Fotografas – kaip medžiotojas
Gytis Skudžinskas
Turbūt nėra tokios temos, kuri nebūtų pakliuvusi į Vyto Karaciejaus fotokameros taikiklį. Dažnai autorius apibūdinamas kaip miesto metraštininkas. Tenka su tuo sutikti: jis fotografuoja uostamiesčio šventes, kultūros renginius, kasdienybę, architektūrą, natiurmortus, gamtą, daro reklaminę fotografiją. Vytas, atrodo, nesirenka tinkančio ar patinkančio objekto, jis su ta pirmine medžiotojo aistra „pasisavina” bet kokią pasaulio regimąją atkarpą.
Veda nenumaldomas troškulys
Bet galima atrasti ir vieną temą, neabejotinai dominuojančią fotomenininko kūrinių archyve. „Ir dabar man labiau patinka gamtos dalykai negu miestas. Ir net labiau nei žmogus”, – sakė Vytas.
Pajūrio peizažas užėmė svarbiausią vietą patyrusio vaizdinių medžiotojo trofėjų lentynoje. Galima tai paaiškinti labai paprastai – juk sakoma, į jūros horizontą ir ugnį niekada neatsibosta žiūrėti.
Matyt, tokia vakarietiška meditacijos forma užkoduota kažkur giliau, nei siekia loginių sprendimų galia. Poreikis pasinerti į ikisocialią pirmapradę būtį būdingas visai žmonijai, bet fotografas dar jaučia ir nenumaldomą troškulį šiuos vaizdinius įkalinti savo cheminėse ar skaitmeninėse laikmenose.
Priverčia egzistuoti amžinai
Šiuo metu uostamiesčio Baroti galerijoje veikančiai jubiliejinei parodai atrinktuose darbuose autorius dar palieka šiek tiek žmonių egzistavimo ženklų. Tirštame rūke tirpsta Danės žiotis apglėbę ritmingai pulsuojantys turėklai, kranto horizontalę iškreipiantys buvę sandėlių pastatai, nutolstantis keltas.
Tie sunkiai beapčiuopiami civilizacijos atributai tik nužymi kelią į pagrindinius medžioklės plotus, nurodydami, kad visi šiandienos rūpesčiai liko užnugaryje.
Pagrindiniai spalvotų atspaudų veikėjai – vėjas, vanduo ir ta riba, kur sausuma susiduria su jūra. O čia jau ilgas laukimas, tykant pačios tinkamiausios šviesos, pozicijos geriausiam rakursui paieškos.
Vytas atkakliai ieško dar vienos ir vis naujos pajūrio peizažo konfigūracijos, taip tarsi sustabdydamas tą unikalią gamtos jėgų išsidėstymo poziciją, priversdamas ją egzistuoti amžinai.
Konceptualumo link
Kita vertus, jeigu reikėtų ieškoti panašios fotografijos pavyzdžių, greičiau tokius aptiktume XX a. pradžios fotografijoje, nei šiandieniniame konceptualių sąrangų pasaulyje.
Vytas daug mieliau ieško ekspresyvios ir emocingos išraiškos, kuri labiau priartina jo fotografinius trofėjus realistinės tapybos žanrui, nei fiksuoja sutartinių ženklų prisodrintą aplinką.
Tokia reprezentacinės fotografijos kūrybinė linija gali būti labai patraukli atsitiktiniam parodos lankytojui, tačiau mažai sudomintų šiuolaikine menine kūryba besidominčius žiūrovus.
Parodos atidaryme taip pat pristatytas ir naujausio V.Karaciejaus ciklo „Ūkų krantinė” katalogas, kurį išleido Lietuvos fotomenininkų sąjungos Klaipėdos skyrius. Šiame cikle autorius atskleidžia ir kiek konceptualesnį požiūrį.
Praplečia grožio suvokimą
„Ūkų krantinėje” autorius bando atrasti tą sunkiai apčiuopiamą ribą, kur susiduria urbanizuotas pasaulis ir žmogaus nepaliesta gamta.
Tam Vytas pasirinko Klaipėdos miestu tekančią Danės upę – pagrindinę uostamiesčio arteriją, išlydinčią ir pasitinkančią migruojančius tarp miesto ir absoliučios natūros.
Klaidžiodamas Danės pakrantėmis ankstyvą rytmetį, kai miestelėnai dar tingiai gurkšnoja pirmą kavos puodelį, autorius akylai stebi civilizacijos ir natūros jungtį. Pilkšvai melsvuose fotografijų lakštuose išsisklaidžiusi šviesa sklinda vandens, medžių, architektūrinių fragmentų paviršiais. Rūke paskendę krantinės turėklai dar išlaiko monotonišką savo ritmiką, bet toliau nuo fotokameros esantys objektai pamažu ištirpsta melancholiško rytmečio drėgmėje. Apibendrinti vaizdiniai visai panaikina klasikinę priešpriešą tarp kultūros ir natūros.
Ir šįkart, kaip ir daug kartų anksčiau, V.Karaciejui pavyksta praplėsti mūsų grožio suvokimą. Fotomenininkas, būdamas nepakeičiamas estetas, vėl randa būdų, kaip įprastus, jau matytus ir pabodusius objektus paversti estetiškais ir vizualiai patraukliais fotopaveikslais.
Deja, autorius vis dėlto vaikšto ta pavojinga riba, kai fotografija gali likti tik puošybiniu elementu modernių kontorų interjeruose.
