Mano miestas

Mano miestas

Pranešimas, skaitytas X tarptautiniame Tomo Mano festivalyje

Gintaras Grajauskas

Rašyti apie miestą, kuriame gyveni nuolat, į kurį grįžti po visų civilizuoto žmogaus žaidimų, niūrokai susimąstęs apie tokios egzistencijos prasmę, ir kuriam galiausiai su nebyliu sutikimu esi linkęs kada nors patikėti net ir savo vertinguosius palaikus, nėra lengva. Šitas buvimo kartu aktas laikui bėgant virsta susitapatinimu, kasdien įgaunančiu vis didesnio intymumo atspalvį. Rašyti apie savąjį miestą pamažu tampa ne ką lengviau nei viešai pasakoti apie savo gyvenimo dienų bendrakeleivę: negali sau leisti nei per didelio jausmingumo, kad publika, nepašvęsta į intymų judviejų bendrumą, nepradėtų droviai kosčioti, bet lygiai taip pat negali remtis vien sausa ir beaistre faktų kalba, tarsi preparuodamas kokį laboratorinį gyvį, prie kurio prisiartindamas tegali sau leisti vienintelį jausmą – įprastinį mokslininko smalsumą. Kiekvienąkart tokioje situacijoje rizikuoji pasirodyti esąs arba egzaltuotas juokdarys, arba beširdis monstras. Rašytojui tai, žinoma, anokia čia pirmiena, tačiau jei galima būtų rinktis, iš dviejų blogybių mieliausiai pasirinkčiau trečiąją – sintetiškąjį „ir viena, ir kita“ variantą, labiau atitinkantį modernųjį rašytojo mitą. Komiškas monstras, siaubingas sapnų džiokeris – šiaip ar taip, daug gyvesnis ir daug tikroviškesnis tipažas. Žinoma, nepamirštant, jog kalbėdami apie tikrumą, kalbame apie tikrumą mitologijoje – atitikimą tam tikrai grifonų, chimerų ar vienaragių rūšiai.

Berašydamas staiga prisiminiau kitą kiek panašų tekstą, net ir perskaitytą šiek tiek panašioje situacijoje. 1931m. Rotary klubo susirinkime Miunchene pranešimą apie Nidą skaitė Tomas Manas. Tekstas, kaip jau turbūt atspėjote, vadinosi „Mano vasarnamis“. Puikus pavadinimas, iškart persergėjantis nuo hipertrofuotos egzaltacijos ar laboratorinio mokslingumo. Pranešime pati reikšmingiausia vieta skiriama Nidos briedžiams – jie netgi trumpai mitologiškai suklasifikuojami, tuo būdu puikiausiai įsiterpdami tarp grifonų, chimerų, šiuolaikinių rašytojų ir kitokių mitologinių pabaisų: „Pasakyčiau, kad tatai jaučio, arklio, elnio, kupranugario ir buivolo mišinys. Jų kojos labai ilgos, o ragai labai išsišakoję.“

Tomas Manas savo pranešime dar pamini kopas – kurios gal penkiskart aukštesnės nei Ziulto saloje – ir, žinoma, jūrą, nepamiršdamas subtiliai priminti apie klastingus Baltijos sūkurius, tykančius besimaudančiųjų.

Pranešime, besivadinančiame „Mano vasarnamis“, yra ir įstabi vieta, visu šimtu procentų atitinkanti pavadinimo diktuojamą tematiką. Tai, tiesą sakant, lygiai vienas sakinys. Štai jis: „Nuo savo namelio iki didžiųjų kopų einame ne ilgiau kaip pusę valandos.“ Daugiau vasarnamio nė padujų – tačiau stebuklingu būdu visa panorama iškyla prieš mūsų akis. Galėčiau prisiekti, jog skaitydamas matau ne tik Tomo Mano namelį, bet ir žnyples, gulinčias ant židinio atbrailos. Iš briedžių, kopų ir jūros staiga gimsta kita realybė; netikėtai išaiškėja, jog būtent tas kalbėjimas „visai ne apie tai“, kaip sakė kitas rašytojas, lietuvių poetas Vytautas Bložė, iš tiesų ir yra pats teisingiausias ir tiksliausias duotosios temos atskleidimas.

Tokio įkvepiančio pavyzdžio padrąsintas, galiu nesibaimindamas rašyti toliau – ir visa, ką aš beparašyčiau, bus apie manąjį miestą – net jei rašyčiau apie Romą, Jeruzalę ar Marso dykumas.

Taigi aš jums tiesiog papasakosiu apie savąjį miestą – apie tokį, kokį matau ir kokį tariuosi pažįstąs. Taip, aš jį savinuosi. Tokį, kokį matau tik aš vienas – vienintelį miestą, kuriame leidžiu vienintelį ir nepakartojamą savo gyvenimą – vieną iš nesuskaičiuojamos daugybės vienintelių ir nepakartojamų gyvenimų, vykstančių aplinkui mane. Be abejo, mano aprašomas miestas gerokai skiriasi ne tik nuo to oficialiojo, aprašyto kronikose ir istorinėse monografijose, bet ir nuo to, kurį savu vadina, vadino ir vadins bet kuris jo gyventojas, kasdien vaikštinėjantis savo paties susikurtomis trajektorijomis. Aš taip pat judu savo susikurta trajektorija savo paties susikurtame mieste – todėl net tikimybė, jog mes kada nors susitiksime akis į akį savo pačių istorijose yra ganėtinai menka. Bet kuris toks susitikimas yra retas ir nepakartojamas nuotykis. Būtent todėl mano pasakojimas ir įgyja šiokios tokios vertės: jei jį pasakotų kitas panašus vaikštinėtojas – su savo asmeninėmis trajektorijomis ir savo susitikimais, jis kalbėtų apie visai kitokį miestą. Išdėstytų jums savąją versiją apie savo susikurtą miesto modelį.

Bet gana apie tai – kad nebūčiau apkaltintas solipsizmu, švelnia šizofrenija ar gudriai užmaskuotu kvantinės psichologijos propagavimu.

Rašydamas mėginsiu naudotis tuo pačiu Tomo Mano patikrintu metodu, kuriuo vieninteliu turbūt ir galima naudotis kalbant apie intymumą, jo nebanalizuojant ir nesuvulgarinant. Bandysiu kalbėti apie pašalinius dalykus – apie labai ilgas kojas ir labai išsišakojusius ragus, vildamasis, jog atidžiau įsižiūrėjus šiame išsišakojimų tankumyne bus galima išvysti ir šį tą daugiau: santūrų ir kiek drovų, nepapuoštą jokiomis įmantriomis egzaltacijomis meilės išpažinimą.

Rašydamas apie savąjį miestą niekaip negaliu apeiti ir to, kurio akies tinklainėje ir šnervėse, ausų būgneliuose ir pirštų galiukuose šis miestas – ar, tiksliau sakant, subjektyvioji jo versija – buvo sutvertas: negalėsiu apeiti paties savęs. Nes mudviejų – mano ir miesto – biografijos tam tikru tarpsniu, prilygstančiu vienai akimirkai arba vienam žmogaus amžiui, priklausomai nuo to, iš kurios šios binarinės figūros pusės pažvelgsi, lemtingai sutapo.

