Dvidešimtą kartą nuskambėjęs konkursas „Klaipėdos knyga 2025“ tapo ypatingu kultūros reiškiniu, liudijančiu, kad knygos magija klaipėdiečių širdyse tebėra gyva. Klaipėdos miesto savivaldybės I. Kanto viešoji biblioteka kartu su knygų kūrėjais, leidėjais, autoriais ir skaitytojais įrodė, jog ši graži tradicija ne tik neblėsta, bet ir įgauna naują pagreitį. Paraiškų skaičius konkursui buvo solidus: pateikti net 48 leidiniai.
Bitė NAVARDAUSKAITĖ
Šiuo laikmečiu, kai literatūra konkuruoja su kitomis medijomis, knygos konkursas tampa kaip niekada svarbus. Nuo jo pradžios iki pat finišo mieste buvo juntamas ypatingas dėmesys knygai ir leidybai: visuose bibliotekos padaliniuose vyko kūrinių pristatymai ir nerimo aistros dėl balsavimo už populiariausią Klaipėdos knygą. Tai įrodo, kad uostamiestyje vis dar gausu skaitytojų, kuriems spausdintas žodis išlieka tikrąja vertybe.
2025 m. konkurso nominacijos išliko tos pačios, jų buvo keturios: komisijos rinko klaipėdietiškiausią ir gražiausią knygas, o skaitytojai – po populiariausią knygą suaugusiesiems ir vaikams.
Nugalėtojai buvo paskelbti balandžio 22 d. iškilmingame baigiamajame konkurso renginyje, kuris vyko prašmatniuose „Pajūrio“ rūmuose. Renginį vedė bibliotekos direktorė Renata Rudienė. Nugalėtojai buvo apdovanoti prizais – meno kūriniais, kuriuos sukūrė jauna menininkė juvelyrė Simona Agota Martinkus.
Klaipėdietiškiausia knyga
Į klaipėdietiškiausios knygos titulą pretendavo šios knygos: Kęstučio Demerecko „Anckeriai ir Beerbohmai: Klaipėdos krašto negociantai“, Dovydo Grajausko „Debreceno gatvės bliuzas“, Editos Barauskienės „Karo vaikų likimai: istorinės apybraižos“, Jūratės Pilibaitienės „Klaipėda Lietuvos plaukimo šimtmečio istorijoje“, Ernsto Wicherto „Lietuviški pasakojimai“ (iš vokiečių kalbos išvertė Ieva Perednienė), Dariaus Musteikio „Magdalenos laikrodis: Klaipėdos krašto kontrabandininko žmonos istorija“, Domo Kauno monografija „Mažosios Lietuvos knygų namai: bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir paveldo likimas“, Sondros Simanos romanas „Potvynis Bohemoje“, Axelio Ernsto Walterio „Prūsijos Orfėjas: poeto Simono Dacho savivoka ir kultūrinė recepcija“ (išvertė Kristina Sprindžiūnaitė, vertimą redagavo ir papildė Vasilijus Safronovas), Onos Skaistutės Idzelevičienės, Romaldo Idzelevičiaus „Skrydis: gyvenimas ant „Žuvėdros“ sparnų: prisiminimai“, Martyno Vainoriaus „Tramvajaus mirtis ir kiti tarpukario Klaipėdos nutikimai“, Birutės Skaisgirienės „Klaipėdos monumentalioji dailė: freskos ir vitražai: detektyvai bei istorijos“ ir Deniso Nikitenkos „Kuršių nerijos knyga“.
Atsakinga užduotis išrinkti klaipėdietiškiausią knygą šiemet patikėta komisijai, subūrusiai miesto istorijos žinovus ir mecenatus. Komisijai vadovavo prof. dr. Vygantas Vareikis, nariai – profesorė dr. Roma Bončkutė, dr. Justas Stončius, dr. Jonas Genys ir konkurso mecenatė Rugilė Cibauskaitė. Po ilgų svarstymų ir debatų komisija paskelbė verdiktą: klaipėdietiškiausios knygos vardas buvo suteiktas B. Skaisgirienės knygai „Klaipėdos monumentalioji dailė: freskos ir vitražai: detektyvai bei istorijos“, kurią išleido VšĮ Klaipėdos dailininkų fondas. Tai pirmasis tokio pobūdžio Klaipėdos monumentaliosios dailės kūrinių sąvadas, nugulęs į freskų, sgrafitų, sieninės tapybos ir vitražų puslapius.
