Diskursas po šokio „Pilna’ties“
Premjera? Spektaklis? Koncertas? Ir kas slypi pavadinime? – šie esminiai ir kiti diskutuotini klausimai iškilo stebint Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre rugsėjo 28-ąją pristatytą vakaro programą – vienos dalies šokio ir muzikos šou „Pilna’tis“, pakartotą spalio 6-ąją, vėliau rodytą gastrolių metu kituose šalies miestuose.
Violeta Milvydienė
Toliau bandysiu jį išanalizuoti, pasidalydama įžvalgomis, kartu remdamasi Klaipėdos universiteto Choreografijos katedros studenčių išdėstytomis mintimis (žinoma, anonimiškai, šiek tiek jas perfrazuodama ar performuluodama, tuo būdu nepažeidžiant pedagogo etikos).
Apie renginį apskritai
Žvelgiant jaunų, veikiausiai dar nepatyrusių kūrybinių kančių, o besivadovaujančių intuityviais pojūčiais, tačiau dažnokai gana kritiškai nusiteikusių (ak, tas iškerojęs šiuolaikiniame žmoguje jaunatviškas maksimalizmas!) būsimųjų choreografių akimis, „matytas reginys – įdomus, spalvingas, įspūdingas, jame gausybė stilių…“
Tikra tiesa. Parodytas platus stilistikos diapazonas: šokama „nuo flamenko iki džiazo“, „atiduota“ minimali duoklė klasikiniam baletui, tinkama dozė atseikėta ir moderniajam, ir šiuolaikiniam stiliams. Miuziklinį šokį operetėje keičia aistringasis tango, romantiško valso ritmą – jautri ir šiandien kaip niekad aktuali lietuviška daina… „PILNA’tis“ – gal pirmuosius du skiemenis specialiai ir norėta išryškinti? Išties „grand“ programa, o jos pavadinimas – labiau gilus ir daugiareikšmis, nei gali atrodyti žvelgiant tiesiogiai ar paviršutiniškai.
Ar tai spektaklis?
Net keliuose studenčių atsiliepimuose rašoma: „konkreti tema neatskleista“, „sceninis vyksmas dažnai neatitiko pavadinimo“… Bene pagrindinė ir pasikartojanti frazė:„visiškai neišreikšta spektaklio sąvoka – kompozicijos nesiejamos viena su kita, trūksta bendros siužetinės linijos, galbūt visus tuos koncertinius numerius vienijančio veikėjo“. Čia pat akcentuojamas režisūrinis momentas, kuomet charakteringosios Esmeraldos variacijos atlikėja (Viktorija Gulnickaja) į šokio sūkurį įtraukia ir juodąsias šou baleto „Coda“ (jo vadovė bei visos programos iniciatorė režisierė ir choreografė Inga Briazkalovaitė) „gulbeles“, ir mažąsias Aušros Krasauskaitės studijos balerinas. „Bet vėliau JI kažkodėl pradingsta…“ – rašo viena studentė. O kita, tarytum norėdama „apginti“ spektaklio versiją, įsitikinusi: „pagrindinė ašis – meilė ir aistra“.
Iš dalies sutinku. Bene trys kompozicijos tarpusavyje (labai natūraliai) sujungtos minimaliomis vaidybinėmis scenelėmis, tačiau ši „dramaturgija“ neišrutuliojama. Kita vertus, tiek internetiniame teatro puslapyje, tiek afišose ir skrajutėse renginys įvardijamas kaip šokio ir muzikos šou, o ne spektaklis. Beje, atskiras šokių sceneles savotiškai „sujungia“… mėnulis, t. y. visos fazės – jaunatis, delčia, pilnatis. Tikima, jog būtent jos lemia žmonių elgesį…
Apie išskirtines kompozicijas
„Iš bendro konteksto iškrito etiudas „Ja tak zastienčiv, madam…“ (verčiant iš rusų kalbos – „Ponia, aš toks drovus“).
