Olegas Gluškinas
Paminklai
Mano jaunystė prabėgo tarp paminklų. Kartais suprasdavau juos labiau nei gyvus žmones. Kiekvienas paminklas turėjo savo istoriją. Studijų laikais jie buvo mano pasimatymų liudininkais. Piteryje buvo įprasta pasimatymus skirti prie paminklų. Buvusiam Kionigsberge, su kuriuo vėliau susiejau savo likimą, susitikdavome taip pat prie paminklų. Tiesa, čia gana dažnai senus paminklus griaudavo. Vos spėjai susitarti susitikimui prie Vilhelmo, žiūrėk, Vilhelmo jau nebėra, ir Bismarko nebėra, netgi pačios karalių pilies, prie kurios jie stovėjo, taip pat nebėra.
 |
| Raimundo URBONO nuotrauka |
Pirmaisiais pokario metais paminklai mažai kam rūpėjo. Gamykla, kurioje dirbau, buvo iš visų pusių apsupta žalių būdelių, kurios laukė mūsų po darbo. O tie, kurie užtrukdavo darbe ir nesuspėdavo ateiti iki būdelių uždarymo, droždavo gilyn į parką, kažkada buvusias vokiečių kapines, pas “Moteris su arkliais”. Pavadinimas atitiko tikrovę, nes tolimiausiam parko kampe, apaugusiam aukšta, tankia žole, gulėjo suverstos arklių ir moterų statulos. Mes pasiimdavom butelį, atsisėsdavom ant gipsinių pilvų, glostydavom akmeninius karčius ir degtinę maišydavom su alum. Čia viešpatavo santarvė ir taika. Arkliai buvo vokiški, o moterys – tarybinės gamybos: tarkim, mergaitė su irklu arba mergaitė su lanku. Mes į jas nekreipėm dėmesio, o aiškindavomės paprastai, kas kurį labiau gerbia. Prieš kelerius metus aš bandžiau atrasti mūsų lėbavimų vietą, bet pastangos buvo bevaisės. Užtat atradau visą kalną Lenino biustų. Kažkas greitosiomis užvertė juos nukritusiais lapais. Seniau tokia kolekcija galėjo aprūpinti skulptorių ilgiems metams riebaus gyvenimo. Pamenu, tais laikais, kai plikagalvis vadas buvo geriausias ir protingiausias, nuvažiavau į sostinę pas vieną žinomą dailininką. Gėrėm su juo kelias dienas. O paskui baigėsi gėrimų atsargos, ir to dailininko žmona, pravarde Valkirija, griežtai atsisakė duoti mums pinigų. Dailininkas nenusiminė, nusivedė mane į rūsį, kur lygiomis eilėmis stovėjo plikagalvio vado biustai. Jų buvo kokios dvi dešimtys. Dailininkas išsirinko porelę, davė vieną man ir pasakė “Reikės senuką prakalti”. Ir lengvai tą padarė. Abudu biustus nupirko artimiausiam klube ir dar ilgai dėkojo dailininkui, nes laukė partkomisijos, o tas vadas, kuris stovėjo Lenino kambaryje, buvo jau gerokai aptrupėjęs. Tada buvau jaunas, ir dailininko veiksmai man pasirodė šventvagiški. Kvailys, aš net su juo susibariau. Šaukiau, kad negražu prekiauti menu. O koks čia menas? Dabar vadinu tai – chaltūra. Juk galėjo tuos biustus daryti įvairesnius? Pamenu, savo tėviškėje mačiau garbanoto berniuko skulptūrą, ir, pasirodo, – tai buvo vado atvaizdas vaikystėje. Tikriausiai dabar jį jau nuvertė nuo postamento. O kuo prasikalto berniukas, galbūt buvo visai ne vadas, o vietinio partokrato sūnus. Bet tokių ypatingų leninų matydavome labai retai. Daugiausiai statydavo standartinius vadus su pakelta ranka. Mėgstamas totalitarinių laikų “šposas” buvo nugirdyti kokį žmogų, lėktuvu nuskraidinti į kitą miestą ir paguldyti aikštėje prie vado paminklo. Pamiegojęs žmogelis ilgai būdavo tikras, kad pabudo gimtam mieste. Jis imdavo taksi, važiuodavo, pavyzdžiui, į Tarybų gatvę ar Lenino prospektą. Visuose miestuose tokios gatvės būdavo. O dabar tokio