Petras Vaitekutis groja klarnetu Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniame orkestre, kuriame ne tik tobulėja kaip profesionalas, bet ir jaučiasi lyg „namuose“. Grįžimas į gimtąjį uostamiestį leido jam derinti karjerą su gyvenimo ritmu, prie kurio įpratęs nuo vaikystės: pažįstamos gatvės, jūra, draugai ir šeima, kurie kuria tvirtą atramą. „Savų, pažįstamų veidų ir miesto ritmas – ramesnis, gyventi čia gera“, – sakė Petras, apibūdindamas, kodėl Klaipėda jam tokia svarbi. Čia jis ne tik atlieka solines partijas, bet ir aktyviai prisideda prie orkestro gyvenimo kaip klarnetų grupės reguliatorius.
Žaneta SKERSYTĖ
Petras – ne tik solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, bet ir didelis orkestrinės muzikos gerbėjas. Didelė simfoninė orkestruotė jam teikia daugiausia emocinės ekstazės: „Grodamas dideliame kolektyve patiriu, kaip muzika supa mane iš visų pusių, ir pats tampu jos dalimi.“ Tokia profesionalumo, draugystės ir aistros muzikai harmonija formuoja jo unikalų balsą orkestre ir leidžia mėgautis kiekvienu pasirodymu.
Už scenos ribų Petras ieško pusiausvyros ir naujų iššūkių: sportas, ypač bėgimas, padeda išsikrauti, filosofija, kosmologija ir fizika – pažinti pasaulį kitaip, o barberio amatas suteikia galimybę kūrybiškai reikštis už muzikos ribų. Šios veiklos jam padeda ne tik atsipalaiduoti, bet ir atgaivina vidinę energiją, kurią vėliau jis atiduoda scenai.
Pirmieji prisiminimai
– Kai prisimenate vaikystę, koks pirmasis su muzika susijęs vaizdas ar jausmas iškyla mintyse?
– Bandydamas prisiminti pirmąjį sąlytį su muzika savo gyvenime, atsiduriu pavieniuose vaizdiniuose iš to savo gyvenimo laikotarpio, kai apskritai dar sunku atkurti tikslią įvykių chronologiją. Mama jau nuo priešmokyklinio amžiaus supažindino mane su muzika ne tik jos klausantis, bet ir labai skatino pačiam visur dalyvauti – „patriukšmauti“ su įvairiais barškučiais, padainuoti, pagroti išilgine fleita, paskambinti pirmąsias natas pianinu.
Be manęs, šeimoje augo dvi sesės Vilija ir Monika, kurios griežė smuikais, o brolis Ernestas įgijo violončelės specialybę. Visi mokėmės Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Vargšai mūsų kaimynai, kuriems teko gyventi šalia mūsų – muzikantų šeimos, labai sąžiningai ir ilgai jiems koncertuodavusios. Jų kantrybė tikrai nusipelno ne vieno medalio (juokiasi).
Apskritai pirmieji prisiminimai kyla iš laiko, kai mama supažindino mane su muzika per pamokėles namuose, vesdavosi kartu muzikuoti jos įkurtoje kapeloje ,,Birutės kapela”, pati grodavo akordeonu ir pianinu per mūsų ankstyvuosius gimtadienius, o mes sau smagiai šokdavome.
Nepakartojama patirtis
– Mokėtės Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnazijoje. Ar tai buvo džiaugsmas, ar iššūkis?
– Sumeluočiau bandydamas į šį klausimą atsakyti vienareikšmiškai. Galvodamas apie tai, vis atsiremiu į tam tikrą paradoksą: ta pati patirtis, prisimenama skirtingu metu, kelia vis kitokias emocijas. Mokantis gimnazijoje iššūkių tikrai buvo daug, bet ar yra vaikų, kuriems mokykloje būna lengva (juokiasi)?
Manau, tai labai natūralu, nes tuo laikotarpiu išgyvename daugybę pirmų kartų, turime daug galimybių suklysti ir pasitaisyti, galime atrasti savo talentus arba juos ignoruoti. Atsiranda daug laisvės rinktis savo kelią, ir visi – sąmoningai ar nesąmoningai – bandome kaip galime geriau.
Nenoriu pasakyti, kad po gimnazijos gyvenimas tapo lengvesnis – galbūt net atvirkščiai. Tai ir sukuria tam tikrą perspektyvą ir šviesų džiaugsmą prisimenant tas „pirmąsias pasaulio problemas“ iš gimnazijos laikų. Vis dėlto manau, kad tai buvo nepakartojama patirtis, tarsi labai ilgas improvizuotas filmas. Esu be galo dėkingas mokytojams, kurie padėjo skleistis ir darė tai su begaliniu atsidavimu. Jie labiausiai prisidėjo prie to, kad ši patirtis būtų tokia, jog šiandien tikrai norisi sakyti: Eduardo Balsio menų gimnazija yra nuostabi mokykla.
