Skaitome – vadinasi, esame
Ankstesnę tendenciją mugėje pirkti knygas keičia siekis susipažinti, rinktis, domėtis, bendrauti
Dalia Bielskytė
9-oji tarptautinė Vilniaus knygų mugė, didžiausia knygų mugė Baltijos šalyse, specialistų vadinama vienu ryškiausių Lietuvos kultūros įvykių, šiais metais dalyvius ir lankytojus pasitiko šūkiu „Skaitau – vadinasi, esu!“.
Knyga – kaip duona
Nors statistika šios savaitės pradžioje dar nebuvo paskelbusi, kiek skaitytojų šiemet aplankė Vilniaus knygų mugę, kiekvienam buvo akivaizdu, kad tauta veržiasi prie knygos, kaip prie duonos. Norintys patekti į mugę turėjo ilgai ir kantriai bjaurioje darganoje stumdytis tūkstantinėje minioje prie kasų bei įėjimo. Pagaliau patekusiųjų vidun laukė leidinių, renginių bei kultūrinių pasimatymų gausa.
Ankstesniųjų metų tendenciją mugėje pirkti knygas keičia siekis susipažinti su asortimentu, rinktis, domėtis, bendrauti, dalyvauti renginiuose, pasisakyti Diskusijų klube (Vilniaus knygų mugės naujiena), kuriame vykstantys pokalbiai, vedami Leonido Donskio ir Rolando Maskoliūno, nebuvo susiję su konkrečiomis leidyklomis ar leidiniais. Taigi dalyvavimas knygų mugėje įgijo ryškų intelektualinio bendravimo atspalvį.
Pastaraisiais metais pastebėję augantį lietuviškosios literatūros populiarumą mugės rengėjai lietuvių literatūrą paskelbė 2008 metų Vilniaus knygų mugės tema. Pasimatymų su skaitytojais maratone dalyvavo ir Klaipėdos rašytojai bei leidėjai, tiesa, ne gausiai, tačiau ryškiai.
Kaligrafijos vėliavnešiai
Ypač įsidėmėtinas Klaipėdos universiteto surengtas trečiojo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ numerio pristatymas. Pradėtas leisti 2007-aisiais, išeinantis kas pusmetį leidinys susilaukė ir garsių Lietuvos dailininkų, ir plačiosios visuomenės dėmesio. Iš garbių sveikintojų ir kalbėtojų lūpų į Klaipėdos pusę skriejo tokie epitetai, kaip „Klaipėda – kaligrafijos sostinė“ ir pan.
Renginyje dalyvavo „Kaligrafijos sąsiuvinių“ žvaigždės – dailininkai Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Rimvydas Kepežinskas, Mindaugas Petrulis, leidinio sudarytojas Algis Kliševičius bei naujausio numerio herojus Anatolijus Klemencovas.
Vilniaus dailės akademijos profesorius Albertas Gurskas, leidinio sudarytojų ir autorių vadinamas Lietuvos kaligrafijos pradininku, džiaugėsi, kad daugelyje didelių pasaulio valstybių primiršta, kompiuterinio rašto išstumta kaligrafija A.Kliševičiaus dėka Lietuvoje pagaliau užima deramą vietą.
„Puiki idėja, puiki organizacija, puiki poligrafija – vienu žodžiu, man trūksta žodžių, – šypsodamasis kalbėjo profesorius. – Puikiai parengta ne tik praktinė meninė dalis, bet ir teorinė. Aš negaliu atsižavėti menotyrininkės Kristinos Jokubavičienės tekstais, kurie „Kaligrafijos sąsiuviniams“ suteikia dar didesnį prasminį svorį“.
Anot profesoriaus, materialėjančiame pasaulyje vis aktualesni tampa dvasiniai dalykai, todėl jis mano, kad kaligrafija – kaip sielos išlaisvinimo, kūrybos, saviraiškos forma – turi plačias perspektyvas: „Pradžia padaryta. Dirba mano mokiniai, dirba mano mokinių mokiniai. Manau, kad kaligrafijos sklaida įgaus pagreitį, ir ši meno rūšis bus vis labiau vertinama“.
