„Melodijas daþnai sapnuoju, bet jø niekada neuþraðau“

Man pasisekë, kad muzikos nemeèiau, kai tapau paaugle, nes perëjau mokytis pas nuostabià pedagogæ prof. Ðteinbergaitæ. Tai buvo tarsi antroji meilës muzikai banga. Pas tà paèià pedagogæ mokiausi ir konservatorijoje, dabartinëje Muzikos akademijoje. Studijavau Maskvoje aspirantûroje. Dar besimokydama pradëjau dirbti koncertmeistere. Vëliau ëmiau dëstyti.

Dirbu tai, kas man labai patinka. Negalvojau bûti atlikëja. Matyt, jutau ágimtus pedagoginius pradus. Man labai patiko dirbti su vaikais. Jauèiau, kad seksis. Tai patvirtina ir mano studentai.

Muzikos kurti taip pat nenorëjau. Pamenu vienà atsitikimà. Tëvelis daþnai melodijas susapnuodavo. Jis labai brangindavo ðeimos ramybæ ir mûsø miegà.Kartà atsibudau, iðgirdusi vidury nakties grojant. Nuëjau paþiûrëti. „Vaikai, nepykit, susapnavau tokià graþià melodijà, kad turëjau jà uþraðyti“,- teisinosi tëvas.

Esu ir að susapnavusi ne vienà melodijà, taèiau nejauèiu ypatingo poreikio tø melodijø uþraðinëti. Man kur kas svarbiau bendrauti su þmonëmis, perduoti savo patirtá.

Kol tëvas buvo gyvas, skaudindavo poþiûriø á mane kraðtutinumai. Jeigu pasisekdavo, sakydavo: jai padëjo. Nors artimi þmonës gali paliudyti, kad tëvas principingai nesikiðdavo. Kad niekas negalëtø prikiðti. Taip, jis atvedë pirmàjà mokytojà, o toliau – daryk kaip nori. Jeigu nepasisekdavo, sakydavo: ðtai, yra ir pagalba, o nesugeba.

Kartais þmonës áþvelgdavo tai, ko nëra. Ir ið visos minios mokiniø iðskirdavo. Labai þeisdavo mokytojø pasakymai: „Jeigu esi Balsytë, dar nereiðkia, kad sau ðitai gali leisti“. Nors ðalia esantys vaikai bûdavo padaræ lygiai tà patá. Tà ápareigojimà jausdavau ne ið tëvø, bet ið aplinkiniø þmoniø.

Visà laikà jausdavausi lyginama. Kitus pristatydavo kaip savarankiðkus þmones, o mane – kaip Balsio dukterá. Bet juk ir að esu að! Paskui buvo periodas, kai norëjosi su tëvu susirungti. Kai mokiausi Maskvoje, mano tëvo niekas nepaþinojo ir mane priëmë kaip mane. Tuomet supratau, kad galiu kaþkà pasiekti ir pati. Tai ákvëpë jëgø. Kai gráþus namo vël mane ëmë statyti á „Balsio dukters“ rëmus, pabudo maiðto dvasia. Stengiausi árodinëti, akcentuoti, pakeisti pavardæ – norëjau atsiriboti.

O po to atëjo branda. Tai sutapo su tuo, kad tëvelio nebëra. Ir supratau, kaip man brangu, kad esu jo dukra. Kad dabar mano pareiga iðsaugoti jo atminimà. Pradëjau tai daryti ir suvokiau: man patinka. Ir tik tada já pradëjau paþinti, kai prapuolë toji nedidelë vidinë konfrontacija. Supratau, kad bûti Balsio dukra ne gëda, o garbë. Supratau, kad jis kartelæ pakëlë taip aukðtai, kad reikia turëti proto suvokti ir susitaikyti – jos neámanoma perlipti. Reikia tai priimti ir tuo dþiaugtis.