Lietuvos dailininkų sąjungos Klaipėdos skyriaus galerijoje nuo balandžio 30 d. iki birželio 6 d. buvo eksponuojama jungtinė Grafikos sekcijos narių kūrybos paroda „Įstrigę stalčiuje“, atvėrusi uostamiesčio grafikų kūrybinius archyvus, į dienos šviesą iškėlusi nematytus jų darbus.
Birutė SKAISGIRIENĖ
Stalčius yra intymiausia namų vieta. Skirtingai nei lentynos, kurios viską eksponuoja, stalčius slepia. Tai lyg mūsų „vidinis archyvas“ – emocinis lobynas, kur slepiame visokiausius niekučius: senus atvirukus su draugų ar artimųjų sveikinimais, nuo senumo pageltusius laiškus, nuotraukas, neveikiančius žiebtuvėlius, nebenešiojamus laikrodžius, keisčiausius rašiklius, senamadiškas sąvaržėles ir kitokį balastą, kurio niekaip negalime atsisakyti ir vis atidėliojame savo stalčių reviziją.
Stalčiai būna tikri – be jų neįsivaizduojamos komodos, sekcijos ar virtuvės spintelės, bet gali būti ir pasąmoniniai (menami), jie slypi mūsų galvose. Metų metus savo atminties dėžutėse saugiai dėliojame mintis, prisiminimus, kvapus, emocijas, patirtis, vaizdus, žodžius, melodijas, įspūdžius, impresijas. Psichologijoje stalčiaus metafora labai artima pasąmonei. Mes rūšiuojame patirtis, kad galėtume gyventi toliau, bet tas atsivėrimo momentas, kurį gali išprovokuoti bet kas – Marceliui Proustui tai buvo nekaltas madlenos pyragėlis – įrodo, kad praeitis niekur nedingsta – ji tiesiog laukia tinkamo laiko.
Impulsą naujai Klaipėdos grafikų parodai suteikė jos kuratorės Toma Šlimaitė ir Inga Šmitienė, pasiūlydamos intriguojančią jungtinės parodos temą – įstrigę stalčiuje. Jos pakvietė menininkus revizuoti savo kūrybinius archyvus ir parodoje pristatyti tai, kas galbūt ilgai slėpėsi šešėlyje ar tiesiog buvo įstrigę stalčiuje.
Tokia paroda neturi vieningos temos – primirštuose menininkų kūrybiniuose archyvuose galima rasti įvairiausių darbų, taip suformuota kolekcija rizikuoja virsti chaotiška „suneštinių“ darbų peržiūra. Tačiau taip nenutiko, parodos kuratorės profesionaliai atliko savo užduotį ir jungtinė paroda buvo elegantiška, vientisa savo turiniu ir ekspozicijos dizainu. Čia pagiriamąjį žodį reikėtų pasakyti parodos dizaineriui Virginijui Bakui, kuris rado optimaliausią sprendimą.
Minčių bangos
Parodoje dalyvavo dailininkai Augustinas Virgilijus Burba, T. Šlimaitė, I. Šmitienė, Anatolijus Klemencovas, Vaida Varnagienė, Lidija Skačkauskaitė-Kuklienė, Gražina Eimanavičiūtė-Kaščionienė, Vaidė Gaudiešiūtė, Rima Steponėnienė, Gražina Oškinytė-Eimanavičienė, Laima Gedvilaitė-Sakalauskienė, Agnė Matulionytė ir Vytautas Jakštys.
Ryškiausiai parodos idėją šioje parodoje reflektuojantis kūrinys – grafikės I. Šmitienės instaliacija „Minčių bangos“. Jis pasitiko parodos lankytojus vos pravėrus galerijos duris: iš erdvėje kabančių stalčių veržėsis, raitėsi, sukosi plačios ir ilgos popieriaus juostos, kuriose tik autorei perskaitoma grafine vaizdų kalba (čia gi stalčius – intymi erdvė) buvo įrašytos minčių, prisiminimų, išgyvenimų mantros.
„Mintys kaupiasi lyg rūdys ant metalo paviršiaus. Iš pradžių vos pastebimai, tyliai, estetiškai, tarsi laikas švelniai liestų odą. Vėliau jos ima skverbtis giliau. Užvaldo mintis, santykius, žmogaus vidų. Ten, kur kadaise buvo vientisa erdvė, atsiranda įtrūkimai, dėmės, nutrupėję kraštai. Tuose pažeidimuose pradeda rastis tikrumas. Instaliacija „Minčių bangos“ tai irimas ir virsmas viename. Kiekviena dėmė čia atrodo tarsi prisiminimas, kuris nebeišsitenka tavyje ir ima skleistis į aplinką. Kiekvienas įbrėžimas – užkoduotas bandymas išsaugoti save nuo užmaršties. Čia nėra aiškios pradžios ar pabaigos. Mintys juda sluoksniais, persidengia, nyksta, grįžta kitomis formomis. Mano kompozicija primena vidinį sielos peizažą, kuriame žmogus paliekamas vienas su savo geismais, melancholija ir egzistenciniais klausimais“, – savo kūrinį pristatė I. Šmitienė.