Šitame mieste aš negimiau – todėl privalėčiau laikyti save atkilėliu, kaip ir daugybė kitų jo gyventojų. Po karo Klaipėdoje apskritai buvo likę vos vienas kitas vietinis – dauguma karo audrų buvo nublokšti į Vakarus, nemaža dalis žuvo. Naujoji miesto istorija prasidėjo faktiškai nuo nulio – saujelės išlikusiųjų, klaidžiojančių griuvėsiuose. Netrukus miestas sulaukė naujų gyventojų – anuomet plačiai aptinkamos sovietinių nomadų genties, visad pasirengusios išplėsti savo gyvenamąjį arealą ir atsidanginti į naujas teritorijas kad ir iš pačios Kamčiatkos. Rusakalbių kariškių ir jūrininkų, partinių funkcionierių, komandiruotų statybininkų ir laisvųjų recidyvistų cechus kaipmat papildė ir šiam kraštui biologiškai artimesnės rūšys: nepatikliai į jūrą skersuojantys žemaičių valstiečiai, dar neblogai menantys prieškario turgus – ir kažkodėl visas tuntas atlapaširdžių dzūkelių, kažkurio didžiųjų sovietinių vizionierių potvarkiu importuotų pajūrin iš priešingo šalies krašto – Pietryčių Lietuvos. Kokią utopiją regėjo tas vizionierius, galima tik spėlioti. Gal partiniuose kabinetuose buvo nuspręsta, jog prie smėlynų įpratusiems dzūkams skurdokas pajūrio peizažas bus mažiau žeidžiantis žvilgsnį, o gal spėjamasis vizionierius pats buvo kilęs iš tų kraštų ir niekaip negalėdamas priprasti prie niūrių žemaičių bei įtarių rusų, kiekviename lietuvyje vis įžvelgiančių gudriai pasislėpusį fašistą, sumanė įsisteigti sau personalinę kraštiečių anklavą. Vienaip ar kitaip, komunikabilieji dzūkai pajūryje iš tiesų aklimatizavosi be didesnių sunkumų, kai kurie netgi tapo garsiais to meto žvejais – kaip tuomet buvo madinga rašyti, jūrų artojais. Aklimatizavosi ne tik jie – po kurio laiko visa ši klajokliškai marga kompanija ėmė įgauti bendrų charakterio ypatumų ir net tam tikrų išvaizdos bruožų: savitą „jūrinę“ eiseną (net tie, kurie jūrą matydavo vien Melnragės paplūdimiuose) bei ypatingai, tam tikru būdu primerktas akis, maskuojančias giliai slepiamą pranašumą prieš visą likusią padermę – sausumos žiurkes. Taip gimė naujieji miestelėnai – jau nebe nomadai, o sėslieji miesto gyventojai, nejučia perėmę iš ankstesniųjų kartų tuos pačius uostamiesčio papročius ir manieras, tą patį bet kuriame pasaulio uoste sutinkamą išdidumo bei įžūlumo mišinį, vienodai lengvai užsiliepsnojantį tiek Marselio, tiek Roterdamo, tiek Klaipėdos smuklėse.

Jei jau priėjome prie šitos uosto smuklių mitologemos, tiesiog nuodėmė būtų atidžiau nepasižvalgyti šiame semantiniame lauke, kuriame būtinai aptiktumėme bebaimį jūrų vilką su pypke barzdoje, auskaru ausyje ir durklu užantyje. Pageidautume, žinoma, ir su medine koja. Ir su autentiškais dokumentais – piratų lobio žemėlapiu, o ne kokia banalia jūrininko knygele. Ypač pageidautume, jei būtume mažas berniukas, koks tuo metu buvau aš.

Sovietinis jūrininkas, tiesą sakant, ne visai atitiko etaloninį Stivensono ar Melvilio modelį. Tačiau kiekvienas jų galėjo papasakot ne vieną istoriją apie savąją kovą su Mobiu Diku – net jei tai buvo viso labo priekabus pirmasis kapitono padėjėjas politikos ir auklėjimo klausimais, to meto laivuose įkūnydavęs savo personoje visą galingą organizaciją, trumpai vadinamą KGB. Tokių istorijų girdėdavau daugybę – ir apie tolimus uostus, kuriuose visada šilta ir galima nieko neveikti (šią nuostabią istoriją prisiminus, mane iki šiol apninka nesuvaldomas Kelionių Šauksmas), apie galingas audras ir gudrius kapitonus, ir apie tamsiaodes gražuoles, besišaipančias iš tvarkingomis partinėmis kuopelėmis vaikštinėjančių sovietinių jūrininkų, stropiai prižiūrimų pirmojo kapitono padėjėjo, kad jį kur.

Gimtajame uoste iš jūrininkų šaipytis pageidaujančių nebuvo itin daug – juos gerbė, jiems pavydėjo ir jų prisibijojo. Net ir geltonsnapių Jūreivystės mokyklos kursantų, dar kaip reikiant jūros nemačiusių, privengdavo ir patys aršiausi miesto vyrukai. Anuomet gana įprastas akiai vaizdas – prie kavinės, aludės ar po miesto šokių žaibiškai įsiplieskiančios muštynės. Dažniausiai jose dalyvaudavo ir keletas jūreivių. Veikdavo pavydėtinai sutartinai ir tiksliai. Du tikslūs, preciziškai ištreniruoti judesiai – ir uniforminiai diržai su masyviomis bronzinėmis sagtimis, papuoštomis inkaru, apvynioti ant tvirto riešo, pradėdavo švilpdami skrosti orą. Baisus ginklas, niekuo nenusileidžiantis garsiajai patagoniečių bolai, anuomet paženklinęs ne vieno vietinio galijoto šonus.

Mano dėdė taip pat priklausė tai privilegijuotųjų kastai – buvo netgi ne šiaip koks jūreivis ar mechanikas, o patsai šturmanas. Jau vien patsai žodis ko vertas – šturmas, štormas, sturm-und-drangas; kažkas nenugalimai vyriško slypėjo šitoje žodžių magijoje, žvilgančiose paradinio kostiumo sagose ir tradicinėje jūreiviškoje bravūroje. Grįžę iš pusmetį trukusio reiso, jūreiviai pagal nerašytas tradicijas imdavosi siausti: trejetą parų šėldavo Klaipėdos knaipėse, lengva ranka taškydami sunkiai uždirbtus pinigus, o patys įžūliausieji po lukuliškų gertynių pas žmonas grįždavo trimis taksi automobiliais: vienu pas savąją Penelopę keliaudavo pats Odisėjas, kitu keliaudavo bagažas su visomis lauktuvėmis, o trečiajame ant galinės sėdynės išdidžiai važiuodavo jo uniforminė kepurė. Taip grįžta triumfatoriai. Ką ten taksi – net kino teatruose tuos pusdievius aptarnaudavo be eilės, vien pamatę uniformą arba, jei pusdievis teikėsi atvykti incognito, jūreivio pažymėjimą. Su dėde šturmanu negaliojo jokie draudimai – pats irgi kuriam laikui pasijausdavai pusdieviu, bent jau iki tol, kol išseks stabiliausios anų laikų vaikiškos valiutos – kramtomosios gumos – atsargos. Kadangi jos turėdavai ne vieną bloką, o ir kramtoma ji buvo kapitalistiniam pasauliui nežinomu ir net sunkiai įsivaizduojamu būdu – iš burnos į burną, pamažu dingstant visiems skonio ir kvapo požymiams, leidžiantiems atskirti bananinę gumą nuo braškinės, kol galų gale kuris nors laimingasis savininkas jos netyčia nenurydavo, laimė tįso ir tęsėsi beveik amžinybę. Ko gero, tai ir buvo vienintelis anais laikais pagyrūniškai ant kiekvieno kampo afišuojamo brandaus socializmo požymis. Bendra kramtomoji guma. Savininkui likdavo siuzereniškoji pirmojo pakramtymo teisė – ir, be abejo, visų Brolių bei Seserų Kramtyme Pagarba ir Susižavėjimas.

