Ameli
I
PRABUDIMAS
Keista, šis rytas Margaritai pasirodė kitoks. KITOKS nei
visada. Apsidairė savo kambaryje – lova toje pat vietoje,
knygų lentynos, stalas, gėlės ten pat. Bet kažkas vis dėlto
ne taip. Gulėjo įbedusi savo klausiantį žvilgsnį į žvaigždėtas
lubas, tarsi tikėdamasi rasti ten atsakymą. „Kas gi šiandien
ne taip, kas šiandien nutiko? “
Žvilgsnis klaidžiojo nuo vienos žvaigždės prie kitos. Galvoje
sukosi mintys, kurių nei vienos negalėjo sugauti
už „uodegos“.
Atsikėlė. Veidrodžių karalystėje „Alisa“ atrodė tokia pat kaip
visada. Tamsiai rudi plaukai, žalios melancholiškos akys,
išblyškusi oda. Bandė pati sau nusišypsoti ir, kaip šiandien
labai madinga, nusiųsti teigiamos energijos. “Sveikute,
Brangioji Margo, Tu šiandien nuostabi, aš myliu Tave, visas
pasaulis Tau bus po kojomis“. Pasakė, lyg sau, lyg Alisai iš
Stebuklų Šalies, ir pati nepatikėjo. Atsigręžė ir vos susivaldė
netėškusi tą seną juokdarį žemėn, kad ištikštų į tūkstančius
gabalėlių ir daugiau nebemeluotų. „Argi gali save mylėti, kai
tavęs nemyli? Nemyli už tai, kad esi tokia, kad ne kitokia? “
Už savo unikalumą kasdien rašydavo dvejetus. Barėsi pati
su savimi. „Na, argi protingi žmonės taip daro? “
Jau nuo vaikystės jautė, kad yra ne tokia, kaip visi. „Tu kaip
balta varna“, – sakydavo mama, „niekur nepritampi,
pažiūrėk, kiti vaikai kaip vaikai, o Tu… “ Tylėdavo, o širdis
verkdavo. Ne, ji šaukte šaukdavo: „Ir gerai, esu tokia, kokia
esu. “ Bėgant metams užsisklendė. Nutolo nuo jos, nors ir
nešiojo jos širdį su savimi. Ir mylėjo ją, už tai, kad netobula,
kad ribota, kad ŽMOGUS. Tylomis. Paverkdama dėl to ir
padejuodama. Pati sau.
Tėtis gyveno SAVO pasaulyje. Margo dabar jau žino, kad
vyrai negali daryti tūkstančio darbų, jie gali tik mąstyti. Jis
buvo artimesnis nei mama. Nes gyveno panašiame
pasaulyje, kur nebuvo buities – tik svajonės, viltys,
troškimai. Kur meilė užaugina sparnus, kurie nuneša ten kur
Tu nori.
Ji visada norėjo kurti. Ir šiandien dar kartais juokais, kartais
rimtai sau ir kitiems pasako: „Brangieji, asmenybės kotletų
nekepa“. Ir savo pasakymu pati netiki. Juk oru sotus nebūsi.
Taigi jau nuo pat pradžių, kai atėjo į šį pasaulį, į viską žvelgė
stebėtojos akimis. Kam tie žodžiai, kartais tyla juk
iškalbingesnė. Stebėjo vyrus ir moteris.
Baisiausia būdavo, kai bardavosi tėtis su mama. Tuomet
gulėdama savo lovelėje užsitraukdavo antklodę ant galvos ir
mažiukais pirščiukais užsikimšdavo ausis, kad negirdėtų kaip
jiedu barasi. Tai atrodė, kaip pasaulinė katastrofa. Bijojo,
jog gali vieno iš jų netekti. O paskui dar tekdavo pabūti
ir „telefono laidu“, taip save pavadino jau užaugusi. Tėtis
pykdavo tylomis. Galėjo nekalbėti savaičių savaites. O
mama kaip degtukas, kaip viesulas praūždavo per namus,
paskui lyg ir viskas būdavo gerai. Dvi priešybės gyveno
kartu, dvi priešybės gyveno joje. Už abu kentėjo. Dar ir
dabar nekenčia spengiančios tylos, nesusitaikė su triukšmu.
Negi vyras ir moteris negali protingai susitarti, pasikalbėti,
išsikalbėti? Nekenčiu pykčio.
Jau nuo tada Margo buvo svetimas Suaugusiųjų pasaulis ir ji
apsigyveno Sode.
II
VAIKIŠKA BAIMĖ
Savo vaikiškas baimes, nerimą grūsdavo po lova, nes
atrodė, kaip gyvatės, kurios tik ir taikosi įgelti…. Net kojos
pirštukų negalėjo iškišti, naivaus siaubo apimta bijojo, kad
neįgeltų, kad nenumirtų…. o mirtis atrodė, kaip draugė…
kurios tik per ištiestą ranką negali pasiekti….. bet ji visados
buvo, ir yra su Margarita. Nerami vaizduotė piešė baisias
pragaro liepsnas, kenčiančius angelus, ugnies liežuvius,
velnius ir katilus… Bet ji niekam negalėjo apie tai pasakoti,
kad tai „mato“, daugelis būtų pagalvoję, kad „susipyko su
protu“. Bijojo mirties, į neviltį ji varo ir dabar. Ji visada šalia.
Kasdien alsuoja į nugarą. Niekur nuo jos nepasislėpsi.
Nepabėgsi. Amžinybė žmogui nepavaldi.
„Kur aš būsiu, kai manęs nebebus. Ar mane kas prisimins?