„Skaitytojų atsiliepimai ir vertinimai patvirtina, kad ši knyga buvo labai laukta ir reikalinga, – džiaugėsi autorė. – Miesto identitetą kuria ne tik istoriniai artefaktai ar heraldiniai ženklai, bet ir dailė. Būtent monumentaliojoje – architektūrinėje dailėje įrašyti svarbiausi miesto istorijos ir kultūros ženklai. Ir visai nesvarbu, kada tas kūrinys buvo sukurtas. Menininkai visada mokėjo byloti Ezopo kalba ir pasakyti tai, kas svarbiausia.
Mano susidomėjimas Klaipėdos freskomis ir vitražais prasidėjo nuo kultūros rėmimo projektų „Monumentalioji tapyba architektūros labirintuose: praeitis ir dabartis“ ir „Vitražai Klaipėdos visuomeninių pastatų interjeruose: istorija ir dabartis“, kuriuos, gavusi dalinį finansavimą iš Lietuvos kultūros tarybos, 2019–2020 m. įgyvendino biblioteka. Buvau šio projekto iniciatorė ir vykdytoja. O pradžių pradžia buvo apsilankymas tapytojo Juozo Vosyliaus dirbtuvėje. Kalbant apie sieninę tapybą, Juozas parodė nuostabios freskos „Gimtasis kraštas – Žemaičių žemė“ nuotraukas. Keturių dalių 96 kv. m monumentaliosios dailės kūrinys sovietmečiu puošė Lietuvos agrarinių ir miškų mokslo centro Vėžaičių filialo aktų salę. Užėjus privatizacijos vajui, pastatas buvo parduotas, pasikeitė jo paskirtis, ir freska tapo neprieinama žiūrovams. Sugalvojome surengti sunaikintų J. Vosyliaus freskų nuotraukų parodą, sieninę tapybą demonstravome kaip paveikslus – didžiausia padėka fotomenininkui Vytui Karaciejui už freskos įamžinimą. Būtent tuomet man gimė mintis, kad nebegalima laukti, turiu kažką daryti, nes tuoj meno kūrinio nebeliks.
Sieninė tapyba, freskos, sgrafitai ir vitražai – labai trapus ir efemeriškas menas, priklausomas nuo politinių, ekonominių, kultūrinių ir ideologinių peripetijų. Susimąsčiau, kažin kiek monumentaliosios dailės kūrinių yra sunaikinta ir kiek dar yra išlikę. Kur jų ieškoti? Taip ir prasidėjo tyrimas: ieškojau po kruopelę ir fiksavau viską, ką galėjau rasti. Pradžioje tik kūrinių nuotraukas ir aprašus, vėliau – ir istorijas. Labai daug fotografavome patys, su fotografu A. Jarukaičiu važiavome iš vieno objekto į kitą, kur tik mes nebuvome – nuo Santuokos rūmų, pokylių salių iki šermeninės ir laidojimo namų. Architektūrinė dailė slepiasi pastatų viduje, reikia nemažų pastangų, kad kūrinius surastum.
Surinktos vaizdinės medžiagos pagrindu I. Kanto viešoji biblioteka sukūrė virtualų freskų ir vitražų žemėlapį https://www.biblioteka.lt/freskos/, į kurį sugulė Vakarų Lietuvos interjerus ir eksterjerus puošusių freskų, sieninės tapybos bei vitražų nuotraukos.
