Kino pasaulyje pastaruoju metu nutiko šis tas intriguojančio. Du jauni režisieriai, pristatę, galima sakyti, debiutinius savo filmus, nukonkuravo didžiųjų studijų premjeras ir uždirbo daugiau nei tokie žinomi Holivudo grandai kaip Stevenas Spielbergas su savo naujausia juosta „Tiesos diena“ („Disclosure Day“, 2026 m.).
Andrius RAMANAUSKAS
Istoriškai Holivudo kino režisieriumi buvo galima tapti tik daug metų kopiant karjeros laiptais pačioje kino industrijoje. Dauguma kūrėjų anksčiau dirbdavo operatoriais, scenaristais, aktoriais ar režisierių asistentais. Kiti į didįjį kiną ateidavo iš vaizdo reklamų ir televizijos industrijos, išgarsėję inovatyviais muzikiniais klipais. Dar vienas kelias – pradedančiajam kūrėjui savo lėšomis nufilmuoti nepriklausomą ilgo ar trumpo metražo filmą, kuris pelnytų apdovanojimą kino festivalyje ir taip atkreiptų prodiuserių dėmesį.
Tačiau per pastarąjį dešimtmetį išryškėjo nauja tendencija ir atsirado naujo tipo žmonių, siekiančių išbandyti savo jėgas režisūroje. Nors ambicijų netrūko, dauguma šių bandymų baigdavosi finansine nesėkme ir nesulaukdavo kritikų pripažinimo. Kalbu apie socialinių tinklų vaizdo turinio kūrėjus – žmones, kurie turi didžiules sekėjų armijas ir yra žinomi dėl savo veiklos internete, o ne dėl solidžios filmografijos.
Taigi – du nauji siaubo filmai, apie kuriuos pastaruoju metu daug ir visur kalbama.
„Backrooms“ – subtiliai ir lėtai
Ką tik 21-erių sulaukęs amerikietis Kane’as Parsonsas, internete geriau žinomas „Kane Pixels“ pseudonimu, karjerą pradėjo kurdamas trumpus „analoginio siaubo“ (angl. analog horror) vaizdo įrašus „YouTube“ kanale. Vos būdamas 16-os, jis savo kambaryje sumontavo ir į internetą įkėlė trumpametražį filmuką „The Backrooms (Found Footage)“, kuris vėliau surinko arti šimto milijonų peržiūrų. K. Parsonsas, būdamas visiškas savamokslis, sugebėjo sukurti slogią, klaustrofobišką ir hipnotizuojančią atmosferą, tad vėliau išplėtojo savo idėją iki labai trumpų epizodų serialo. Taip į jį vėliau atkreipė dėmesį nepriklausomo kino kompanija „A24“ ir patikėjo šiam talentui režisuoti jau pilnametražį filmą „Backrooms“ pagal to paties pavadinimo jo internetinį serialą.
Pradėta rodyti didžiuosiuose ekranuose, psichologinė siaubo juosta „Backrooms“ („Backrooms“, 2026 m.) uždirbo jau virš 350 mln. JAV dolerių visame pasaulyje, nors paties filmo biudžetas tesiekė 10 mln JAV dolerių. Neblogai 20 metų vaikiui. Taip jaunasis interneto turinio kūrėjas oficialiai įrašė save į kino istoriją kaip pats jauniausias režisierius, kurio debiutinis filmas pasiekė pirmąją vietą JAV kino kasose.
Siužetas: Klarkas, neseniai išsiskyręs architektas, dabar gyvena prekybos centre savo paties baldų parduotuvėje. Vieną vakarą parduotuvės rūsyje jis pasuka ne tuo koridoriumi, atidaro ne tas duris ir… peržengia ribą. Žengęs žingsnį kiaurai per sieną, jis atsiduria kitoje dimensijoje, keistoje vietoje, kurios neturėtų būti. Tai begalinis, košmariškas kabinetų, ofisų, koridorių labirintas, išklijuotas geltonais tapetais, kur niekada nenutyla liuminescencinių lempų dūzgimas. Erdvė, kuri neturi pabaigos ir greičiausiai tęsiasi begalybę.
Iš pradžių Klarkas bando remtis logika. Jis braižo žemėlapius, ieško dėsningumų, bando perprasti erdvę… Jam teks įminti šios antgamtinės architektūros mįslę ir surasti kelią į atgal į savo namus, o gal į sveiką protą, kol nesibaigiantis labirintas galutinai neprarijo jo sielos.