Ar išnyksiu kaip tūkstančiai atomų dalelyčių erdvėje, ar tai
bus tik laikinas būvis? “, klausinėdavo pati savęs ir siaubas
užgniauždavo gerklę, jos protas negalėjo suvokti tos
BEGALYBĖS.
Keista ir juokinga atrodo tai, kas vaikystėje buvo taip
svarbu. Baimė užaugti. Pasikeisti. Margarita bijojo prarasti
SAVE, SAVO pasaulėlį, kuriame šilta, saugu ir jauku. Kur gali
niekieno netrukdomas būti savimi. Su savo baimėmis,
svajonėmis, su ilgesiu ir nerimu, knygomis ir piešiniais..
Jau paaugus, dienoraštis visada buvo artimiausias draugas,
kuris niekam neišduodavo jos paslapčių. Ten buvo pati
savimi, be kasdienių kaukių, be apsimetinėjimo. Be noro
kažkam įtikti. Ji troško pakeisti ne tik savo, bet ir kitų
gyvenimus… Kad susimąstytų, įsiklausytų….
III
SUSITIKIMAS
Susitikom mudvi visiškai atsitiktinai. Tiesiog kartą bėgdama į
darbą tuo pačiu taku kaip įprastai pamačiau parke sėdinčią
merginą. Negalėjau į ją neatkreipti dėmesio. Juodas ilgas
paltas, plevėsuojantis pūkuotas šalikas, ilgi, tamsūs plaukai.
Rankose ji laikė bijūną. Patį tikriausią. Buvo pats
viduržiemis. Bijūnas tarsi degė jos rankose, o to žvilgsnio ko
gero nepamiršiu iki gyvenimo pabaigos. Tyras, vaikiškas
žvilgsnis stebėjo krentančias baltapūkes snaiges. Aplink
pasaulis neegzistavo.
Stabtelėjau. Įsistebeilijau į ją ir jos bijūną. Mergina atsigręžė
ir maloniu balsu ištarė:
– Gražu, ar ne?
– Aha, – sumurmėjau nelabai patenkintu balsu. – Ką čia
veikiate, ar ne šalta?, – tarstelėjau jai ir prieš tai dar
užmečiau žvilgsnį į laikrodį. „Velniai griebtų gerokai
vėluoju. “
– Man ne, aš grožiuosi ir mėgaujuosi Gyvenimo
Akimirkomis, – atsakė juodai apsirengusi nepažįstamoji. –
Visi kažkur skuba, lekia, nemoka pasidžiaugti neįvertinta
DABARTIMI, kuri kaip smėlis byra jiems iš rankų. Nemoka
pasigrožėti, tuo ką sukūrė gamta. Štai ir Jūs lekiate
nepastebėdama nei metų laikų, nei dienų grožio….
Stovėjau sutrikdyta jos žodžių ir nežinojau, ką pasakyti.
– Aš Amelija, bet draugai ir artimieji vadina Ameli. O kuo
Jūs, vardu? – paklausė ir atsikėlusi nuo suolelio ištiesė man
savo ranką.
– Margarita, – tarstelėjau ir spustelėjau jos pirštinėtą,
vaikiškai atrodančią ranką.
Ji pažvelgė tiesiai man į akis. Jose atsispindėjo vidinė
ramybė, kurios mano siela jau senokai nebuvo patyrusi.
– Žinai, mielai su tavimi pabūčiau ir pasikalbėčiau dar
valandėlę, bet dabar skubu į darbą ir, tiesą sakant, labai
vėluoju.
– Aš ir sakau, kad pasaulis skuba gyventi, bet gyvena ne tą
Gyvenimą, kurį reikėtų gyventi. Nieko tokio, galime susitikti
kokią kitą dieną. Bet mes būtinai susitiksime – šypsodamasi
kažkokia nežemiška šypsena pratarė.
Net nepajutau kaip man į rankas įbruko ir liepsnojantį
bijūną.
– Iki pasimatymo, – tarstelėjo ji man, ir mažučiais lyg
pasakų fėjos žingsneliais nutipeno apipustytais parko
takeliais.
Taip ir likau stovėti su gėle rankose. Iš nuostabos. Kokią
akimirką, kai galvoje vėl ėmė tiksėti realybės
laikrodis. „Margo, vėluoji! “ – klykte klykė vidinis balsas. Ir
aš vėl lėkiau, ten kur pareigos, kur nuolatinė įtampa ir
atsakomybė. Bet viduje kažkas neramiai virpėjo….. rankose
šąlanti gėlė išdavė mano naują pažintį su Ameli. Rausvas,
liepsnojantis, bet gležnas bijūno žiedas atrodė kaip prieš
saulę besiraukantis kūdikio veidas. Toks savotiškai
nelaimingas savo laimėje.
„Bet mes būtinai dar susitiksime“ savo žingsnių aide girdėjau
Ameli balsą.
IV
BIURE
Dusdama nuo skubėjimo kone įvirtau į biurą. Darbas ten
virė kaip visuomet.
Benas dėliojo popierius nuo vieno stalo krašto ant kito, vis
pabambėdamas, kad neįmanoma nieko rasti tokioje
netvarkoje.
Julija koketuodama kalbėjo telefonu, kartais garsiai
nusikvatodavo žybteldama akimis.
Ponas Herkus, mūsų direktorius kažką mąstė, lakstydamas
su sąskaitomis rankose, iš vieno biuro kampo į kitą. Atrodė,
kad ši diena nėra jam labai sėkminga.