Pakeitė specialybę
– Fortepijonas tapo jūsų pirmuoju instrumentu?
– Įstojus į gimnaziją – taip. Iš tiesų negaliu tiksliai prisiminti, ar tai buvo mano paties pasirinkimas – manau, kad apsispręsti padėjo mama, tačiau tuo sprendimu tikrai džiaugiuosi. Fortepijonas yra tarsi mažas orkestras, savotiška preliudija į platesnį muzikos suvokimą ateityje. Simboliška ir tai, kad mokiausi pas savo mamos buvusią specialybės mokytoją Birutę Buinevičienę, su kuria dalyvavau tarptautiniuose pianistų konkursuose Klaipėdoje ir Kaune. Fortepijonas buvo pirmasis instrumentas, kuriam skyriau išties daug dėmesio. Stengiausi būti stropus ir, atrodo, man tikrai neblogai sekėsi.
– O perėjimas prie klarneto – ar tai buvo vidinis sprendimas, ar aplinkybių nulemtas pasirinkimas?
– Būdamas dešimties kažkodėl buvau įsitikinęs, kad ateityje nenoriu būti solistas – labai gerai atsimenu, jog tai mane gąsdino. Galbūt tuo metu tiesiog neįsivaizdavau kitokios ateities grojant fortepijonu, o gal buvau pernelyg susidomėjęs tuo, kaip sesuo Vilija, kuri, be savo specialybės – smuiko, papildomai grojo klarnetu. Tai man darė didelį įspūdį: labai patiko klarneto tembras, jo sudėtingas ir įdomus dizainas. Visa tai skatino mano smalsumą – norėjau pats pabandyti.
Nors nuo penktos klasės pakeičiau specialybę, fortepijonas visą laiką liko šalia. Dar kelerius metus grodavau kartu su kitais pianistais egzaminuose, o apskritai fortepijono turtingas repertuaras iki šiol užima labai svarbią vietą mano širdyje.
Ryšys visam laikui
– Ilgas laikas su tuo pačiu mokytoju formuoja ne tik muzikantą, bet ir žmogų. Ką jums reiškė ryšys su mokytoju Antanu Mileriumi, su kitais pedagogais?
– Jau nuo pirmųjų apsilankymų A. Mileriaus pamokose žinojau, kad pakliuvau pas nepaprastą mokytoją. Nepabijosiu pasakyti, kad jis man buvo tarsi antras tėvas – tikras pavyzdys ir moralinis mentorius. Su šypsena visada prisimenu specialybės pamokas, kai muzikavimas ne visuomet būdavo pagrindinė priežastis susitikti (juokiasi). Labai džiaugiuosi, kad galėjau su juo būti atviras, nes visada jaučiau, jog būsiu priimtas toks, koks esu.
Lygiai taip pat branginu santykį su B. Buinevičiene, su kuria mokykloje iš esmės ir prasidėjo mano pagrindinė atlikėjo kelionė. Man šiek tiek paaugus, be abejo, keitėsi ir augo mūsų tarpusavio santykis, tačiau tarpusavio ryšys visada išliko. Džiaugiuosi, kad ji manimi tikėjo ir pasitikėjo, nuolat palaikė ir skatino muzikuoti, o ypač vyresnėse klasėse suteikė daug laisvės, dėl kurios jaučiausi beveik kaip studentas.
Ryšys su pagrindinių specialybių pedagogais, taip pat ir su kitų disciplinų mokytojais man buvo tarsi ramybės šaltinis. Kartais būdavo tikrai sunku – išgyvenant paauglišką vidinį chaosą ar nusiminus dėl nesėkmių, tačiau net ir neilgi, nuoširdūs pokalbiai su jais labai pakylėdavo. Tai be galo svarbu – tai ryšys visam gyvenimui, kuris vis sugrįžta vėl susitikus, pasidalijus, kaip sekasi eiti gyvenimo keliu, o dabar jau ir pačiam viduje norint paklausti to paties buvusio mokytojo.
Man taip pat labai patiko chemija, matematika, muzikos harmonijos pamokos, o šių dalykų mokytojai buvo itin charizmatiški. Kiekvienas jų turėjo daug žavesio, ikoniškų pasisakymų ir frazių. Tai buvo bendravimu, supratingumu ir vidinių vertybių augimu turtingas laikotarpis. Eduardo Balsio menų gimnazija ir visa jos bendruomenė buvo unikali tuo, kad padėjo skleistis tomis kryptimis, kurios mane labiausiai traukė. Visa tai – didžiulė privilegija ir vertybė.
Rasti laiko gyventi
– Gal buvo akimirka su mokytojais ar kažkieno ištarta lemtinga frazė, kuri iki šiol jus lydi scenoje?