Kai dovanos galų gale būdavo išsidalinamos, kai namai praturtėdavo šūsnimis Aladino lobių – džinsų, suknelių, sintetinių kilimų, pakabukų raktams su Santa Cruz de Tenerife vaizdais, kasetinių magnetofonų, atviručių su akį merkiančiomis pusnuogėmis filipinietėmis – o visa giminė nuo moksleivių iki senelės imtinai papildydavo savo garderobą prestižiniais plastikiniais maišeliais su „Wrangler“ džinsų reklama, gyvenimas galiausiai grįždavo į savo vagas. Teta kartais jau net rikteldavo ant dėdės, vis dažniau pamiršdama pusdieviškąją jo kilmę, kuri sausumoje pasirodydavo besanti ne kaži ko verta. Jūreivis sausumoje nenaudingas ir net komiškas, nelyg koks pelikanas vištų fermoje. Tačiau dėdė tik klastingai šypsodavosi, slėpdamas rankovėje kozirinį tūzą. Kol vieną dieną pajutęs, jog pusdievio autoritetas smuko iki grėsmingos padalos, tarsi tarp kitko tardavo tetai – na tai kaip, gal užeinam į boninę?

Sovietų Sąjungoje be įprastinio prekybos tinklo, skirto paprastiems mirtingiesiems, egzistavo ir mažiausiai trijų rūšių specialiosios parduotuvės: tinklas užsieniečiams „Beriozka“, spec. parduotuvės partinei grietinėlei ir „Albatrosai“ jūreiviams, paprastai vadinami boninėmis. Jūreiviai, grįžę iš reiso, dalį atlyginimo gaudavo vadinamaisiais bonais, ant kurių buvo rašomas ekvivalentas paprastais rubliais, tačiau perkamoji galia „Albatrose“, kuriame buvo galima įsigyti ne tik čekiškų šviestuvų, bet ir suomiškų baldų komplektų, buvo, švelniai tariant, ne visai ekvivalentiška. Štai čia, „Albatrose“, dėdė paskutinįkart iki valiai pasimėgaudavo savo pusdieviškomis galiomis, prisimerkęs išklausydavo paskutiniųjų tetos aikčiojimų, susirinkdavo paskutines padėkas su bučiniais ir apkabinimais – ir atsidusęs „išeidavo į reisą“. Dažniausiai vėl pusmečiui.

O likusiuosius krante kaipmat pasiglemždavo kasdienybė. Vyrai ir moterys prirūgusiais rytmetiniais autobusais keliaudavo į darbą. Po darbo stiprioji lytis išlenkdavo bokalą kitą alaus ar užsidarydavo su savo nuolat gendančiais moskvičiais garažuose, o moterys stovėdavo eilėse – prie melsvų inkubatorinių viščiukų, prie „Raudonojo Spalio“ batų, prie konservuotų vengriškų žirnelių, pieniškų dešrelių – prie bet ko, ką tą dieną, kaip buvo sakoma, „išmesdavo“. Pačios laimingiausios Ievos dukterys grįždavo namo ne tik su artipilnėm rezginėm, bet dar ir pasipuošusios barbariško grožio karoliais iš suvertų ant špagato tualetinio popieriaus rulonėlių – dėl nežinomų planinės ekonomikos subtilybių tualetinis popierius buvo itin retas svečias parduotuvių lentynose. Galima buvo nesunkiai įsivaizduoti kur nors neaprėpiamose Sovietų šalies platybėse įsitaisiusį fantasmagorišką pasturgalį – gigantišką, nuo Kamčiatkos iki pat Murmansko, vienu motu suvartojantį visas proletariato higienos priemones. Tačiau, tiesą sakant, akivaizdu, jog brandžiame socializme tualetinis popierius yra prabangos prekė, gal net puošmena, smulkiaburžuazinė atgyvena, ir tiek. Toms subtilioms reikmėms kuo puikiausiai tinka pigūs ir, beje, savo oficialiajai funkcijai – skaitymui – visiškai netinkami partiniai dienraščiai, tarsi rūšiniai vynai, papuošti daugybe ordinų bei medalių. O jei ir pasitaikydavo koks minkštakūnis inteligentas, dar neatsikratęs miesčioniškų įpročių, toksai galėdavo kuo puikiausiai realizuoti savo hipertrofuotus estetinius polinkius, gražiai susikarpydamas laikraštį pageidaujamo formato ar netgi formų lapeliais.

Tačiau jūra – pats jos buvimas – diktavo savąjį gyvenimo būdą tiek šventėse (Naujuosius metus palydėdavome iš laivų parneštų signalinių raketų salvėmis ir falšfėjerių pašvaistėmis), tiek ir kasdienybėje, pasiekdama net ir tokias tolimas marinistikai sferas, kaip priemiesčio paauglių aprangos mados. Ano meto berniokiško šaunumo etalonas – jei esi tikras Klaipėdos priemiesčio teenager‘is – tikri jūreivio marškinėliai, vadinamoji telniaškė. Kalbininkai tikriausiai pasiūlytų šį šiurpų slavizmą versti kokia nors mandagia kūninuke, o kitą būtiną vyriškumo atributą, štormovkę – audrinuke; žinoma, už tokį gyvenimo realijų bei kalbos pojūčio ignoravimą pelnytai susilauktų keleto sūrių epitetų. Audrinuke gal ir galima būtų pavadinti kokį smulkų paukštį, meteorologų pagalbininką, pranašaujantį audrą, bet tik jau ne sunkią ir grubią brezentinę striukę su didžiuliu gobtuvu ir išsegamu vatiniu pamušalu. Štormovkė yra štormovkė, ir niekur čia nedingsi.

Telniaškė, štormovkė ir džinsai – rimti ir solidūs rūbai, akivaizdžiai demonstruojantys socialinę, o ir geografinę padėtį. Džinsai, savaime suprantama, dažniausiai pigesni, vietinės gamybos, anuomet patylomis, kaip kiek vėliau paaiškėjo, sudaigstomi Vilkaviškio karinių uniformų siuvykloje. Neįtikėtino masto diversija: tame pačiame fabrike siūti ir chaki spalvos kostiumus šauniesiems socializmo gynėjams, ir stileiviškus džinsus – tuos, kaip mėgdavo šmaikščiai pavadinti vienas aukštas Klaipėdos komjaunimo funkcionierius, grįžęs iš eilinės ekskursijos po supuvusius Vakarus, „spąstus tarybiniam jaunimui“! Tačiau turint omenyje tradicinius lietuvių bruožus – įgimtą polinkį verslui, skepticizmą bet kokios valdžios atžvilgiu ir per ilgus okupacijų šimtmečius išsiugdytą savotišką nacionalinį konspiratyvumą, nieko itin stulbinamo šioje džinsinėje diversijoje kaip ir nėra: net ir tie patys aukšti komjaunimo funkcionieriai ne sykį buvo pastebėti tuose „spąstuose tarybiniam jaunimui“ – ir nė karto neteko girdėti, kad kuris iš jų būtų bandęs iš tų spąstų pasprukti, didvyriškai nusigrauždamas koją. Beje, prie gerų norų visus socialistinės tėvynės išdavikus buvo galima labai nesunkiai demaskuoti: tų mėlynųjų Vilkaviškio džinsų dažas, „indigo denim“, kaip buvo rašoma etiketėje, akivaizdžiai turėjo giminingų cheminių savybių su populiariu mokykliniu rašalu „Vaivorykštė“ – ir ne tik spalvos niuansais. Pasipuikavęs pusdienį tokiais džinsais ir vakare juos nusimovęs, laimingasis puošeiva staiga su siaubu išvysdavo, jog ant jo nuosavų apatinių galūnių irgi drąsiai galima klijuoti etiketę su magiškuoju užrašu „indigo denim“. Geriau įsižiūrėjus, ant savųjų sodriai mėlynų šlaunų galima buvo aptikti net gana aiškiai atsispaudusias tamsesnes siūles. Akivaizdesnių daiktinių nusikaltimo įrodymų sunku ir sugalvoti: visi kapitalizmo vergai – mėlynomis kojomis.

