Jaunųjų kūrybos konkursas
Vainius Bakas
Paskutinis Hamleno fleitininkas
Nors ir pėdos ataušo, ši žemė dar liudija – eita
viso pulko vaikų, viens po kito paliekančių miestą,
paklusnių kaip žvėreliai, pagal bliuzo išblizgintą fleitą,
ir skaudžiausia stebėt, kaip kvartaluos šviesa jų išblėsta.
Daros tuščia kiemuos, tik maišeliai dar vėjyje šlama –
vienkartiniai, skirti daugkartiniam gyvenimui dėti.
Nė žiupsnelio tiesos tarp daugybės spalvotų reklamų –
tik nebylūs ekranai, šlifuoti, lakuoti, žvaigždėti.
Ties bedugnės riba, kai jau niekas krypties neparodys,
fleita kybo ore ir suraito šiai nebūčiai gestą,
gal padorų tik tiems, kam ir taip negalioja joks žodis,
jeigu virstų į kūną, ir jį kada nors išsivestų.
Nuolat sienomis srūvanti velniška fleitos melodija…
Čia išliks tik kurtieji, brolau, čia išliks tik bepročiai,
nes kitus tarsi žiurkes čia gaudo, skandina ir nuodija,
— aš geriau nusikirsčiau pirštus, bet vis viena negročiau…
Menschliches, Allzumenschliches
Žmogiška, pernelyg žmogiška
vaizduoti poetą su lengva metafizikos priemaiša,
iš tikrųjų nesugebantį atvirai prisipažint
nieko neišmanančiu nei apie fiziką, nei apie tai, kas virš jos.
Žmogiška, net pernelyg žmogiška
nutylėti, kai klausia kas nors apie visokius balsus,
kuriuos turi neva kas diktuot iš aukščiau,
o gal iš žemiau –
iš tikrųjų negi prisipažinsi, kad kurčias esi kaip kiti?
Juk žmogiška, pernelyg žmogiška
nežinoti nei Dievo buvimo, nei tai, ar jis moka lietuviškai.
Net jeigu taip, nežinia, ar supranta mane,
kaip dažnai ta pačia kalba šnekantieji iš tikrųjų
ničnieko apie vienas kitą nežino.
Juk žmogiška, pernelyg žmogiška
rašyti sau ir apie save, galbūt dar vienam kitam
panašiam dvikojui homo erectus, homo eroticus
ar homo neuroticus, su lengva metafizikos priemaiša.
Apie poeziją žinoti tik tai, kad ji nėra
nei velnias, nei gegutė, bet kažkas panašaus tarp vieno ir kito,
lydinys, lydmetalio plokštelė, plokštuma, sluoksniuotas
plokštainis, kurio sudėties prityręs kepėjas kitiems neišduoda.
Tiesiog žmogiška, pernelyg žmogiška
apie metų laikus užsiminti kaimynui užuolankom,
paklaust, ar jau pasikeitė žiemines padangas,
ar pajuto, kaip brangsta benzinas ir dujos,
kad kartais, žiūrėk, neužsikuria.
Žmogiška, pernelyg žmogiška
nutylėt, kad ir man kartais neužsikuria
jokia mintis galvoje, net nekibirkščiuoja,
ir bandyk nebandęs, neišjudini niekaip tada,
eini skolintis akumuliatoriaus gnybtų.
Žmogiška, pernelyg žmogiška
pripažint, kaip sunku baigt laiku – eilėraštį, aktą, galbūt
ir patį gyvenimą.
Viskas – gryna intuicija, dėsniai, žemės ir moters traukos,
inercija, o gal – ne inercija, o seniai parašyti planai,
faktai CV, artefaktai, biografijos su juodomis dėmėmis,
iš akių, gal tik šiaip nuo kavos, geriamos ankštose dangaus kontorose.
Aišku, kad žmogiška, pernelyg žmogiška –
iš tikrųjų tai net nežinau, ar į pragarą noriu papult, ar
į rojaus kurortą, svarbu, kad kartu su savais,
pabūt, patylėt apie nieką.
