Niujorko dangoraižių paunksnėje
Danutė Petrauskaitė
Niujorkas dažnai vadinamas pasaulio sostine. Ir neatsitiktinai – šiame mieste, viename pagrindinių finansų ir komunikacijų centrų, gyvena per 8 milijonus žmonių, stovi aukščiausi ir įspūdingiausi dangoraižiai, veikia daugybė verslo ir kultūros institucijų.
Pastarųjų trauka ir paskatino apsilankyti Manhetene – didžiausioje ir tankiausiai apgyvendintoje didmiesčio dalyje.
Menas ir verslas – neatskiriami
Niujorke koncentruojasi didžiulis kiekis teatrų, koncertų salių, bibliotekų, muzikos mokyklų. Kiek jų susitelkę vien apie Linkolno centrą, šiais metais švenčiantį savo 50-ąjį gimtadienį! Tai Metropolitano opera, miesto Filharmonija, amerikiečių baleto ir operos teatrai, Avery Fisherio ir Alice Tully koncertų salės, Niujorko viešoji atlikėjiškų menų biblioteka, Juilliardo mokykla, Amerikos baleto mokykla, Džiazo centras, Damroscho parkas.
Lincolno centrą 1959 m. įsteigė JAV prezidentas Dwightas D.Eisenhoweris, įvardijęs jį kaip „nuostabų kultūrinį nuotykį“, o jam daugelį metų vadovavo Johnas D.Rockefelleris – garsaus verslininko ir filantropo anūkas.
Amerikiečių verslininkai yra finansavę daugelio muzikinių įstaigų įkūrimą ir rėmę jų veiklą. Apie tai byloja lentelėse išgraviruotos jų pavardės, kurias galima perskaityti ant ištaigingų Metropolitano operos parterio kėdžių atlošų.
Taigi Amerikos kultūriniame gyvenime menas ir verslas buvo ir tebėra glaudžiai susiję. Menas be verslininkų pagalbos sunkiai galėjo išsiversti, o intelektualūs verslininkai savo gyvenimo negalėjo įsivaizduoti be meno. Amerikiečių dailininkas Robertas Motherwellis teigė: „Menas ne tiek svarbus kiek gyvenimas, bet koks skurdus gyvenimas be meno“.
Apie tai byloja ir Carnegie Hall koncertų salė, kurioje koncertavo ryškiausios pasaulio garsenybės, tarp jų ir lietuvių muzikai. Ji buvo suprojektuota ir pastatyta škotų kilmės amerikiečių biznieriaus Andrew Carnegie’o lėšomis. Šis žmogus XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo laikomas antru turtingiausiu pasaulyje asmeniu po J.Rockefellerio.
Nemažai verslininkų prisidėjo ir prie Brodvėjaus teatrų suklestėjimo. Brodvėjus – tai pagrindinė bei seniausia nuo šiaurės iki pietų Manheteną kertanti gatvė. Šiandien ji yra gerai žinoma dėl 40 jame įsikūrusių teatrų, todėl vadinama Amerikos teatro pramonės centru. Brodvėjaus lygos, oficialios komercinės teatrų industrijos draugijos, teigimu, per vieną 2007–2008 m. sezoną buvo parduota bilietų už 937 milijonus dolerių. Taigi verslas, menas ir vėl verslas…
Tikslai – tie patys
Muzikinių įstaigų veiklos tikslai yra tie patys – pateikti žiūrovams aukščiausio lygio muzikinę produkciją ir ją sumaniai parduoti.
Todėl yra kviečiami garsiausi pasaulio instrumentalistai, vokalistai, šokėjai, režisieriai, reklamos bei ugdymo tikslais rengiami ir nemokami koncertai: šiąvasar birželį Niujorko centriniame parke vyko renginys „Brodvėjus po žvaigždėmis“, rugsėjo mėnesį Times Square gatvėje – „Brodvėjus Brodvėjuje“. Skiriasi tik repertuaras, kuris nuolat atnaujinamas, išsaugant ir populiariausius senus pastatymus. O tai suteikia galimybę vos ne kiekvieną dieną išvysti vis kitą reginį.
Štai gegužės 18 – birželio 11 dienomis Baleto teatras kvietė žiūrovus net į 7 skirtingų autorių spektaklius: „Žizelę“, „Korsarą“, „Silviją“, „Silfidę“, „Gulbių ežerą“, „Romeo ir Džuljetą“ bei kt. Metropolitano opera artėjančiam rudens sezonui siūlo plataus spektro klasikinį repertuarą: 18 praeitų metų pastatymų ir 8 premjeras – pradedant W.A.Mozarto „Stebuklingąja fleita“ ir baigiant A.Bergo „Lulu“.
Brodvėjaus teatrai labiau orientuojasi į operetės ir miuziklo žanrus. Dieną ir naktį blyksinčios reklamos vilioja praeivius į „Vestsaido istoriją“, „Džersio berniukus“, „Viršūnes“, „Čikagą“, „Mama Mia!“, „Berniukus ir pupytes“ ir nesenstantį „Fantomą“. Pastarasis jau 20 metų nenueina nuo scenos ir į Brodvėjaus istoriją yra įrašytas kaip ilgiausiai rodomas spektaklis. Norint aplankyti šiuos aukščiausius apdovanojimus pelniusius miuziklus reikia tik dviejų dalykų – pinigų ir laiko.
Muziejų trauka
Manhetenas vilioja spindinčiomis parduotuvių vitrinomis, modelių namais. Tačiau jiems nė kiek nenusileidžia meno muziejai, eksponuojantys originalius archeologijos, skulptūros, bažnytinio meno, tapybos, scenografijos, fotografijos pavyzdžius, kostiumų, muzikos instrumentų, ginklų kolekcijas.
