Klaipėdos apskrities dailininkų sąjungos Baroti galerijoje uostamiestyje menininkas Rodionas Petrovas (slapyvardis – Rodion Petroff) naujausią kūrybą pristatančioje parodoje ,,Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra” (gegužės 8 d. – birželio 17 d.) tyrinėjo neišvengiamą žmogaus prigimtį ieškoti prasmės vaizdų ir informacijos pertekliuje. Jau pats parodos pavadinimas kvietė ieškoti sąsajų kūriniuose ar tarp jų, tačiau ar toks kvietimas nėra ironiškai paspęsti spąstai?.. Pažiūrėkime.
Ugnė BRAZYTĖ
Vaizdas vaizde
Paryžius? Milanas? Londonas? Realistiškai nutapytas XIX a. neorenesansinis pastatas, „įstiklintas“ greta iškilusių modernių stiklo ir plieno pastatų, byloja apie Vakarų Europos senamiesčio likimą. Britiški kelio ženklai patvirtina trečiąjį spėjimą. ,,Paveiksliukų žiūrėjimas” (2026) toks švarus, saulėtas, net per tobulas Londono metropolio ritmui. Gatvėse nematyti nė vieno automobilio, tik iš lėto čia keliauja miestiečiai, kai kurie svajingai galvas ir žvilgsnius užvertę į viršų – gal pasigėrėti saule, o gal skaisčia jos šviesa, atsispindinčia nuo parduotuvių bei ofisų stiklų. Ramybė pernelyg nerami, oras tarsi išsunktas – tokie jausmai kyla praleidus ilgiau laiko priešais šį kūrinį. Ir staiga viena smulki, bet kertinė detalė viską sustato į vietas: dešiniame kūrinio kampe lyg netyčia į kadrą papuolęs nykštys laiko atvertęs knygos puslapį. Šis nykščio pareiškimas iškart įtraukia dar vieną mediją ir bloškia į dvigubo stebėtojo poziciją – tampame vaizdo vaizde liudytojais. Stebime, kaip kažkas kitas žiūri į Londono gatves, ir, nors matome tą patį vaizdą, žiūrėjimo veiksmas nebepriklauso mums. Iškart galvoje iškyla šiuolaikinė turinio vartojimo paralelė: gyvos transliacijos – ,,streamai” – bei kitas reakcijų videoturinys užkariauja medijas, taigi ir mūsų turinio vartojimo įpročius. Turinys su kito žmogaus reakcijomis į vaizdo įrašus ar filmus, „streamerių“ žaidžiamų kompiuterinių žaidimų transliacijos karaliauja internetinėse vaizdo turinio platformose. Tokiame turinyje dėmesys krypsta ne tik į kūrinį, bet ir (net labiau) į jo recepciją. Paties objekto (filmo, žaidimo, ,,reelso” ar ,,memo”) nebematome tiesiogiai, o žiūrime į pirmąjį šio patyrimo dalyvį – kitą žmogų ir jo santykį su objektu. Pervartojame anksčiau suvartotą turinį. Toks komentaras šaukte šaukiasi iš ,,Paveiksliukų stebėjimo” siužeto. Ir, nors menininkas neišduoda paveiksliukus stebinčiojo tapatybės, nuomonės ar reakcijos, galima tiksliai jausti, kad vėl tapome antriniais stebėtojais. Tik šįkart to sąmoningai pasirinkti nepavyko – esame menininko demaskuoti.
Autoriaus spąstai?