Nes žmogiška viltis ir kvailint save ir kitus,
guosti, žadėti anapusines laimes ar pranašauti,
kad viskas gerai bus, kad reikia tik laiko,
o laiko kaip visad – nėra.
Paprasčiausiai nėra kada galvot apie laiką, jo tėkmę,
užsiciklini metų cikluose, Vivaldžio nugrotuose sezonuose.
Žmogiška, pernelyg žmogiška turėti kitų dievų
stalčiuose ir lentynose
renkančių dulkes, šviečiančių fosforo auromis,
turėti daugybę problemų, priežasčių, aplinkybių,
kenotafų, apleistų ir nelankomų vietų,
ir tik vieną, tą vieną vienintelį žmogų,
su kuriuo dar būtų apie ką patylėt
per ilgą ir šaltą kaip tėvo ranka,
per drėgną, sugrubusią žiemą.
Vertėjas
Atleisk, nežinojau, kaip geriau tau išverst,
kad artėja ruduo.
Tai ėmiau ir išverčiau prie slenksčio
maišą sugrėbtų kaštonų lapų.
Kaip išversti, ką šneka ugnis židiniuos,
ką šnabžda raudonos kaip vėžiai anglys
šaltą žiemos pavakarį.
Į kokią kalbą išversti senų kuprotų
moterų krūpsėjimą,
kai matyti tik trūkčiojančios nugaros,
nusuktos nuo tavęs,
ir nežinai, ar juokias, ar verkia.
Kaip išversti dantiraščius, paliktus ant riekės
sužiedėjusios duonos,
paskubomis paliktus išnykstančios
tavo genties.
Dar nežinau, kokį atspalvį
turi sniegas tavo kalboj,
tai išverčiau po pusnių pusnis po langais,
galbūt suprasi dabar, apie ką aš?
Na, atleisk, aš visai nežinojau, kaip tiksliai tavo kalba
turi skambėt šitas žodis – žiema
Tai ant tavo balkono virvių
Prikabinėjau varveklių varpelių
Spengiančių žiemryčiais
Į gerąją pusę išverčiau senus eilėraščių kailinius –
naftalinas, o vis dėlto kvepia,
kalba, o iš tikrųjų tik – vėjo pamušalėlis
prairęs per metų siūles,
praskydęs, praplyšęs…
o vis dėlto šildo…
Durys be rankenos
Kaip laikaisi?
Laikausi už rankenų, nučiupinėtų
tūkstančių rankų,
už šiltų tilto turėklų.
Laikaus už baltų kolonų,
apsikabinęs kamieną Šiaurės miestelio beržyne.
Visai kaip vaikystėj – įsikibęs
toks mažas į didelę tėvo koją,
neleisdavau išeiti.
Taip ir laikausi:
troleibusų rankenų, skėčių, kopėčių, principų,
pasninko (kai kada).
Laikausi įsikibęs duoto žodžio,
sulaužytos erškėčio
šakos.
Laikau tavo ranką ir jaudinuos
lyg laikyčiau abitūros
egzaminą.
Taip ir laikausi:
už puodelio ąselės, už krentančio medžio,
už kapišono, už virvės –
tvirtai,
nagais įsikibęs į apdriskusį skverną
šito laiko neturinčio, kelio nežinančio,
nuolat skubančio savo
gyvenimo.
Pasiruošimas šuoliui
Tarsi atomą į dalis suskaldai
vienodai žiaurią ir vienodai gerą
visatos erdvę, sferų stygos dera –
naktis tėra pasiruošimas maldai.
Šiek tiek ilgiau – pasiruošimas mirčiai,
kelias tvankias paras, žiūrėk, jau lyja.
Lyg skėtį išsiskleidusią leliją
neši ir jau nebaisūs vėjo kirčiai.
Šiek tiek lengviau, jei praneši iš anksto
apie mėnulio pjautuvą atšimpantį,
apie atbukusį vienatvės šimtmetį,
kuris visus, kas netelpa, sulanksto –
tarsi eilėraščius, žiūrėk, ir pats papuolei
į vieną jų, tikriausiai ima siutas.
Neišsiskleidęs pienės parašiutas – – –
per maža laiko pasiruošti šuoliui.