– Per visą mokymosi laikotarpį tokių frazių, palinkėjimų ar padrąsinimų buvo labai daug. Visi muzikos dalykų pedagogai mane kažkuo naujai papildė, todėl džiaugiuosi, kad teko mokytis ne pas vieną. Manau, viena svarbiausių idėjų, kurią padėjo perprasti dėstytojai, yra tai, kad scenoje iš tiesų reikia stengtis pasimėgauti tuo, kas vyksta. Nepaisant viso streso ir įtampos, svarbu pabandyti patekti į vadinamąją „plaukimo“ (angl. Flow) būseną, kurioje pasimiršta laiko sąvoka, leidžiama sau tikrai įsijausti į tai, kas skamba, ir atiduoti emocinę duoklę. Tačiau yra dar vienas, ne mažiau svarbus motyvas: be viso to laiko, kurį skiriame praktikai, įdirbiui ir gilinimuisi, turime rasti laiko ir gyventi.
Vienas pedagogas visada mėgdavo sakyti, kad atlikdami muziką turime apie ką nors papasakoti, o jeigu kasdienybėje vien tik grosi – ar įdomios bus tavo pasakos? Ši mintis mane lydi iki šiol.
– Kada pirmą kartą pagalvojote: „Taip, aš noriu būti muzikantas“?
– Kartais galvoju, ar iš tiesų egzistuoja likimas, prigimtis?.. Nors negaliu sau į šį klausimą vienareikšmiškai atsakyti, jaučiu, kad esu menininkas iš prigimties. Dar mokydamasis gimnazijoje buvau patyręs kelias vidines krizes – svarsčiau, ar nesu tiesiog susiklosčiusių aplinkybių rezultatas. Kadangi nuo vaikystės mane supo muzika, gal automatiškai joje atsidūriau ir pats?..
Daviau sau erdvės, ir tas tikrasis vidinis noras pats pasibeldė maždaug dešimtoje – vienuoliktoje klasėje. Man būti muzikantu yra gana natūralus pojūtis – nereikia sau meluoti ar bandyti įtikinti kitus, kad tai, ką darau, yra nuoširdu. Turbūt tai ir yra mano atsakymas ir patvirtinimas, kad esu savo vietoje.
Plėtė akiratį
– Studijos Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje dažnai būna lūžio taškas. Kaip šis laikotarpis jus pakeitė kaip atlikėją ir kaip asmenybę?
– Išvykimas iš Klaipėdos studijuoti Vilniuje tapo pirmąja proga išmėginti jėgas gyvenant savarankiškai, pagal savo taisykles, pajusti nekontroliuojamos laisvės skonį ir jos kainą. Kaip atlikėjas susipažinau su naujomis muzikavimo idėjomis, atsirado daugiau progų groti kamerinėse sudėtyse, simfoninio ir pučiamųjų orkestro sesijose. Visa tai plėtė mano akiratį.
Susipažinau su daugybe muzikantų iš įvairių miestų, o naujos pažintys, žinoma, atvėrė duris ir naujoms, neformalioms patirtims. Iš tiesų nauja socialinė aplinka atnešė ir naujų iššūkių, nes gimnazijoje augau tarsi šiltnamyje. Teko susitaikyti su tuo, kad atsakomybė jau gula ant mano pečių – tai nemažas pokytis bet kuriam jaunuoliui.
Studijuodamas pradėjau rimtai svarstyti, ką norėčiau daryti toliau. Visi apmąstymai ir vidinės teorijos turėjo pereiti per realius, materialius patikrinimus, ir tai, be abejo, prisidėjo prie vidinio aiškumo – kokia ateitis mane tenkintų ir ko man reikia, kad jausčiausi iš tiesų laimingas.
Be abejonės, pradėjęs studijuoti dar buvau labai naivus. Man reikėjo išmokti atpažinti, kada žmonės su manimi yra nuoširdūs, taip pat pačiam susiformuoti vertybinį stuburą. Pasaulis yra didelis ir be galo įvairus, o aš jame pamažu kūriau savo asmenybės ir profesinės kompetencijos braižą.
Groti orkestre
– Pirmasis orkestras, pirmos repeticijos, pirmos scenos baimės – ką labiausiai prisimenate iš savo profesinės pradžios?
– Kadangi į sceną pradėjau lipti labai anksti, tuo metu nebuvau itin sąmoningas ir sunkiai galėjau interpretuoti, ką iš tikrųjų išgyvenu. Dabar jau galiu pasakyti, kad tie pirmieji atsakingi pasirodymai daugiausia buvo milžiniškas adrenalinas, tunelinis matymas, drėgnos ir šaltos rankos – visa įprasta streso somatika.
Iš pirmojo grojimo orkestre patirties vienas prisiminimas mane lydi iki šiol ir yra labai ryškus emociškai. Tai mano pirmoji repeticija orkestre. Vieną dieną specialybės mokytojas Antanas pasiūlė nuvažiuoti pagroti Klaipėdos Stasio Šimkaus konservatorijos pučiamųjų instrumentų orkestre. Man tada buvo 12 metų – žinoma, labai jaudinausi, bet kartu be galo norėjau.