Gana keista, kad filmo platintojai Lietuvoje nusprendė neišversti pavadinimo ir paliko originalųjį variantą. Spėju, jie taip pasielgė sąmoningai, kad išlaikytų tiesioginį ryšį su „YouTube“ platformoje žinomu internetiniu serialu, kurio pavadinimas „Backrooms“ atpažįstamas siaubo mėgėjams. Žinoma, pažodinis vertimas lietuviškai skambėtų gana nerangiai – „Galiniai kambariai“ arba „Užkambariai“. Tačiau, jei ieškotume kūrybiškesnio, tiktų ir „Užkulisiai“, „Paralelinės erdvės“ arba kiek poetiškesnis „Anapus sienų“.
Kiekvienas filmas pasirenka kuo gąsdinti – vaiduokliais, smurtu, pabaisomis arba keistomis erdvėmis, kur veiksmas vyksta apgriuvusiame dvare, našlaičių prieglaudoje, apleistoje ligoninėje. Šio filmo baugios erdvės suprojektuotos taip, kad primintų „architektūrinį pragarą“, kur nuolat susiduriama su architektūros klaidomis – netaisyklingai išdėstytomis grindimis, keistai susikertančiomis arkomis ar tiesiog per sienas prasiskverbiančiais objektais. Šie tyčiniai vizualiniai netobulumai akimirksniu sukelia stiprų pasąmoninį nerimą, nerealumo jausmą ir panardina žiūrovus į liminalinę būseną.
Taigi „Backrooms“ – minimalistinė, subtilaus ir lėto siaubo juosta, kurios veiksmas įtraukia į klaustrofobišką, siurrealistinę erdvę. Filme sąmoningai atsisakyta pigaus išgąsčio ar vulgaraus smurto, vietoj to pasikliaujama lėtu, hipnotizuojančiu tempu ir ilgais, vizualiai preciziškai sukontroliuotais kadrais. Pačios juostos naratyvas išlaiko sveiką paprastumą – istorija nėra perkrauta siužeto linijomis, ji aiški, lengvai sekama ir neperžengia savo pačios ambicijų. Režisierius kur kas labiau pasikliauja atmosferine vizualine kalba, o ne personažų dialogais, taip palikdamas milžinišką erdvę žiūrovų interpretacijoms. Kas iš tiesų yra tie paslaptingieji galiniai kambariai? Ar tai žmogaus pasąmonės labirintai, nepavykęs slaptas vyriausybės eksperimentas, o gal tiesiog kraupi kosminė anomalija? Filmas nepateikia atsakymų, tačiau keistesnio siaubo ir siurrealizmo gerbėjams jis suteiks estetinį malonumą.
„Apsėdimas“ – psichologinio teroro pasaka
Be „Backrooms“ fenomeno, kino pasaulį sudrebino dar viena interneto užauginta sensacija – psichologinis antgamtinio siaubo trileris „Apsėdimas“(„Obsession“, 2026 m.). Šios juostos autorius – 26-erių amerikiečių režisierius Curry’s Barkeris, kuris prieš žengdamas į profesionalųjį kiną buvo žinomas kaip „YouTube“ platformos turinio kūrėjas.
Jis kartu su kolega įkūrė vidutinio populiarumo skečų ir humoro kanalą. Visgi jaunojo kūrėjo ambicijos neapsiribojo vien trumpais komedijos žanro vaizdo įrašais. Nuo 2020 m. jis pradėjo intensyviai eksperimentuoti su trumpametražiais siaubo filmais, o vėliau, dirbdamas, galima sakyti, vienas visuose gamybos etapuose, savo jėgomis nufilmavo ir internete nemokamai išleido mėgėjišką pilnametražį filmą „Pienas ir dribsniai“ („Milk & Serial“, 2024 m.), kuris surinko pusketvirto milijono peržiūrų.
Tie mėgėjiški kino bandymai ir tapo tramplinu į Holivudą. Po metų gimė jau profesionalus jo ilgametražis debiutas „Apsėdimas“, kuris buvo nufilmuotas Los Andžele vos per 20 dienų su kukliu, maždaug 700 000–750 000 JAV dolerių biudžetu. Tačiau tai, kas įvyko po premjeros kino teatruose, perrašė istoriją – dėl fantastiškų atsiliepimų ir virusinės reklamos filmas išpopuliarėjo visame pasaulyje ir iki šiol kino kasose uždirbo per 400 mln. JAV dolerių, tapdamas pelningiausiu visų laikų filmu savo biudžeto kategorijoje.
Siužetas: Bearas, drovus muzikos parduotuvės darbuotojas, jau seniai yra slaptai įsimylėjęs savo vaikystės draugę ir kolegę darbe Niki, tačiau niekaip neišdrįsta jai prisipažinti savo jausmų. Ieškodamas dovanos, jis aptinka stebuklingą norų lazdelę, galinčią išpildyti vieną troškimą. Svajodamas tik apie Nikės meilę, Bearas sugalvoja norą: kad jo svajonių mergina mylėtų jį labiau už visus kitus pasaulyje.