Galbūt, tačiau… Pirmiausia norėčiau atkreipti dėmesį į tai, jog ši latvių baletmeisterės Litos Beiris sukurta kompozicija (iš vienaveiksmio šokio spektaklio „Lietuva – mano meilė“ pagal Danieliaus Dolskio dainas) – labai ryški, perpildyta smagaus humoro, o jos atlikėjų duetas – Aurelijaus Liškausko „drovumas“ bei I.Briazkalovaitės rafinuotumas – tiesiog kerintis derinys! Beje, šis šokis, neseniai darkart parodytas TV projekte, pelnė garsaus Rusijos dailiojo čiuožimo specialisto, profesionalaus choreografo (ir, be abejo, „šoumeno“) Iljos Averbucho pripažinimą…
Betgi neatsakiau į pradinį studentės pateiktą teiginį. O „išteisinamoji“ mintis tokia: per pilnatį, kai mėnulis šviečia skaisčiau nei įprastai, į jį žiūrėdami staugia vilkai (toks momentas buvo scenoje), neramesni darosi ir paukščiai, kiti gyvūnai bei žvėrys. Žmonės tampa ypač keisti – pernelyg energingi, net nervingi ir agresyvūs, pasireiškia hiperaktyvus seksualumas (užtektinai buvo ir šio šėliojimo). Ne veltui liaudis tikėjo, jog tuo metu žmoguje pabunda demonai, suaktyvėja vampyrai. Pastarąją temą neįprastai nuožmiai išgvildeno kompozicija „Frida“ – įspūdingai ekspresyvus gražiosios trupės pusės atstovės Jolantos Milčienės ir gana santūraus artisto Artūro Ženčiaus šokis.
Grįžtant (jau trečią kartą) prie pavadinimo, pilnatis dar reiškia ir kūrybinę brandą (perkeltine prasme) – tuo metu žmogus tarytum pražysta fiziškai ir emociškai. Tinka ir šis apibūdinimas – turiu omenyje visą trupę.
Apie kitus sprendimus
Dėl muzikinių sprendimų nuomonės išsiskyrė. Viena jų: „muzika jausminga, atskleidžianti ryškias emocijas“, kita – visiškai priešinga: „kūriniai labai girdėti, pernelyg žinomi, pasirinkta muzika banali…“
Akivaizdu – skambantys muzikiniai kūriniai, kaip teatrinio šokio meno „palydovai“, nepasižymėjo ypatingu meniniu skoniu. Glumino disonansas, kai „pas valse“ buvo šokamas 4/4 metro ritmu, o mergaičių iš šou baleto „Coda“ pasirodymas visai nederėjo su Ievos atliekama daina „Raudoni vakarai“. Žinoma, imponavo smuiko (Kamilė Petrutytė, Rovena Žiogė) bei violončelės (Tomas Mikalauskas) gyvai atliekama muzika.
Dar studenčių pabrėžiama tinkama vizualizacija („mėnulio fazių demonstravimas“, „įspūdingi šešėlių efektai“), kažkuriai atrodė įtaigus „raudonos spalvos reprezentavimo būdas“.
„Gimnastikos ir akrobatikos triukai atrodo įspūdingai, tačiau tuomet šokis praranda savo prasmę, tikrąją grožio funkciją…“.
Paanalizavusi konkrečius atvejus pridurčiau – stilingai pasitelkti, darniai įtraukti ir kokybiškai atlikti minėtų technikų elementai (pavyzdžiui, I.Briazkalovaitės ir R. Jankevičiaus duete) 100 procentų pasitvirtina. O „Raudonuose vakaruose“ jų ryškiai padauginta, tad ir pati kompozicija atrodo drastiškai „perspausta“… Apskritai apie vaikų dalyvavimą šiame koncerte tiek studenčių („pritapo“, „pagyvino“, „netiko prie scenarijaus“), tiek mano nuomonė gana dviprasmiška.
Apie premjerą ir autorystę
Atvykusioms iš kitų Lietuvos miestų ir Klaipėdoje studijuojančioms pirmus ar antrus metus merginoms pamatytasis šou – išties premjerinis. O dažniau besilankant uostamiesčio Muzikiniame teatre nesunku „atsekti“ šokius iš baleto spektaklių ar operečių, kompozicijas iš rodytų koncertų, ankstesnių programinių projektų.