Atvykau į konservatorijos bendrabutį, kuriame tuo metu vyko repeticija. Jaunimas bendravo, kažkas grojo, ruošėsi, kažkas juokavo – tvyrojo bendras šurmulys. Visi buvo bent dvejais ar daugiau metų vyresni už mane, nedrąsiai jaučiausi tarp jų. Prasidėjus repeticijai ir vadovui Zenonui Šimkui pasiūlius kartu pagroti kelis pratimus, pirmą kartą pajutau, ką reiškia būti apsuptam muzikos iš visų pusių, kaip erdvė ir mano kūnas rezonuoja nuo intensyvios garso vibracijos.
Tuo metu dar nesupratau, kokį pėdsaką tai manyje paliko, tačiau dabar, žvelgdamas atgal, jaučiu, kad tai ir buvo tas momentas, kai supratau, jog ir ateityje labai norėčiau groti orkestre.
Augino iš vidaus
– Dirbote keliuose orkestruose skirtinguose miestuose. Ar jaučiate, kad kiekvienas jų paliko savitą pėdsaką jūsų muzikiniame balse?
– Be abejonės. Man teko garbė dirbti su nemažai Lietuvos dirigentų ir pajusti kiekvieno jų savitą braižą. Visa tai dar kartą plėtė akiratį – teko groti daug įvairaus orkestrinio repertuaro, atsirado progų pasirodyti su orkestru kaip solistui, susipažinau su daugybe puikių žmonių pačiuose kolektyvuose. Visa ši patirtis augino iš vidaus, padėjo susikalibruoti savo požiūrį ir nuomonę įvairiais profesiniais bei tarpasmeniniais klausimais.
Ypač pozityvų pėdsaką paliko patirtis Panevėžio kolektyvuose. Iki šiol man sunku patikėti, kaip šiltai jie mane įsileido į orkestrų gyvenimą, kaip vertino, skatino augti profesiškai, suteikė galimybių groti solo su orkestru. Santykis su dirigentu Martynu Bražu ir kolegomis iš orkestrų buvo labai nuoširdus ir paprastas. Dirbdamas ten patyriau savotišką meninę reabilitaciją.
Esu dėkingas už visas iki šiol turėtas progas ir galimybes patirti bei išgyventi skirtingas, savitas kolektyvų dinamikas.
– Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras – ar tai grįžimas namo, ar naujas etapas jūsų gyvenime?
– Čia tikrai galiu sakyti, kad visų pirma tai yra grįžimas namo. Savos, pažįstamos gatvės, veidai, namai, jūra, o ir pats miesto ritmas – ramesnis. Jau ilgokai mano galvoje sukosi mintis pabandyti sugrįžti namo, į Klaipėdą.
Manau, kad tai buvo žingsnis, susijęs su noru įsitvirtinti savo mieste ir čia gyventi, todėl buvo labai malonu sulaukti pozityvios reakcijos tiek iš dabartinės Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro klarnetų grupės, prie kurios prisijungiau, tiek iš vyriausiojo dirigento Tomo Ambrozaičio. Nuoširdžiai dėkoju, kad buvau išgirstas.
Taip pat labai džiugina galimybė dirbti kartu su buvusiu savo pedagogu A. Mileriumi. Tai buvo viena iš mano svajonių, ir be galo džiaugiuosi, kad ji išsipildė.
Scena – mokytoja
– O tapimas teatro orkestro klarnetų grupės reguliatoriumi reiškia dar didesnę atsakomybę?
– Asmeniškai esu labai dėkingas klarnetų grupei už parodytą pasitikėjimą ir palaikymą. Jaučiuosi reikalingas ir noriu prisidėti taip, kaip galiu geriausiai – tiek grodamas, tiek būdamas bendrystėje su kolegomis ir draugais. Jau nuo pirmųjų darbo dienų kolektyve jaučiausi labai patogiai, nes grupėje tapome gana artimi.
Nors pradžioje teko išmokti nemažai naujo repertuaro, kolegos visada pagelbėdavo – laikėmės ir laikomės kaip kumštis. Taip pat esu dėkingas vyriausiajam dirigentui T. Ambrozaičiui ir visai Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro bendruomenei, kuri tam pritarė ir suteikė galimybę augti bei tobulėti.
– Jums teko dalyvauti konkursuose, o tai ne tik apdovanojimai, bet ir vidinės kovos. Ką sužinojote apie save dalyvaudamas konkursuose?
– Nors niekada nenorėjau sau to pripažinti, vis dėlto turiu pasakyti, kad smagu sveikai pakonkuruoti. Menas, sakyčiau, yra beveik kaip polius sportui, tad konkursas tampa tam tikra jausmų ir preciziškos mechanikos sinteze.