Pristatė naują romaną
Pačią pirmąją knygų mugės dieną Rašytojų kampe klaipėdietis Juozas Šikšnelis pristatė savo naujausią romaną „Surišti ir atrišti“, šiemet išleistą „Vagos“ leidyklos. Jį pristatant knygų mugėje autoriui talkino redaktorė O.Gudžiūnienė, rašytojas J.Aputis, literatūros kritikas M.Šidlauskas, Seimo narys ir džiazo muzikantas V.Grubliauskas-Kongas.
„Surišti ir atrišti“– 17-oji prozininko J.Šikšnelio knyga, šiuosyk – socialinis psichologinis romanas. Jo autorius Lietuvoje žinomas kaip spalvingo pasakojimo ir puošnios leksikos meistras, autoironiškas, refleksyvus novelistas, detektyvinių apysakų bei romanų kūrėjas, gvildenantis skaudžias egzistencijos temas. Prieš 17 metų išleidęs pirmąją knygą „Štilis“, rašytojas gali pasigirti produktyvumu: kone kasmet – po knygą.
Naujausias jo romanas sutiktas su dideliu susidomėjimu. „Žmonių buvo marios. Leidykla dukart vežė knygų papildomai, kad nusipirktų visi norintys”, – pasakojo trečiąsyk Vilniaus knygų mugėje dalyvavęs rašytojas. J.Šikšnelis patenkintas „tame Babelyje” šiemet sutikęs daug pažįstamų iš rašančiųjų pasaulio. „Susitariau su keliais žymiais rašytojais dėl jų kūrybos vakarų Klaipėdoje”, – džiaugėsi J.Šikšnelis.
Vaikai pasirinko „Slieko pasaką“
Jau prieš savaitę Klaipėdą pasiekė džiaugsminga žinia – 2007 metų Lietuvos vaikų knyga išrinkta klaipėdiečio rašytojo Rimanto Černiausko „Slieko pasaka“. Leidyklos „Versus Aureus“ stende darbuotojai net sušilę dėjo šią knygą į lentynas – visada buvusi populiari, gavusi geriausios vardą, knyga tiesiog šluojama tiek iš knygynų, tiek ir Vilniaus knygų mugės stendų.
„Jei taip bus ir toliau, teks ruošti pakartotinį leidimą“, – juokėsi „Versus Aureus“ rinkodaros vadovė Giedrė Čiapaitė. Jaunos moters, taip pat prisidėjusios prie knygos leidimo, „Slieko pasakos“ populiarumas nestebina. Mat rašytojo, dailininkės Godos Jackutės ir Klaipėdos universiteto leidybos studentų komandos darbas buvęs ypač darnus, – jie tikėjo tuo, ką darė, ir mylėjo dar negimusią knygą.
„Vaikas – jautrus skaitytojas, – sakė Giedrė. – Jo neapgausi. Todėl labai smagu, kad vaikai balsavo piešiniais, interpretavo, žaidė ir išrinko būtent mūsų leidyklos išleistą R.Černiausko knygą. Knygos populiarumas leidyklai labai malonus.
Džiaugsmą teikia ne tik pats laimėjimas, bet ir tai, kad vaikai domisi, skaito, vertina. Tai pirmoji didelė leidyklos sėkmė vaikiškų knygų kategorijoje. Visi džiaugiamės ir sveikiname rašytoją autorių su pelnyta pergale.“
Tyliosios L.Donskio alternatyvos
Šių metų Knygų mugės veidu pelnytai būtų galima vadinti garsų filosofą klaipėdietį profesorių L.Donskį. Jis ne tik vedė pokalbius Diskusijų klube, bet ir pristatė naują savo knygą „Tyliosios alternatyvos: socialinės analizės ir kritikos eskizai“.
