„Byrëdavo aðaros iðgirdus: „Audriau, prie fortepijono!”

Atminimas

„Byrëdavo aðaros iðgirdus: „Audriau, prie fortepijono!”

Kompozitoriaus vaikai – sûnus Audrius Balsys ir dukra Dalia Balsytë pasirinko muzikø kelià. Darijos VASILIAUSKIENËS nuotrauka

Audrius Balsys:

– Viskas buvo uþ mane nuspræsta – kà að studijuosiu. Mëgau spardyti kamuolá, todël, atvirai pasakysiu, man buvo kanèia ir net ðiokia tokia trauma sëdëti prie fortepijono. Visi draugai kieme lakstydavo, byrëdavo aðaros, kai iðgirsdavau: „Audriau, prie fortepijono!“

Mokiausi groti fortepijonu. Neblogai pieðiau. Penktoje Èiurlionio meno mokyklos klasëje svarsèiau – gal pereiti á dailæ? Taèiau toliau tempiau muzikanto dalià iki 8 klasës. Kol paaiðkëjo, kad atlikëjas nebûsiu. Perëjau á Vienuolio vidurinæ mokyklà. Buvau linkæs prie tiksliøjø mokslø. Tuomet ásitraukiau á saviveiklà, grojau ávairiuose ansambliuose. Kadangi ðioje srityje nejutau jokios prievartos, man tai patiko. Estradinë muzika atrodë ádomesnë. Kadangi nebuvo repertuaro, tekdavo koká gabalà aranþuoti, paèiam sukurti. Tada nusprendþiau konservatorijoje studijuoti kompozicijà.

Nebuvo jokiø „blatø“. Tëèio dëstytojai „droþë“ mane kur kas labiau negu eilinius studentus. Su Arûnu Navaku turëjome ansamblá, kur grojome tai, kas mums atrodë svarbu. Taèiau tekdavo atiduoti „duoklæ“ ir konservatorijai – variacijas, sonatas.

Baigæs keturis kursus supratau, kad gaiðtu laikà kurdamas muzikà, kuri man neádomi ir nereikalinga. Ir antrà kartà, dar tëvui esant gyvam, pasitraukiau ið muzikos. Ásidarbinau Akademiniame dramos teatre garso reþisieriumi. Mano sugráþimo á muzikà krikðto tëvas – reþisierius Henrikas Vancevièius, su kuriuo dirbo ir tëtis, paraðæs muzikà spektakliams „Mindaugas“, „Katedra“. Pirmasis spektaklis, kuriam sukûriau muzikà, buvo „Vasarotojai“. Paskui – „Mandragora“. Raðiau muzikà reþisieriaus Gyèio Padegimo spektakliams. Vëliau dirbau su reþisieriumi ir kompozitoriumi Romu Lileikiu. Paraðiau muzikà dviem jo meniniams filmams.

Dabar turiu savo áraðø studijà. Tai – mano kûrybinë laboratorija. Mokiausi ir kompozicijos, ir atlikimo, ir garso reþisûros. Todël turëjau galimybæ visa tai sujungti. Pats kuriu, pats atlieku, pats áraðau. Aranþavau keletà Kosto Smorigino kompaktiniø plokðteliø. Dirbau su saksofonininku Petru Vyðniausku.

Supratau, kad muzika turi ir taikomàjá poveiká. Todël dirbu ir reklamoje. Sukûriau nemaþai muzikos reklamoms, kurios turëjo atgarsá. Tai dienraðèiø „Respublika“, „Lietuvos rytas“ reklaminiø vaizdo klipø muzika. Reklaminës muzikos turbût esu paraðæs triskart aplink Lietuvà. Turbût esu apdainavæs visus esanèius ir iðnykusius bankus. Taip pat aranþuoju muzikà Klaipëdos sportiniø ðokiø kolektyvui „Þuvëdra“.

Tëvo ðlovë – neiðvengiama þymiø tëvø vaikø bëda. Niekada negalëjau net vaikystëje suklysti ir padaryti klaidà kaip Audrius. Ið karto sakydavo: Balsio sûnus. Ta atsakomybë gleþniems vaiko peèiams buvo per sunki. Galbût dël ðios prieþasties daþnai mesdavau muzikà. Tai buvo savotiðkas maiðtas. Nes norëdavau, kad dëmesá atkreiptø á mane. Gal sutapimas, taèiau á muzikà rimtai sugráþau tik tuomet, kai tëtis pasitraukë ið ðio pasaulio. Tik tuomet iðsprendþiau tà vidiná konfliktà tarp tëvo ir sûnaus: varþybø nebus. Jis yra kalnas, o að turiu savo kelià. Ir juo einu sàþiningai, suprasdamas, kad uþ tai, kà dabar galiu, turiu bûti dëkingas tëvams.