Iš Klaipėdos kilusi rašytoja Viktorija Butautis su šeima gyvena Melburne, Australijoje. Tai laikini kūrėjos namai. „Į Lietuvą tikrai grįšiu. Rašau, nes tai man sekasi geriausiai ir ten man gera. Rašydama būnu rašyme, kažkur kitur nei fizinė vieta, kurioje sėdžiu. Būna nemalonu sugrįžti į realų pasaulį, kai suskamba žadintuvas. Visuomet nustatau žadintuvą, kitaip būtų sunku laiku atlikti su kūryba nesusijusius darbus“, – juokėsi V. Butautis, savo naujausią knygą paaugliams „Magnetinė sala“ skaitytojams pristačiusi šiemetėje Vilniaus knygų mugėje.
Sandra ABRUTYTĖ
Viktorija Butautis debiutavo romanu jaunimui „Kitas Elenos gyvenimas“ (2008), po to išleido knygas suaugusiesiems „Kiek kainuoja vaikai?“ (2014) ir „Vogti šokoladą“ (2015). Prieš trejus metus pasirodęs romanas „Kanarų paslaptis“, kuriame pasakojami pašėlę Emos ir jos augintinio Marso nuotykiai Kanarų salyne, Lietuvos „Metų knygos rinkimuose 2023“ pripažintas geriausia knyga paaugliams. „Magnetinė sala“ (2025) – antroji Emos ir Marso nuotykių knyga, šį kartą herojai persikėlė į Australiją.
Kalbėjomės apie rašytojos sąsajas su gimtąja Klaipėda, gyvenimą Australijoje ir knygas.
Magnetinė sala
– Viktorija, pirmiausia papasakokite, kaip atradote tą tikrąją Magnetinę salą? Ar kelionė ten buvo atsitiktinė, ar sąmoningai ieškojote vietos savo knygos veiksmui?
– Magnetinę salą, kurios tikrasis pavadinimas Yunbenun, „atradau“ prieš 24 metus, kai pirmą kartą su vyru apsistojome Australijoje ilgesniam laikui. Tuomet mažai sukomercinta, laukinė sala, kurioje nacionaliniai parkai užima apie 80 proc. ploto, mums labai patiko. Dar nebuvo griežtų taisyklių ir po salą važinėjome beduriais ir belangiais „Moke“ automobiliais, niekas nedraudė rizikuoti ir bandyti įveikti baisingai duobėtus kelius, vedančius į slaptus paplūdimius, kurti laužus ir svajoti apie gyvenimą basomis. Daug metų Magnetinė sala traukė mus sugrįžti, todėl labai artimai pažįstu tą Australijos lopinėlį. Kai sukau galvą, kaip paauglės akimis papasakoti apie didžiulę Australiją skaitytojams, nusprendžiau, kad Magnetinė sala puikiai tiks. Ten labai daug Australijos gyvių, nepaprastai gražu, pavojinga ir paslaptinga, o būtent tokios atmosferos reikia Emos ir Marso nuotykiams.
– Kuo jus labiausiai sužavėjo Australija? Kas paliko didžiausią įspūdį – gamta, žmonės ar atmosfera?
– Australijoje mane žavėjo ir žavi gamta ir tas neapsakomas izoliacijos jausmas. Jis yra ir išlaisvinantis, ir slegiantis, bet visuomet atimantis žadą. O atvykus pirmąjį kartą 2002-aisiais, nustebino pasirinkimo laisvė, liberalus požiūris į dalykus, kurių dalis tik dabar tampa priimtini Lietuvoje: LGBTQIA+ bendruomenė, pagalbinio apvaisinimo procedūros, religiniai pasirinkimai ir pan. Tačiau tikrai ne viskas yra progresyvu ar veikia be trukdžių. Australija yra kontroversiška, viena koja ji tvirtai XXI a., o kita vis dar purtosi kolonijines dulkes.
