Miuziklo „Mamma mia!” premjera, nuskambėjusi Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro scenoje gegužės pradžioje, greičiausiai taps vienu iš sėkmingiausių šių metų teatro projektu, svarbiausiu kultūrinio gyvenimo įvykiu.
Danguolė VILIDAITĖ
Pastatymo sėkmės priežastį didžia dalimi galime sieti su legendinės švedų grupės ABBA hitais, pačia disko muzika, jos džiaugsmingumu trykštančia energija bei ryškiomis spalvomis ir blizgesiu. Nors šis stilius, išpopuliarėjęs XX a. aštuntajame dešimtmetyje, dabartiniam jaunimui gali atrodyti gana keistas, kažkurios spektaklyje parodytos situacijos vis dėlto yra tokios lengvai visoms kartoms atpažįstamos, dainų tekstai vis dar aktualūs, o temos „amžinos“: meilės aistra ir sudaužytos širdys, draugystė, buitinės problemos ir pinigai, prisiminimai ir tradiciniai juokeliai. Britų dramaturgės ir scenaristės Catherinos Johnson parašytas libretas labai gyvas ir tikroviškas. Net skaudžiausi dalykai čia pateikiami paprastai, nesureikšminant, su nemaža humoro dalele. Susidūrus su keista situacija, pavyzdžiui, čia replikuojama, kad tai tiesiog graikiška.
Džiugu, kad uostamiesčio sceną miuziklas pasiekė nepraėjus nei 30 metų po jo premjeros Londone ir dabar originalų jo variantą galime palyginti su 2008-aisiais sukurta populiaria jo ekranizacija.
Intrigos ir charakteriai
Spektaklio veiksmas vyksta Graikijos saloje, mažame viešbutėlyje, priklausančiame vienišai mamai Donai Šeridan (Edita Bodrovaitė ir Beata Ignatavičiūtė). Saulėtas oras, nerūpestingos vasariškos nuotaikos, šventinis šurmulys – viešbutyje intensyviai vyksta pasiruošimas jos dukters Sofijos (Sandra Lebrikaitė ir Judita Butkytė) ir Skajaus (Martynas Stankevičius) vestuvėms. Viskas čia būtų gerai, jeigu mergina netikėtai, beveik prieš pat vestuves, nebūtų mamos dienoraštyje atradusi paminėtus trijų, kadaise ją mylėjusių vyrų vardus. Ji, pasirodo, iki šiol nežino, kas yra tikrasis jos tėtis. Šis klausimas ir tampa pagrindine spektaklio intriga, svarbiausiu moto.
Į salą suplaukia vestuvių svečiai, publika supažindinama su pagrindiniais šio vaidinimo veikėjais, spalvingais jų charakteriais. Pirmiausia pasirodo triukšmingos, jaunatviškos energijos kupinos Sofijos draugės Liza (Akvilė Januškaitė) ir Ali (Vitalija Trinkė). Joms pirmiausia mergina atskleidžia šios situacijos neįprastumą ir kad visus galimus tėčius pakvietė dalyvauti sutuoktuvėse. Personažo naivumas ir savotiškas „lengvumas“ nebuvo pernelyg forsuojami nei S. Lebrikaitės, nei J. Butkytės interpretacijoje, tik pastarosios atlikėjos Sofija man atrodė trapesnė, ne tik smalsi, bet ir giliai, jautriai išgyvenanti savo susitikimą su galimais tėčiais.
Donos Šeridan bičiulės, ne tokios aktyvios kaip jaunimas, ponios, bet buvo irgi gana temperamentingos, ypač prisimenant jaunystės laikus. Pats siužetas padėjo joms geriau ir įvairiau pasirodyti, jų personažai kintantys, nėra tokie vienaplaniai. Pavyzdžiui, atsiskyrėlė, savo antrosios pusės gyvenime niekaip nesutinkanti Rouzė (Loreta Ramelienė) galų gale išdrįsta atsiverti panašias gyvenimo vertybes puoselėjančiam Bilui Ostinui (Arūnas Ramelis). Stiprioji moteris, veikli ir energinga Dona, visus gyvenimo iššūkius, kaip sakoma, galinti atlaikyti, staiga tampa motiniškai šilta (ypač E. Bodrovaitės personažas), jausmuose pasimetusi ar romantiška. Giliausi šio personažo išgyvenimai, išsiskyrimo skausmas solistės B. Ignatavičiūtės interpretacijoje geriausiai atsiskleidžia dainoje „The Winner Takes it All“ – nepaprastai stipru. Ypač spektaklyje įsiminė karštosios poniutės Tanios (Rasa Ulteravičiūtė) pavojingas moteriškumas: kulniukai, aštrūs nagučiai (galimai), manieringi judesiai, tempiamos, šiek tiek per nosį balso intonacijos, dviprasmiškos užuominos ir žvilgsniai. Moteris tris kartus jau buvo ištekėjusi, prasidėjo naujo pretendento paieškos. Katiniškas šios vakarėlių liūtės charakteris atsispindėjo ir jos rūbuose (kostiumų dailininkė – Agnė Kuzmickaitė).