Dėl jautraus vidaus, stipraus atsakomybės jausmo ir perfekcionizmo aš labai sunkiai išgyvendavau pasirodymus konkursų scenose. Tas vidinis noras pasirodyti nepriekaištingai buvo ir stiprus variklis progresuoti, ir kartu labai varginantis stresas.
Manau, kad apskritai pati scena yra neišvengiama mokytoja. Kiekvienas išėjimas į sceną – tai naujas iššūkis, per kurį po truputį išmoksti geriau valdyti situaciją, o ne leisti jai valdyti tave. Scenoje matai, kaip laikui bėgant auga tavo profesiniai įgūdžiai ir kaip keičiasi gebėjimas susidoroti su stresu. Manau, kad ir šiandien, eidamas į sceną, vis dar augu – nejaučiu stagnacijos ir toliau tobulėju. Dabar jau nebeplaku savęs taip stipriai, jei nepavyksta visko atlikti taip, kaip norėčiau, tačiau tai nėra nuolaidžiavimas sau – veikiau suvokimas, kad visada egzistuoja atsitiktinumų erdvė. O apskritai tobulų juk nėra – visi mes žmonės.
Malonumas ir hobis
– Grojate kaip solistas, kamerinės muzikos atlikėjas ir orkestro narys. Kurioje iš šių erdvių jaučiatės arčiausiai savęs?
– Geriausiai jaučiuosi orkestre. Nors orkestre tenka atlikti ir svarbių solinių partijų, streso išgyvenu gerokai mažiau, nei grodamas solo ar kamerinėje muzikantų sudėtyje. Apskritai mane labiausiai traukia didelės simfoninės orkestruotės – grodamas dideliame kolektyve patiriu daugiausia emocinės ekstazės, girdėdamas muziką, kuri mane supa iš visų pusių, ir pats tapdamas jos dalimi. Esu didelis tankios ir plačios muzikinės harmonijos gerbėjas.
– Be muzikos, teko išbandyti ir kitą profesiją – esate barberis?
– Su šia profesija susipažinau dar būdamas paauglys, maždaug 14-os. Pradėjau domėtis vyriškų šukuosenų madomis, žiūrėti daug turinio „YouTube“ platformoje ir taip savarankiškai mokytis pagrindų. Pirmieji mano klientai buvo brolis ir tėtis, kuriems esu labai dėkingas už drąsą – jie leido man juos „pagražinti“.
Eksperimentuodavau su savo plaukais, skaičiau apie įvairią plaukų kosmetiką, ir visa tai mane vis labiau įtraukė. Galiausiai tarp klientų atsirado ir bendraklasiai bei draugai. Man tai buvo ir tebėra malonumas – hobis. Prieš porą metų visiškai netikėtai per socialinius tinklus gavau pasiūlymą įsidarbinti barbershope Vilniuje. Labai apsidžiaugiau, nes tuo metu net nebūčiau pagalvojęs, kad galėčiau tuo užsiimti profesionaliai.
Tai tapo ypatinga patirtimi ir nemenku iššūkiu. Sakyčiau, kad ši patirtis pakeitė ir mano vidinį pasaulį – susipažinau su barberių kultūra, kitokios „duonos“ kaina. Iki šiol mėgaujuosi galėdamas papuošti žmones: gera matyti, kaip tai suteikia jiems daugiau pasitikėjimo savimi. Man tai dar viena meno forma ir vidaus išraiškos būdas.
Įdomiau gyventi
– Tačiau noras groti nugalėjo?
– Tiesą sakant abi šios kryptys mane labai žavi. Jeigu reikėtų pasirinkti kažkurią vieną, manau, ilgai sukčiau galvą, ir vis dėlto, atsisakęs vienos ar kitos, liūdėčiau. Ir muzika, ir plaukų kirpimas mane papildo savaip, unikaliai. Muzikuodamas ir kurdamas muziką aš išreiškiu savo jausmus, o kirpdamas plaukus – dirbu tarsi skulptorius. Man labai patinka įsivaizduoti ir formuoti galutinį rezultatą, atsižvelgiant į kliento veido bruožus, plaukų tekstūrą, bendrą stilių ir energiją. Nors iš pirmo žvilgsnio plaukų kirpimas gana mechaniškas procesas, gilindamasis pradėjau pastebėti, kiek daug reikšmės turi mažos dizaino detalės, sukurtas siluetas, o galiausiai pradeda vystytis ir asmeniniai unikalūs sprendimai – tarsi mano vizitinė kortelė. Šiame procese yra tikrai daug paralelių su muzika, bet kartu viskas kitaip, pasireiškia labiau vizualiai ir materialiai, estetiškai. O kadangi kaip pasišventęs menininkas nemėgstu labai statiškos kasdienės rutinos, šios abi kryptys sukuria dinamikos, viena kitą papildo, ir man daug įdomiau gyventi.