Visi buvo užsiėmę savais reikalais. Ir, regis, nei vienas iš jų
nebuvo manęs pasigedęs..
Nervingai nušveičiau savo krepšį po stalu, pasikabinau paltą
ir ėmiausi ieškoti vazos Ameli bijūnui. Mintyse pritariau
besikeikiančiam Benui, jog mūsų biure neįmanoma nieko
rasti. Krūvos neplautų kavos puodelių, spintoje mėtėsi net
senas sumuštinis, kurį Benas vis pamiršdavo paimti kaimynų
šuniui.
– O, štai ir mūsų išsiblaškėlė, Margo, – išgirdau sau už
nugaros Julijos balsą. – Gal buvai pasimatyme, o gal gimimo
diena, kad su gėlėmis, ir dar vėluoji, – valiūkiškai
klausiančiai gręžė mane žvilgsniu Julija.
– Baik, kabinėtis prie žmogaus, – pakėlęs šūsnį popierių
sudundėjo rimtai, kaip visada, nusiteikęs Benas.
Ir lyg tik dabar atsitokėjęs ponas Herkus, stabtelėjo ir
piktokai žvilgtelėjęs į mane ištarė:
– Margarita, gal būtumėte tokia maloni ir po keleto minučių
užeitumėte pas mane į kabinetą, – pasakė ir paskui save
trinktelėjo durimis.
Paskubomis pripyliau vandens į kavos puodelį ir įmerkiau
ten bijūną. Širdis pašėlusiu greičiu lėkė krūtinės greitkeliu.
– „Dabar tai bus“ – tarsi sau, tarsi Julijai su Benu tarstelėjau
eidama į direktoriaus kabinetą.
Nedrąsiai pravėriau duris, ponas Herkus nusigręžęs tvarkė
kažkokius dokumentus. Saulėtas jo kabinetas visiškai
nederėjo su jo asmenybe. Buvo gana keistas. Tarsi su
kauke, kurią bijojo nusiimti ir pasirodyti, kas iš tiesų esąs.
Buvo nevedęs, tad jo kostiumas buvo nuolatos raukšlėtas,
kaklaraiščio mazgas smaugė kaklą, kaip smauglys, tad
nuolat jį timpteldavo žemyn. Plaukai reikalavo šukų, bet
viską atpirkdavo jo žvilgsnis, kurį retkarčiais „pagaudavau“
žvilgtelint į mane. Tai, žinoma, paglostydavo mano
moterišką savimeilę. Bet su Avino ženklo atstovais man
nesisekdavo sutarti. Jie kaip ugnis, iš toli – šildo, bet kai
ištiesi rankas skaudžiai apdegina.
Kartą ant savo rašomojo stalo radau raudoną rožę,
paskendusią smulkių baltų žiedelių pusnyje, su
kortele: „Brangioji Margarita, Tu man labai patinki… “ Šitą
rašyseną pažinojau iki skausmo, nes ne kartą
tekdavo „patobulinti“ įvairias sutartis. Nenorėjau skubėti,
norėjau įsitikinti…. ar tai tik dar vienas žodžių žaismas,
maskuotė, ar iš tiesų žmogus bijo parodyti savo jausmus….
Laikas bėgo, deja, ne mano naudai…. principai ėmė viršų.
Visada maniau, jog iniciatyva priklauso vyrams. Kartą
išgirdau „Aš nemyliu Tavęs, NEJAUČIU“… Pasijutau taip, lyg
pasaulis įkišo mane į kubą, kur nėra durų, nėra langų, nei
menkiausio plyšio išlįsti… Turėjau atsitraukti. Ir leisti jam
būti laimingam…
Kartais jo gailėdavau, kartais nekęsdavau, nes Herkaus
vidiniai potyriai keisdavosi kaip orų prognozės, buvo
panašūs į potvynius ir atoslūgius, keičiantis mėnuliui.
Kartais vos sutramdydavau norą prieiti ir apkabinti,
paglostyti rūpesčių iškamuotą kaktą, bet negalėjau. Ponas
Stipruolis, taip jį vadindavau mintyse, negalėjo netekti savo
tvirtybės, stiprybės… Laikui bėgant išmokau jam atleisti už
žmogišką netobulumą. Juk negali mylėti to, kuris nenori būti
mylimas. Žinojau, kad praeityje turėjo draugę, su kuria
susilaukė sūnaus. Ko gero nėra nieko žiauresnio už mylintį
žmogų, išeidamas pas kitą tavęs nepagailės. O ir vaikų
sielos pačios renkasi tėvus, ir ateina gyventi savų gyvenimų,
kurie nieko bendro su jais dažniausiai neturi…
Likom šalti ir nykūs vienas kitam, kaip baltos biuro sienos.
Bet viduje gyvenimas virė. Kaip arbatinukas. Ir karštas
garas eidavo į visas puses….
Kas jau kas, o Julija žinojo visas biuro paslaptis. Bet juk
gyvenime visko pasitaiko….
– Ponas Herkau, štai ir aš, – prikimusiu, kiek išsigandusiu
balsu tarstelėjau stovėdama jam už nugaros.
– Aaa taip, Margarita, tai kur šitiek laiko reikia bėgioti, kad
jau geras pusvalandis vėluojate į darbą. Ne už rytinį
pasibėgiojimą moku Jums atlyginimą, – reikliai tėvišku tonu
nepakeldamas akių pratarė direktorius.
Nors buvo dvidešimt devynerių, bet kartais būdavo klaikiai
nuobodus. Ypač, kai bandydavo būti rimtas. Jam tas netiko.