fokuso jau neatliksi, miestai, gatvės, paminklai tapo įvairesni. Daugelis paminklų gyvena jau paskutines dienas. Akmeniniai monstrai turi būti labai atidūs. Ar neatėjo laikas pasirodyti kranininkui, užnerti ant kaklo metalinę kilpą ir nuversti nuo postamento? Kas jam tie paminklai – bebalsiai akmenys, šaltas metalas. O galbūt būtent paminklai gyvena patį tikriausią gyvenimą. Puškinas kaip visada suprato tai pirmasis. Ir nušuoliavo skambiu grindiniu Varinis raitelis, persekiodamas vargšą Eugenijų… Puškiną ėmė mėgdžioti. Daugeliui rašinėtojų paminklai prabilo. Fantazijai nėra ribų. O štai mūsų mieste nereikia nieko net išsigalvoti…
Pereikite per miestą naktį, kada jau viskas aprimę, ir jūs suprasite – Puškinas buvo teisus. Įsižiūrėkite, ar visos statulos tokios nuolankiai ramios, kaip atrodo dieną. Garantuoju, jūsų laukia daugybė stebuklų sutemose, kur Hofmano dvasia ir jo fantazijos susimaišė su bolševikų mitais. Štai, pavyzdžiui, – stumbrai. Jie stovi prie Technikos universiteto. Prie vokiečių čia buvo Teismo rūmai. Pagal tarybines legendas čia teisė vieną iš vokiečių proletariato vadų – Karlą Libknechtą. Dabartiniai studentai apie jokį Libknechtą negirdėjo ir girdėti nenori. Per Velykas jie iki blizgesio nušveičia stumbrams kiaušinius. Stumbrai simbolizuoja kaltinimą ir gynybą, jie tarsi amžinai bado vienas kitą. Bet mažai kas žino, jog po pusiaunakčio stumbrai nustoja badytis. Tamsos apgaubti, jie puola ant kelių ir maldauja vienas kito atleisti. Visa tai mato Šileris ir gėrisi. Bronzinė ašara ritasi išdidaus Šilerio skruostais. Jis atsimena keturiasdešimt pirmuosius metus ir tą perspėjantį užrašą, kurį ant jo šono išbraižė svetimšaliai kareiviai: ”Neliesti, proletarinis poetas!” Ką reiškia proletarinis poetas, jis iki šiol negali suprasti. Išsaugotas mūsų kareivių, jis turi skaityti pavadinimus pjesių, sudarančių provincijos teatro repertuarą. Kirilica – sunkiai įkandama vokiečių romantikui. Naktį nuo to rašto galima pailsėti. Naktį jis girdi įprastą bildesį. Tai vaikšto Kantas, barbendamas lazdele per bruko akmenis ir ieškodamas savo filosofinio tako. Jis painiojasi gatvių pavadinimuose ir bijo paklysti. Jis nuogąstauja, kad bus pakelti tiltai. Jis mąsto senomis kategorijomis – pakelti tiltų niekas nebesirengia. Kartais jam padeda gvardiečiai, kritę šturmuojant miestą. Jie eina su sunkia granitine vėliava, tvirtą jų žingsnį galima išgirsti jau iš tolo. Vienas iš jų, užimdamas Kionigsbergą, spėjo dar užrašyti ant filosofo kapo: ”Dabar tu supratai, kad pasaulis materialus”. Filosofas iki šiol negali atspėti, kokią prasmę kareiviui turėjo tie žodžiai. Galimas daiktas, tai buvo nepaprastas kareivis, o filosofijos žinovas ir poezijos mėgėjas. Ir gali būti, kad tas kareivis naktimis žygiuoja iki pašto pas Puškiną. Aleksandro Sergejevičiaus, žinomo rusų poeto, apie kurį Kantas sužinojo jau tik po karo, paliktas vienas biustas. Jo rankose paskutinė paguoda – šermukšnio šakelė. Praradęs laisvę gyvenime, neras jos ir po mirties – galvoja Kantas. Ir dar vienas imperatyvas gimsta jo galvoje: ”Amžinas tik tas, kuriam viskas – tas pats.” Ir jis visada teisus, didysis filosofas. Kiek buvo pagundų. Karaliai, vadai, generolai! Kur jie visi? Ir Bismarko, ir Vilhelmo, ir Kremliaus kalniečio likimas vienas. Perlydyti. Išsiliejo skysta