Bet gana tų ekskursų į aukštąją madą: grįžkime atgal, į tą ankstesnį mūsų istorijos tašką, kuriame mano dėdė Sindbadas, išdalinęs paskutines Aladino urvo gėrybes, išplaukęs su argonautais, globojamais Hermio bei pirmojo kapitono padėjėjo, ieškoti eilinės aukso vilnos. Kaip pamenate, mes ten likome stumdytis visuomeniniame transporte su kitomis eilinėmis penelopėmis. Ką tuomet veikė mažieji telemachai, paklausite?

Uostamiesčiai – o ypač uostamiesčių priemiesčiai – tiesiog sukurti mažiesiems telemachams. Pramogų čia – nesuskaičiuojama daugybė. Pradedant nuo daugiaaukščio namo kiemo, kuriame susibūrusi internacionalinė publika nuolat gilinasi į kultūrų skirtumus, pažindama juos iš pirminių šaltinių: iš pirmų lūpų ir savo kailiu.

Nevalia pamiršti ir ritualinių Didžiosios Jūrų Kelionės atkartojimų miesto pakraštyje telkšančioje pelkėje – ten mažieji argonautai, susirentę plaustus, išplaukdavo ieškoti savosios Kolchidės – labirintuose tarp nendrynų su perinčiomis gulbėmis.

Dar toliau, už pelkės, tęsėsi laukas, kuriame karo metais stovėjo šaudmenų sandėlis, vėliau subombarduotas. Valandėlę pašliaužiojus keliais, ten buvo galima prisirinkti kišenę visai gero dūminio parako – puikiai pritaikomo žaidžiant karą ar kamuojant amžinus vaikų priešus pensininkus, stumdančius dienas su domino (ar tiesiog – domino dienas) prie kieme pastatyto staliuko.

Į laukymę kairiau pelkės žiemomis kelininkų savivartės suveždavo daugybę sniego, nukasto nuo miesto gatvių. Jo būdavo ištisi kalnai, galutinai išnykstantys tik vasaros pradžioje. Pavasarį sniegas imdavo tirpti ir slegiamas savo svorio tapdavo ledu. Atsiverdavo speleologų žvilgsnio vertos kiaurymės, saulėje žvilgantys lediniai stalaktitai ir stalagmitai. Kartais kuri nors vandens išgraužta perėja – ledinis tiltas – neišlaikydavo savo svorio ir grumėdama griūdavo. Kartais mes joms šiek tiek padėdavom griūti.

Dešiniau stovėjo gelžbetonio konstrukcijų gamykla – įveikę tvorą, aptikdavom daugybę sukrautų gelžbetoninių blokų ir vamzdžių, kuo puikiausiai tinkamų laipiojimui, gaudynėms ir slėpynėms. Smagiausia būdavo, kai į žaidimą įsitraukdavo gamyklos sargas, ginkluotas medžiokliniu šautuvu, užtaisytu druska (bent jau jis pats taip iš tolo šaukdavo: vot ja vam seičias kak rubanu solju po žopam!). Mes buvom greiti ir vikrūs, sargas šlubas, kad ir ginkluotas; o už gamyklos tvoros jau apskritai ir nebe jo valdos.

Visa ta, dabartine akimi žiūrint, kiek makabriška žaidimų aikštelė buvo gausiai išpuošta agitacine atributika, keistai surezonuojančia su nuolat pro tinką prasimušančiais senais vokiškais užrašais: didžiuliais plakatais, vaizduojančiais geruosius milžinus – darbininkus ir kolūkietes, optimistiniais šūkiais, išrašytais ant raudono audeklo, ir pabrėžtinai kukliais nespalvotais politbiuro narių portretais. Artėjant XXV komunistų partijos suvažiavimui, kažkuris sąjunginės reikšmės agitpropo menininkas suprojektavo tūrinę figūrą – dabar sakytumėm, objektą ar gal instaliaciją, akimirksniu pasidauginusią visų bent kiek svarbesnių Sovietų šalies miesteliokų gatvėse bei aikštėse. Objektas buvo sumontuotas iš didžiulio medinio karkaso, apkalto fanera – žinoma, nudažyta maloniai įprasta raudona spalva. Objektas vaizdavo milžinišką romėnišką skaičių – XXV. Be abejo, smalsūs jaunieji sovietų šalies piliečiai kaipmat aptiko, jog pirmojo „ikso“ dugne pagal projektą nežinomais sumetimais palikta anga, o pačių skaičių viduje tęsiasi tamsus ir paslaptingas kabalistinis labirintas. Pirmeiviai keliavo juo, sulaikę kvapą, pasišviesdami degtukais ir žibintuvėliais; tačiau gan greitai labirinto paslaptys buvo perkąstos ir netrukus visas „XXV suvažiavimas“ prispildė mažų kojų bildesio ir susižavėjimo kupino spiegimo – garsų, paprastai lydinčių bet kurias vaikiškas gaudynes ar slėpynes. Kadangi reiškinys tapo grėsmingai masiniu – įprastinės vaikų susibūrimo vietos, kiemai ir stadionai staiga pradėjo akivaizdžiai tuštėti, nelyg mieste būtų apsilankęs legendinis žiurkiagaudys – vietinė valdžia, veikiausiai paakinta kokio paprasto ir uolaus šventų simbolių garbintojo, ėmėsi priemonių: pasiuntė į kovą milicijos patrulius. Įdomu, kaip skambėjo tas rašytinis įsakymas: išvyti vaikus iš XXV komunistų partijos suvažiavimo?

Įsiminiau šią agitpropo instaliaciją, milicininkų dėka tapusią performansu, nes lindėjau labirinto viduriuose kaip tik tuo metu, kai į veiksmą įsijungė uniformuoti pareigūnai. Buvau itin nepatogioje strateginėje pozicijoje – kažkur apatinėje viduriniojo „ikso“ dalyje, kai iš šūksnių supratau, jog į žaidimą įsijungė papildomos pajėgos. Dauguma sėkmingai išsigelbėjo, iššokę per viršutinį „suvažiavimo“ kraštą ir išsilakstę kas sau; kelis bliaunančius ir besispardančius rezistentus milicininkams pavyko išlupti per „ikso“ dugną. O aš likau labirinte – sulaikęs kvapą, besiklausydamas, kaip kažkuris pareigūnų, tyčia pastorinęs balsą, šaukia pro angą: „žinau, kad ten esat; greitai išlįskit, nes paleisiu tarnybinį šunį!“. Pratūnojau ten nejudėdamas kokias porą valandų, kol ėmė temti; tik tuomet išdrįsau išsmukti ir prisidengdamas prietema parbėgti namo.

Gal tuomet ir pradėjau miglotai nujausti, jog pasaulyje, kuriame iš esmės egzistuoja vien dvi nuolat konfrontuojančios stovyklos – tie, kurie dėvi uniformines kepures, ir antrieji, turintys greitas kojas, – aš, neturintis nei viena, nei kita, esu pasmerktas pogrindžiui. Bent jau kol sutems, ir pagaliau galėsiu pareiti namo.

Tą pačią pogrindžio simboliką dabar nesunkiai aptinku ir kitame, daug pavojingesniame žaidime: nusileisti po geležinkelio tiltu per Danę ir laukti – ilgai, kartais beveik pusdienį, kol bėgiais pravažiuos tikras garvežys, demoniškai juodas ir švirkščiantis garų kamuolius. Pamatyti pro pabėgius sušmėžuojančią Leviatano papilvę.

Paskutinįkart Didžiąją Bestiją išvydau jau praėjus daugybei metų – po vengtos, bet taip ir neišvengtos tarnybos Sovietų armijoje, 1991-ųjų Sausio tryliktąją. Tie, kurie tuomet beginkliai Vilniuje stojo prieš sovietų tankus, tikriausiai išvydo ir daugiau – kai kurie pažvelgė jai tiesiai į akis. Prieš pat savąją žūtį.

