„Klaipėdos muzikos pavasaris“, tradicinis, jau 51-asis, vienas seniausių akademinės muzikos festivalių Lietuvoje, jau nuskambėjo. Devyni koncertai, įvairialypė programa, sudaryta iš stilistiškai skirtingų, įvairias muzikos epochas, kompozitorius ir žanrus pristatančių renginių. Tad kokie gi buvo pagrindiniai šių metų „Klaipėdos muzikos pavasario“ akcentai, įdomiausi atradimai?
Danguolė VILIDAITĖ
Pirmasis į akis krintantis bruožas – orkestrų gausa. Festivalį drąsiai galima pavadinti orkestrų fiesta. Čia net mažieji klausytojai nebuvo pamiršti – visai šeimai skirtą edukacinę programą „Skambantys skaičiai“ iš Vilniaus atvežė Lietuvos simfoninis pučiamųjų orkestras (dirigentas Tadas Šileika). Taip pat publika išgirdo Latvijos nacionalinio simfoninio orkestro (koncertmeisterė Vineta Sareika) kamerinę grupę, Lietuvos kamerinį orkestrą (meno vadovas Sergejus Krylovas), Lietuvos kariuomenės orkestrą (kapelmeisteris majoras Egidijus Ališauskas). Dvi programas, kaip tarsi ir priklauso šeimininkams, „Klaipėdos muzikos pavasariui“ paruošė Klaipėdos kamerinis orkestras (meno vadovas Mindaugas Bačkus). Būtina paminėti vieną iš svarbiausių festivalio akcentų – įspūdingą Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro (LNSO, meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Modestas Pitrėnas) pasirodymą kartu su pianistu Luku Geniušu.
Chorinės muzikos puslapiai
Net du iš „Klaipėdos muzikos pavasario“ vakarų buvo skirti vien tik chorinės, chorinės sakralinės muzikos kūrybai. Klaipėdos scenoje pasirodė Kauno valstybinis (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Robertas Šervenikas) ir Varšuvos filharmonijos chorai (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Bartoszas Michalowskis). Tai, kad pastarasis kolektyvas buvo net penkis kartus nominuotas, o 2017-aisiais pelnė prestižinį „Grammy“ apdovanojimą, tapo vienu iš labiausiai intriguojančių „Klaipėdos muzikos pavasario“ faktų, papildomu traukos centru. Gal ir ne viskas šio choro koncerte atitiko lūkesčius, bet jo profesionalumu ir meistriškumu tikrai niekas nesuabejojo. Šiek tiek daugiau apie tai.
Atliktų kūrinių stilistinė skalė buvo gana plati: nuo XV a. iki XXI a., nuo žymiausių Lenkijos autorių, pelniusių pasaulinį pripažinimą, iki jauniausios kartos kompozitorių – gal ir reiktų pavydėti tokio šiai tautai būdingo patriotiškumo, ištikimybės savo kultūrai. Įdomu buvo išgirsti Mikolajų Gomolką – vieną iš svarbiausių Abiejų Tautų Respublikos renesanso muzikų, išsilavinimą, tarp kitko, gavusį Vilniuje, ar kiek ankstesnės kartos atstovą Jerzy Libaną. Jo „Ortus de Polonia“ kompozicijos pradžioje stipri grigališkojo choralo įtaka, vėliau, renesanso muzikai būdingose faktūrose, girdėti intonacijos, šiek tiek primenančios anoniminio autoriaus „Gedulingą giesmę prie Barboros Radvilaitės kapo“.
Sakoma, kad Kurpių krašte (šalia Lomžos) surinktos dainos ir papročiai, lyginant su kitais Lenkijos regionais, pasižymi archajiškesniu charakteriu. Jų originalumas patraukė ne vieno kompozitoriaus dėmesį. Koncerte skambėjo kelios chorinės dainos iš Karolio Szymanowski’o ciklo „Kurpių dainos“ ir Mikolajaus Gorecki’o ciklo „Penkios kurpių dainos“, op. 75. Lyriniu charakteriu ir melodingumu žavintiems M. Gorecki’o opusams, kaip ir anksčiau girdėtai šiuolaikinei religinei muzikai, būdingi sonoristiniai ieškojimai, skonėjimasis garsais. Jos stebino sąskambių grožiu, intonavimo tikslumu. O K. Szymanowski’o judrios ir linksmos dainos, labiau susijusios su buitiniais vaizdeliais, padėjo kolektyvui sužibėti dinamiškesnėmis ir žaismingesnėmis spalvomis, įdomesnėmis faktūromis, pademonstravo atskirų choro grupių ir solistų meistriškumą, mokėjimą nepaprastai tiksliai reaguoti į dirigento judesius.