metalo lava. Tapo vietinių tramvajų varžtais. O kiek buvo pretenzijų, užmojų ir ambicijų! Iš dulkės sutverti į dulkes sugrįžta, iš metalo nulieti – metalu pavirsta. Liko tik du vadai. Vienas ožkabarzdis sustingo prie Pietinės stoties su ištiesta ranka. Tik vargšams čia jau niekas nieko neduoda. Senas prisitaikėlis, atsisakęs savo žmonos, su jo žinia išvežtos į tremties pragarą, ir įsakęs šaudyti vaikus, visai pametė protą. Bando rėkauti, kad miestas pavadintas jo vardu. Bet visi žino, kad miestas taip pavadintas vardan gražios, rausvos uogos, rusiškai “kalinos”. Buvęs tautų pirmininkas bijo net naktį nulipti nuo postamento, žengti kelis žingsnelius, nes jo vietą tuojau užims kiti valdytojai. Jo vadas ir mokytojas, visas pažaliavęs ir susiraukšlėjęs, liko toks pat besiblaškantis, koks ir gyvenime. Kartais aplanko stotį. Ieško užplombuotų vagonų. Supranta, kad laikas jam nešdintis. “Ne tot eto gorod i polnoč ne ta”- skamba iš kažkur atklydusios eilutės poeto, kurio nesuspėjo laiku nupilti. Vadas išvargęs – jam už nugaros auga Soboras, pakels kupolus, ir teks jam bėgti, kitaip nuvers. Prisimins, kaip griovė cerkves, kaip įsakydavo niokoti altorius ir naikinti šventikus. Vieta jo labai nerami, dieną mitinguoja nacionalbolševikai, šaukia apie sionistus ir nė žodžio apie pasaulinę revoliuciją. Naktį reklamų šviesos neleidžia sumerkti akių. Laikas vėl į Razlivą…
Vokiečių proletariato vadui Ernstui Telmanui pasisekė, pasislėpė mažam parkelyje miesto pakraštyje, niekas jo nemato ir jam gerai, be to, jis tik biustas, negali net vaikščioti ir ieškoti savo spartakiečių. Sėdi ramus ant postamento, kuris kažkada priklausė hercogui Albrechtui. Anksčiau sėdėjo kone centre, kur atsiverdavo puikus reginys į centrinį prospektą. Bet buvo triukšminga. Dabar tyla. Tiktai vienas pavojus – atims postamentą. Artėja miesto jubiliejus, pristatys naujų biustų.
Ten, kur stovi “Motina tėvynė”, galvojama padaryti alėją visiems rusų gubernatoriams. Tiems, kurie valdė miestą Septynmečio karo metu, – Suvorovui-tėvui, Paninui, Korfui, Fermorui… Ir, suprantama, partiniam bosui Konovalovui bei visiems jo partiniams pasekėjams, sugriovusiems miestą. Ir tarsi atspėjo tą idėją skulptorius, nulipdęs mums “Tėvynės motinos” skulptūrą. Be reikalo mes šaipėmės iš paminklo, rodydami svečiams mūsų “Motiną”, kuri, pažiūrėjus iš šono, atrodė kaip besišlapinantis vyras, taip nulipdyta buvo viena ranka, kad pirštai priminė penį. Dabar, kai pastatys tuos biustus, “Motina” turės ant ko šlapintis.
Miesto tėvams – biustai, o iškilioms asmenybėms – memorialinės lentos. Paskelbė visiems mūsų miesto novatoriams, aktoriams, dailininkams, rašytojams ir kitoms įžymybėms, kad ruoštų sau tekstus ir lentas iš anksto, kol dar gyvi, nes lėšų tam reikalui miestas neturi ir ateityje neturės. Gauta kone tūkstantis paraiškų – dabar sukurta speciali komisija, vadovaujama gubernatoriaus, kad išrinktų, kas tinkamas, ir patvirtintų tekstus. Didelis murmesys kilo tarp inteligentų – kodėl visokiems praeities veikėjams – Albrechtams ir Vilhelmams rengiasi statyti paminklus, kažkokiam Hofmanui net kelis, Šemiakiną pakvietė juos lipdyti, o mūsų rusų rašytojams ir dailės meistrams – tik pigias varines lentas. Lai Šemiakinas ir mus meniškai apiformina. Galima pasikviesti ir Ceratelį. Mes to verti.