Sujungė jūra
I.Šlimaitės, A. Matulionytės, G. Eimanavičiūtės-Kaščionienės ir G. Oškinytės-Eimanavičienės kūrinius, eksponuojamus parodoje, sujungė jūros tematika. Marinistinė tematika pajūrio menininkams – ne pasirinkimas, o prigimtis. Jūros ošimas, kintanti vandens architektūra ir bangų pulsacija įsispaudžia į atminties matricą tarsi fundamentalus klaipėdiečio kodas.
I.Šlimaitė parodoje eksponavo keturių lino raižinių ciklą. Jos marinistiniuose peizažuose plėtojama laikinumo ir būties trapumo tema. Anot autorės, tos gilios, bekraštės jūros – tai vizualus pasakojimas apie akistatą su paslaptimi ir nežinomybe. Vandens galybė ir ramina, ir kartu skleidžia pirmykštę baimę. Akistatoje su bekrašte jūra žmogus akimirksniu tampa mažas ir pažeidžiamas.
Visai kitokia A. Matulionytės jūra. Grafikos darbą „Vanduo“ ji sukūrė preciziška štampavimo technika. Tai kūrinys – paslaptis. Tik gerai įsižiūrėjęs gali suprasti, kad jos jūra nuausta iš miriado mažyčių raidžių. Šiame raidžių vandenyne ritmiškai išnyra ir vėl pasislepia istoriniai miesto vardai – Klaipėda ir Mėmelis.
Bangų ir jūros tematiką tęsia grafikė G. Eimanavičiūtė-Kaščionienė, parodoje pristatydama skaitmeninį kūrinį – vaizdinį eksperimentą „Regimos šviesos spektro bangų dažniai“. Ritmišku bangų raštu grafikė perteikė šviesos dažnio ir jo sukuriamos spalvos santykį.
Artimas jūros ir pajūrio gamtos tematikai G. Oškinytės-Eimanavičienė minimalistinis grafikos kūrinys „Pajūriais“. „Mano kūryba savo turiniu bei estetika yra be galo artima visam pajūrio kraštui. Ji įkvėpta ir suformuota baltiškosios dvasios, mitologijos, tautodailės bei Baltijos pakrantės formų“, – sakė grafikė. Kūrinio ekspozicijai ji pasirinko veidrodinį klišės ir atspaudo eksponavimo būdą, kuris atskleidžia grafikos spaudos procesą ir pabrėžia ryšį tarp klišės (spaudos formos) ir atspaudo (galutinio kūrinio).
Paslaptingi dalykai
V. Burba parodoje eksponavo linoraižinius iš ciklų „Mėnesienos saugotojai“, „Migracija“ ir kūrinį „Ištęstas autoportretas“.
„Atrinkdamas savo darbus, galvojau apie visokius įstrigimus – laiko, formos, formatų, aktualijų, socialumo, kūrybiškumo, amato, identiteto, autentiškumo ir t. t. Visa, kas dar mano nepadaryta / nesukurta, yra (ne)giliai įstrigę manyje. Aš pats esu emocijų stalčius. Idėjų stalčius. Grafikos piešinys ir atspaudas – idėjos pasirodymas daiktu / kūnu, liudija išėjimą iš kone metafizinės būsenos. Kurdami išeiname iš įstrigimo“, – parodos idėją reflektavo grafikas A. V. Burba.
Grafikės V. Gaudiešiūtės kūriniai visada stebina unikalia technika ir precizika. Parodoje ji eksponavo du nedidelio formato darbus „Nežinomos žemės“ ir „Užtvankos“. „Esu ne spausdintinės grafikos atstovė. Darbus piešiu ant gruntuotos drobės tušu ir plunksnele. Negaliu pasigirti didelio formato kūriniais. Mažų detalių krapštymas, minties plėtojimas yra lėtas procesas“, – sau ar žiūrovams tarytum teisinosi Vaidė. Bet jos kūriniai ir negali gimti greitai – kiekvienoje V. Gaudiešiūtės miniatiūroje vyksta kažkokie paslaptingi dalykai. Didžiosios dramos ir nesibaigiantys farsai čia pinasi į vientisą audinį, kuriame grafikė apgyvendina keisčiausius tipažus, nužengusius iš breigeliškų sapnų, iš pasakų, o gal ir autorės išgalvotų istorijų.