Giliau nei paviršius
– „Magnetinė sala“ – tai antroji Emos ir Marso nuotykių knyga. Kaip keičiasi šie veikėjai ar jų nuotykiai? Ar rašydama pirmąją dalį jau žinojote, kad bus tęsinys, ar ši idėja gimė vėliau?
– Rašydama „Kanarų paslaptis“, mintyse turėjau planą, kad tai bus kelių knygų serija su tais pačiais veikėjais Ema ir Marsu, bet tikslingai rašiau taip, kad istorijas būtų galima skaityti vieną po kitos arba atskirai. Nepamirštamų kelionių ir nuotykių yra daug, šiuo metu sprendžiu, kurioje šalyje vyks trečioji dalis. Galvoje – du ypač smagūs pasirinkimai.
Emai „Magnetinėje saloje“ yra 13 metų, jos pasaulyje, be nuotykių, natūraliai atsitinka ir atsitiks situacijų, su kuriomis susiduria paaugliai: noras pritapti, romantiški susižavėjimai, maištavimas ir taisyklių laužymas. Man pačiai įdomu, kaip Ema keisis, bet tikrai žinau, kad jos nuotykių alkis niekur nedings. Augant pagrindinei veikėjai, atitinkamai keičiasi ir galvosūkiai bei iššūkiai. „Magnetinėje saloje“ jie – šiek kiek sudėtingesni nei pirmojoje knygoje „Kanarų paslaptis“.
– Kiek jūsų pačios asmeninės patirties – kelionių, emocijų, minčių – galima rasti naujosios knygos pasaulyje?
– Labai daug. Magnetinę salą, o ir visą Australiją gerai pažįstu, beveik visą žemyną ir daug jam priklausančių salų esame apkeliavę. Į knygą stengiausi sudėti šio nepaprasto žemyno įdomybes ir keistenybes, kad ir jaunieji skaitytojai pajustų Australijos trauką ir magnetizmą. Noriu, kad, be gražių vaizdų ar pavojingų gyvių, pamatytų ir tai, kas ilgai buvo ignoruojama, kad ir tikrieji Australijos šeimininkai, gyvenę čia tūkstančius metų prieš baltųjų kolonizaciją. Knyga vadinasi „Magnetinė sala“ ne šiaip sau: skaitydami, sekdami užuominomis, spręsdami galvosūkius, skaitytojai sužinos dalykų, kurie, esu tikra, nustebins ir pasiliks jų galvose. Ne viskas yra akivaizdu, daug kas slepiasi giliau nei paviršius.
Magiškas amžius
– Kodėl jums svarbu rašyti būtent vaikams ir paaugliams, t. y. 8–14 m. skaitytojams? Kuo šis skaitytojų amžius jums artimas?
– Rašau vyresniems vaikams ir paaugliukams. Tai magiškas amžius, kai gimsta nepaprastos idėjos, kurios suaugusiesiems gali atrodyti per daug fantastiškos, kad jas įgyvendintų. Per pagrindinę heroję Emą noriu padrąsinti skaitytojus tikėti savo jėgomis ir, siekiant savo tikslų, imtis kartais gal ir „neįmanomų“ misijų, nes veikiant, o ne stovint vietoje, atsiranda sprendimai. Ema nėra tipinė trylikametė, jos gyvenimas, bastantis su tėvais po pasaulį, suformavo atvirą požiūrį į daug dalykų. Bet tai nereiškia, kad, susidūrusi su sunkumais ar patekusi į dviprasmiškas paaugliškas situacijas, ji žino ką daryti. Klaidos yra neišvengiamos, bet svarbu, ką su tomis klaidomis darome. Tai ir stengiuosi nemoralizuodama perduoti skaitytojams per įvairias situacijas, į kurias įsivelia nutrūktgalviai Ema ir Marsas.
– Ar pastebite, kaip keičiasi šių dienų paauglių literatūros poreikiai – ko jie ieško, kas juos paliečia?