Klaipėdiečiai tuomet miniomis plūdo į gatves ginti savojo miesto. Kai kuriuos jų mačiau iš arti – bene pirmąkart iš taip arti, kad pamatyčiau, kokie jie visi skirtingi ir kokie jie visi klaipėdiečiai. Stovėjome miesto savivaldybėje, išsidalinę savo ginamus langus, ginkluoti metaliniais armatūros virbais ir Molotovo kokteiliais – nors teko pastebėti ir įmantresnės amunicijos: armėnas, Senajame turguje pardavinėjęs arbūzus, atsinešė peilį – tą patį, kuriuo taip mikliai raikydavo žalias arbūzų galvas. Žinomas Rytų kovų menų meistras atsinešė tikrą samurajišką kardą – kataną, o aš išbėgdamas iš namų striukės kišenėn įsimečiau storą fortepijono stygą. Drebėk, sovietų specnaze! 1863-aisiais buvom daug prasčiau ginkluoti – spragilais ir dalgiais, bet be kovos nepasidavėm. Ir dabar nepasiduosim – argi gali pasiduoti anava tas šlubas diedukas, atėjęs ginti savojo miesto, savosios laisvės ir atsivedęs pagyvenusį sūnų, kaip du vandens lašai panašų į tėvą, net ir šlubuojantį ta pačia koja? Arba tas, visas randuotas, – tas, kur vis šypsosi nieko gero nežadančia šypsena, atverdamas burną, pilną metalinių dantų, o rankoje spaudžia tokį pat armatūros virbą, tik dvigubą, kruopščiai apvyniotą lipnia izoliacine juosta? Drebėkit, sovietų tankistai – jūs dar nežinote, kas jūsų laukia! Centrinė Klaipėdos gatvė grūste prigrūsta; prieš jūsų šarvuotąją techniką mes išsiuntėme savo tankus – visas iki vienos miesto šiukšliavežes ir sniego valytuvus! Tai bent bus mūšis, amžiams įrašytas į garbingą miesto istoriją: jūsiškė tankų divizija prieš mūsų specializuotojo autotransporto įmonę!

Ir tarsi pajutusi, kad nebūtų nieko absurdiškiau, kaip laimėti šitokį absurdišką karą, militarinė mašina sustojo. Kažkas sutriko jos plieninėje logikoje; kažkas cinktelėjo ir perdegė.

Tuomet visi tikėjome, jog įveikėme patį galingiausią priešą; kaip ir visi revoliucijos vaikai, naiviai manėme, jog svarbiausia – nukauti drakoną.

O, jei kas surastų kokį panašų metodą, nuo kurio cinkteltų ir perdegtų civilinės, biurokratinės mašinos logika (nerandu jai epiteto; tikrai ne geležinė, bet ne lengviau įveikiama – galgi tiesiog guminė?..)!

Nors kita vertus – daugybę laiko mums taip ir neteko pagyventi nuobodžiai, be didesnių sukrėtimų, adrenalino atsargas papildant vien iš įprastų vienadienių skandalų. Ko gero, atėjo laikas tokio gyvenimo mokytis. Gyvenimo su pigiu prašmatnumu tvaskančiais prekybos centrais, idiotiškais dangoraižiais – karikatūriškai sumažintomis amerikietiškųjų kopijomis – ir stebuklingu būdu atsivertusiais valdančiųjų klasės primityvais, kaip ir anksčiau visą pasaulį tebeaiškinančiais dviem žodžiais; tik anksčiau jie tardavo „marksizmas – leninizmas“, o dabar – „rinkos ekonomika“. Sezamai, atsiverk. Ir jie teisūs: pagrindinis dėsnis išliko – jis permanentinis, pergyvenantis visas santvarkas, režimus ir okupacijas. Tas pats, ne per seniausiai minėtas: jei neturi nei greitų kojų, nei uniforminės kepurės, tavo žaidimas pralaimėtas. Nebent įsigudrintum žaisti pogrindyje. Savo vienišus žaidimus, nereikalingus niekam, išskyrus tokius pat pogrindininkus.

Pabaigoje, imituojant mano pseudochronologinį pseudopranešimo stilių, reikėtų istorijos ir iš mūsų dienų. Net ne istorijos – mikronaratyvo. Tų iš pažiūros lyg ir nereikšmingų detalių – nereikšmingų, bet stebuklingu būdu visą visumą suorganizuojančių detalių. Tomo Mano briedžių, ant šakotų ragų dovanų atnešančių ištisą panoramą.

Jau kuris laikas Klaipėdos miestas išrenka kelis labiausiai nusipelniusius savo piliečius – kultūros ir meno žmones – ir suteikia jiems Klaipėdos kultūros magistro titulą, įteikdamas regalijas – tikslią XV a. žiedo, rasto miesto piliavietėje, kopiją.

Gražus ir originalus gestas, neturintis analogų tiek Lietuvoje, tiek, drįsčiau spėti, ir visoje Europoje. Gestas, priverčiantis juste pajusti savąją vietą ilgoje ir spalvingoje miesto piliečių procesijoje, judančioje iš šimtmečio į šimtmetį. Lūžiai ir pervartos, karai ir marai pasirodė bejėgiai ją išardyti; žvelgdamas į tą nežinomam miestiečiui priklausiusį žiedą, jaučiu tęstinumo pergalę. Dar daugiau: jaučiuosi akivaizdžiai priklausąs tai pačiai ložei, kuriai priklausė ir tikrasis žiedo savininkas – garbingai Klaipėdos miestiečių ložei. Ir tuomet pagalvoju, jog tai, kad gimęs kitame Lietuvos krašte vis dėlto ėmiau ir atsiradau šitoje žemėje, kurioje kadaise gyveno mano proseneliai, galbūt nėra visiškas atsitiktinumas.

Ir jau visai baigdamas turiu pripažinti – manųjų briedžių ragai šįkart pasirodė dar šakotesni už paties Tomo Mano: privalėjau parašyti pranešimą apie Klaipėdą, o tai, ką užrašiau, kažkaip labai jau įtartinai panėši į mano paties autobiografiją. Nors, kita vertus, nieko čia nuostabaus – sakoma, jog net šuo ir jo šeimininkas, ilgai gyvendami kartu, pavojingai supanašėja.

Tebūnie tas biografijų bendrumas palaikytas ne manosios puikybės apraiška, o tiesiog komplimentu – gal net vienu iš didžiausių komplimentų, kokį gali ištarti žmogus savajam miestui.

Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika

Tezės, kurias turėtų apmąstyti kritika

Klaudijus Kirvukas

Prozininkė, dramaturgė, eseistė Tilė Vakarė (tikroji pavardė Liuda Jonušienė) balandžio mėnesį tinklapyje www.bernardinai.lt paskelbė tekstuką pavadinimu „Grafomanijos malonumai“. Berods praėjusį mėnesį „Šiaurės Atėnuose“ Castoras ir Polluxas publikavo autointerviu „Kritika turi būti kritiška“. Mikrorevuliucijoje dalyvavo Pelkių Vanda… Šliaužiojant knygų mugėje teko nugirsti, kad Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto „vėlių suolelis“ (pagyvenusios daktarės ir profesorės) staiga susirūpino padaręs amžiaus atradimą (!): literatūros kritika apsitarnauja pačią save, lindi eilinių skaitytojų neskaitomuose, bet recenzuojamuose (t.y. „prestižiniuose“) leidiniuose; apsikarstė terminologija, metodologija ir aspektais; nedalyvauja gyvajame literatūros procese. Na, atsibudo akademikės žiemą, bet, matyt, dar neatsikėlė, kadangi praėjus pusei metų po „atradimo“ jokių ypatingesnių poslinkių literatūriniame pasaulyje nematyti. Knygų upė teka, į ją liejasi fekalijos, o gamtosaugininkai tyli.