Kanto bibliotekos projektai buvo sėkmingai įgyvendinti, bet nuolatinės vitražų paieškos ir tyrinėjimai tapo svarbia mano gyvenimo dalimi. Tyrinėdama monumentaliąją dailę, susipažinau su vitražų bei sieninės tapybos kūriniais, ėmiau atpažinti atskirų kūrėjų stilistiką ir spalvyną, užsimezgė draugystė su autoriais – Konstantinu Šatūnu, Jauniumi Eriku Kaubriu, Eimučiu Markūnu, Broniumi Bružu, Rimante Kulšiene, Egle Valiūte, Donatu Ivanausku, Nijole Vilutyte, Gintaru Dumčiumi, Ignu Meidumi ir daugeliu kitų. Labai vertinga buvo klaipėdiečių dailininkų monumentalistų, freskų ir sgrafitų autorių Angelės Banytės ir J. Vosyliaus suteikta informacija apie kūrybos procesus, architekto Zigmo Rutkausko prisiminimai. Bendravimas su freskų ir vitražų kūrėjais bei jų artimaisiais padėjo atsekti dabartinių ir dingusių kūrinių pėdsakus, patikslinti kūrinių metrikas, išgirsti daugybę įdomiausių pasakojimų apie freskų ir vitražų atsiradimą bei kūrybinį procesą. Visus autentiškus monumentaliosios dailės kūrėjų pasakojimus užrašiau. Taip gimė knyga. Norėčiau ir galėčiau šį darbą tęsti, nes mano darbo aplankuose kaupiasi naujų tyrimų medžiaga. Šiuo metu savo naujausiais atradimais dalijuosi bibliotekos freskų ir vitražų žemėlapyje.“
Gražiausia knyga
Gražiausią metų knygą rinko ekspertų grupė: komisijai vadovavo VDA prof. dr. Alvydas Klimas, nariai – dizainerės Agnė Kanaverskytė, Aida Zybartė, Jūratė Bizauskienė ir popieriaus ekspertė, UAB „Papyrus Lietuva“ biuro ir poligrafinių produktų pardavimo vadybininkė Vilija Liutkevičienė.
Komisijos dėmesio sulaukė kelios konkursui pateiktos knygos: K. Demerecko „Anckeriai ir Beerbohmai: Klaipėdos krašto negociantai“ (leidykla „Libra Memelensis“, dizainerė Jolanta Mažeikaitė), B. Skaisgirienės „Klaipėdos monumentalioji dailė. Freskos ir vitražai. Istorijos bei detektyvai“ (leidėjas – Klaipėdos dailininkų fondas, dizainerė Eglė Urbonė), E. Wicherto „Lietuviški pasakojimai“ (leidykla „Eglė“, dizainerė Urtė Kraniauskaitė). Realiausios pretendentės į gražiausios knygos titulą buvo šios: žurnalisto ir kultūrologo Deniso Nikitenkos „Kuršių nerijos knyga“ (leidėjas – Kuršių nerijos nacionalinis parkas), poezijos ir iliustracijų rinkinys „Klaipėda–Malmė“ (leidėjas – Klaipėdos kultūrų komunikacijų centras, dizainerė Agnė Matulionytė) ir D. Kauno „Mažosios Lietuvos knygų namai: bibliotekos, rinkiniai, jų kūrėjai ir paveldo likimas: monografija“ (leidėjas – Vilniaus universitetas, knygos dailininkė Jurga Tėvelienė). Pastaroji knyga sulaukė puikiausių komisijos vertinimų ir neabejotinai būtų tapusi gražiausia metų knyga, jei ji būtų išleista Klaipėdoje. Priminsiu, kad konkurso rengėjai pasiliko sau teisę gražiausios knygos titulą skirti tik Klaipėdoje išleistoms knygoms. Priežastis aiški – konkurso tikslas palaikyti ir skatinti leidybą uostamiestyje.
Pačia gražiausia 2025 m. knyga tapo Kuršių nerijos nacionalinio parko leidinys „Nerijada“. Knygą sukūrė trys talentingos moterys – idėjos autorė Neringos muziejų direktoriaus pavaduotoja dr. Inga Žigeu, tekstus parašė Valerija Kiguolienė, knygą iliustravo dailininkė Ula Šimulynaitė.