Anot paties autoriaus, knyga radosi iš siekio nepriimti laikotarpio diktuojamo politinio žargono, madingo socialinio leksikono ir permainų bei jų simuliacijų spaudimo. Sykiu ji yra autoriaus minčių ir laikysenos žemėlapis 2007-aisiais. Metais, kurie dar kartą priminė, kad be kritinės refleksijos, rėksmingos ir tuščios retorikos kritikos, o kartu ir be tylios alternatyvos apnuogintos ir savimi besimėgaujančios galios žaismui mes būsime pereinamojo laikotarpio nublokšti nežinia kur. Greičiausiai ten, kur minties ir sąžinės laisvė tampa tiesiog nebeaktuali.
„Ši knyga – pernai parašytų tekstų rinkinys, – pristatė leidinį autorius. – Tekstai sluoksniuojasi: vieni susiję su politika, kiti – su kultūra, treti – su mano tarptautiniu gyvenimu. Ši knyga – mano bandymas surinkti save, savo mintis ir taip patirti metų visumos pojūtį – ką dariau, ką mąsčiau“.
L.Donskio teigimu, jo „Tyliosios alternatyvos“ skirtos šviesiam, išsilavinusiam, mąstančiam skaitytojui. „Knygoje nėra mokslinio žargono, ji atvira, kviečianti skaitytoją. Labai norėčiau pristatyti šią knygą Klaipėdoje. Tikiuosi, kad taip ir bus“, – sakė filosofas.
Lėtinis G.Grajausko populiarumas
Vilniuje iki šiol sklando legendos apie Gintaro Grajausko pjesės „Mergaitė, kurios bijojo Dievas“ skaitymą, prieš porą mėnesių vykusį Lietuvos rašytojų sąjungos kavinėje. Tąkart autorius pats skaitė savo pjesę, kurios publika kantriai klausėsi pusantros valandos ir, patikėkite, liko patenkinta.
9-ojoje tarptautinėje Vilniaus knygų mugėje ši pjesė, Nacionalinio dramaturgijos konkurso laureatė, buvo skaitoma dar kartą. Jos vardu pavadinta ir septintoji G.Grajausko knyga – pjesių rinkinys, 2007-ųjų pabaigoje išleistas Rašytojų sąjungos leidyklos ir tokiu būdu darsyk pristatytas plačiajam skaitytojui.
Paprašytas pasidalyti įspūdžiais apie renginį, G.Grajauskas pasakojo: „Žmonių buvo pilna salė. Ypač daug jaunimo. Viską pristatė teatrologė Aušra Martišiūtė. Aktorė Eglė Barauskaitė skaitė ilgą Marijos monologą iš antrojo veiksmo, paskui įsijungiau ir aš – pažaidėme truputį „gydytojus” kaip vaikystėje, demonstravome vienas kitam pėdkelnes – ji melsvas, aš rusvas, kaip ir privalu. Žodžiu, buvo labai seksualu ir švelniai komiška. Publikos reakcija – puiki. Vienareikšmiškai.“
Klaipėdietis rašytojas knygų mugę vertino „grajauskiškai“: „Mugė – kaip mugė. Visur pilna žmonių, beigelius ir kringelius perka, kampuose dresuotos meškos šokius šoka, įprastas vaizdas.“
Tačiau širdis džiaugiasi, kai matai tiek smalsių, besidominčių, ieškančių, laukiančių akių. Šis kermošinis sambrūzdis, kur pro minios šurmulį girdi A.Marčėną, skaitantį septynis H.Radausko eilėraščius, ir matai būrį žmonių, žinančių, ką nori išgirsti, atrasti ir pamatyti, liudija, kad literatūra nėra tokia jau vargana Pelenė didelėje leidėjų puotoje, o tie „beigeliai bei kringeliai“ turi ne tik kainą, bet ir skonį.