Nesu literatūrologas, bet su literatūra susijęs gana glaudžiai: nemažai skaitau, o ir rašančiųjų vieną kitą dešimtį pažįstu, todėl retkarčiais pasiseka nugirsti įdomių dalykų. Gandų skleisti nesiruošiu, vis dėlto mintimis apie literatūrą pasidalinti norėčiau. Juolab kad literatūra yra vieša. Kaip viešasis tualetas, miesto parkas ar bažnyčia. Žinant, kaip jautriai reaguoja kai kurie rašytojai į panašaus pobūdžio palyginimus, raginu giliai įkvėpti ir dešimt kartų mintyse sau pakartoti: „Tai tik palyginimas… Tai tik palyginimas…“

Kiekvienas, įėjęs į literatūrą tampa viešas. Tampa mūsų visų nuosavybe. Taigi turėtų būti pasirengęs kritikai, ją mylėti, jos laukti ir vertinti ją. Deja, tik Santaros – Šviesos konferencijose (ir tai vykstančiose už Atlanto) oponentai draugiškai gali sėdėti prie vieno stalelio, gurkšnoti kavą ar vyną ir dalintis savomis tiesomis. Lietuvoje paprasčiau. Trenki į dūdą tam, kuris nepalankiai atsiliepė. Padovanoji saldainių dėželę ar butelį viskio tam, kuris pagyrė. Galima ir dar paprasčiau. Išvis nebendrauti arba atsakyti tuo pačiu: kritika į kritiką. Iltimi už dantį. Kai „Šiaurės Atėnai“ pradėjo spausdinti Castoro ir Polluxo knygų komentarus staiga visi sujudo: kažin kas tas ar tie? Ką reikėtų „pamokyti“ ar kam paspausti ranką? Man, prisipažinsiu, visiškai nesvarbu, kas visa tai rašo. Atleidžiu netgi smulkųjį chuliganizmą ir chamizmą, kurio pasitaiko tekstuose, nes tie šeštadieniais pasirodantys rašinėliai yra laukiama atsvara bendrajai literatūros kritikos anemijai. Sėkmingas utriruotos kritikos pavyzdys.

Neseniai pasirodžiusios R. Legutko knygos „Tolerancija. Mintys apie griežtą valstybę, prigimtinę teisę, meilę ir sąžinę“ (Kronta, 2006) pirmasis sakinys toks: „Tolerancijos sąvokoje visuomet slypėjo kažkas mįslingo. Suponuodama, kad dera taikstytis su pažiūromis, kurių nemėgstame ir kurias laikome žalingomis, ji ėmė prieštarauti dviem visuotinai ir seniausiai pripažintiems principams: intelektualiniam, reikalaujančiam siekti to, kas tikra, gera ir teisinga, ir politiniam, reikalaujančiam artėti prie bendrų nuostatų ir neutralizuoti reiškinius, galinčius kelti pavojų visuomenės santaikai“ (P.7). R. Legutko knyga, žinoma, gali pasiūlyti įdomių minčių pamąstymams, supažindinti su visuomenės raida ir paskatinti susipažinti su savimi, deja, nepadės atsakyti į klausimą, ką literatūrinėje kūryboje reiškia žodžiai „šūdas“, „kruštis“, „kekšė“ ir pan. Ar jie verti būti publikuojami? Ką apskritai iliustruoja žodžio egzistavimas? Kokią informaciją apie žmogaus prigimtį, jo gyvenimo būdą, visuomenės raidą jis suteikia? Žodžio reikšmė nėra baigtinė ir vienintelė – tai patvirtina homonimai, metaforos, Ezopo kalba… Leiskite nusišypsoti straipsnio „Kaip kalbame, taip ir gyvename“ autorei. Toli gražu ne. Be to, yra kur kas opesnių dalykų, apie kuriuos vertėtų kalbėti. Žodis buvo tik pradžioje, visa kita – tvanas, nukryžiavimas, genocidas, informacinė visuomenė ir t.t. – atsirado po jo.

Sofistika tampa patogiu dalyku, kai nori atsargiai ir subtiliai apie ką nors užsiminti, nurodyti ir „išlikti švarus“. Gal todėl ir ši gan netrumpa įžanga, vedanti prie kur kas tiesmukesnio pakalbio. Prie pokalbio su Pelkių Vanda. Kažkodėl neabejoju, kad siekiant dialogo ir pasirodė straipsnelis „Raštingieji beraščiai“. Tačiau (nors ir užkibau ant kabliuko) bergždžias reikalas to tikėtis pajūrio krašte. Netgi Didžiojoje Lietuvoje padorus literatūrinis polilogas nevyksta, o ką jau bekalbėti apie Klaipėdą! Ji – unikali! Unikali tuo, kad yra pasyvi. Kad adoruoja menkaverčius reiškinius, renginius, statinius. Kad noriai „padeda“ išvažiuoti ir nenoriai įsileidžia (galėtumėte pakomentuoti, kiek galimybių nutūpti Klaipėdoje turi studijas baigę režisieriai, dailininkai, dainininkai, žurnalistai?). Kad verda savose sultyse… Klaipėda – toks miestas, kuriame reikia vaikščioti ant piršų galų, jog nepažadintum kokios nors sąjungos pirmininko, kultūrinės įstaigos vadovės ar garbaus rašytojo, paskutinį kartą literatūrinėje diskusijoje, konferencijoje ar kokiame nors viešame dispute dalyvavusio prieš 40 ar 50 metų. Pelkių Vanda yra naivi, jei tikisi, kad jos rašinėlis iššauks „literatūrinio rezonanso“ dvasią ir specialistus paskatins įdėmiau apžiūrinėti ir vertinti literatūros procesus ir „išsišokimus“.

Štai apie ką galime drąsiai kalbėti ir kėsintis pasakyti tiesą, bet nesitikėti būti suprasti ir toleruojami. Apie kritiką. Pasyvią, angažuotą, bailią – juk įdėmesnis žvilgsnis nesunkiai užfiksuos kelias litertūrines grupuotes, saistomas vienokių ar kitokių interesų. Toms grupuotėms – duetams ar kvintetams – priklausantys asmenys ir rašo vienas apie kitą. R. Černiauskas rašo apie J.Šikšnelį, pastarasis atsako tuo pačiu. R. Kmita vertina M. Valiuką, bet šis tuo pačiu neatsako, nes nerašo recenzijų (šiuo aspektu Kmitai nepasisekė). D. Sobeckis liaupsina Clandestinus, Clandestinusas verčia Sobeckį į rusų kalbą (ir kažkodėl tai daro prastai). M. Šidlauskas – rimtas, santūrus ir intelektualus kritikas – deja, niekada nebuvo perdėm produktyvus, o pastaruoju metu ir išvis pasitraukė į pogrindį. O gaila. Kaip ir gaila, kad jis neatsisako pagražbyliauti abejotinos vertės knygelių pristatymuose. Atsirado S. Kondratienė, drįstanti pažvelgti literatūrinei teisybei į akį, bet dingo N. Gaidauskienė, S. Simanaitienė. Kartais uodegėle per vandenį pliaukšteli J. Raudys arba kokią nors nesąmonę parašo literatūrologas, kurio pavardę paprastai priimta viešai nutylėti. Turime kritiką (plačiąja prasme) vienodai dėmesingą ir R. Rastauskui, ir J. Tarasevičiui. Arba vienodai nedėmesingą. Nereflektuojančią naujausių (apskritai) poezijos, prozos, teorijos knygų, neaktualizuojančią literatūrinio proceso problematikos. Jeigu jums tai atrodo normalu, tai aš, atleiskite, manau, kad tai yra anomalija.