Atsipalaidavęs, po darbo tapdavo visai kitu žmogumi. Ne
kartą stebėjau jį neoficialioje aplinkoje. Tuomet mokėjo
džiaugtis gyvenimu ir tuo džiugesiu uždegdavo aplinkinius.
Mane taip pat.
– Aš, aaaš nežinau, ką Jums pasakyti, o tai ką papasakočiau
vis tiek nepalaikytumėte rimta priežastimi vėlavimui, –
ištariau žvelgdama į jį ir tą pačią akimirką pasijutau labai
keistai, tarsi manyje būtų prabilusi Ameli. Jos siluetas
švystelėjo šalia pono Herkaus…..
V
ANGELAS SARGAS
Pamačiau Jį vos atmerkusi akis. Jo akys pasirodė panašios į
mano, veidas spinduliavo šilumą. „Negi tai Tu, mano Angelas
Sargas? “ Jis tik šypsojosi ir žvilgsniu glostė mano
žemuogėm kvepiančią galvą. Jis buvo iš Vaikystės šalies.
Mažoji Margo nuo pat pradžių nešiojo jo atvaizdą savo
širdyje..
Vakarais juodu sėdėdavo Margo kambaryje su Stebuklų
knyga rankose. Godžiose jos akyse buvo noras viską kuo
greičiau SUŽINOTI viską apie pasaulį ir UŽAUGTI. Ji tikėjo,
kad šis žmogus – dvasia gali ją apsaugoti nuo viso pasaulio
negandų, paguos ir užjaus kai bus sunku, bet……..
…….. kartą Angelo Sargo sparnai susitepė, akys buvo piktos
ir negailestingos ir Margarita pradėjo bijoti. Niekas net
įsivaizduoti negali kaip galima jausti baimę savo Angelui
Sargui. Myli, bet bijai. Bijai prieštarauti, nes tai gali nepatikti,
gali pasmerkti, neišklausyti, pajuokti….
Kažkada ant senelės namo sienos rasotais pirštais
užrašė: “Angele Mano, grįžk pas mane…. Tau atleidžiu
viską, nes myliu Tave, trokštu Tave apkabinti ir prisiglausti.
Aš UŽAUGAU, bet man vis dar labai REIKIA Tavęs. Ir
visados reikės, kol būsiu gyva. Žinai, vakar savo Sode
nedideliame žemės lopinėlyje pasodinau Bijūną. Jei tik Tu
galėtum pamatyti jį, kokio grožio mano augalėlis. Norėčiau
Tau jį parodyti. Grįžk pas mane, labai prašau…. M.. “
Parašiusi jį susirietė į mažą kamuoliuką, kaip kūdikiai motinų
įsčiose, žvilgsniu glostydama tolimą vakarėjantį horizontą už
lango… Užsimerkė ir nugrimzdo į miego karalystę.
Už Margo nugaros stovėjo Baltas Angelas. Ji jo nematė. Bet
jis BUVO. Dideli išpurvinti sparnai apgaubė Ameli. Su
begaline Meile. Su Tikėjimu. Su Viltimi. Su Rūpesčiu.
Angelo Sargo veidu ritosi ašaros.
VI
BENAS
Kažkas nestipriai trinktelėjo man į veidą ir pajutau aitrų
amoniako kvapą. Pamažu atmerkiau akis ir pamačiau tris
susirūpinusius kolegų veidus. Baisiai skaudėjo ir svaigo
galva. Krūtinėje jutau aštrų skausmą. Jų akys išdavė
nerimą.
– Kas man nutiko? – tyliai, beveik negirdėdama savęs
paklausiau.
– Nekalbėk, pailsėk, – pratarė Julija, kurios veide nebeliko nė
lašo linksmybių, geros nuotaikos.
Manoji Julija buvo visada šalia. Tarsi siela dvynė. Jos
džiaugsmas buvo mano džiaugsmu, jos nelaimės slėgė ir
mane. Kartais juokaudavome, kad mes gyvename beveik
vieną gyvenimą. dviese, bet labai jau panašiu scenarijumi.
Tais pačiais jausmais, nuotaikomis…. Buvom kaip seserys,
kurios pasirinko tik skirtingus tėvus. Nors ir charakterio
skirtybių netrūko.
Ji buvo kovotoja už savo vietą po saule, bet viduje jautri,
pažeidžiama. Na, o aš buvau rami, romantiška gyvenime,
bet kovotoja savo viduje. Su ydomis, skausmu ir kitais
dalykais.
Benas su ponu Herkum tuo metu kažką tarpusavyje
pašnibždomis kalbėjosi, mosikavo rankomis.
– Tau geriau būtų pailsėti, gal pakviesti gydytoją? – po keleto
minučių paklausė jau nebe taip oficialiai direktorius.
– Ne, gal geriau nereikia – niekuomet nenorėjau turėti jokių
reikalų su gydytojais. „Aš pati galiu pasirūpinti savimi.
Niekas kitas geriau už mane to nepadarys. “
– Tuomet Benas tave parveš namo. Turi pailsėti.
Pasikalbėsime kurią kitą dieną, – pratarė jis ir padėjęs man
užsivilkti paltą palydėjo iki durų.
Jau leisdamasi laiptais žemyn dar kartą žvilgtelėjau į Herkų,
nors ir stengėsi neišsiduoti jis nerimavo, o gal pavydėjo
Benui pats to nejausdamas.
Jaučiau, kad su manimi dedasi kažkokie keisti dalykai, kurių
sveiku protu negalėjau paaiškinti.