Ypač išsiskiria Metropolitano meno muziejus – vienas seniausių ir didžiausių muziejų Jungtinėse Valstijose, įsteigtas dar 1870 m. Stebina didžiulis jo plotas, salių skaičius ir jose saugomi turtai. Net ir visą dieną paskyrus šiam muziejui, neįmanoma jo net apeiti, ką jau kalbėti apie nuodugnią ekspozicijų apžiūrą. Tam reikia kelių savaičių ar net mėnesio. Nuo informacijos gausybės apsisukus galvai, ji gerai prasivėdina pakilus ant muziejaus stogo, nuo kurio atsiveria įspūdinga Niujorko panorama. Ant stogo yra įsikūręs baras, ši vieta taip pat naudojama kilnojamoms skulptūrų parodoms demonstruoti. Nors bilietai visur kainuoja apie 20 JAV dolerių, lankytojų tai negąsdina. Jie čia atvyksta su šeimomis ir praleidžia ištisas dienas, gėrėdamiesi ir studijuodami meno šedevrus.
Šalia šio muziejaus įsikūręs dar vienas turistų traukos centras – pramonininko bei meno kolekcininko Solomono R.Guggenheimo muziejus, atvėręs duris 1937 m. Šiandien jis vilioja ne tik unikaliais abstrakcionistų darbais, ypač Vasilijaus Kandinskio paveikslais, bet ir savo architektūra. Žymus amerikiečių architektas Frankas Lloydas Wrightas suprojektavo dabartinį muziejaus pastatą, kuris pradėjo funkcionuoti 1959 m. Pradžioje prieštaringai vertintas šiandien jis laikomas vienu gražiausių statinių JAV.
Specialiai šiuolaikiniam menui yra skirtas Modernaus meno muziejus, dar vadinamas MoMa. Įsteigtas turtingų verslininkų 1929 m., jis kaupė fondus, kuriuose saugomi nuo XIX a. pabaigos iki šių dienų menininkų darbai – pradedant impresionistais ir baigiant kraštutiniais avangardistais. Tai ne tik paveikslai ar skulptūros, bet ir knygos, laikraščiai, plakatai, filmai, skirtingų laikmečių dizaino pavyzdžiai. Itin stebina šiuolaikinių menininkų išradingumas.
Šiame muziejuje atskira salė skirta didelės apimties projektams. Iki rugsėjo čia rodoma kinų menininko Song Dongo ekspozicija „Nešvaistyk” – visokiausios paskirties 1950–1970 m. daiktai bei rakandai, sukaupti jo motinos. Projekto tikslas – ne tik atskleisti to meto buitį, bet ir būtį, parodyti kinų kultūros etnines tradicijas motinos ir sūnaus bendradarbiavimo fone.
Ašarų saloje
Amerika – imigrantų kraštas. Daugelis jų, taip pat ir dešimtys tūkstančių lietuvių, keliaudami į JAV 1892–1954 m., turėjo apsilankyti Niujorko uosto žiotyse esančioje nedidelėje saloje (Ellis Island), kur buvo įsteigtas imigrantų patikros punktas. Atplaukę laivais, su savimi atsigabenę brangiausią mantą, apie 12 milijonų įvairiausių tautybių žmonių tikėjosi šiame svajonių krašte rasti laimę.
Tačiau ne vienam jų teko grįžti atgal ar būti paguldytam į ligoninę. Mat kiekvienas atvykėlis buvo mediciniškai tikrinamas, buvo atliekamas ir psichikos testas. Kai kam teko net pasėdėti kalėjime. Taip atsitiko kompozitoriui bei pianistui Vytautui Bacevičiui, kuris politiniais sumetimais tris savaites turėjo praleisti už grotų. Kai kurie imigrantai, neatlaikę kelionės sunkumų ar sirgę sunkiomis ligomis, greitai užbaigė savo gyvenimą. Todėl ši vietovė ir buvo praminta Ašarų sala.
Dabar buvusiame patikros punkte veikia gerai įrengtas muziejus. Jo mokslininkai yra parengę vaizdingą ekspoziciją, informuojančią apie imigrantų skaičių, lytį, rasę atskirais istoriniais periodais. Taip pat galima sužinoti, kiek šiuo metu JAV gyvena vienos ar kitos tautybės žmonių. Tereikia tik paspausti mygtuką ir didžiuliame ekrane pasirodo šalies žemėlapis su kiekvienoje valstijoje užregistruotų gyventojų, tarp jų ir lietuvių, skaičiumi. Yra net galimybė pabandyti surasti savo giminių, tik reikia turėti laiko sėdėti prie kompiuterio. Muziejuje rodomi ir dokumentiniai filmai, iš kurių galima spręsti, kiek kančių ir pažeminimo patyrė to meto imigrantai. Čia demonstruojami jų atsivežti krepšiai, skrynios, gydytojų medicininiai instrumentai, ligų žymėjimo ženklai, testų klausimai ir atsakymai, įvairių šalių pinigai, kurie buvo keičiami į dolerius, salos ligoninės inventorius.
Speciali ekspozicija yra skirta imigrantų „lobiams“ – puošniems rūbams, tautiniams drabužiams, indams, muzikos instrumentams. Kai kas su savimi atsigabeno siuvimo mašinas, verpimo ratelius, o kai kas – maldaknygę gimtąja kalba ar medelį iš savo gimtinės, kurio aprištas šaknis per visą kelionę laikė maišelyje. Mat vieni galvojo, kaip prasimaitinti, o kiti – kaip numalšinti tėvynės ilgesį. Bet jis lydėjo juos visą likusį gyvenimą. Apie tai byloja lietuvių kultūrinė veikla išeivijoje, įspaudusi ne vieną pėdsaką ir aukščiausių dangoraižių paunksnėje.