– Kai nesate scenoje ar repeticijose, kas padeda pailsėti ir atgauti vidinę pusiausvyrą – kokie pomėgiai ar veiklos už muzikos ribų?
– Labai mėgstu sportą, ypač krepšinį. Didžioji dalis mano paauglystės vasarų prabėgo būtent krepšinio aikštelėse su bendraklasiais ir kiemo draugais, tačiau šiuo metu dažniau užsiimu bėgimo treniruotėmis, kurios mane labai atpalaiduoja ir pagerina tonusą. Nemeluosiu – kaip ir daugelis vaikinų, mėgstu leisti laiką prie kompiuterio, žaisdamas vaizdo žaidimus su draugais.
Taip pat domiuosi filosofija, kosmologija, fizika, metafizika. Visa tai mane atitraukia nuo kasdienybės, leidžia pagilinti vaizduotę, o kartais tiesiog nuoširdžiai išsijuokti ir pasikrauti vidinę socialinę bateriją. Labai mėgstu ir ledinio dušo terapiją. Jau kelerius metus ją periodiškai praktikuoju, esu ne kartą bridęs ir į ledo eketę. Suprantu, kad tai gali skambėti šiek tiek mazochistiškai, tačiau tai tikrai nepaprasta patirtis visam kūnui ir sielai, drįsčiau rekomenduoti išbandyti.
Tiesiog muzika
– Kokia muzika jus lydi kasdienybėje, kai pats negrojate – ar klausotės klasikos, ar ko nors kito?
– Paauglystėje išties klausiausi labai daug klasikinės muzikos, tačiau dabar – visiškai priešingų žanrų: popmuzikos, trapmuzikos, repo, elektronikos. Kai tiek daug laiko praleidžiu grodamas klasikinės muzikos kolektyvuose, natūraliai norisi kontrasto ir paįvairinimo. Manau, kad apskritai nėra tokio dalyko kaip gera ar bloga muzika – yra tiesiog muzika.
Labai mėgstu klausytis džiazo ir vis dar turiu viltį, kad ateityje išmoksiu improvizuoti ir galėsiu pagroti džiazo ansamblyje – saksofonu ar klarnetu.
– Šeima dažnai tampa tylia atrama menininko kelyje. Kokią reikšmę jūsų muzikiniame kelyje turėjo šeimos palaikymas?
– Esminę. Jeigu ne begalinis šeimos, ypač mamos palaikymas, abejoju, ar būčiau turėjęs vidinių jėgų, valios ir resursų šiai profesijai. Muzikanto kelias šiais laikais dažnai stigmatizuojamas kaip ne pats optimaliausias pasirinkimas – tiek dėl karjeros galimybių, tiek dėl aktualumo. Jaunam žmogui, augančiam su begale dirbtinių stimulų, sunku vidumi pajusti ir išgyventi gyvos klasikinės muzikos esmę ir reikšmę.
Dėl to nenuostabu, kad asmeniškai nuspręsti ir pasirinkti muzikavimą kaip profesiją yra drąsos reikalaujantis žingsnis. Tačiau man norisi tikėti, kad meno formos susigrąžins socialinę ir visuomeninę vertę bei aktualumą tarp jaunų, augančių žmonių. Galbūt šiuo metu tiesiog reikia tikėjimo ir kantrybės.
Atrasti kryptį
– Gal jūsų brolis ir seserys taip pat tapo muzikantais? Gal grojate kartu su savo tėvais?
– Abi seserys – Vilija ir Monika, taip pat brolis Ernestas baigė Eduardo Balsio menų gimnaziją, kaip ir aš. Seserys muzikos studijas tęsė Vilniuje, o brolis pasirinko programavimo studijas Kaune. Gera matyti, kad abi seseris lydi profesinė sėkmė, smuikais groja aukšto meninio lygio Lietuvos kolektyvuose: Vilija – Lietuvos nacionaliniame simfoniniame orkestre, o Monika – Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre. Brolis gimnazijoje puikiai griežė violončele, tačiau baigęs mokyklą pasirinko kitą specialybę – programavimą. Aš didžiuojuosi, kad jis nuoširdus su savimi ir turėjo drąsos kardinaliai pakeisti savo profesinį profilį, o dabartiniai jo perspektyvūs rezultatai studijuojant byloja patys. Gyvenime visiems svarbu pažinti savo vidų, atrasti kryptį, kurioje jautiesi gerai, kurioje tiesiog įdomu ir smalsu dalyvauti ir skleistis. Dabar pradedu suprasti ir tai, kad jeigu nebūčiau pradėjęs muzikanto karjeros, galbūt būčiau studijavęs chemiją, fiziką ar matematiką. Kuo toliau, tuo labiau pradedu fantazuoti apie utopišką pasaulį, kuriame galėčiau vėl iš naujo pasimokyti gimnazijoje, įsigilinti ir suvokti daugelį pamokų visiškai kitomis akimis ir ausimis.