– Dabar tiek vaikai, tiek paaugliai skaito kur kas greičiau ir paviršutiniškiau. Jie gali tuo pačiu metu ir skaityti, ir žiūrėti videofilmukus per jutubą, ir dar daryti namų darbus. Esu mačiusi tai ir savo namuose. Nemanau, kad reikia su tuo kovoti ar tikėtis, kad jie pakeis savo įpročius. Dabartiniai vaikai ir paaugliai gyvena apsupti didžiulio kiekio informacijos ir, mano galva, jie labai neblogai su tuo susidoroja.
Skaitomose istorijose jie ieško atradimų ir nuotykių, herojų, kurie yra sumanūs ir drąsūs, kartais klystantys, tokių, kurie siekia savo tikslų ir kovoja už savo įsitikinimus. Manau, jaunieji skaitytojai tapatinasi su veikėjais, įsivaizduoja save jų kailyje ir stengiasi įveikti kelyje atsirandančius iššūkius.
Nepaprasti galvosūkiai
– „Kanarų paslaptis“ sulaukė didžiulio pasisekimo ir net tapo „Metų knyga paaugliams“. Ar jaučiate spaudimą po tokio įvertinimo?
– Šiek tiek taip. Iš vienos pusės „Kanarų paslapties“ sėkmė patvirtino, kad pasirinkau teisingą rašymo-pasakojimo būdą, skaitytojai įsitraukė, jiems yra įdomūs veikėjų patyrimai, norisi skaityti, dalyvauti ir sužinoti daugiau. Todėl pasmailinusi plunksną nėriau į rašymą, žinodama, kokia bus antros knygos struktūra, kas labiausiai patiko pirmojoje ir ką galima dar įdomiau pateikti. Galvosūkiai naujoje knygoje nėra paprasti, jų daugiau ir daugelis atsakymų ne tekste, o knygos pabaigoje. Taip nusprendžiau padaryti įsiklausiusi į skaitytojų atsiliepimus.
Iš kitos pusės „Kanarų paslapties“ sėkmė pakėlė kartelę aukščiau. Sulaikiusi kvapą laukiu skaitytojų įspūdžių perskaičius „Magnetinę salą“. Ar pateisinau jų viltis, ar „Magnetinė sala“ atnešė skaitymo-mąstymo-pažinimo malonumą ir įkvėpė drąsiems sprendimams, ar galvosūkiai „nurovė stogus“ ir ar norisi tęsti nuotykines keliones su Ema ir Marsu?
– Kokius jausmus jums sukelia pats kūrybos procesas? Ar tai labiau džiaugsmas, ar kartais – kantrybės išbandymas?
– Kūrybos procesas turi įvairiausių natų, ir labai linksmų, ir labai monotoniškų. Atsikvepiu tada, kai sudėlioju istorijos struktūrą ir loginę seką. Mano knygose, kurių siužeto varomoji jėga yra galvosūkiai ir mįslės, viskas yra susiję. Taigi neradęs A nepasieksi B. Todėl labai svarbu, kad „taškai“, išbarstyti po tekstą, susijungtų, užuominos nuvestų į teisingą vietą, o įveikti iššūkiai atneštų ne tik teisingą atsakymą, bet ir įdomią informaciją, kuri liktų skaitytojų galvose. Nutinka, kad tie „taškai“ nesusijungia, tuomet ieškau alternatyvių sprendimų, tenka keisti ir tekstą, ir pagrindinių herojų gyvenimą. Bet kai viskas sustoja į vietas, jausmas yra nepakartojamas. Tikiu, kad mūsų gyvenimuose iš tiesų viskas yra susiję gerokai labiau, nei suvokiame sukdamiesi kasdienybėje. Šiandienos poelgis, žodis ar mintis turi įtakos virtinei situacijų ateityje. Šią žinią siunčiu ir „Magnetinės salos“ skaitytojams.
Kitos šalys ir knygos
– Papasakokite ir apie kitas savo knygas.
– Visi mano romanai susiję su kuriuo nors mano pačios gyvenimo etapu ir su šalimis, kuriose gyvenau.
