Esė
Entuziazmo kultas
Arūnas Spraunius
Ironikai nūnai – nebe madoje. Griežtas, rimtas darbdavys, ieškantis ir randantis sąjungininkų tarp savo firmos samdinių ir įvedantis tvarką. Nepatenkintiems ar besišaipantiems – paprastas “lauk.” Už durų laukia nesulaukia šimtai norinčių. Be to, žiniasklaida pilna pranešimų, “įsisavinsime” ar “neįsisavinsime” SAPARD’o, Sanglaudos, kitokių rimtų struktūrinių fondų pinigus. Kad “įsisavintume”, turime laiku pateikti rimtus projektus. O čia dar – rinkimai, mesijų paradas, pasirinkimas tarp išdavystės ir padorumo be jokių tarpinių variantų, ir – jokios žaismės ar šmaikštavimo. Net internautai informacinių terminalų komentarų puslapiuose pliekia nepatinkančius visuomenės veikėjus ir vieni kitus be jokio gailesčio. Juokai menki – kaip fronte.
Pilnas entuziazmo, klusniai, drausmingai sekantis paskui geriausius, sėkmingiausius pavyzdžius žmogus nenori ir neturi laiko žodžių žaidimams. Turtėjant nėra laiko dairytis į šalis, nes laimę nuneš kiti. Pageidaujate linksmybių? Prašom, yra party ir tūsai su gatavu pramogų, pokštų rinkiniu. Juk žaidimai – taip pat verslas, ir jokios ironiškos saviveiklos čia būti negali. Be to, taip patogiau vartotojui, išvargusiam nuo pinigų darymo ar mokymosi, kaip juos daryti.
Analizuodamas šiuolaikinę Vakarų visuomenę, sociologas Ralfas Dahrendorfas viename savo esė užsiminė apie Europoje beišauštančius naujuosius viduramžius, kuomet visagalis verslas diktuos ne tik savo paties, bet, galima sakyti, visas viešojo gyvenimo taisykles. Galbūt net taps tam tikru moraliniu sargu, nepakenčiančiu jokių nukrypimų ne tik nuo kompanijos vidaus taisyklių, bet ir nepakančiu bet kokiam jo požiūriu nepriimtinam elgesiui visais viešojo gyvenimo atvejais.
Tiesa, to Vakarų kapitalisto ne viena karta spėjo pagyventi pilietinės laisvės sąlygomis, kai padorumas, garbė, sąžiningumas spėjo būti tų laisvių išbandymo patikrinti ir užgrūdinti. Paprastai tariant, Vakaruose jau seniai susiformavę tam tikri demokratinio, pilietinio elgesio įgūdžiai, gal net instinktai, visiems priimtini ir neginčijami. Vakarai jau turi laiko naujiems iššūkiams, kurie mums atrodo gal net nelabai suvokiami (Gotlando salos sostinėje Visbyje teko matyti, kaip miesto gyventojai ant ką tik nupjauto senutėlio medžio kelmo dėjo gėlių puokštes – tokias laidojimo apeigas, dievaži, pas mus turbūt daug kas rašytų kabutėse).
Nes mums būtina greitai praturtėti. To agresyviai reikalauja dauguma, matydama jau praturtėjusią mažumą ir versdama niekais visas bet kokių rinkimų prognozes. Mažuma jau lyg ir turi laiko padorumui, gal net mėgina jo reikalauti, tačiau daugumai padorumas nerūpi. Mikliai susodinkit kaltus ir perdalinkit iš naujo, teisingai, – sako ji. – Kitaip rasim, kas susodins ir perdalins, – priduria, įvarydama mažumai gerokai baimės. Gal dėl to tokios klampios, begalinės diskusijos, pavyzdžiui, dėl “Mažeikių naftos”, su kaltinimais ištisoms nacijoms (“Mažeikių naftos” atveju – amerikiečiams)? Aišku, kaltinimų iniciatoriai vargu ar į savo teiginius rimtai žiūri (vienas aktyviųjų staiga pritilo, kai gavo porą laiškų iš “Williams” ir Kazicko), tačiau “tam tikri tikslai”, pavyzdžiui, galimybė valdyti tarsi džiną iš butelio paleidžia mūsų jausmus, kaitina kraują, eskaluodami perdalijimo patosą. Kai visuomenė tokia nuožmi, šurmulį joje sukelti ne taip jau sudėtinga, reikia tik pakankamai investuoti ir būti gudriam, turėti nuovokos. O negudrūs ir nenuovokūs milijonų neturi, taigi, viskas tvarkoj.
Tarp siekiančiųjų greitai ir bet kuria kaina praturtėti ir dar susodinti nepatinkančius “priimtinas daugumai” (yra ir toks įvertinimas – “savas”) multimilijonierius nesunkiai pelnys tos daugumos simpatijas ne idėjomis, o stiliumi, fasonu, mat siekiantys praturtėti yra suirzę ir neturi laiko galvojimui. Tiesą sakant, kam tą galvą ir sukti, “priimtinas daugumai” multimilijonierius gal net yra tinkamas vedlys visais klausimais, net galintis nurodyti visos valstybės vystymosi kryptį. R.Dahrendorfui neramu dėl tradiciją turinčių pilietinių laisvių devalvacijos ir išsigimimo, gi mūsų, pakraštinių Europoje, bėda ta, kad tos laisvės ir pilietiškumas, pats būdamas žalias, įmestas į “jauno” kapitalizmo žaizdrą, patiria kai kada neįtikėtinas perturbacijas.
Kita vertus, galai nematė tų sociologinių spėjimų, futurologijų, ateities modeliavimų, jie nebūtinai išsipildo. Bet tik vienas sakinys – taip pat ir apie kantrybę, tarkime, ko nors siekiant. “Ne jausmų, gilumas, o jų trukmė sukuria kilnesnį žmogų”, – prieš kokius pusantro šimtmečio parašė Frydrichas Nyčė. Sutinkant, kad tikrovė yra negailestinga, kai kada žiauri, galbūt vertėtų padaryti išlygą, jog tą tikrovę ilgai, kantriai turėtume formuoti. O jei esame linkę aiškintis, kas ir kodėl “kaltas”, galbūt esame linkę gyventi (ar likti) praeityje.