Mano patėvis, su kuriuo visi užaugome, deja, nėra muzikantas, o su mama negrojame. Tiek ji, tiek mes kasdienybėje atiduodame daug laiko darbui muzikoje, tad susitikus mieliau ir jaukiau tiesiog atsitraukti nuo darbų, pabūti kartu ir pabendrauti.
Kuria dainas
– Ar turite autorinių idėjų – gal kuriate muziką, aranžuotes ar ieškote savito muzikinio balso už atliekamo repertuaro ribų?
– Muzikos kūryba yra dar viena veikla, padedanti man atsipalaiduoti ir pasijusti laimingam. Kažkas ypatingo pačiam mėginti vidines idėjas išreikšti realybėje, dėl to jau nuo paauglystės pradėjau tai idealizuoti ir nedrąsiai pasvajoti apie galimybę sukurti kažką originalaus. Kūrybinis potencialas manyje ilgai ruošėsi – nuolat galvojau, kokioje platformoje man būtų geriausia ir smagiausia išreikšti savo idėjas. Prieš porą metų gero vaikystės draugo Airido Juciaus padedamas susipažinau su kompiuterine muzikos kūrybos programa – pradėjau rašyti tekstus ir kurti dainas.
Tuo metu Airidas domėjosi elektroninės muzikos kūryba, jo užsidegimas ir žinios mane labai įkvėpė ir tiesiog nesusilaikiau – įsidrąsinau pabandyti. Pirmuosius mano bandymus jis labai palaikė, negailėjo patarimų – abu sėdėjome ir eksperimentavome. Taip, savotiškai žaisdamas, ir pajutau, kad ši platforma tikrai man. Laikas kuriant pradėjo tirpte tirpti, visai kaip vaikystėje, užsiimant kažkuo nauju ir įtraukiančiu su draugais. Apskritai manau, kad šis posūkis mus dar labiau suartino ir kaip draugus, o jo hobis nejučiomis užžiebė liepsną ir iš tiesų gana stipriai pakeitė mano gyvenimo kryptį ir tikslus. Tai verčia susimąstyti, kaip dažnai mes net nepastebime, kiek daug galime paveikti kitų žmonių gyvenimus. Visos draugystės, susitikimai, palinkėjimai ar tiesiog palaikymas gali padėti rastis dideliems pozityviems pokyčiams, tolimesnėms realizacijoms ir vidinėms pergalėms.
Kūrybos pradžioje viskas atrodė sudėtinga, vėliau jaučiau, kad pradedu suprasti daugiau, ir galiausiai suvokiau, koks gilus miškas atsiveria prieš akis. Slapyvardžiu „Sanomis“ kuriu lengvesnio šiuolaikiško žanro dainas su elektronikos takeliais, po truputį susipažįstu su daugiau išraiškos priemonių, ir mane tai labai įtraukia.
Dainose stengiuosi išsakyti tai, apie ką viešai nėra kalbama – kurti intymumą ir jautrumą, skatinti nuoširdumą sau ir kitiems, teisingumą. Manau, tai padeda dar geriau išreikšti savo vidinį pasaulį. Nors esu dar visiškai „žalioje“ stadijoje, didžiuojuosi tuo, ką pavyko sukurti iki šiol, ir pamažu judu toliau.
Įkvepia ir praturtina
– Menininkus dažniausiai įkvepia meilė… O jus?
– Tai yra visiška tiesa, tačiau ne visada tik ji. Man asmeniškai kūryba veržiasi tuo metu, kai išgyvenu intensyvias emocijas ar patiriu nuostabą, naują suvokimą. Kartais tai gali būti ir ilgos vidinės kontempliacijos apie gyvenimą išvados. Tuo metu atrodo, kad tekstas tiesiog liejasi iš vidaus, norisi jį išsakyti ir įkūnyti materialiame pasaulyje. Kai apima įkvėpimas kurti, atrodo, kad tuo metu nėra nieko svarbesnio. Apimtas jaudulio savaime noriu atiduoti save visą, kiek galiu, kad tik tas tyras jausmas neišblėstų, tad atsiranda daug energijos ir kantrybės bandyti, taisyti, tikrinti, ieškoti ir išreikšti tą tikrąją vidinę idėją. Įdomu, kad kuriant ir dirbant ties muzikos takeliais, savaime „auga ir ausys“ – pradedu girdėti tai, ko kūrybos pradžioje negirdėdavau, norisi švarinti kiekvieno instrumento garsą, o galiausiai elektroniniais instrumentais kurti savo unikalius tembrus. Tai tikrai gilus muzikinis procesas, kuriame reikia išmanyti begalę smulkių funkcijų, to anksčiau taip neįvertindavau kaip dabar. Visa tai, be abejonės, praturtina mano bendrą muzikos suvokimą, kurį galiu pritaikyti ir darbui orkestruose.