„Šis komiksų rinkinys kviečia skaitytojus leistis į žaismingą, bet giliai apgalvotą nuotykį po Kuršių neriją. Kelionių gidas – žavusis siurrealistinis briedis Nerijonas. Jis ne tik stebi Kuršių nerijos virsmus, bet ir jungia epochas, žmones bei idėjas. Kartu su juo atgyja Nidos pašto kelias, žvejų kasdienybė, dailininkų kolonijos bohema, sklandytojų mokykla, sovietmečio pėdsakai ir nepriklausomos Lietuvos ženklai. Šiose istorijose sutinkamos ryškiausios Kuršių nerijos asmenybės – nuo Prūsijos karalienės Luizės iki Thomo Manno, nuo Adalberto Becenbergerio iki Eduardo Jonušo – ne kaip tolimi istorijos vardai, o kaip gyvi, dialogą mezgantys veikėjai. Ypatingą „Nerijados“ vertę kuria preciziškas autentiškumas. Projektą įgyvendino profesionali kūrėjų komanda, vadovaudamasi principu „neprikurti nebūtų dalykų“. Kiekviena iliustracijos detalė, spalva ir simbolis paremti ikonografiniais šaltiniais, archyvinėmis fotografijomis, autentiškais portretais, o dialogai – istoriniais faktais ir citatomis“, – apie knygos idėją pasakojo archeologė ir istorikė dr. I. Žigeu.
Šio leidinio šerdis – U. Šimulynaitės iliustracijos. Jos subtilios, žaismingos ir kruopščiai apgalvotos, kiekviename puslapyje paliekančios erdvės jaunųjų skaitytojų vaizduotei. Sąmoningai „neperkrautas“ dizainas leidžia akims ilsėtis ir drąsina piešti tiesiai knygoje, nebijant sugadinti „gražaus“ puslapio. Leidinys kurtas be komercinio spaudimo, leidžiant sau ieškoti jautrios, lėtos vizualinės kalbos. Tai knyga, ugdanti estetinį pojūtį, skatinanti kūrybiškumą ir artimą, gyvą santykį su vietine kultūra.
„Kuriant „Nerijadą“, didžiausias įkvėpimas ir atspirties taškas buvo pati Kuršių nerija – jos gamta, istorija ir tas nenutrūkstamas vėjo ir smėlio judėjimas. Iliustracijų kūrimas buvo neatsiejamas nuo tiriamojo darbo. Klaipėdos universiteto, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto mokslo darbuotoja I. Žigeu iš archyvų surinko unikalią istorinę medžiagą, o V. Kiguolienė tuos faktus meistriškai pavertė gyva komikso kalba. Tai suteikė iliustracijoms tvirtą pamatą – piešiniuose istoriniai personažai ir realūs pastatai susipina su išgalvotomis istorijomis, sukurdami magiškojo realizmo pojūtį. Pirmiausia šis projektas buvo sumanytas skaitmeninei erdvei, todėl jo struktūra ir dinamiškas formatas atkeliavo būtent iš ten. Stilistiką ir spalvinę gamą inspiravo pati Nerijos paletė: prislopinti jūros, dangaus, pušynų ir, žinoma, smėlio tonai. Kūrybinė komanda norėjo, kad knyga būtų ne tik matoma, bet ir juntama. Pasirinktas Munken Pure Rough popierius savo gelsvumu, šiltumu ir minkšta tekstūra atkartoja šiltą Kuršių nerijos kopų smėlį vasarą. Tai knygai suteikė papildomą taktilinį matmenį – ji delnuose juntama tokia pat jauki, kaip ir pati Neringa“, – mintimis apie knygos kūrimą dalijosi dailininkė U. Šimulynaitė.
- Šimulynaitė yra sukūrusi ne vieną knygą vaikams ir suaugusiesiems – visiems, kuriems pavyko savyje išsaugoti vaiką. „Buvimas vaiku nepriklauso nuo amžiaus. Todėl kurdama iliustracijas aš žiūriu į pasaulį ir bandau jį įsivaizduoti tokį, tarsi pati vis dar būčiau vaikas. Ir visada tikiuosi, kad tame, ką sukuriu, skaitytojai atras ar atpažins dalį savęs“, – sakė Ula, Lietuvoje ir užsienyje gerai žinoma knygos dailininkė ir dizainerė.