Benas buvo labai malonus, taktiškas, kantrus, gerą skonį
daiktams ir rūbams turintis jau keturiasdešimties metų ribą
peržengęs vyriškis. Jau kuris laikas gyveno vienas. Bet
moterų dėmesio jam netrūko. Santuokoje su žmona
sugyveno dvi dukras. Buvo gana reiklus sau ir kitiems, ne
tik darbe, bet ir asmeniniame gyvenime. Tai buvo žmogus
matęs visko, kaip sakydavo Julija „nuo dangaus iki pragaro
katilų“. Nežinau, kodėl bet su juo visada jausdavausi saugi.
Pasitikėjau ir kaip draugu, ir kaip žmogumi. Būdama su juo
visada stengdavausi įsiklausyti į žodžius….. kalbėti ir
sudominti jis tikrai mokėjo.
Štai ir dabar sėdėdama šalia Beno jaučiausi rami. Žinojau,
kad jei nenorėsiu kalbėti, jis ir nesibraus man į sielą. Todėl
važiavome beveik tylėdami, kartas nuo karto persimesdami
nereikšmingomis frazėmis. Žvelgiau pro automobilio langą į
skubančius žmones, sustingusius nuo šalčio medžius, purius
sniego kilimus…. ir vėl išvydau pažįstamą siluetą. Ji
atsigręžė. Šyptelėjo, pamojo man ranka ir dingo.
– Kam Tu mojavai? – pajutęs mano rankos judesį, atsigręžęs
paklausė Benas.
– Vienai pažįstamai, negi nematei merginos juodais
drabužiais, – paklausiau jo ir iš žvilgsnio supratau – jis jos
nematė. Kas čia darosi klausinėjau savęs, bet negalėjau
rasti atsakymo.
– Tu neprieštarausi, jei įjungsiu radiją, – jau spusteldamas
mygtuką pasiteiravo Benas.
– Ne. Man vis vien……….
Vieną gatvę keitė kita, žmonių veidai mirguliavo tarsi
naktiniai žibintai…….
V
IŠMINTINGOJO PASIRODYMAS
„Sveikas Išmintingasis, kaip gaila, kad laikas nėra mūsų
sąjungininkas, kad Tavo pagyvenusiame kūne gyvena jauna
siela. Ji tokia panaši į manąją. O gal tik mano vaizduotė nori
tuo tikėti? Kas žino….
Mudu žingsniavom tiltu, kartu su žiema. Greta vienas kito, ir
taip toli nuo Realybės, savo svajonėse. Palaikydami vienas
kitą už rankų, pasišnekučiuodami. AUGAU kartu su Tavimi,
Tavo akyse.
Dovanojai man daug spalvingų potyrių, o aš Tau skyriau
Liūdesį iš alpstančio šalčio. Iš nevilties ir bejėgiškumo.
Buvau Tavo mažoji Mergaitė, kuriai reikėjo parodyti Pasaulį,
o kartu ir nuo jo apsaugoti. Tavo plačiame glėbyje skendau
kaip vandenyne…. Grimzdau gilyn, skendau, bet iš
paskutiniųjų kapanojausi arčiau saulės ir šviesos…. Turėjau
iškilti….
Žvelgdama į Tavąsias akis regėjau horizontą už kurio
negalėjau išeiti, pernelyg skausminga buvo regėti ten
save….
Sapnuose, vaikštinėdavau nepažįstamose erdvėse, glėbyje
laikydama kūdikėlį angelo sparnais. Žinojau, kad tai
Išminties vaisius, bet man dar buvo per anksti jį turėti.
Šilkiniai miglų kaspinai, smulkiažiedžiai kvepiantys miško
žiedai nešė, mus tris, į Nepažįstamą pasaulį.
Jaučiausi tvirtai spausdama prie krūtinės mažąjį ir jausdama
greta Tave… Negalime būti kartu… Nemokame būti
atskirai…. Tarsi medį – širdį kertu… Per pus ir visiems
atvirai… Ilgiuosi šito sapno. Sudie… Ameli“
Net krūptelėjau nuo to, ką išgirdau. “Ir vėl ji. Kodėl šita
Amelija mane nuolat persekioja? O gal tai tik sutapimas? “
Išbalau. Benas nejučiomis sugriebė mano ranką, ji virpėjo,
ir buvo šalta.
– Kas, Tau, yra? – sunerimusiu balsu paklausė manęs.
– Palydėk mane namo, prašau, – tariau jam, kai automobilis
sustojo prie namo durų.
Girgždančiais laiptais Benas užvedė mane į antrą aukštą,
kuriame gyvenau jau keletą metų. Pabučiavo į skruostą ir
rūpesčio kupinu žvilgsniu, kokiu tik gali pažvelgti mylintis
žmogus, paliko mane prie buto durų.
Vidumi jaučiau, kad jis myli mane. Bet ne taip, kaip aš…. Ir
aš jį mylėjau… sieloje, bet ne Gyvenime….
VI
NAMIE
Atrakinau duris. Mano mažas butelis labiau priminė ne
namus, o nuolat skubančio, chaose gyvenančio žmogaus
irštvą.
Kambaryje netvarkingai mėtėsi rūbai, virtuvėje styrojo pilna
kriauklė neplautų lėkščių ir puodelių, prie lovos buvo
sukrauta gal dešimt pradėtų skaityti, bet nebaigtų knygų, ant
fotelio mėtėsi pradėtas ardyti senas megztinis. Ant palangių
nuleistomis galvelėmis styrojo gėlės. Net jos gerai nesijautė
šiuose namuose.
