nieko nepalieka nepaliesta, nesudarkyta.
Aš net vaidinu, kad Saulius čia. Lyg šaukčiausi mesijo, kuris pririštų mane prie žemės ir neleistų susvetimėti, neleistų išeiti, neatsiminti, pamiršti, nes dabar juk visa yra išgalvota, visa — tai mano cirkas, kur aš nebežinau, ką darau nuoširdžiai, o ką — teatrališko smalsumo vedamas.
Greitai išmuš mano netinkama akimirka, ir aš pats sau ištrykšiu ant rankų, maudamasis ant kabliuko, ir net pats save prarysiu žuvimi atplaukęs, kuri spoksos dviem kryptimis.
Tik, tapus viskuo, nutrūks visi ryšiai: taip reikia, taip geriau, jei vis dėlto joks mesijas taip ir nepasirodys—
— Ei, pienburni, ar aš tau nesakiau, kad daugiau nematyčiau tavęs čia?