Iš pradžių atrodo, kad noras išsipildė tobulai. Nikė iš karto prisiriša prie vaikino, tačiau jos jausmai netrukus perauga į pavojingą maniją. Merginos elgesiui darantis vis labiau trikdančiam ir net pavojingam, Bearas supranta, kad jo ištartas noras pažadino kur kas tamsesnes jėgas, nei jis galėjo numanyti.
„Apsėdimas“ yra faktiškai keturių aktorių smagi psichologinio teroro pasaka, kuri žiūrovus gąsdina ne banaliais šiurpuliais, o pažįstamu žmogiškuoju košmaru dviejų žmonių santykiuose. Filmas kelia psichologinius klausimus apie emocinę priklausomybę, liguistą pripažinimo poreikį ir plonytę ribą, skiriančią nuoširdų prisirišimą nuo destruktyvaus kito asmens savinimosi. Didžiausiu juostos baimės įrankiu tampa pati žmogaus psichika, kur kasdienės situacijos ir artimi santykiai pamažu transformuojasi į emocinių manipuliacijų bei kontrolės spąstus, iš kurių neįmanoma pabėgti. Tai filmas, kuris baimę pasėja ne ekrane, o žiūrovų galvose, priversdamas susimąstyti apie tamsiąsias mūsų pačių troškimų pasekmes. Tad „Apsėdimas“ seanso metu palieka smagiai slogų emocinio diskomforto jausmą.
Kur slypi stulbinamos sėkmės paslaptis
Taigi, kodėl šie du itin jaunų režisierių darbai sulaukė tokios stulbinamos sėkmės, kad net sugebėjo aplenkti patį Holivudo gigantą S. Spielbergą? Neseniai kino teatruose pasirodęs jo naujausias filmas „Tiesos diena“ – labai tradicinio, saugaus ir gana nuobodaus mokslinės fantastikos siužeto. Nepaisant milžiniško 115 mln. JAV dolerių biudžeto, ši juosta pasaulio kino kasose tikriausiai tesurinks maždaug 300 mln. JAV dolerių – skaičius, kuris tokio masto projektui ir legendiniam režisieriui yra labiau nusivylimas nei laimėjimas. Tai ką tokio pasiūlė jaunieji kūrėjai, kad sugebėjo nurungti šią kino legendą, ir kokia yra jų sėkmės paslaptis?
Pirmiausia – tai naujos, bet sąmoningai nesudėtingos istorijos. Nors abu režisieriai yra itin jauni, jie labai gerai jaučia savo dabartinio suvokimo bei talento ribas ir bando jų dirbtinai neperžengti. Abu filmai pasižymi išgrynintu minimalizmu. „Backrooms“ žavi savo abstrakčiu, siurrealistiniu pasauliu be pretenzingos giluminės filosofijos, bet su genialiais vizualiniais „kabliukais“, o „Apsėdimas“ iš esmės yra jaunų žmonių santykių drama. Pastaroji remiasi labai paprasta, bet intriguojančia idėja: o kas, jei mūsų troškimas būti besąlygiškai mylimiems išsipildytų tiesiogiai, be jokių išlygų? Režisierius nesivelia į perteklines psichologines analizes – jis paima vieną jam pačiam puikiai suprantamą temą ir išanalizuoja ją iki galo, netikėtai meistriškai maišydamas humorą ir siaubą.
Kita sėkmės sudedamoji dalis – tai, kad abu kūrėjai, nors ir filmuodami mėgėjiškai, jau kelerius metus savarankiškai internete šlifavo savo režisūros, montažo ir istorijų pasakojimo įgūdžius. Todėl jų perėjimas prie profesionalaus kino buvo ne atsitiktinis, o natūralus kitas žingsnis. Kino studijos, nors ir rizikavo patikėdamos projektus interneto kartos atstovams, priėmė labai pamatuotus sprendimus. Skirdamos kuklius biudžetus, jos žinojo, kad net nesėkmės atveju finansinis smūgis nebus pražūtingas. Galiausiai ši rizika pasiteisino su kaupu, nes abu režisieriai nebandė išradinėti dviračio – jie pasiliko toje sferoje, kurioje jaučiasi kūrybingiausi ir kurioje jau turėjo patirties kurdami internetinį turinį. Pasirodo, šiuolaikiniams žiūrovams, pavargusiems nuo šabloninių ir brangių Holivudo formulių, būtent toks nuoširdus, nišinis ir drąsus minimalizmas tapo tuo gaivaus oro gurkšniu, kuris bent trumpam perrašė didžiojo kino taisykles.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