„Kitas Elenos gyvenimas“ – debiutinis romanas jaunimui ir suaugusiems, kurį pasirašiau Teodoros L. slapyvardžiu. Tai mano jaunystės romanas apie jaunystę, meilę, draugystę, išdavystę ir mirtį. Apie sudėtingai veikiančią žmogaus pasąmonę, kai susidūrus su ypatingai skaudžiais įvykiais, įsijungia savisaugos mechanizmas ir renkamasi klaidžioti kreivų veidrodžių karalystėje. Ši istorija vyksta Lietuvoje ir Italijoje, Milano mieste, kur studijuodama aš sutikau savo būsimą vyrą.
„Kiek kainuoja vaikai?“ – romanas ypač jautria pagalbinio apvaisinimo tema. Tai dramatiška ir jaudinanti istorija apie jauną šeimą, kuri, norėdama susilaukti vaikų, naudojasi pagalbinio apvaisinimo procedūromis ir patiria sunkių išbandymų. Apie juos tai patyrusieji nemėgsta kalbėti, siekiantys tokiu būdu susilaukti vaikų nežino, kas jų laukia, o juos smerkiantys dažnai nė neįsivaizduoja, kiek iš tiesų tai kainuoja…
Romanas sulaukė didelio žiniasklaidos ir visuomenės dėmesio, nes atvirai atskleidė psichologinius išgyvenimus, su kuriais susiduria poros, negalinčios susilaukti vaikų. 2014 m. Lietuvoje dar nebuvo pagalbinio apvaisinimo įstatymo.
Veikėjų gyvenimai verda šalyse, kuriose gyvenau ir praleidau daug laiko – Australijoje, Singapūre ir Anglijoje. Ar tai mano autobiografija? Ne. Ar buvau su tuo susidūrusi? Taip.
Parašyto prieš dešimtmetį šio romano tema tebėra aktuali, todėl neseniai „Kiek kainuoja vaikai?“ išleistas audioformatu.
„Vogti šokoladą“ parašiau susidūrusi su asmenine dilema. Tai knygos „Kiek kainuoja vaikai?“ temos tęsinys. Šviesaus atminimo psichologė Edita Čekuolienė romaną taikliai pavadino genetiniu detektyvu. Įsivaizduokite, kad sužinote, jog pasaulyje gyvena jūsų biologinė sesuo, nors jūsų biologiniai tėvai turi tik vieną vaiką – jus. Kaip tai iš viso įmanoma? Romane „Vogti šokoladą“ niekas nėra paprasta ar taip, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio.
Beka ilgisi sūnaus, kurio neturi teisės vadinti sūnumi. Dylanas ieško biologinės sesers, kurios nėra matęs. Laura myli savo šeimą, nors nė su vienu jos nariu nėra biologiškai susijusi. Šių žmonių istorijos susipina, suartina ir supriešina, iškelia tokių klausimų, apie kuriuos, esu tikra, daugelis net nesusimąsto.
Šio romano veiksmas vyksta Vilniuje, Melburne ir Magnetinėje saloje Australijoje.
„Kanarų paslaptis“ – pirmoji Emos ir Marso nuotykių pasaulyje knyga, kurios veiksmas vyksta Kanarų salyne, ten su šeima gyvenau dvejus metus. Kartais sulaukiu jaudinančių skaitytojų žinučių su nuotraukomis iš tų vietų Kanaruose, kur nuotykiauja ar galvosūkius randa pagrindiniai knygos herojai Ema ir Marsas. Tai man suteikia dar daugiau motyvacijos rašyti ir kurti Emos ir Marso nuotykių tęsinį.
Kad susijungtų visi taškai
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima kelionės? Ar jos tampa neatsiejama kūrybos dalimi?
– Taip, kelionės reikalingos ir man, ir mano kūrybai. Keliaudama, pažindama naujas vietas, stebėdama žmones, ieškodama kelių tarpekliuose ar sutikdama saulėlydį krokodilų pilname ežere, patiriu emocijas, kurios mane pakrauna ir suteikia įspūdžių, kuriais noriu dalytis su skaitytojais. Tuomet susijungia visi taškai, rašau apie tai, ką patyriau ir ką labai gerai išmanau.