Protinga buvo komisija, nutarė – visiems neužteks metalo! Reikia bendro paminklo. Juk stovi vienas toksai – kosmonautams. Nei Leonovui, nei Romanenkai, nei Pacajevui, o tiesiog kosmonautui – mūsų žemiečiui. Stovi metaliniam rate šaunus kosmoso didvyris. Paminklą nežinomam kosmonautui liaudis vadina gana keistai: ”Gyventi nori, mokėk suktis!” Viską galima padaryti panašiai: Luizos parke ant jos pačios išlikusio postamento pastatyti paminklą “Nežinomam dailininkui”, o aikštėje, kur Kutuzovas stovi, pastatyti greta paminklą “Nežinomam rašytojui”. Bet ir vėl krūva nepatenkintų. Ypač tarp rašytojų. Kodėl – nežinomam? Mes visi labai žinomi… O komisijos pirmininkas paaiškino: ”Dar nežinia, ar jūs buvot rašytojai…” Daugybė klaidų padaryta, nežinia, kas jas ištaisys. Štai pastatė Kutuzovo atvaizdą, pavaizdavo jį žinomas skulptorius visai jauną, su abiem akim ir su visais ordinais, kuriuos jis vėliau užsitarnavo. Tad dabar iš mūsų juokiasi net Maskvoje. Būtumėt geriau pastatę paminklą Prūsui. Puškino protėviui-prūsui Radšei, nes būtent iš čia, senosios Prūsijos, prasideda šauni Puškinų giminė. Puškinistams ta idėja patiko. Nutarė kartu pastatyti paminklą ir Abraomui Hanibalui, jis juk čia kariavo. Hanibalui statyti uždraudė iš karto, pasakė kažkas viršuje – jums leisk etiopui statyti, tai jūs ir Dantesą pagarbinsit.
Ir aš pritariu. Geras būtų vaizdelis: stovi paminklas Dantesui ir taikosi į paminklą Puškinui…
Koks seklus visas tas ginčas. Tuštybių tuštybė… Geriau pagalvotumėm apie kritusius kareivius, jų krauju čia visa žemė aplaistyta. Kiek jų dar nepalaidotų, kiek užmirštų! Kokį paminklą bepastatytum, vis vien būtų maža… Sėdi maršalas Vasilevskis jo vardu pavadintoje aikštėje ir skaito žuvusiųjų sąrašus. Vien tik vardus paminėti – neužtektų gyvenimo. Ir blaškosi amžinoji ugnis prie paminklo, į paskutinę ataką besiveržiantiems gvardiečiams. Paminklas išrinktiesiems tūkstančiui dviem šimtams iš dviejų šimtų tūkstančių žuvusiųjų. O likusiems kas?..
Arba tiems, kurie čia gyveno ir žuvo po bombomis? Arba tiems, kurie tapo genocido aukomis ar pavirto konclagerių dulkėmis, pelenais?
Bet išeitis yra – imkim ir patvirtinkim prezidento įsaku, kad visas mūsų miestas – didelis paminklas, kurį turim saugoti nuo dabartinių ir ateities hunų. Visus jo parkus, grindinius, šventyklas… Nes juk iš tikro – tai paminklas visiems, kažkada čia gyvenusiems ir kažkada čia žuvusiems, ir tai paminklas visam antrajam pasauliniam karui. Jo baisiems sugriovimams ir jo aukoms, jo tragedijoms ir jo pergalėms, jo pralaimėjimams ir nusivylimui. Ankstesnįjį miestą reikia atstatyti virtualiai, nupiešti vakaro danguje kylančius paveikslus, kad būtų galima palyginti praeitį su šia diena ir suvokti, kokie trapūs net bronziniai paminklai ir akmens statiniai, kokie bejėgiai mūsų miestai ir mūsų gyvenimas. Ir kaip gėris pavirsta į blogį. Ir kaip blogis sulaukia atpildo.
Iš rusų kalbos vertė
Rimantas Černiauskas