,,Televizijos bokštas!” – sušuks bent kartą jame lankęsi žiūrovai. Atpažįstamų vietovių seriją tęsia dar vienas tapybos kūrinys ,,Klaipėdos vaizdas Vilniaus televizijos bokšte” (2024). Šįkart vaizdas skyla į daugybę atspindžių ir perspektyvų. Televizijos bokšto interjere dominuoja sofa ir už jos atskira siena virtęs didžiulis paveikslas su Klaipėdos miesto vaizdu iš paukščio skrydžio – kone žemėlapis. Už šio žemėlapio-sienos toliau ramiai tęsiasi pastato interjeras – XX a. pradžią menanti įmantrios apversto kūgio formos ir ryškiai geltonos spalvos kolona, dar toliau už jos – langai į Vilnių ir jo miškingas apylinkes. Bet parodos lankytojams ir vėl yra ko sunerimti. Regis, už sofos plytinti erdvė yra tik veidrodis (tai išduoda ne iškart pastebima grindų ir sienos susikirtimo linija). Paveikslo vaizdo suvokimas keičiasi – erdvės dėliojasi priešingai, nei manė naivios lankytojų akys. Interjero pirmame plane išdidžiai, bet jokio užrašo nedemonstruojanti, stovi informacinė lentelė, primenanti muziejaus eksponatų paaiškinimus arba ,,draudžiama fotografuoti” įspėjimą. Ar ir vėl pakliuvome į autoriaus spąstus? O gal šį kartą esame kviečiami tiesiog pasigėrėti nostalgišku interjeru?.. Atsakyti į klausimus nepadeda ir greta šio kūrinio prisišliejusi mažutėlio formato drobė-emoji. Baltame fone geltonas emoji juokiasi. Ar juokiasi iš mūsų? O gal iš paties kūrinio?..
Toliau paroda kviečia užsukti į kone abstrakčios kūrybos – tapybos, skulptūros ir trimatės instaliacijos paveikslo formatu kampelį. Tarp tik pastelines spalvas ir švelnius jų perėjimus vaizduojančios abstrakcijos ,,Buitinis katalizatorius” (2026) bei tam tikrą ritmą, juodos linijos potėpį ir jau ryškesnių spalvų plokštumas talpinančio ,,Minkštojo paveikslo” (2025–2026) pasitinka pirmasis skulptūros kūrinys parodoje – ,,Objektyvizuota tapyba” (2026). Skulptūra atkartoja „Minkštojo paveikslo“ spalvas ir ritmą, tarsi šis tapybos darbas būtų ištrauktas iš plokštumos, paverstas tąsia mase ir susuktas į skulptūrinę formą. Beje, skulptūros medžiaga itin primena stiklą – ji atspindi šviesą ir, atrodo, sunki, tačiau trapi agresyvesniam prisilietimui. Tik kūrinio aprašyme paaiškėja, jog tai porolono, nitro dažų ir epoksido (sintetinio polimero, suteikiančio tvirtumą ir skaidrumą paviršiui) sukurta iliuzija. Žingsnis po žingsnio parodoje klibinamas lankytojų pasitikėjimas tuo, kas vaizduojama. ,,Sluoksniavimas” (2025) užbaigia šį abstrakcijos intarpą dar vienu įdomiu medžiagiškumu: tai lyg ir galėtų būti dar viena tapybinės abstrakcijos ,,Minkštasis paveikslas” interpretacija. Nors drobė vėl persikelia į 3D formatą, sukurtą iš horizontaliai ,,suaustų” įvairiomis ryškiomis spalvomis dažytų pleištų, išlaikoma kvadratinė kabančio kvadratinio paveikslo forma.
Lyg ryšio trukdžiai
Abstrakcijas gana netikėtai nutraukia ironiškas ,,Perspėjimas Nr. 4” (2026). Tarsi nuo cigarečių pakelio nuimtas viršelis apačioje įrėmintu užrašu baltame fone: „Šis darbas džiugins jus visą gyvenimą“. Tik vietoje šlykštaus, rūkorius nuo priklausomybės stengiančio atgrasyti vaizdo lankytojus meiliu žvilgsniu veria katinėlis. Nors, sekundėlę palaukus, pernelyg simpatiško katinėlio šviesiame, spalvotame, pozityviame fone vaizdas keičiasi į šleikščiai mielą. Ir prieš tai smagiai skambėjęs užrašas, žadantis džiugų visą gyvenimą, virsta kančia vien pagalvojus apie ilgesnį laiką, praleistą su katinėliu. Tokį jausmų virsmą apjuokia jau net penki geltonieji emoji, pasidauginę šio kūrinio gretose.