2008–2010 m. išleisti U. Šimulynaitės apsakymai „Privataus Vaiduoklio gyvenimas“, „Privatus Vaiduoklis atostogauja“ ir „Privatus Vaiduoklis keliauja“. „Privataus Vaiduoklio gyvenimas“ Lietuvos knygos meno konkurse buvo įvertintas garbinga premija.
2010 m. išleista U. Šimulynaitės apysaka „Kotonai Paryžiuje“, už kurią ji taip pat buvo įvertinta prestižiniu diplomu. Pagal „Kotonus“ (pasidomėjau, kas tie kotonai, pasirodo, tai labai į katinus panašūs jaukūs sutvėrimai) Paryžiuje buvo pastatytas spektaklis vaikams.
Tai tik įrodo, kad Klaipėdos gražiausią 2025 m. knygą sukūrė rimta profesionalų komanda ir komisija tai įvertino.
Populiariausia knyga
Dėl populiariausios knygos titulo galėjo varžytis visos 48 konkurse dalyvavusios knygos. Ir tikrai varžėsi. Šiemet renkant populiariausią knygą suskaičiuotas 13 301 balsas (pernai – 8 906). Populiariausia 2025 m. Klaipėdos knyga suaugusiųjų kategorijoje tapo Lietuvos jūrų muziejaus išleistas Vytauto Bagdanavičiaus 1937–1938 m. rašytas dienoraštis „Aplink pasaulį burlaiviu MOSHULU“, surinkęs 3 579 skaitytojų balsus. Populiariausia 2025 m. Klaipėdos knyga vaikams tapo 8 263 balsus surinkusi Vladimiro Plotkino „Gerumo knyga. Džiuga“. Ji įvertinta už nepaprastai šiltą ir jaudinantį pasakų bei tikrų istorijų rinkinėlį, skirtą visiems gyvūnėlius mylintiems vaikams ir jų tėveliams.
Populiariausią 2025 m. Klaipėdos knygą suaugusiesiems išleidusio Lietuvos jūrų muziejaus leidybos strategija susiformavo prieš gerą dešimtmetį. Dabar leidyba tapo svarbia muziejaus komunikacijos priemone, apimančia rinkinių katalogus, istorinių tyrimų leidinius, ekspozicijų vadovus, jaunimui skirtas knygas ir istorinius atsiminimus. Katalogai padeda „atverti“ saugyklas, pristatyti laivybos istorijos ir jūros gamtos rinkinius platesnei auditorijai. Spalvingais, įtraukiančio pasakojimo leidiniais muziejus siekia jūrine kultūra sudominti jaunąją kartą. O savito stiliaus istorinių atsiminimų serija leidžia prakalbinti muziejaus eksponatus ir turtinti Lietuvos jūrinį pasakojimą.
Apie populiariausią 2025 m. knygą mintimis dalijosi Lietuvos jūrų muziejaus direktoriaus pavaduotojas, vyriausiasis muziejaus rinkinių kuratorius Romualdas Adomavičius: „Šis leidinys – tai ne tik istorinių faktų metraštis, bet ir dalis misijos, atskleidžiančios Lietuvos ir jūros santykį. V. Bagdanavičius buvo vienas pirmųjų lietuvių jūrininkų, savo dienoraštyje gyvai užfiksavusių jūrinę patirtį. Lietuvos jūrų muziejaus rinkiniuose saugomas giminaičių perduotas jo fotografijų albumas iš kelionių burlaiviu „Moshulu“ ir paties V. Bagdanavičiaus plaukimo metu pagamintas šio laivo modelis.