Stovėjau tarpduryje ir negalėjau patikėti, kad taip gyvenu
aš. “ Nuo kada čia toks netvarka? “
Mano dėmesį patraukė ant stalo gulėjęs baltas vokas. Jokio
užrašo ant jo nebuvo. Keistas dalykas, dar šįryt tvarkiau
stalą ir jo čia tikrai nebuvo. Atplėšiau ir išsiėmiau vasara
dvelkiantį žalią popieriaus lapą, iš jo pabiro geltoni
ramunėlių žiedai, kažkas rašė:
„Labas, mano Mieloji,
nežinau, nuo ko pradėti, bet jaučiu, kad tą padaryti reikia.
Galiu kurį laiką slėptis Naktyje, nekalbėti. Mano galvoje
daugybė virpančių naktinių svirplių, bet Tu juk jų nematai, ar
ne? Jie Tau gali pasirodyti juokingai trapūs. Mano neišsakyti
žodžiai supasi ant ežero bangelių, ant to paties, kur mudu
ieškojom besišypsančių žuvelių….
Sakei, jog negyvenčiau be atsakomybės, lengvabūdiškai…
Būčiau šiandienoje – Čia ir Dabar, su Tavimi… Aš taip
negaliu, todėl renkuosi Kelionę, ne Sustojimą. Negaliu sustoti
tik akimirkai. Turiu judėti. Ieškoti.
Tu buvai mano Sustojimas akimirkoje, kuri negali užsitęsti.
Ir aš kaip žvaigždė danguje nušviečiau Tave savo akinančia
šviesa ir nuskriejau į Amžinybę.
Likai stovėti su žemuogėmis delne. Ar nematai, kaip
išbučiavau Tavo delnus? Jie iki skausmo raudoni ir degantys.
Matau, kokia išsigandusi likai. Niekis, greit jau
nebeskaudės….
Aš džiaugsiuosi, jei Tavo namuose lakstys mažas
Angeliukas, su pieno lašais ant lūpų, aš būsiu laimingas, jei
glėbyje suspausi savo Mylimą Karalių.
Tegu naktinis skliautas Tau primins mane. Su meile – Tavo
Draugas. “
Krestelėjau ant šalia stovinčios kėdės. Pagautas vėjo gūsio
laiškas išskrido pro atvirą langą, lyg mažutė kanarėlė, kurią
kažkada buvau gavusi gimimo dienos proga. Ir kurią mano
Skausmas ir Neapykanta paliko svetimo namo kieme.
Svarsčiau, kas galėjo patekti į mano butą pro užrakintas
duris? Niekas juk neturi atsarginių raktų nuo mano buto.
Taip begalvodama sukiojausi po kambarį ir užkliuvau už
molberto….
Jis jau seniai gulėjo užkištas už spintos, ten kur voratinkliai
ir dulkės. Saule alsuojantis kambarys, nors ir netvarkingas,
chaotiškai prieštaringas, kaip ir aš, vertė imtis kažko naujo,
stebuklingo, iki šiol nepatirto. Paskubomis nulėkiau drobės ir
dažų, kad nepradingtų noras tapyti.
Erdvė tarsi virpėjo nuo keisto noro paliesti drobę teptukais.
Tarsi jau seniai negrojusio pianisto rankos, trokštų paliesti
fortepijono klavišus. Net drebėjau iš susijaudinimo, nuo to
nenusakomo noro tapyti.
Kambario viduryje pastačiau senutėlį molbertą, išsidėliojau
dažus… Pribėgusi prie lango atitraukiau užuolaidą ir
pagalvojau, langas dabar liko nuogas kaip krūtinė, pro jį
veržėsi saulės spinduliai… Ir mano krūtinėje blaškėsi, ne,
tiesiog nerimastingai veržėsi iš jos …….
…… lengvas potėpis ir baltoje drobėje pradėjo lietis tai, kas
buvo seniai užgniaužta…. jausmai, emocijos, skausmas,
kančia ir liūdesys. Tarsi nevaldoma jėga vedžiotų mano
ranką, negalėjau sustoti…. niūrias spalvas keitė šviesios,
šaltas užgožė šiltos, tarsi jausmų vandenyne skendėjau ir
negalėjau suprasti kas manyje darosi….
Atsitraukiau toliau. Drobėje buvo ŠIRDIS, panaši į bijūno
žiedą, prasiskleidusį ankstyvą pavasario rytą…. Atvira,
mylinti, pasitikinti. Sklidina meilės. Trapi.
Nepajutau kaip rankose ir vėl atsidūrė teptukas. Juodai
apibraukiau savo bijūną. Turėjau jį apsaugoti, kad niekas jo
nenuskintų, neaplaužytų žiedo…. Nesugebėjau.
Stovėjau kambario viduryje ir jaučiau, kad viskas skrieja
greičiau už visą Galaktiką. Žemė slydo iš po kojų. Savo širdį
plakančią krūtinėje, savo BIJŪNĄ, kurį saugojau ir
puoselėjau nesugebėjau apsaugoti… nuo skausmo ir
praradimų. Sau ir kitiems užsisklendžiau. Laikui bėgant
praradau gebėjimą MYLĖTI. Noriu mylėti, bet negaliu. Tarsi
bijūno žiedlapiuose matyčiau „Tu negeras vaikas“, „Aš
nekenčiu Tavęs“, „Tu nemoki gražiai elgtis“, „Baik
maivytis“, „Nesi švelni, neturi atsakomybės“, „Aš nekenčiu
Tavęs“, „Tu stora“, „Tu šalta kaip ledas“, „Tu – dykuma“, „Aš
negaliu Tavęs mylėti“, „Tu ne tas žmogus“, „Tu verta
geresnio žmogaus šalia“, „Aš negaliu Tavęs mylėti, taip kaip
Tu nori“, „Tu neklausei mūsų“…….