Donos buvusieji, galimi tėčiai – tai irgi trys skirtingi tipažai, trys skirtingi vyrų likimai. Jų pasirodymas saloje sujaukia ne vieno personažo gyvenimą, ypač jų pačių. Keliautojas ir rašytojas Bilas, bijantis asmeniniame gyvenime rimtesnių įsipareigojimų, pajaučia simpatiją Rouzei. Didžioji meilė atgimsta Semo Karmaiklo (Gytis Šimelionis), pats romantiškiausias iš jų, ir Donos širdyse. Santūrus, šiek tiek susikaustęs Londono bankininkas Haris Braitas (Virginijus Pupšys) tarsi atgyja, užtikęs pas Doną savo gitarą, ar prisimindamas senus laikus ir tą pirmąją, vienintelę savo gyvenimo moterį. Čia praverčia dainininko mokėjimas gerai šiuo instrumentu groti (dėl tos pačios priežasties, greičiausiai, dubleriu kituose spektakliuose pasirinktas Kęstutis Nevulis).
Miuziklo finalas laimingas, visi konfliktai išspręsti, personažai susitaiko, susiformuoja naujos poros, vestuvės įvyksta, bet susituokia ne Sofi ir Skajus, kaip tikėtasi, o Dona ir Semas.
Ne vien tik disko
Klaipėdietiško pastatymo režisierius – Leonardas Charlas Prinsloo (Austrija). Tai jau antrasis jo sėkmingas darbas Klaipėdos muzikiniame teatre. Lygiai prieš metus, panašiu laiku, įvykojo režisuotos Johanno Strausso II operetės „Tūkstantis ir viena naktis“ premjera.
Gerai jausdamas sceninio veiksmo charakterį, jo kaitą, pabrėždamas svarbiausius siužeto lyrinius ir dinaminius akcentus, režisierius ir šįkart sugebėjo sukurti gana įtaigų spektaklį. Iš vienos scenos į kitą pereinama lengvai, natūraliai, be jokio dirbtinumo ar sustabdymo. Pavyzdžiui, skambant gyvybine energija trykštančioms dainoms „Gimme! Gimme! Gimme!” ir „Voulez-Vous“ mergvakario metu, įvyksta patys svarbiausi, jautrūs Sofijos pokalbiai su tėčiais. Nė vienas žodis minios triukšme nedingsta. Net pats nepastebi, kaip spektaklio optimizmas užkrečia, ABBA hitai „pagauna“, o pačiame finale, kai vėl pakartojamos žymiausios dainos, norisi kartu su atlikėjais šokti ir dainuoti. Spektaklio choreografija (Mantas Ūsas), dinamiškas choro solistų (dirigentas ir chormeisteris Vytautas Valys) dalyvavimas ir disko stiliui būdingi blizgūs kostiumai šventinę pasirodymo nuotaiką dar labiau sustiprino.
Miuziklo scenografija (ispanų scenografas ir architektas Carlos Santos Cabrera) iš pradžių atrodė pernelyg asketiška. Apvalios formos, grindinys, lengvai papildomas įvairiais funkcionaliais elementais (suoleliu, lova, kėdėmis), veidrodinis disko rutulys ir pan. Tik antrame veiksme scenos vaizdas praturtėja: pasirodo namelio sienos, vestuvių scenoje nuleidžiamas įspūdingo dydžio vainikas, baltomis kėdėmis užpildoma beveik visa erdvė. Vėliau supratau, kad toks paprastumas netrukdo atsiskleisti dinamiškam miuziklo veiksmui. Tik „Mamma mia!” užrašas, minutę ar kelias išlaikytas ant scenos uždangos, nėra, manyčiau, pats geriausias sprendimas spektaklio pradžiai.
Neįprastai, specialiai šiam vaidinimui surinktai pop / rok instrumentinei grupei (mušamieji, elektrinės ir akustinės gitaros, keturi elektriniai klavišiniai instrumentai, kuriais siekiama atkartoti unikalius ABBA įrašų garsus) premjeriniuose spektakliuose vadovavo dirigentai Vytautas Lukočius ir V. Valys.
Būtinai reikia dar paminėti, kad V. Pupšio dalyvavimas miuzikle neapsiribojo vien tik Hario personažo kūrimu. Didžiausias šio muziko nuopelnas – puikus dainų tekstų, neatkartojant pažodžiui jų prasmių, derinant muziką su lietuvių kalbos ritmu ir intonacijomis, vertimas. Kažkurie žodžiai, tapę tarsi dainų vizitine kortele, pavyzdžiui, money, super trouper ar chiquitita, palikti originalo kalba. Ir tai, sakyčiau, išmintingas sprendimas. Gal ir ne viskas pasisekė, bet atliktas milžiniškas darbas.
Ir pora post scriptum
Miuziklo „Mamma mia!“ licencija Klaipėdos muzikiniam teatrui suteikta tik trejiems metams, tad norintieji jį pamatyti turi paskubėti. Ir sentimentali gaida – gera buvo vėl Klaipėdos muzikinio teatro scenoje, šalia jaunųjų atlikėjų, kartu dirbančias pamatyti ankstesniųjų kartų žvaigždes. Visus juos prisimename, mylime ir laukiame jų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