Naujomis spalvomis Varšuvos filharmonijos choro interpretacijoje nušvito vieno iš labiausiai Lietuvoje vertinamo dabarties kompozitoriaus Krzysztofo Penderecki’o kūryba. Jo „Rauda Hirošimos aukoms atminti“ 52 styginiams, pasižyminti itin drastišku charakteriu, dar ir dabar laikoma etaloniniu avangardinės muzikos pavyzdžiu. Nepaprastus menininko gabumus įrodo ir tas faktas, kad 1959-aisiais, ką tik baigęs aukštuosius muzikos mokslus, Jaunųjų kompozitorių konkursui anonimiškai pateikęs tris savo savarankiškai parašytus kūrinius, jis laimėjo pirmą ir dvi antrąsias premijas. Koncerte atlikti religiniai šio autoriaus opusai atskleidė „romantiškąją“ jo kūrybos pusę. Melodingas, netikėtai jautrus Sanctus iš „Missa brevis“ padarė, turbūt, didžiausią įspūdį.
Reveransas latvių kūrėjui
Aktuali maldos už taiką tema, ne kartą akcentuota lenkų kūrėjų religiniuose opusuose, buvo svarbi ir Klaipėdos choro „Aukuras“ (meno vadovas ir dirigentas Tomas Ambrozaitis) koncerte kartu su Klaipėdos kameriniu orkestru. Tik šįkart muzikos garsais ji išreikšta giliau ir jausmingiau. Buvo atliktos Pēterio Vasko chorinės kompozicijos „De pacem Domine“ ir „The Fruit of Silence“ bei koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 „Būtis” (solistas M. Bačkus).
„De pacem Domine“ suskambėjo veikiau kaip ekspresyvus šauksmas iš nevilties nei tradiciškai rami malda. Gi „The Fruit of Silence“ į prasmingus dalykus klausytojus vedė per tykų judėjimą, sąskambių grožį ir prasmingus žodžius (mintys šv. Motinos Teresės iš Kalkutos), tarsi kelio gaires į ramybę, kontempliaciją, iš tylos per maldą, tikėjimą… Gal tikrai muzika šiame bedvasiame pasaulyje gali tapti, anot kompozitoriaus, mūsų sielos maistu.
Pagrindinis šio vakaro akcentas – P. Vasko koncertas violončelei ir orkestrui Nr. 2 „Būtis”. Jo taip pat negalima priskirti tipiškiems šio žanro pavyzdžiams. Kūrinys pradedamas nebūdingu epizodu – solisto kadencija (gal įžanga, monologu), taip kompozitorius mus visus tarsi kviečia bent akimirkai sustoti, įsiklausyti, greičiau pajausti nei apmąstyti buvimo čia ir dabar prasmę. Kelios violončelės replikos pačioje pradžioje, mąslus cantabile, gana mechaniškas ir motoriškas allegro judėjimas – savo „pasakojimą“ M. Bačkus dėstė nuosekliai ir aistringai, plačiais „tapybiniais“ mostais, pakylėjo iki neįtikėtinai dramatiškų viršūnių.
Galima tik pastebėti, kad P. Vaskas ne veltui laikomas vienu žymiausių ir dažniausiai pasaulyje atliekamų dabarties latvių kompozitorių. Lietuvoje jo muzika skamba taip pat gana dažnai, ypač šiemet, minint garbingą šio menininko 80-ųjų gimimo metų jubiliejų. Muziko ryšiai su mūsų kraštu tikrai nėra formalūs. Pirmąją savo specialybę – kontrabosą – jis studijavo Lietuvos konservatorijoje (dabartinėje LMTA), už nuopelnus puoselėjant mūsų kraštų kultūrinius ryšius buvo įvertintas Gedimino ordinu.
Ir ispaniška gaida
Kitas svarbus Klaipėdos kamerinio orkestro (praturtinto pučiamaisiais ir mušamaisiais instrumentais) pasirodymas „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ buvo susijęs su ispaniškos muzikos koncertu, klasikine sarsuela (solistė sopranas Ruth Teran) ir žymiausio ispanų modernizmo atstovo Manuelio de Falla’os kūryba.
