Skulptoriui kūrinys turi spurdėti kaip širdis
Rita Bočiulytė
Netoli Palangos gimęs Paryžiuje gyvenantis septyniasdešimtmetis skulptorius Adomas Stanislovas Raudys-SAMOGITS šiemet į Lietuvą atvyko su retrospektyvine savo skulptūrų ir piešinių paroda „Sugrįžimai, arba Kaip žemaitis jėgos ieškojo“.
Paryžiuje gyvenantis, bet žemaitiška tarme mielai bendraujantis A.S.Raudys-Samogits savo skulptūras vadina politinėmis, o save – pirmuoju Palangos disidentu. Nerijaus Jankausko nuotrauka
Dabar ji veikia Klaipėdos Prano Domšaičio galerijoje, Antano Mončio namuose-muziejuje Palangoje ir Žemaičių dailės muziejuje Plungėje.
Dailininkas dar gegužę pradėjo iki spalio truksiančią kūrybinę kelionę po Lietuvą su savo darbų parodomis. Jos jau eksponuotos Kaune – Nacionaliniame M.K.Čiurlionio dailės muziejuje, Telšiuose – Žemaičių dailės muziejuje „Alka“.
A.S.Raudžio-Samogito parodų turas baigsis Vilniaus dailės akademijos galerijoje rugsėjo 10-30 dienomis.
Kelias dešimtis savo skulptūrų, tarp jų ir pačias naujausias, taip pat archyvą šiemet Samogitas patikėjo saugoti Vilniaus dailės akademijai. Taip pat dailininkas apsisprendė Dailės akademijai neatlygintinai perleisti ir didžiąją dalį Palangos miesto teritorijoje atgautos tėvų žemės. Su viena sąlyga – čia, penkių hektarų žemės plote, artimiausiu laiku turi būti pradėtas kurti Žemaitijos skulptūrų parkas ir suformuota materialinė bazė studentų ir profesionalių dailininkų vasaros praktikoms bei plenerams.
Savitas, spalvingo likimo menininkas, save vadinantis pirmuoju Palangos disidentu, pasirinktu kūrybiniu slapyvardžiu – Samogits – nuolat pabrėžiantis savo žemaitišką kilmę, sako gyvenime patyręs ir šalto, ir karšto. Nelengvai prasimušė į plačiąsias meno erdves, skulptūrą ir architektūrą studijavo Lietuvoje, Lenkijoje, Vokietijoje, Italijoje, savo svajonių mieste Paryžiuje ilgai dirbo pačius įvairiausius darbus, tik vėliau – jau architektu, kad užsidirbtų pragyvenimui. Bet dabar štai jau 45 metus jis gyvena Paryžiuje, nors daug keliauja, kalba 16 kalbų, rengia savo skulptūrų parodas Prancūzijoje ir Šveicarijoje, jo kūriniai eksponuoti Belgijoje, Italijoje, Japonijoje, Meksikoje, Olandijoje, Vokietijoje, jų yra įsigiję daugelio pasaulio šalių kolekcininkai ir muziejai.
Su dailininku susitikome Prano Domšaičio galerijos kiemelyje – pirmiausia juokdamasis jis paklausė, kokia kalba šnekėsimės, ar suprantu žemaitiškai.
– O kokias kalbas Jūs mokate?
– Šešias – slavų, tris – skandinavų, dar šešias – populiariausias Europoje, be to, nepamiršau lietuvių kalbos, susirokouju ir žemaitiška.
– Kokiomis tenka kalbėti dažniausiai?
– Vokiečių, anglų, prancūzų, italų, ispanų, portugalų.
– Lietuvoje atkūrus nepriklausomybę lankotės bene tik antrąsyk?
– Antrą. Buvau atvykęs pirmaisiais metais atkūrus nepriklausomybę. Buvau Vilniuje tomis dienomis, kai tautiečiai gynė Parlamentą, ir tą tragiškąją naktį, kai prie Lietuvos televizijos bokšto žuvo žmonės. 1991-aisiais dalyvavau Klaipėdoje vykusiame tarptautiniame granito skulptūrų simpoziume – sukūriau skulptūrą „Tautinis pasipriešinimas“, kuri tebestovi Danės krantinėje.
Po to Lietuvoje nebuvau iki šiol. O ko bevažiuot?! Nebuvo intereso. Mums tada pasakė, kad pinigų simpoziumams nebebus, dabar – nepriklausomybė, kiekvienas – už save, Dievas – už visus.
Niekada nebūčiau čia daugiau važiavęs, jei ne „Žemaičių žemės“ leidėja Danutė Mukienė. Tai ji mane pasikvietė, – sakė, mes tave pagarsinsim, tavo darbus Lietuvai parodysim. Pildosi. Baigiu visus muziejus apkeliauti. Dabar man tik Radvilų rūmų betrūksta. Sutariau, kad kitąmet rudenį ten bus mano skulptūrų paroda. Kviečia ir Mažeikių, Šiaulių, Rygos muziejai. Mano kūrybos sklaida čia rūpinasi Vilniaus dailės akademijos rektorius Adomas Butrimas.
– Kaip kilo mintis Dailės akademijai padovanoti žemės, kuri pajūryje kainuoja milijonus?
– Juk į kapą nenusinešiu. O Dailės akademija ten įkurs skulptūrų parką, pastatys kelis namukus, rengs studentų kūrybines stovyklas, skulptorių simpoziumus. Man patinka tokia perspektyva. Noriu, kad Palangoje ir vasarą, ir žiemą virtų kultūrinis gyvenimas.
Pasilikau ir sau porą hektarų. Gal įkursiu šiuolaikinės skulptūros centrą, kaip dabar madinga.