Šis dienoraštis mus pasiekė iš JAV. Antrojo pasaulinio karo metais V. Bagdanavičius kartu su kitais garlaivio „Šiauliai“ įgulos nariais buvo sulaikytas Leningrade, kur pateko į sovietų saugumo rankas ir buvo nužudytas. Į Vakarus pasitraukti spėję giminaičiai išsigabeno Vytauto 1937–1939 m. rašytus tekstus. Juose atsiskleidžia jauno jūrų skauto ir buriuotojo noras perprasti jūreivystės pagrindus ir svajonė tarnauti Lietuvos jūrų laivyne. 1937–1938 m. praktinio plaukimo aplink pasaulį metu švedų kalba rašytas dienoraštis liudija neįprastai brandų jaunuolio požiūrį ir ryžtą. Jis atskleidžia dvasinę stiprybę, įveikiant didžiulius sunkumus jūroje, ir profesinių įgūdžių formavimąsi. 1920 m. gimusio Vytauto likimas tarsi personifikuoja tarpukario jūrinę Lietuvą – tą nepalankių istorinių aplinkybių sustabdytą valstybės žingsnį jūros link. V. Bagdanavičiaus rankraštį iš JAV atgabeno buriuotojas Algimantas Patašius, 1989 m. jachta „Dailė“ dalyvavęs istoriniame žygyje per Atlantą. Dienoraštį jam įteikė Vytautą asmeniškai pažinojęs tarpukario buriuotojas Bronys Stundžia. Nors dienoraščio originalas yra dingęs, A. Patašius tekstą išvertė, papildė jūrinių terminų paaiškinimais ir prieš penkerius metus perdavė Lietuvos jūrų muziejui, kuris ir parengė jį spaudai. Autoriaus teksto ir istorinių fotografijų dermę leidinyje suvaldė muziejininkas, istorikas Daumantas Kiulkys.“
Populiariausia knyga vaikams skaitytojai išrinko V. Plotkino pasakojimą „Gerumo knyga. Džiuga“. V. Plotkinas – buvęs ilgametis Klaipėdos policijos Kovos su organizuotu nusikalstamumu tarnybos vadovas, o dabar jau ir rašytojas. Tai antroji jo knyga.
„Gerumo knygą. Džiuga“ rašiau savo anūkams. Pagrindiniu įkvėpėju tapo vyriausiasis anūkas Aleksandras, tuo metu žengęs į pirmąją klasę. Gimtadienio proga jam padovanojau savo pirmąjį kūrinį „Linksmos istorijos apie šunį vardu Berta“. Jį parašiau mūsų mylimos vokiečių aviganės Bertos, su mumis nugyvenusios beveik 13 metų, atminimui. Jos netekus, atsiradusią tuštumą užpildė naujas šuniukas – Džiuga. Kartą anūkas paklausė: „Seneli, o kada parašysi knygą apie Džiugą?“ Šie žodžiai ir tapo naujos istorijos impulsu. Rašyti apie Džiugą buvo lengva ir malonu, nes perpasakojau tikrus įvykius iš bendro mūsų ir šuniuko gyvenimo. Atsižvelgdamas į 6–10 m. vaikų pasaulėvoką, stengiausi jiems papasakoti apie šunų charakterį, jų elgsenos ypatumus ir svarbų jų vaidmenį žmonių gyvenime“, – pasakojo Vladimiras.
Plotkinas labai džiaugėsi laimėjimu knygos konkurse: „Man ši pergalė reiškia labai daug. Visų pirma – tai ženklas, kad mano kūryba yra pripažinta ir įvertinta tiek jaunų, tiek brandaus amžiaus skaitytojų, balsavusių už mano knygą.“
Šis pasakojimas – apie knygas, šiemet pelniusias didžiausią pripažinimą konkurse „Klaipėdos knyga 2025“. Vertinimai ir laimėjimai kiekviename konkurse tėra sąlyginis žaidimas. Neišmatuojamai reikšmingesnė šio renginio misija – parodyti išskirtinę pagarbą knygoms ir jų leidėjams. Knygų gyvavimo paslaptis paprasta: kol yra tie, kurias jas rašo ir leidžia, ir kol yra tie, kurias jas skaito ir mėgsta, – knygų ateitis yra saugi. Leiskime knygoms gyvuoti.