Sarsuelų vaidinimuose susipina įvairių stilių, muzikavimo formų ir žanrų, būdingų šiam regionui, bruožai. Tai tarsi spalvingi, ryškūs muzikiniai paveikslai, sudaryti iš liaudies muzikos, flamenko, chotos, operetės ar tradicinio teatro elementų. Dainose visai natūralu savo emocijas išreikšti ne tik tradiciniu dainavimu, bet ir judesiu, kalbėjimu. Tad net ir nemokėdamas ispanų kalbos, gan greitai pasiduodi šio temperamentingo ir manieringo žanro poveikiui.
Koncertui pasirinkti skirtingi numeriai padėjo atskleisti įvairias ispanų dainininkės R. Teran galimybes, meistriškumą. „Moreno Torroba Habanera“, pavyzdžiui, pasižymėjo itin aistringa jausmų išraiška, baskų kilmės kompozitoriaus Jesuso Guridi „Romanza de las flores“ lyriškas numeris, lyginantis meilę su gėlių žiedais, išryškino balso kantileną, mokėjimą išgauti subtilesnius atspalvius. Negalėjo nesužavėti koloratūriniam sopranui būdingas virtuoziškumas, lengvai išdainuojami sudėtingiausi, vingriausi pasažai, trelės, platus balso diapazonas, ypač aukštieji registrai, ir, žinoma, pačios muzikos grožis. Solistei šiame žanre suteikiama daug interpretacinės laisvės, tad labai svarbu pritarime sekti ir tiksliai pritarti kiekvienam rubato, ne tik ritminiam, bet ir emociniam pasikeitimui. Klaipėdos kamerinis orkestras, vadovaujamas dirigento Jose Luiso Lopez-Antono, šią užduotį įveikė puikiai.
Didesnį įspūdį šiame muzikiniame vakare taip pat paliko spalvingoji, komišką istoriją pasakojanti, M. Falla’os siuita „Magistratas ir malūnininko žmona“, leidusi orkestrui sužibėti įvairesnėmis spalvomis bei efektinga ir itin virtuoziška, pašėlusio tempo intermedija iš Geronimo Gimenezo sarsuelos „Luiso Alonso vestuvės“ – ne kiekvienam orkestrui įkandamas riešutėlis. Bravo.
Finalo triumfas
Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro koncerte, vadovaujant M. Pitrėnui, atlikti dviejų ryškiausių romantizmo atstovų, monumentaliųjų simfoninės muzikos kūrėjų, opusai: Johanneso Brahmso koncertas fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll (solistas L. Geniušas) ir Antonino Dvoržako simfonija Nr. 7 d-moll. (Nors pastaroji simfonija laikoma viena geriausių A. Dvoržako kūryboje, tačiau, kad ir kaip keista, nėra tokia populiari kaip jo simfonija Nr. 9 e-moll, „Iš Naujojo pasaulio“, atliekama rečiau.)
Įdomi J. Brahmso koncerto fortepijonui ir orkestrui Nr. 1 d-moll atsiradimo istorija. Šio kūrinio idėja brandinta beveik penkerius metus ir patyrė įvairias modifikacijas. Pirmiausia jis sumanytas kaip sonata dviem fortepijonams, vėliau – kaip simfonija, kol galų gale įgavo savo paskutinį variantą, kad ir kaip keista, susapnuotą sapne (apie tai autorius užsimena laiške Clarai). Manoma, kad pirmoje dalyje kompozitorius išreiškė savo sudėtingus išgyvenimus, pyktį ir sielvartą, patirtus po jo artimo bičiulio kompozitoriaus Roberto Schumanno ligos ir bandymo nusižudyti. Antroji dalis – tarsi malda (pats kompozitorius jos žodžius užrašė partitūroje), susipinanti su giliais, lyriniais meilės išgyvenimais, skirtais, greičiausiai, Clarai. Ir greitas, gyvas, jaunatviška energija trykštantis finalas, tarsi gyvenimo, nugalint bet kokias kliūtis, triumfas. Visa tai koncerte – L. Geniušo ir LNSO interpretacijoje – publika išgirdo. Atrodė, kad solistui nėra nieko neįmanomo: sunkios akordų kaskados ar trapūs, tarsi laike ištirpstantys treliai, dainingoji kantilena ar greiti pašėlusio tempo pasažai, sudėtingai polifonizuota faktūra. Ir, žinoma, gilus bei brandus šio jauno atlikėjo muzikos pajautimas. Fortepijono partija šiame koncerte laikoma viena iš sudėtingiausių muzikos istorijoje.
Romantiškasis muzikos grožis, pagaunantis jo jausmingumas, perteiktas įspūdingais simfoninio orkestro garsais – toks įsiminė finalinis šiemečio „Klaipėdos muzikos pavasario“ akordas, ryškus ir pergalingas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