– Naujoje knygoje kalbama apie atradimus, drąsą ir vidinę stiprybę. Koks jūsų asmeninis gyvenimo „magnetas“ – kas jus labiausiai traukia?
– Tikriausiai magnetas arba varomoji mano gyvenimo jėga yra veikla ir pokytis. Smalsumas mane traukia išbandyti naujus dalykus, domėtis, keliauti, apsistoti naujoje šalyje. Tačiau natūraliai pokytis ar naujų dalykų išbandymas, nauja veikla sukelia ir stresą. Tai tikrai panašu į magnetą, nes jis gali ir traukti, ir stumti. Labai džiaugiuosi, kad šalia yra mano vyras, kuriam panašiai niežti padai. Kartu keisti ir keistis yra lengviau.
– Ar turite mėgstamiausią naujosios knygos vietą ar sceną, kuri jums pačiai kelia šypseną, kai ją prisimenate?
– Chm… Geras klausimas, reikia pagalvoti (juokiasi).
Man patinka Lizos-Kliuji personažas ir tas jos „O-lia-lia“, reiškiantis skirtingus dalykus. Prancūzai dažnai naudoja šią frazę skirtingomis intonacijomis, sužinojau tai žaisdama pliažo tinklinį su prancūzu. Kai įmušdavau gerą tašką jis švilptelėdavo pagiriamąjį „O-lia-lia“, o kai nepasisekdavo – paguodžiamą.
Taip pat dvyniai Ksingas ir Kajus, jų pokalbiai ir išdaigos su Ema. Dvynukai labai juokingi ir mieli, scenos su jais man kelia šypseną. Na, ir, žinoma, raudonosios laukymės epizodas, kur galima girdėti draugų mintis. Ten Pipa, vietinė mergaitė aborigenė, vaišina Emą su Marsu savo žmonių maistu. Fiziškai jaučiu Emos reakcijas į maku vikšrus ir gyvąsias statinaites. Jei būčiau skaitytojas, norėčiau apie tai sužinoti, gal net paragauti.
Labiausiai mane džiugina ir žavi tai, kad taškai mano pačios gyvenime susijungė kaip įrodymas, jog niekas nenutinka šiaip sau. Prieš 24 metus „atrasta“ Magnetinė sala persikėlė į nuotykių knygą, ne šiaip sau palikau joje dalelę širdies ir ne veltui šitiek kartų sala traukė mane sugrįžti ir ją aplankyti.
Ideali vieta rašyti
– Gal planuojate ir trečiąją Emos ir Marso istorijos dalį? Gal jau žinote, kur jie keliaus toliau?
– O taip (juokiasi). Labai smagu mintyse dėlioti, kas vyks trečiojoje Emos ir Marso nuotykių knygoje. Buvau įsitikinusi, kad jau žinau šalį, bet neseniai aplankė dar įdomesnė mintis. Viskas priklausys nuo to, ar man pavyks įgyvendinti tą pasiutusį sumanymą ir ar pasitvirtins mano lūkesčiai.
– Kaip gimsta jūsų knygų idėjos – iš realių įspūdžių ar iš vaizduotės blyksnių?
– Dažniausiai noriu kažkuo pasidalyti – išgyvenimais, patirtimis ar idėjomis, kurios mane pačią labai palietė ar uždegė. Realius įspūdžius sujungus su vaizduote, gimsta istorijos.
– Ar rašote kasdien, ar laukiate įkvėpimo momento? Koks jūsų rašymo ritualas?