Likusioje parodos erdvėje dominuoja suskaidytų vaizdų, sumaišytų siužetų, tarsi gedimo matricoje ištiktų medijų vaizdai (glitch in the matrix). Vieni jų – tapybos kūriniai „Blend 73. Scene with double bottom“ (2026) ir „Blend 66“ (2025) vėl pastato parodos lankytojus į stebėtojų už ekrano poziciją. Čia vaizdai trukčioja, persidengia, lyg tiesioginė transliacija patirtų ryšio trikdžius. „Blend 73 . Scene with double bottom“ kūrinyje ypač keistos pasirodo gatvėje ar kitoje patalpoje (sunku įžvelgti kelis kūrinio sluoksnius) žmonių figūros. Jos visos, tiek moteriškos, tiek vyriškos, apsirengę juodai, stovi ritmingais atstumais viena nuo kitos, kažin ko laukdamos. Jų vos įžiūrimi veidai ramūs, tačiau nejaukūs. Visa ši scena atrodo nenatūrali, it surežisuota, lyg pačios figūros lauktų tolygaus ryšio grįžimo ir vaizdų sustojimo į savo vietas. „Blend 66“ (2025) panašiai skaidomi didmiesčio pastatų, automobilių, gatvių vaizdai. Paveikslas skyla į neaiškiais segmentais padalyto miesto vaizdus, kuriuose neaišku, kur kuris segmentas į kurį siužetą įsiterpia. Vėl ištinka nejauki, grėsminga glitch in the matrix nuojauta – ar mūsų realybė iš tiesų vienintelė? Ar ji tikrai tokia, kokią ją manome matantys?
Kviečia tyrinėti
Jei visų socialinių tinklų algoritmas staiga patektų į vieną tapybinę plokštumą, jis atrodytų kaip kūrinys „Blend 74. Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra” (2026). Itin didelio formato drobėje pinasi, persidengia, vėl trukčioja, kitur ryškėja įvairūs siužetai, o kartais tik vaizdų-daiktų nuotrupos. Atpažįstami ne tik animacinio serialo ,,Simpsonai” personažai, vaizduojantys pasaulio lyderius, bet ir ikoniškiausi meno istorijos pavyzdžiai – „Laisvė barikadose” (La Liberté guidant le peuple, Eugène Delacroix, 1830) bei Vytautas Didysis iš Jano Mateikos ,,Žalgirio mūšio” (1878). Aplink pinasi žemėlapių, karo veiksmų nuotrupų bei technikos motyvai. Drobės centre tarp visų šių vaizdų sluoksnių virvę traukia dvi vyrų komandos. Ar tai nuomonių mūšių socialinėje erdvėje simbolis? Kairės-dešinės ginčai? Kur ne kur vėl sušmėžuoja nuo socialinių tinklų neatsiejami emoji, šįkart ne tik šalia kūrinio, bet ir jame pačiame. Visame kūrinyje pinasi politinių įvykių ir konfliktų naujienos, virsdamos vienu dideliu turinio burbulu.
Greta didžiosios „Blend 74. Dėsningumų ieškojimas ten, kur jie yra“ (2026) drobės stovi skulptūra ,,Pakeltas tonas” (2026). Tai padidintas keramikinis juodas klaviatūros Caps Lock mygtukas, naudojamas pakeičiant mažąsias raides į didžiąsias. Caps Lock funkcija socialinėje erdvėje ne tik pakeičia raidžių dydžius, bet ir reiškia pakeltą toną, agresyvią kalbą – tai net pagrindinis įrankis nuomonėms skambėti garsiai ir įtikinamai. Tad nenuostabu, kad ši skulptūra dėsningai atsirado prie būtent šio tapybos kūrinio.
Parodoje dar veikia begalės ryšių ir dėsnių, kuriuos parodos pavadinimas kviečia tyrinėti (arba ne – pridurčiau, jau apžiūrėjusi kūrinius). Vaizdų intensyvumas, daugiasluoksniškumas ir įvairumas perpildo jutimus informacija. Po tokio proceso, kaip po ilgo ,,scrollinimo” telefone kyla nuovargis ir nuostaba kartu su juo – juk nieko sunkaus nenudirbta, o smegenys tuoj kone sprogs. Regis, taip pati paroda patiria glitch in the matrix momentą: ekspozicija tarsi sutrūkinėjusi, netikėtais momentais įsiterpia vis kitos technikos, elementai, skulptūra, tapyba, instaliacijos… O begėdžiai besišypsantys emoji lydi kiekviename žingsnyje, stebėdami, kaip greit nuvargsta demaskuoti lankytojai.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