– Kodėl pats negyvenate Lietuvoje?
– Į laisvą pasaulį pabėgau giliu sovietmečiu. 1958-aisiais kaip repatriantas išvažiavau į Lenkiją, studijavau Krokuvoje ir Gdanske. 1960-aisiais iš lenkų laivo iššokau į Baltijos jūrą – nenuskendau, bet ilgokai reikėjo plaukti, kol pasiekiau Vakarų Vokietijos krantą.
Trūko laisvės. Kai studijavau Vilniaus dailės institute, abstrakčiai kūrėme slaptai. Jei būtų tuos darbus komunistai pamatę, būtų išmetę iš instituto.
– Kaip Jus priėmė laisvas meno pasaulis?
– Susidomėjau architektūra, ją studijavau Darmštate, o 1961-1974 metais studijas tęsiau Paryžiuje. Man tada geri žmonės patarė, kad eičiau į architektūrą, o skulptūra, anot jų, – nerimta, menas priklauso tik turtingiesiems. Iš tikrųjų senatvei užsidirbau iš architektūros. Bet skulptūra visada traukė.
Juolab kad susidraugavau su Žaku Lipšicu. Šis iš Druskininkų kilęs skulptorius plačiai žinomas pasaulyje. Paskutinius penkerius jo gyvenimo metus Italijoje man teko dirbti jo asistentu. Kartu 1969-1973 metais kūrėme skulptūras iš bronzos ir baltojo marmuro. Parašiau prisiminimus apie tai, Vilniaus dailės akademija žada išleisti.
1970-aisiais susitikau su garsiais menininkais Henriu Mūru, Marino Mariniu, studijavau Paryžiaus dailės akademijoje pas Cezarą.
Iš pradžių Paryžiuje sunkiai verčiausi. Teko pavargti, kol išmokau prancūzų kalbą ir gavau geresnį darbą. Dirbau mėsinėje. Nebadavau, bet… Gyvenau pas invalidą rusų pulkininką, jis leido įsikurti apleistame vonios kambaryje.
– Kada prasimušėte kaip menininkas? Kada Jums pradėjo sektis?
– Maždaug 1970-aisiais pardaviau pirmuosius savo darbus. Mano kūrinių paroda buvo surengta Havro kultūros rūmuose. Vėliau mano darbai pateko į Paryžiaus bienalės parodą „Jauna skulptūra“. Vėliau skulptūras kūriau ir eksponavau Šveicarijoje. Ten daug turtingų žmonių.
Asmeninėse parodose dažniausiai pristatydavau penkis – dešimt naujausių kūrinių, kurie dažnai žymėdavo tam tikrus mano kūrybos etapus. Beveik kiekvieną iš jų filosofiškai ir ideologiškai pagrįsdavau – taip atsirado apie dešimt mano kūrybos manifestų, kai kurie iš jų – kolektyviniai. Pirmasis gimė 1989-aisiais, o vienas iš paskutiniųjų ir reikšmingiausių – 2003-iaisiais. Tai „Pasipriešinimo manifestas“, kuriame nedviprasmiškai pasisakau už profesionalumą mene.
– Kam tie manifestai?
– Tai mano paties ir bendraminčių idėjiniai kūrybos pagrindai.
Mane nervina, kad šiuolaikiniame mene – tiek daug chaltūros. Padaužo kampelį – ir jau galvoja šedevrą padarę. O reikia jausti. Rankos turi jausti medžiagą, galva turi filosofiškai mąstyti, skaityti reikia, tobulintis. Jaunikliai galvoja, kad padarys ką nors keisto, sukels šoką – ir tai bus menas. Tikra meninė kokybė yra tik tuomet, kai kūrinyje darniai sugyvena ir medžiaga, ir rankų šiluma, ir poezija. Jam reikia ir Dievo, ir žmogaus širdies, ir proto.
– Ką norite pasakyti savo skulptūromis?
– Viso mano kūrybinio gyvenimo siekis – atrasti būdą universaliai jėgai išreikšti. Jėga – svarbiausia sudedamoji visų pasaulio elementų, o ypač meno kūrinių, dalis. Taip įvardinčiau savo meninę užduotį. Man jėgos išraiškos paieškos tapo kūrybinio gyvenimo tikslu. Tam prireikė daugiau nei penkiasdešimt techninių eksperimentų ir plastinio idėjos įkūnijimo tobulinimo metų.
Mano darbuose turi būti ir filosofijos, ir metafizikos. Man svarbu, kad būtų abstraktu ir kartu labai tikra. Skulptūros turi būti veržlios ir vaizduoti universalų gyvenimą. Žiūrovas turėtų pajusti jo spurdėjimą. Bent aš stengiuosi džiaugtis kiekviena gyvenimo diena.
– Kas Paryžiuje kalbama apie Europos ateitį?
– Įsivaizduokit, ją matome ne pietuose, o Baltijos šalyse, Suomijoje, Ukrainoje. Jos bus pavyzdys visai Europai. Varšuva – Helsinkis – Kijevas – šis trikampis yra Europos ateitis. O Pietų Europa traukiasi atgal. Pilna emigrantų, žmonės menkai uždirba, nėra perspektyvos.
– Kur dabar Paryžiuje gyvenate?
– Beveik centre. Turiu savo būstą. Gėda būtų architektui namo nepasistatyt. Tris jau stačiau.
– Kas Jus įkvepia meninei kūrybai?
– Pikasas, kartą paklaustas, kuo skiriasi menas nuo sekso, atsakė, kad niekuo. Mane irgi įkvepia moters grožis, gamta, gėris. Viskas, kas veržiasi gyventi. Kaip rudenį sproginėjantys kaštonai.