Skruostais ritosi didžiulės krištolinės ašaros, ko gero jau
nebuvau taip verkusi visą amžinybę. Vaikas manyje troško,
kad ją kas nors suprastų ir APKABINTŲ, kad PAGLOSTYTŲ
vaikišką galvelę, kad tylomis pabūtų su ja ir SUPRASTŲ, kad
ji nenori būti viena, kad ją MYLI ir PALAIKO. Ji norėjo, kad
kartais ją pasodintų ir pasakytų: „Pasėdėk, pailsėk, aš tuoj
padarysiu arbatos.. “
Tuo žmogumi turėjau tapti pati sau. Nemokėjau būti silpna,
nes reikėjo visuomet kovoti už save…..
Visi skuba. Kasdienybės sumaištyje nepastebėdami liūdnų
akių, pavargusių kūnų, apnuogintų sielų…. O juk laikas
nepakartoja vakarykščių dienų, neatleidžia klaidų…. Kartais
mūsų gyvenimas būna toks nykus, bespalvis. Bet jei tik
pažiūrėtume atidžiau, jis toks žavingas, tereikia atsimerkti ir
panorėti tą grožį pamatyti, patyrinėti….
Mes tiek daug savęs atiduodam darbui, daiktų kaupimui,
nepastebėdami paprasčiausių, tikriausių dalykų savo
gyvenime…. nematom mylimų akių šalia, susigūžusio,
kenčiančio artimojo, kuris vien tik prisilietimo pasijustų
geriau…. Visi ilgimės meilės, bet ar mokame ją suteikti?
Laukiam… kad mus mylėtų, o ar patys mylim…. Dažniau
pabėgam, į save….
Ir mylim, tuos kurie iš meilės muša, nors juose gyvena
kenčiantys vaikai, nemokantys DUOTI ir IMTI. Tik iš vidinio
skausmo daužyti, iš baimės meilę ir mylimą žmogų
prarasti… Ir tai vadinama meile? Nemokantis mylėti savęs,
niekada nepamils kito.. Varžys ir niekins kitų akyse….
Skaldys ir valdys…
Nemokam pasipriešinti, galvodami, kad tai praeitų gyvenimų
kalčių išpirkimas. Ir klystam, nes vietoj laimės pasirenkam
kančią….
Jau seniai jaučiau, kad nepatiriu tiek meilės ir paramos, kiek
trokšta mano širdis. Stūmiau meilę iš savo gyvenimo
nepasakydama visos tiesos apie save, bijojau parodyti
tikrąją save – silpną ir pažeidžiamą. Tokių, juk niekas
nemėgsta. Tokie šiandienai nereikalingi…. Bet širdyje visada
buvo liepsnojanti SAULĖ, kurios spinduliai tiesėsi į žmones ir
buvo laužomi.
Negalėjau prarasti tos stoiškos stiprybės, kurią tariamai
turėjau savyje, o iš tiesų tai tebuvo bėgimas nuo žmonių,
nuo aplinkos, kad apsaugoti save… Žinojau, ką reiškia, kai
atrodo, jog krūtinėje tuoj sprogs širdis, kai neišsakyti žodžiai
ir jausmai stringa galugerklyje, kai iš skausmo ir nevilties
nebegali pravirkti, tik įsikniaubus į pagalvę inkšti kaip mažas
šunytis. O kai susivoki būna per vėlu….
Ginčijausi su savimi ir pasauliu, aplinkiniais, nes nesijaučiau
mylima, palaikoma, suprantama. Bijojau pasakyti tiesą, kad
neprarasčiau tos MEILĖS, kuri dar liko. Negaliu pasitenkinti
tik meilės trupiniais, noriu visos MEILĖS riekės, su medumi ir
su pipirais. Su viskuo….
Norėjau, kad pasaulis mane suprastų, palaikytų…. ne
pasmerktų. Mylėjau, nemokėdama parodyti, išreikšti to, ką
jaučiu.
Visada skaudiname tuos, kuriuos labiausiai mylime.
Skaudiname, nors žinome, jog jie dėl mūsų nerimauja.
Galbūt egoizmą kada nors pripažinsim tikrai kenksmingu, o
kol taip nėra piktnaudžiaujam kaip saldumynais ir sergam
dvasios ligomis…..
Mylėti galima išmokti. Geriausiu pavyzdžiu ko gero būtų
motinos meilė kūdikiui. Jos atsidavimas ir rūpestis. Bet
vaikai užauga ir užmiršta, kad kažkada jais buvo. Pamiršta
paglostyti žylančią motinos galvą, palaikyti sunkią tėvo
ranką savojoje. Pamiršta būti vaikais. Nebesistebi.
Neišklauso. Nebenori pažinti. Palieka. Pamiršta.
Pakniopstomis lekia per gyvenimą, patys nežinodami kur.
Bet Amžinybė visiems vienoda. Ir visus sulygina….