Nesu nusiteikęs prieš rašančius žmones ir pritariu Tilei Vakarei, teigiančiai, kad „potraukis, net ir perdėtas, rašyti, kurti vis tiek yra šimtą kartų geriau, negu nieko nedaryti“. Ir tegu rašo memuarus motinos, ir eiliuoja senelės. Kol jos neturi pretenzijų „pakelti“ literatūros lygį, pamokyti, kaip reikia rašyti ir apie ką reikia rašyti, pavojaus nėra. Tačiau kai pradeda terorizuoti knygynų darbuotojus reikalaudamos knygą – dažnai išleistą net su gramatinėmis klaidomis (apie logines ir kalbėti neverta), aktualią tik vienai šeimai ar miesteliui, pastatyti šalia Šekspyro, kada knygeles su autografais išdrįsta dovanoti laikraščių redaktoriams ir literatūrologams, derėtų sunerimti. Vis dėlto reikėtų pareikšti blaivią, kompetentingą nuomonę, o ne (nenorint įžeisti) skatinti pretenzingą savęs pervertinimą. Svarbu, gerbiamieji, nepamiršti, kad egzistuoja tokia sąvoka kaip „kontekstas“. Ir kritika turėtų būti pajėgi atsirinkti, kas, kiek ir kokiame kontekste yra vertingas. Štai Jums menkutis pavyzdėlis. Garbi filosofė J. Baranova rašo palankias recenzijas S. Parulskiui ir lengvai įrodo A. Urbonaitės romano vertingumą. Betgi, mielieji! Urbonaitė ir Parulskis! Pirmoji rašo papais, antrasis rašo, nes yra rašytojas!

Atrankos – kaip paprastas, bet (pasigirsiu) žingeidus skaitytojas – pasigendu. Kaip ir daug ko pasigendu šiame mieste. Pasigendu literatūros vakarų, knygų (ir ne tik vietinės reikšmės) pristatymų. Beliko tik „Baltų lankų“ knygynas, toje šlykščioje „Akropolio“ erdvėje dar suteikiantis galimybę pamatyti rašančiojo veidą, išgirsti vienokią ar kitokią nuomonę apie kūrinį. Iš idėjos dirbti nebemadinga… Visai įmanoma, kad kritika nereaguoja į literatūros aktualijas ir dėl šios priežasties: recenziją parašyti – tai ne tris pirštus apsisioti. Reikia ir laiko, ir pastangų, ir tam tikros intelektualinės įtampos, o paskui dar reikia ir gyventi su tais, kuriuos vertinai. Tuoj apsiverksiu J…

Gerbiamieji “Gintaro lašų“ skaitytojai,

Gerbiamieji “Gintaro lašų“ skaitytojai,

drįstu Jus trukdyti pranešimu, kad pseudonimas „Pelkių Vanda“ ir aš – Sigita Kondratienė – visai nesusiję vardai. Kodėl? Po publikacijos „Raštingieji beraščiai“ susilaukiau ne tik „požeminių“ užuominų apie tariamą mano autorystę, bet ir tiesioginių teiginių, kad ir tą Paklodę galėjau parašyti tik aš. Deja, turiu Jus nuliūdinti – tai ne mano rašinys. Pirmiausia Jūs, kaip skaitytojai, bent intonaciškai turėjote pajusti, kad tai ne mano stilius – žinoma, jei meška nėra visai užmynusi Jūsų ausų. Antra – jau seniai nebeskaitau tokios Produkcijos, kokią, pasirodo, kai kas mėgsta net ir itin atidžiai pavartyti, net ir itin smulkmeniškai aptarti: A.Pilipavičiaus knyga – Pelkių Vandos skaitinių „Viršūnė“. Trečia – literatūrinėje spaudoje pasirašinėju tik vienu pseudonimu – Kondratienės. Šiuo teiginiu dar gal net prieš dvylika metų pirmiausia atsikirtau tokiam R.Skunčikui. Vis dėlto ir Pelkių Vanda galėjo rašydama(-as) pagalvoti, ar neužtraukia mūsų literatų, visai nepakančių bet kokioms pastaboms apie savo Produkciją, rūstybės ant kito viešojo skaitytojo – visai niekuo dėto. Taigi.

Su geriausiais linkėjimais Jums, „Gintaro lašams“, ir Pelkių Vandai – Sigita Kondratienė

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Laura Varslauskaitė

Geltona laukimo sraigė


Tas laukimas jau į sąnarius
Įlindo. Ir tūno ten.
Ir ėda iš vidaus
Pro poras sunkias
Prakaitu išrieda
Įeina vėl. Tabako burbulais
Po tris.

Raktus nuo tavo pasakos
Turėjau. Bet prarijau
Dabar ji auga manyje
Ir žydi. Geltonai.
Prisiminimų stalčiuj.

Ir laikas karpo odą
Man po akimis
Bet aš kantri
Kasdien laukimą nuprausiu
Kad dvokt neimtų…

Iš pasakos turiu geltoną sraigę
Kai grįši (kažkada)
Įvelsiu tau į plaukus

Kad užaugintum. Geltoną
Meilę
Man.

 

Dūmų namai


Sprogsti.
Dūmų kamuoliu įriedi
Pievon šiurpulių
Kur vaikai belyčiai
Prausias giesmėmis
Ir žaidžia domino
Žmonių veidais
Tvirtai sučiaupi lūpas
Kad dūmai nesudiltų
Šoki
Į erdvę stogu
Geltonu
Kur visi Tartaro sodai
Žieduose skandinas
Į garsą
Įsispraudi
Kad nerastų niekas
Bet visi pažintų
Ir baltai sau vyzdžius
Nudažai
Kad nesiskirtum nuo
Kitų
O tarp krūtų
Įspraudi smuiką
Šokant nepamesti
Jo griežimo
Reikia
Dūmų namuose
Įtrauki
Vėl
Ir išpūti į erdvę
Skrydžiui.

 

Žalia vizija


Mano venos šoksta
Į tave
Apvyti nori kaklo
Išlinkimą
Kuris tik tau būdingas
Ir žaliam fone
Sudilusios kanapos
Nuplauti kojas tavo.

 

Vienas vakaras Lukiškių aikštėj


Įsirėžusi į atramas suolo
Pažliugusio parko
Kampe.
Bandžiau numirti
Kol žibintų šviesa
Mano veidą mylėjo
Ištraukiau iš balos
Batus.
Padėjau šalia.
Nosim į dangų.

 

Raudonų dramblių istorija


Raudoni drambliai
Su žvaigždėm kaktose
Jūras perbridę
Kotais blakstienų
Ašaras surinko
Negimusių vaikų
Ir ant nugarų savų
Užkėlė.
Bet gedėjo jie
Laikinumo grožio.
Ir pėdas
Praeities dievų surinkę
Drugiais išskrido
Mirti.

Jaunųjų kūrybos konkursas

Jaunųjų kūrybos konkursas

Evelina Preisegolavičiūtė

***

Mergaitė. rašalas. laiškas

Jos garbanos šypsosi

Širdis varto puslapius

***

Dovana blizgiame popieriuje

Kaip saldūs žodžiai

Iš nuvalkiotų frazių

***

Blakstienos sulipo

Ežeras tyli

Žiema ar miegas?

***

Ašaros šildo skruostus

O priešais –

Avis aklomis akimis

***

Kruopščiai nuvaškuoti žodžiai,

Tobulai apvalios monetos

Žvanga praeivių kišenėse

***

Prisnigo

Gulbė nespėjo išskristi

Žmonės nespėjo pamilti

***

Aitvaras – iš rankų

Nuogos pėdos –

ant porceliano šukių

O laimę pasiskolino kaimynas

***

Skauda

Kai kala vinį į delną

Skauda

Kai plaktukas kitoje rankoje

***

Kalbos nutilo

Tik bejausmis kūnas šalia

Ir skylėtas vestuvinis

nuometas skrynioje

Gimdymo namai

Kas rytą gimsta po vaikutį

Putlutėmis rankutėmis,

Tvirtai prisiūtomis sagutėmis.

Užanty jie nešiojasi skėčius,

Jei kartais pradėtų lyti,

Ir spalvotas megztas

kepurėles,

Jei kartais pradėtų snigti.