– Rašau disciplinuotai. Jei tai ilgas kūrinys, pavyzdžiui, romanas, rašau kasdien. Kartais pavyksta daugiau, kartais mažiau parašyti, priklauso nuo to, kurioje kūrimo stadijoje esu. Bet stengiuosi užrašyti bent 500 žodžių, kuriuos kitą dieną peržvelgiu ir rašau toliau. Būna, kad laikas prabėga renkant informaciją ar dėliojant pasakojimo logiką. Būna, kad rašau nesustodama. Labiausiai mėgstu, kai niekas man netrukdo, kai neturiu įsipareigojimų kažkur būti tam tikru laiku, bet taip nutinka ypač retai. Ideali vieta rašyti yra kaimas, pora valandų kelio už Melburno, ten turime sodybėlę. Kartais pavyksta ten nuvažiuoti vienai su Marsu (taip, tai prancūzų buldogas, įkvėpęs personažą), tuomet leidžiu sau nevaržoma grafikų pamiršti pavalgyti ir dirbti su kompiuteriu kiek tik galiu.
Pradėdama kūrinį stengiuosi „primesti“ struktūrą ir chronologiškai pasižymiu įvykius, kad nebūtų klaidų. Daug kartų tikrinu faktus, bet pasitaiko, kad kažkas vis tiek praslysta. Tuomet labai padeda redaktoriai ir žvilgsnis iš šalies.
Atspirties taškas
– Grįžkime prie jūsų šaknų – koks jūsų santykis su Klaipėda, gimtuoju miestu? Ar vis dar traukia sugrįžti namo, prie jūros?
– Klaipėda yra ir liks mano miestas. Kasmet grįžusi į Lietuvą skubu namo, į pajūrį aplankyti tėvų. Kasmet su savo šeima lankausi Kuršių nerijoje. Turime tradiciją praeiti Raganų kalnu Juodkrantėje, būtinai pameluoti Liuciferiui ir skubiai prabėgti pro raganą, kuri jį netoliese saugo. Bėgant būtina paliesti nutįsusią raganos krūtį. Tokia tradicija, ir visi keturi jos laikomės (juokiasi). Juokinga, bet merginos tai darė nuo mažų dienų ir dabar, jau beveik suaugusios, pasiduoda ir pamelavusios velniui lekia pro tą raganą. Kiek tolėliau, tamsiojoje kalno dalyje šokame ant raganos ližės, ant kurios ji našlaitę taikosi iškepti, klausom Pasakoriaus, patikrinam sostą prie skrendančio slibino ir kasmet padarau vyro ir mergaičių nuotraukas ant senukų velkamo suoliuko. Labai įdomu stebėti, kaip mano trijulė keičiasi. Kai aš augau Klaipėdoje, dažniausiai prie jūros eidavau Smiltynėje ir Melnragėje. Paauglystėje ypač mėgau prie Baltijos slampinėti ir mąstyti, tuomet kūriau eiles, jūra yra mano kraujyje.
– Kas jums yra Lietuva dabar – vieta, kur gimėte, ar vis dar kūrybos šaltinis?
– Lietuva yra ne tik vieta kur gimiau, aš Lietuvoje ir užaugau. Man tai atspirties taškas, vieta, kuriai aš priklausau, jaučiuosi sava ir savimi labiausiai. Kūrybos šaltinis man yra pasaulis ir pats gyvenimas, sutikti žmonės ir išgyventos patirtys.
– Kaip vertinate šiuolaikinę lietuvių literatūrą? Ar stebite, ką rašo kolegos Lietuvoje?
– Lietuvių literatūra yra pakilime. Labai džiaugiuosi, kad Lietuvos skaitytojai ir ne tik jie renkasi lietuvių autorius. Tai skatina temų, žanrų, stilių įvairovę. Žaviuosi folkloro, fantastikos ir magijos kokteiliais, kaip išradingai lietuvių autoriai nauja supina su sena ir visa tai virsta originaliais pavidalais, įgauna naujas prasmes.
Dažniausiai skaitau kelias knygas vienu metu. Vieną knygą prieš miegą antrame aukšte, kitą – dieną, pertraukėlės metu pirmame aukšte. Viena iš knygų būna lietuvių autoriaus, o kita – ne, dažną kartą ne lietuvių autorių knygas skaitau angliškai. Visai neseniai dar kartą pabandžiau audioknygas ir šį kartą man tai prilipo. Vairuodama mėgstu klausytis podcast’ų, bet vis dažniau įsijungiu knygą, lietuvišką. Norėčiau aprėpti daugiau, bet susitaikiau, kad visų knygų neperskaitysiu, kaip ir neapkeliausiu viso pasaulio.