Žinoma, gyvenime ir mane įkvepia meilė. Apskritai gera būti kartu su mylima mergina, jausti jos nuoširdžią šilumą, kantrybę ir palaikymą mano kasdienybės šurmulyje. Su Emilia Kozłowska susipažinome man grįžus į Klaipėdą, gana netikėtai, bet labai natūraliai. Emilia yra vokalistė, dainuoja Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro chore, kartais atlieka solistės partijas spektakliuose. Žaviuosi jos profesionaliu dainavimu ir žinau, kad ji puikaus balso savininkė. Kadangi abu dirbame Muzikiniame teatre, pažintis buvo paprasta, turime daug bendro profesinėje srityje, ir jaučiu, kad tikrai suprantame vienas kito menišką vidų. Mūsų draugystė mane įkvepia būti geresniu žmogumi, progresuoti, nepasiduoti ir siekti vidinių tikslų, kurti ne tik muziką, bet ir geresnę savo versiją. Tikiu, kad ji išgyvena panašius jausmus, tad po truputį lipdome gyvenimą kartu, vienas kitą palaikydami kaip galime labiau, o mano kūrybos dainų žodžiuose jau po truputį atsispindi ir šios brangios draugystės akimirkos.
– Kas šiandien jus labiausiai skatina tęsti muziko kelią – žmonės, patirtys, vidinis poreikis? Kokie didžiausi tikslai?
– Be to, kad esu laimingas grodamas orkestruose, šiuo metu įkvėpimo labiausiai semiuosi kūryboje. Tai man nauja sritis ir kryptis, kurioje dar nesijaučiu išsisėmęs, todėl motyvacija dažniausiai kyla savaime. Kūrybos vaisiai auga iš santykių su žmonėmis, įvairių skaudžių ir laimingų patirčių, vidinio balso ir nuomonės – kitaip tariant, saviraiškos. Man iš tiesų patinka tas dinamiškas, kūrybiškas ir dažnai nenuspėjamas muzikanto gyvenimas.
Manau, kad visa, kas mane supa, prisideda prie mano muzikinio gyvenimo istorijos ir kelio. Šiuo metu mano didžiausias tikslas – saugoti artimuosius, draugystes, save, skleisti gyvenime kuo daugiau meilės ir kuo mažiau destrukcijos. Taip pat siekiu sėkmės ir būti išgirstas kūryboje, prisidėti prie profesionalios muzikos kūrybos.
VIZITINĖ KORTELĖ
Petras Vaitekutis gimė 1999 m. gruodžio 6 d. Klaipėdoje.
2006 m. įstojo į Klaipėdos Eduardo Balsio menų gimnaziją, kurioje mokėsi 12 metų. Pirmuosius ketverius metus jo pagrindinė specialybė buvo fortepijonas (mokytoja Birutė Buinevičienė), o nuo penktos klasės pasirinko klarneto specialybę ir likusius septynerius metus studijavo pas mokytoją Antaną Milerių.
2019 m. įstojo į Lietuvos muzikos ir teatro akademiją Vilniuje, kur studijavo muzikos atlikimo meną (klarnetas) ir pedagogiką. 2023 m. įgijo muzikos atlikimo meno bakalauro laipsnį, klarneto studijas tęsdamas Rimvydo Savicko (dvejus metus) ir Antano Taločkos (dvejus metus) klasėse.
Profesinę orkestro muzikanto karjerą pradėjo 2016–2017 m. Palangos orkestre.
2019–2022 m. dirbo muzikantu Valstybiniame pučiamųjų instrumentų orkestre „Trimitas“.
2022–2024 m. buvo Panevėžio muzikinio teatro ir pučiamųjų instrumentų orkestro „Garsas“ muzikantas.
Nuo 2024 m. iki šiol yra Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninio orkestro muzikantas, o nuo 2025 m. rudens klarnetų grupėje eina reguliatoriaus pareigas (anksčiau – tutti pozicija). Nuo 2025 m. sausio taip pat dirba orkestro muzikantu Palangos orkestre.
Vaitekutis keturis kartus tapo Respublikinio Juozo Pakalnio jaunųjų solistų konkurso laureatu (I, II ir III vietos), tris kartus – tarptautinio konkurso „Jaunasis muzikantas“ Latvijoje laureatu (II ir III vietos), pelnė trečiąją vietą Pirmajame respublikiniame Algirdo Budrio medinių pučiamųjų instrumentų konkurse, o 2019 m. tapo konkurso „Kauno Sonorum“ laureatu.
Keturiuose koncertuose pasirodė kaip solistas su Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoniniu orkestru. Aktyviai koncertuoja kaip solistas ir kamerinės muzikos atlikėjas, dalyvavo dėstytojų iš Latvijos, JAV ir Didžiosios Britanijos meistriškumo kursuose.
Be muzikinės veiklos, taip pat turi profesionalios patirties vyrų plaukų kirpimo srityje (barberis).