Tik bailiai rašo pieštuku

Ilgai žiūrėjau į ryškias

tapetų gėles,

O po to – į jo pirštus

(ilgi charakteringi pirštai..

lyg pianisto ar ginekologo)

Vėl į gėles,

O po to į pirštus

Į gėles

Į pirštus

———————–

Kol supratau, kad

Meilė – ilga cheminė formulė,

Kurią bailiai užrašo pieštuku,

O drąsuoliai – rašalu

Gėlėtus tapetus pakeitė

dryžuoti

Į senuosius įsivyniojo

svetimumas

Nenoriai uodžiau svetimumo

kvapą

Pelėsių

Drėgmės

Jo kvapą

———————–

Kol supratau, kad mes visi

esame

Keliautojai su laikinumo

etiketėmis,

Kuriose adresą bailiai užrašo

pieštuku,

O drąsuoliai – rašalu

Pageidavimų koncertas

Aš noriu pasikeisti vardą.

Aš noriu būti cituojama.

Aš noriu vilkėti vien žalios

spalvos drabužiais

            ir visiems nusibosti.

Aš noriu pajusti tikrą jausmą

kaip šleikštulys pamačius

tarakoną virtuvėje.

Aš noriu pradėti rūkyti.

Aš noriu ką nors kolekcionuoti

sagas, drugelius, vyrus,

nuoskaudas.

Aš noriu visada protingai

šnekėti.

Aš noriu kiaurai permatyti

žmones.

Aš noriu rudens ištisus metus.

Aš noriu suvokti visas

prasmes.

Aš noriu, kad, suvokus visas

prasmes, atsirastų naujų.

Aš noriu susipažinti su savo

angelu sargu.

Aš noriu išmokti melžti karvę.

Aš noriu turėti dangišką balsą.

Aš noriu kvepėti taip, kaip

pasauly niekas nekvepia.

Aš noriu, kad žmonės

kalbėtųsi.

Aš noriu, kad jų pokalbių

temos neišsektų.

Aš noriu, kad tylėti būtų jauku,

kai pokalbių temos išsenka.

Aš noriu pasenti, nes raukšlės -

tai mintys, kurias gyvenimas

įrašo kūnuose.

Aš noriu būti kritikuojama.

Aš noriu intrigos.

Aš noriu nufotografuoti

gondolą Venecijoje.

Aš noriu paliesti gyvą zebrą.

Aš noriu lūpų dažais ką nors

nešvankaus užrašyti

ant veidrodžio.

Aš noriu neprarasti tikėjimo.

Aš noriu lesinti balandžius

Ispanijos aikštėse, nors visų

šalių balandžiai vienodi.

Aš noriu dirbti stiuardese ir iki

išprotėjimo keleiviams aiškinti

apie gelbėjimosi liemenes.

Aš noriu išsisemti ir vėl

prisipildyti.

Drugių valdovas (arba per trumpa vaikystė)

Vyras su 55 raukšlėmis

Ir dar – su baltu tinkleliu -

bėga javų laukais

(javai sugulę, nes dar nepjauti).

Semia drugius iš padangės.

Vaikystės dienas semia.

Vyras su 56 raukšlėmis

Vis bėga ir bėga. Neparklumpa.

Nestabteli.

Nenuleidžia akių.

Vyras su 57 raukšlėmis

Drugiai pakyla.

Javai sulinksta.

Vyras su 58 raukšlėmis

Paliečia gležnais sparnais

Dievo

pirštus.

Smėlis nuo marių

Kažkas YRA  tarp laiško eilučių

                  tarp triukšmo ir tylos

                  tarp baltai tinkuotų

lubų ir grindų

(galbūt mažytis Antanas

Garšva, žaidžiantis su tinko

gabalais)

                  tarp jūros paviršiaus

ir vėjo

                  tarp gyvybės ir

mirties

(galbūt keletas kvėptelėjimų)

                  tarp susikibusių rankų

                  tarp suknelės atlaso

ir odos

(galbūt lengvas virpuliukas)

                  tarp paveikslo rėmo

ir sienų tapetų

                  tarp guminio bato

pado ir grindinio

                  oras?     

                  purvas?

                  juodas katės plaukas?

                  lipnus saldainis?

                  žodžių šiukšlės?

                  suvytęs žiedo

vainiklapis?

                  pamintas išdidumas?

                  žvyro akmenukas?

                  pamesta trimečio

pirštinaitė?

                  nukirpta etiketė?

                  grafito dulkės?

                  žalvario sagtis?

                  smėlis nuo marių?

                  ryto šaltis?

Būrimas iš gyvenimo tirščių

Ponia, Jūs visą gyvenimą juokėtės. Tobulai. Ne per garsiai. Ne per tyliai. Įtikinamai. Balti dantys akinamai spindėjo pravertoje burnoje. Jūs dar daug juoksitės. Ir daug verksite dėl to, kad daug juoksitės.

O šis liesas džentelmenas, jau ištisą pusvalandį lankstantis panaudotą autobuso bilietą. Prieikite arčiau. Perkelkite kortas. Tai Jūs svajojote gimti paukščiu. Gimėte iš riksmo, pamišusio juoko ir kalnų aido. Lyg mažas nuogas riksmas. Gaminsite tvirtus, bet lengvesnius už orą sparnus ir numirsite skrydžio išvakarėse.

Panele, Jūs trokštate vaikų. Susilauksite dviejų berniukų ir mergaitės. Vis pamiršite paimti vaikus iš mokyklos. Jie stovės, spoksodami į šaltas klasės grindis. Ir lauks. Jūs būsite tik išsiblaškiusi motina, o vaikai manys, kad jų nemylite.

Pastebėjau, kaip droviai šyptelėjo ši dama. Deja, ateityje taip šyptelėsite nedažnai. Dėvėsite tomis pačiomis pilko tvido kelnėmis. Įmesite lūpų dažus į apatinį komodos stalčių ir nebepaliesite jų. Nebetikėsite jų galia. Jūs turėsite tik sakinius, tekstus, mintis, citatas, eilėraščius, o sakiniai, tekstai, mintys, citatos, eilėraščiai turės Jus.

Gerbiamasis, Jūs tapysite. Kvapni akvarelė persismelks į rankų odą. Tapysite daug. Žmones, neapykantą, save, pasaulio akis. Realybė sudegins Jūsų drobes.

Kai laikrodžiai nustemba, arba Salvador Dali “The Persistence of Memory”

kažkas ne taip

kažkas pakito

ir liko

gvazdiko

tik kontūrai bekvapiai

draugų vien nugaros nebylios

nustebę laikrodžiai

nutilo

kažkas ne taip

lyg ko netekom

gal prasmės, ugnies

ar įkvėpimo

nustebę laikrodžiai

nutilo

Siaurutėse pasaulio gatvelėse

Susirenkam visi

siaurutėse pasaulio gatvelėse

sielomis išbrinkusiomis nuo

idealų

Svajojam visi

siaurutėse pasaulio gatvelėse

apie tobulus mylimuosius

vestuves baltomis sukniomis

kambarius su vaizdu į jūrą

Žiūrim visi į stogų atbrailas

siaurutėse pasaulio gatvelėse

postringaujam apie muziką ir

poeziją

liejam akvareles tiesiai

ant grindinio

Išsiskirstom kas kur

siaurutėmis pasaulio gatvelėmis

ant stogų atbrailų supasi

pakabinti idealai

akvarelėmis prabėga

senamiesčio žiurkė

Nuogumas

Nusivilkti storo vatino

mintis apie mirtį

Nusisegti visas baimes

Neapšviestam skersgatvy

(ne) tyčia pamesti

auksinį raktelį nuo

pasaulio paslapčių

Išplėšti sagas iš sudaigstytų

charakterių

Išardyti kiauraraščiu

megztą abejingumą

———————–

Parvažiuoti paskutiniu traukiniu

Nusiauti lakuotus batelius

Ir šokti ant švytinčio parketo

šokti šokti šokti…