Grafikės L. Skačkauskaitės-Kuklienės kaligrafijos kūriniai „Mes stovėjom, o upė sau plaukė“ ir „Įsivaizduoju sau galįs“ – tai pagarbos ženklas poezijai. Juose atgijo Marcelijaus Martinaičio ir Vainiaus Bako poezijos posmai, kuriuose kalbama apie atmintį…
L. Skačkauskaitė-Kuklienė yra viena ryškiausių šiuolaikinės lietuvių kaligrafijos atstovių, kurios kūryboje meistriškai susipina Algio Kliševičiaus mokyklos tradicijos ir individuali, meditacinė raiška. Jos darbai išsiskiria ne tik estetiniu vientisumu, bet ir giliu filosofiniu fonu.
Atminties atspaudai
R. Steponienės kartono raižinys ,,Atminties kaukė“ – paslaptingas praeities aidas, atgijęs popieriaus paviršiuje. „Atmintis nėra tikslus veidrodis – tai kaukė, kurią uždedame praeičiai, kad galėtume su ja susigyventi. Šiame kūrinyje figūros ir formos susipina į subjektyvų pasakojimą, kuriame realybė tampa fragmentiška. Tai kvietimas pažvelgti į tai, kas lieka, kai nutyla garsai ir išblėsta detalės, – lieka tik kontūrai, emocijos ir mūsų pačių susikurtas atminčių atspaudas“, – kūrinio mintį atskleidė autorė.
Peržvelgusi savo kūrybos archyvus, V. Varnagienė parodoje pristatė oforto ir akvatintos technika sukurtą darbą „Aeolia“. Šis kūrinys žiūrovus nukelia į senovės graikų vėjų dievo Eolo valdas, į žemes šiaurės vakarų Mažosios Azijos pakrantėje (dabartinėje Turkijoje) – istorinį regioną, kuris kadaise apėmė vaizdingą pakrantės ruožą, Lesbo salą ir ribojosi su Jonija ir Lidija.
„Mano kūriniai nėra įstrigę ar pamiršti. Jie laukia savo eilės – momento, kada juos vėl paimsiu į rankas ir pamatysiu naujai. Mano kūrybinis kelias vystosi ratu: pradėjau nuo paprastų ofortų ir akvatintos, o vėliau perėjau prie vis įvairesnių ir sudėtingesnių grafikos technikų. Atsirado spalvotas ofortas ir akvatinta, spausdinama iš kelių plokščių. Tai techniškai sudėtingi, daugiasluoksniai, spalviškai turtingi darbai, reikalaujantys daug laiko ir proceso gylio. Tačiau visada grįžtu prie savo nespalvotų ofortų – tų paprastų, tylių, minimalistinių darbų, kurie man yra itin svarbūs. Iš jų viskas vėl prasideda iš naujo. Aš myliu visus savo darbus: tobulus ir netobulus, pastebėtus ir nepastebėtus, galerijų lentynose dulkes renkančius, aukcionuose parduotus, kabančius skirtingose erdvėse ar atnešančius netikėtą žinutę „mačiau tavo darbą, jis gražus“. Mano darbai iš tiesų neužsibūna stalčiuose – jie keliauja po pasaulį ir dėl to esu dėkinga“, – teigė grafikė V. Varnagienė, jau daugiau kaip dešimtmetį gyvenanti Dubline, tačiau visada aktyviai dalyvaujanti Klaipėdos menininkų kūrybinėje veikloje.
Apie meilę ir karą
A. Klemencovas parodoje pristatė du įspūdingus grafikos kūrinius: „Laiškai Louise Camille“ ir „Šokis su kardais“.
„Laiškai Louise Camille“ yra daugiasluoksnė kompozicija, pasižyminti itin turtinga tekstūra ir giliu semantiniu krūviu. Naudoju seną, tekstūrinį popierių, ant jo tarsi pro rūką išnyra taškuotas moters siluetas. Ši figūra, vilkinti senovinę suknelę su krinolinu, atrodo lyg prisiminimas ar miražas. Virš šio efemeriško vaizdo užtepti sodrūs juodo tušo potėpiai, vaizduojantys stilizuotas gėles. Nors šios dėmės atrodo spontaniškos, jos išdėstytos ritmiškai, sukuriant judėjimo ir savotiško šokio pojūtį. Juodos gėlės ir slepia, ir išryškina moters figūrą, taip sukurdamos vizualinę įtampą tarp praeities ir dabarties, tarp to, kas yra, ir ko nebėra. Kūrinyje medžiagų ir spalvų kalba pasakojama istorija apie meilę, atmintį ir nenumaldomą laiko tėkmę“, – atskleidė grafikas.