Ilgesniu keliu
– Jei tektų rinktis – rašyti lietuviškai ar angliškai, gyventi čia ar svetur – kur jaustumėtės „namuose“ kaip kūrėja?
– Namuose kaip kūrėja jaučiuosi Lietuvoje, nes pirmiausia rašau lietuviams.
Rašyti jau pasirinkau lietuviškai, nors rašant angliškai atsivertų daug platesnė auditorija. Vis dėlto mano stiprybė yra mano gimtoji kalba, ją jaučiu, myliu, ja galiu geriausiai perduoti tai, ką noriu pasakyti skaitytojams. Nepaisant to, kad kelias pas skaitytojus už Lietuvos ribų tampa gerokai ilgesnis, nusprendžiau, kad geriau tekstus versti į kitas kalbas, nei rašyti ne gimtąja kalba.
Šiuo metu „Kanarų paslaptis“ išversta į kinų ir anglų kalbas, knyga netrukus pasirodys Malaizijoje. Galite įsivaizduoti, kaip laukiu, kad pamatyčiau pagrindinę heroję Emą, prabylančią kiniškai, ir, žinoma, jaudinuosi. Tikiuosi, kad ir kitoje pasaulio pusėje pašėlę herojų nuotykiai įtrauks jaunuosius skaitytojus.
– Jūs žadėjote niekada neišvykti iš Lietuvos?..
– 1976 m. lapkričio 17 d. gimiau Klaipėdoje, čia ir augau sovietiniame penkiaaukštyje naujame Žardės rajone. Lankiau 8-ąją vidurinę mokyklą (dabar „Aukuro“ gimnazija). Turiu keliais metais vyresnę seserį, su kuria vaikystėje sunkiai rasdavome bendrą kalbą. Mokykloje labiausiai mėgau rašyti rašinėlius, nors skyryba mane varė iš proto. Taip pat buvau visuomet pasiruošusi sportuoti, kojos mane greitai nešė, ir fizinio lavinimo mokytojai primygtinai siūlė tėvams leisti mane į lengvosios atletikos treniruotes. Visą vaikystę šokau šokių kolektyve „Žiogelis“, kuris atstovaudavo Lietuvai įvairiuose Sovietų Sąjungos šokių kolektyvų suvažiavimuose. Dėl to labai anksti tapau savarankiška ir daug laiko praleisdavau be tėvų, kelionėse. Mano širdis atsigavo paauglystėje pradėjus lankyti teatro studiją „Bildučiai“, jai vadovavo Audronė Morkūnaitė. Jei ji kartais skaito šį pokalbį, siunčiu jai daug šilumos. Visuomet mylėjau ir myliu savo Klaipėdą, o paauglystėje buvau įsitikinusi, kad niekur iš Lietuvos nevažiuosiu. Mano tikrasis bastymasis po pasaulį prasidėjo studijuojant ir studentaujant Taline…
– Ir pabaigai – ko norėtumėte palinkėti savo jauniesiems skaitytojams, kurie kartu su Ema ir Marsu keliauja po pasaulį?
– Rašau jaunesniems skaitytojams, bet palinkėjimai ar knygos žinutės, kurias noriu perduoti per Emos ir Marso nuotykius pasaulyje, nėra vaikiškos, jos universalios, tinkančios ir suaugusiems skaitytojams. Pasitelksiu stereogramą, vieną iš galvosūkių, naudojamą knygoje, kaip pavyzdį – norint stereogramoje pamatyti paveiksliuko vaizdą, reikia žiūrėti „kiaurai“, kitaip sakant – giliau, ir trimatis vaizdas pasirodys. To gilesnio požiūrio ir linkiu bet kurioje situacijoje, nes tiesa retai kada plūduriuoja paviršiuje.
