LITERATŪRA ŠIANDIEN Trys klausimai rašytojui
www.durys.daily.lt
Sudarytojas Gintaras Grajauskas
grajauskas@gmail.com
R.Rastauskas: sau esu negailestingas
Nacionaline kultūros ir meno premija už žaismingos ir ironiškos eseistikos būtį pasaulyje, už sakinio eleganciją šiemet įvertintas palangiškis poetas ir eseistas Rolandas Rastauskas, be literatūrinės kūrybos, dar turi aibę pomėgių ir užsiėmimų. Studentų dievinamas 56-erių Klaipėdos universiteto Literatūros katedros docentas ne tik skaito paskaitas, bet ir dalyvauja tarptautiniuose kultūros projektuose, simpoziumuose bei konferencijose, kuruoja dailės parodas, bendradarbiauja su teatrais ir jų festivaliais, režisuoja spektaklius, rengia multimedinius projektus, verčia iš lenkų, anglų, rusų bei slovėnų kalbų. Jo paties tekstai versti į anglų, rusų, slovėnų, lenkų, baltarusių, švedų ir kitas kalbas. Nuo 2005-ųjų R.Rastauskas yra LRT „Kultūros savaitės“ komentatorius ir turi savo skiltį žurnale „Verslo klasė“.
R.Rastausko išleistų knygų sąraše – eilėraščių rinkiniai „Albumas“ (1987), „Tinginio raudos“ (1992), „Aktorius pasitraukia“ (1996) ir „Metimas“ (2006), pjesių rinktinė „Lenktynių aitvaras. Talmantas Žuvėdra“ (1988), esė rinktinės „Kitas pasaulis“ (2004) ir „Privati teritorija“ (2009), Lietuvos metų knygos rinkimuose šiemet atsidūrusi pretendenčių į laurus penketuke. Prie jų dar reikėtų pridėti drauge su fotomenininku Remigijumi Treigiu Klaipėdos leidykloje „Druka“ išleistą fotoeseistikos albumą „Berlynalijos“ (2008).
– Ką šiuo metu rašote? – pasiteiravome R.Rastausko.
– Rengdamasis dabar Šiuolaikinio meno centre veikiančiai grupinei parodai „Formalizmas“, tvarkiau spaudai savo ankstyvąją prozą – apsakymus ir fragmentus, pavadintus „Svetimšalių legionu“. Šis ciklas dar studijų metais buvo sumanytas kaip a work in progress: deja, įstrigau jau trečioje dalyje „Requiem vienuoliui“ (pastarasis čia reiškė ir sąmoningą atsiskyrimą nuo sovietinio sociumo, ir sykiu atsisveikinimą su seniai susiformavusiu, kaip man tada atrodė, „vienuolžukauskišku“, arba tiksliau – „vienuolžudikišku“ lietuvių prozos tipu). Dabar galėčiau sakyti, kad elgiausi pabrėžtinai formaliai: fikciją priešpriešinau irgi itin formaliam „realistinio“ vaizdavimo modeliui. Sustojau taip pat dėl gana formalios priežasties: tie tekstai anuo metu neturėjo nė menkiausio šanso būti išspausdinti. Jų publikacija šiandien pirmiausia galėtų sudominti literatūros sociologą: kuo formos baimė anuomet skyrėsi nuo temos baimės? Ar formalizmą galima laikyti estetinio disidentizmo atmaina? Fikcija mano kūryboje gyvavo neilgai: jos paskutiniai akordai išblėso sulig niekada nestatytos pjesės „Bermudų trikampis“ veikėjų finalinėmis „arijomis“ – bene ilgiausiais (bent ligi 1982-ųjų) monologais tautinės dramos istorijoje. Į šitą veikalą atsikraustė ir „Svetimšalių legiono“ lyrinis herojus Darius – ideali autoriaus jaunystės aspiracijų projekcija. (Dariui „formalusis“ likimas negailestingas – jis „suteka“ į skylutes meilužės vonioje.) Čia buvo instaliuoti ir du fragmentai iš „Balerinų krantinės“ – ji pirmosios publikacijos (su klaidomis ir praleistomis frazėmis) susilaukė tik almanache „Veidai`86“ – artėjo perestrojkos gadynė. „Lengvoji atletika“ (irgi iškarpyta) savo publikacijos efemeriškame „Baltijos“ almanache laukė dar ilgiau – beveik 20 metų. Na, o kai kurie „Requiem vienuoliui“ fragmentai jau kitoje epochoje nusėdo keletoje mano skilties „Lietuvos ryte“ esė. Dabar pirmą sykį triptikas bus spausdinamas pirminiu pavidalu, su pieštinėmis iliustracijomis. Virtęs dar viena „vėluojančia sistema“, jis parodo potencialios krypties galimybę. Deja, taip ir nepanaudotą.
– Kaip pats vertinate tai, ką rašote ir parašėte, – sau esate griežtas kritikas ar atlaidus?
– Sau esu visiškai negailestingas. Tarkime, rengiant spaudai „Privačią teritoriją“, norėjau apskritai palikti vos keliolika tekstų.
– Ar rūpi, kaip jūsų kūrinius vertina kiti?
– Ir taip, ir ne. Labai ilgai mano tekstai buvo ypač akademinio kirpimo kritikų apeinami. Padėtis radikaliai pasikeitė pasirodžius „Kitam pasauliui“ – nuo tol nei dėmesiu, nei adekvačiu perskaitymu skųstis negalėčiau. Manau, kad turiu ir ištikimų skaitytojų ratą. Pastebėjau, kad jau minėtą esė rinktinę sau atranda ir jaunesnės skaitytojų kartos. Tas pats ir su eilėraščiais – mūsų poetinio džiazo programa su A.Gotesmanu daugeliui tapo „nežinomo“ poeto atradimu.
Klausinėjo Rita Bočiulytė