Panaudota ir įvairesnė nei skelbiama autorių choreografija – pavyzdžiui, baletmeisterio Jurijaus Smorigino kurtas tango iš „Kruvinų vestuvių“, valsas iš „Žydrojo Dunojaus“ (tiesa, pritaikytas kitam muzikiniam kūriniui), flamenko etiudai, regis, pastatyti buvusios trupės solistės Beatos Molytės, ir pan.
Apie trupės atlikėjų techniką
Dauguma studenčių pabrėžė „trupės šokėjų profesionalumą, technišką atlikimą, surepetuotą choreografiją“.
Apie įvairialypį šios trupės potencialą, t. y. atlikėjų produktyvumą ir pajėgumą šokti įvairios stilistikos choreografiją, visada atsiliepiau teigiamai.
Stebėtina ir tai, jog būdama minimalios sudėties (dabar – ar ne vos 12 atlikėjų), trupė ir fiziškai, ir morališkai puikiai „atlaiko“ valandos koncertą (juk tenka ne tik persiorientuoti į kitą charakterį, bet ir pakeisti kostiumą, aksesuarus…).
Kitas klausimas – ar visi ir vienodu pajėgumu tai atlieka?
Manyčiau, kad ne. Pavyzdžiui, trys trupės solistės (A.Krasauskaitė, I.Briazkalovaitė ir Ana Buchovskaja) programoje vykdo techniškąją misiją, t. y. šokdamos ant puantų demonstruoja baletinę stilistiką. Išsiskirianti įgimtais nelietuviškais genais, subtiliu seksualumu ir plastiškomis ispaniškomis rankomis, keri J.Milčienė. Atletiškajam R.Jankevičiui, ilgamečiam trupės artistui ir vienam šios programos režisierių bei choreografų, manau, reikėtų suteikti paties puikiausio partnerio (idealaus, populiaria šokėjų kalba tariant, „kilnotojo“ ir „laikiklio“) titulą. Nepasižymintis klasikinio šokio technika, bet savuosius trūkumus užglaistantis savąja charizma, lengvos kūno plastikos ypatybėmis ir puikiomis artistinėmis savybėmis, žavi A.Liškauskas. Beje, jis – ir baleto trupės vadovas, ir įvairių teatro spektaklių choreografas, o dabartinėje TV erdvėje – ir LNK šou „Kviečiu šokti“ komisijos narys (pastarojo fakto nevertinu pozityviai, o ir projektą stebiu tik iš profesinio smalsumo…).
Ir dar… Nuojauta kužda: gal atėjo laikas leisti daugiau pasireikšti jauniems atlikėjams, pvz., Mantui Černeckui? Kiek teko pastarąjį matyti scenoje ar darbinio proceso metu (baleto pamokose), šiuo metu jis – pats stipriausias, plastiškiausias bei šokliausias klasikinio, neoklasikinio ir džiazinio šokio atlikėjas (paskutiniojo stiliaus – dar ir kūrėjas).
Diskutuotini klausimai
Nedrįsčiau drąsiai teigti, jog populiarus pramoginis šleifas iš TV šou laidų jau nusidriekė į teatrų scenas, nors panaši tendencija pastebima ir Kauno valstybiniame muzikiniame teatre. Vis dėlto laikyčiau savotiška spekuliacija tą faktą, jog kuo toliau, tuo labiau imama (norima, stengiamasi?) pataikauti neišrankiems žiūrovams, o teatrų baleto trupės nejučiomis perima elitinio naktinio klubo šou programos misiją (kad ir kokio aukšto atlikimo lygmens ji būtų).
Žinoma, problemos dėl repertuaro slypi žymiai giliau, ir apie jas turėtų diskutuoti vadovas bei teatro administracija. Reikėtų rasti, kaip ir kuo greičiau spręsti iškilusią dilemą, kodėl tokią nedidelę trupę (stichiškai?) vienas po kito palieka jos nariai…
Taigi – adekvatus, tačiau retorinis vieno kolegos pedagogo baletmeisterio klausimas – „Kuria kryptimi ir kaip judėsime toliau?“ – šiandien itin aktualus.