Maištininkė, Don Kichotas kovojantis su vėjo malūnais. Per
savas klaidas į savas tiesas. Kiek ilgai reikėjo nešioti šitą
vidinį alkį, kad suvoktum, kad Tavo puoselėtas BIJŪNO
žiedas nori, kad juo grožėtųsi aplinkiniai, kad įvertintų jo
grožį, paprastumą, jo spalvas… ir džiaugtųsi…
VII
VAKARAS SODE
Tą vakarą pabėgau į Senelės namus. Sėdėdama cinamonu ir
vanile kvepiančioje virtuvėje savo dienoraštyje rašiau:
„Nuo šiandien gyvensiu kitaip…. Į neapykantą, tylą,
skausmą atsiliepsiu MEILE. Išeisiu irgi iš meilės…. Ir tegu
būsiu Keistuolė, bet sąžininga su savimi. Kai bus sunku
paverksiu kartu su lietaus lašiukais, kai širdį palies
sumaištis – tapsiu vėju, ir siausiu, kol atrasiu ramybės oazę.
Mylėsiu Jus ir save už tai kokie esat, o ne už tai kokie
turėtumėt būt. Kokius norėčiau matyt. Esat unikalūs,
nepakartojami, kaip vakarykščios dienos, kurios iš praeities
negrįžta, bet jas gera prisiminti. Nes prisiminimai, tuo ir
brangūs, kad nepakartojami.
Ir parašysiu savo Meilės istoriją naujai, baltam ir
nesuglamžytam lape. Ir savo sielą paaukosiu ant Gyvenimo
altoriaus…….. “
Aš laukiau vakaro. Skubėdama po balta žydinčia obelim,
SODE ruošiau šventę. Nėriniuota, senelės rankomis sušildyta
staltiese užtiesiau stalą, padėjau porcelianinius arbatos
puodelius. Viduryje pastačiau žvakidę su tikru medumi
kvepiančia vaško žvake….. Aplink žydėjo bijūnai…. Garavo
citrinmėčių arbata. Aš laukiau…. Tikėjau, kad jie visi ateis….
Besišypsantys, pasiilgę tikro bendravimo, nuoširdūs ir tokie
skirtingi. Kalbėti nereikėjo – kalbėjo žvilgsniai ir širdys.
Nuo obels biro žiedlapiai… Gaivus vėjas į Praeities
žvaigždynus nunešė Liūdesį, Neapykantą, Pyktį, Skausmą,
Kančią….. Ore tvyrojo Ramybė. Susitaikymas. Atleidimas.
Draugystė… Kvepėjo arbata ir bijūnais….
Aš sapnavau.
VIII
VARGETA
Mano namų koridoriuje kabojęs juodas paltas, visai neseniai
atiteko atsitiktinai sutiktam Vargetai, o ant stalo stovėjęs
pamerktas bijūnas vis dar šildėsi saulės spinduliuose.
„Vargetos akys, ką jos man priminė? Kur aš mačiau tą
žvilgsnį? “ Svarsčiau vartydama seną savo nuotraukų
albumą. Ir apstulbau. Tai buvo JO akys.
– „Labas Nakties Riteri, ar atmeni, kai mane viliojai į Naktį,
kurioje po pirmaisiais pavasario atodūsiais, buvai paslėpęs
žvilgančiais ašmenimis spindintį peilį, – kalbinau JĮ, kuris vis
dar gyveno mano prisiminimuose, albume. „- Basakojė
bėgau tada su viltimis, svajonėmis, vaikišku naivumu. Tavo
ironiškoje šypsenoje tuomet neįžvelgiau jokios grėsmės.
Mano širdis plasnojo tūkstančių tūkstančiais margaspalvių
drugelių…
Žalia medumi tekanti pieva. Ar atmeni?
Ir balta kaip nuotaka obelis, nusėta laukinių balandžių
bučiniais. Susijaudinusi ir apkvaitusi skubėjau pas Tave….
Tavosios akys godžiai glostė mane. Šypsojausi. Nesupratau,
kad užteks tik akimirkos, kai mane perskros skausmas ir
nusivylimas. Kad Tavo rankos bus panašios į Giltinės delnus,
glamonėjančius mirštančiojo veidą, o bučiniai gels kaip
nuodingos gyvatės…..
Tą naktį upėje plukdžiau vainiką. Ir meldžiau, kad atleistum
pats sau. Nes Tau padėti jau niekuo nebegalėjau. Buvai
tapęs priešu pats sau. Miglose nedrąsiai žvalgėsi jonvabaliai,
pritilę serenadas griežė žaliašvarkiai žiogai. Mano kančia ir
skausmas prapuolė mirgančio vandens sraute….
Grįžusi nurėžiau savo kasas. Su jomis ir liūdesį. Labanaktis,
Puolęs Žmogau, tegu aušra nušluosto Tavąsias ašaras, lietus
nuplauna krauju pasruvusią širdį. Ir atleisk sau, nes tai
padaryti sunkiausia. Šiandien mano atleidimą gavai. “
Užverčiau albumą ir man gerokai palengvėjo. Savo
gyvenimiškas pamokas mokiausi, nors ir su klaidomis… Bet
ir jas galime ištaisyti. Reikia tik noro ir šiek tiek pastangų.
IX
AMELI
Ak, Margo-Ameli, didelis Vaike….. išgirdau balsą savo
viduje. Realybėje buvau pernelyg toli nuo visų, kad
įsileisčiau į savo Liūdesio Sodą….
Šiandien turėjau iš jo išeiti, kad pasikeistų mano Gyvenimas.
Atsibudusi ankstyvą rytą prie savo lovos radau nedidelę
vaikystės nuotrauką. Iš jos šypsojosi tamsiaplaukė mergaitė
smaragdo žalumo akimis….. Ji mylėjo. Visus. Atvira širdimi…