Jo „Šokis su kardais“ – ryškus ir įsimintinas kūrinys, atliktas koliažo ir mišria technika, priverčia žiūrovus susimąstyti apie konflikto prigimtį, smurto beprasmybę ir meno vaidmenį, įprasminant sudėtingas socialines problemas. Kūrinys ironiškai interpretuoja istorinių ir sakralinių siužetų tradicijas. Dėmesio centre – dvi fantasmagoriškos figūros, sustingusios keistame, kampuotame judesyje, kurį galima interpretuoti kaip šokį. Viena figūra, primenanti antropomorfinę būtybę su paukščio galva, vilki sudėtingą, tarsi iš įvairių raštų ir tekstūrų „susiūtą“ kostiumą. Ji rankose laiko kardus, kurie primena stilizuotus muzikos instrumentus. Antroji, abstraktesnė figūra, tarsi „sudaryta“ iš sparnų bei uodegų ir yra susipynusi su pirmąja. Kūrinį galima interpretuoti įvairiai. Viena vertus, tai kovos, priešpriešos alegorija, kur „šokis“ yra dvikovos forma, o „kardai“ – ginklas. Kita vertus, kūrinys gali būti suvokiamas kaip tradicinių karinių maršų ar istorinių mūšių parodija. Keistos figūros, fantastinės būtybės, absurdiškas fonas – visa tai griauna karo patosą ir heroizmą, mano autorius.
Laiko ratu
Grafikas V. Jakštys lieka ištikimas klasikinei grafikos technikai ir savo miesto tematikai. Jo kūriniuose „Saulėlydis Klaipėdos senamiestyje“, „Laivų remonto įmonė“, „Uostas“ atgyja uostamiesčio vaizdai, kuriuose meistriškai valdomas ofortas ir akvatinta susipina su ekspresyviuoju romantizmu. Menininkas subtiliai perteikia Klaipėdos gatvelių ritmą, pajūrio šviesotamsą bei architektūros paslaptis, paversdamas realius peizažus poetiškomis laiko ir erdvės vizijomis.
L. Gedvilaitė-Sakalauskienė parodoje pristatė kūrinį „Nebaigtas pokalbis po daugelio metų“, sukurtą mišria technika. „Ruošdamasi parodai „Sienos“ (personalinė L. Gedvilaitės-Sakalauskienės paroda „Sienos“ 2025 m. sausį buvo eksponuota Klaipėdos apskrities I. Simonaitytės bibliotekos „Baltojoje galerijoje“) perverčiau visokius senus eskizus, kompozicijų sumanymus. Tuomet iš stalčiaus ištraukiau ir šį dvigubą konkrečių asmenų portretą. Sendami keičiamės mes patys, keičiasi ir mus supantis pasaulis – lyg yrančios ar grafičiais marginamos miesto sienos. Vis dėlto pamatinės jaunystės idėjos, vertybės ir siekiai lieka gyvi. Būtent todėl laiko neišskirti bendraminčiai gali akimirksniu pratęsti pokalbį, tarsi jis būtų nutrūkęs tik vakar“, – savo kūrinį pakomentavo dailininkė.
Išskirtiniu parodos akcentu tapo vienoje galerijos sienoje šachmatiškai išskleista A. V. Burbos, I. Šmitienės, V. Varnagienės, L. Skačkauskaitės-Kuklenės, T. Šlimaitės ir R. Steponėnienės ekslibrisų ir mažosios grafikos darbų kolekcija. Čia jūrinių motyvų miniatiūros subtiliai susipynė su vardiniais knygų ženklais, skirtais iškilioms kultūros bei istorijos asmenybėms. Į grafikos pasakojimą organiškai įsipynė į sieną atremta senos, sulūžusios medinės kėdės detalė su atkalte iš A. V. Burbos dirbtuvės. Šis laiko žymių paliestas artefaktas parodoje veikė kaip gyva atmintis.
Paroda baigėsi, tačiau paliko gilų įspūdį tiek jos rengėjams, tiek dalyviams, tiek žiūrovams. Užmirštų stalčių ir atminties archeologija kiekvienam tapo tylia meditacija ir jautriu sugrįžimu į primirštą laiką, kuriame netikėtai atsivėrė naujų, netikėtų vizijų klodai. Sena tiesa: viskas pasaulyje juda amžinu ratu, o tai, ką vadiname nauja, kartais tėra laiko užmiršta sena.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
