Scena Viktorijai Galvanauskienei šiandien jau nėra kasdienė fizinė patirtis, tačiau ji išlieka jos mąstymo, atsakomybės ir profesinės laikysenos pagrindu. Nacionalinėje M. K. Čiurlionio menų mokykloje prasidėjęs šokio kelias ir daugiau nei du dešimtmečius trukęs darbas Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre (KVMT) paliko ryškų pėdsaką – ne tik sukurtais vaidmenimis, bet ir giliu baleto profesijos supratimu.
Žaneta SKERSYTĖ
Nuo 2005 m. KVMT baleto trupėje Viktorija kūrė vaidmenis, reikalaujančius ne demonstratyvaus virtuoziškumo, o vidinės koncentracijos, dramaturginio jautrumo ir gebėjimo judesiu mąstyti. Šiandien jos profesinė veikla persikėlė į kitą teatro pusę – Viktorija dirba KVMT Baleto tarnybos koordinatore, o buvusi sceninė patirtis padeda lengviau suprasti žmones, procesus ir kūrybinį teatro mechanizmą.
Baigusi šokio bakalauro studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete, ji savo santykį su baletu tęsia per organizacinį darbą, pedagogiką ir kasdienį buvimą šokio aplinkoje. Šis pokalbis – apie profesinį virsmą, apie gyvenimą po aktyvios sceninės karjeros ir apie tai, kaip baletas gali likti gyvas tada, kai pats nebešoki.
Gyvenimo centras
– Esate sakiusi, kad esate „visiška klaipėdietė“. Kaip miestas ir Muzikinis teatras formavo jūsų profesinę tapatybę?
– Klaipėda yra miestas, kuriame gimiau ir užaugau, ir niekada nejaučiau poreikio išvykti gyventi kitur. Net mokslų ar trumpų išvykų metu visada buvo aišku, kad mano gyvenimo centras lieka čia. Klaipėdoje man svarbus jūros artumas, atviras horizontas ir ramus, bendruomeniškas miesto ritmas – tai aplinka, kurioje natūraliai jaučiuosi savimi.
Šiame mieste Muzikinis teatras labai organiškai tapo mano gyvenimo dalimi. Į jį atėjau dar vaikystėje, todėl teatras man niekada nebuvo tik profesinė erdvė. Tai vieta, kurioje formavosi mano santykis su disciplina, atsakomybe ir kolektyvu, kurioje augau kaip baleto artistė ir kaip žmogus.
Galbūt todėl Klaipėda man yra namai tiesiogine to žodžio prasme, o Muzikinis teatras – jų vidinė erdvė, tapusi neatsiejama mano profesinės tapatybės dalimi.
– Į teatrą atėjote dar vaikystėje. Kaip ankstyvas buvimas scenoje paveikė jūsų požiūrį į darbą ir atsakomybę?
– Ankstyvas atėjimas į teatrą labai aiškiai suformavo mano požiūrį į darbą ir atsakomybę. Dar vaikystėje atsidūriau aplinkoje, kurioje svarbus nuoseklumas, disciplina ir bendras rezultatas. Scena man niekada nebuvo tik žaidimo erdvė – ji iš karto tapo darbo ir įsipareigojimo vieta.
Toks kelias neišvengiamai keičia vaikystės patirtį. Profesionalus šokis, kaip ir sportas, reikalauja ankstyvo susitelkimo ir tam tikrų dalykų atsisakymo, savęs ribojimo. Tačiau kartu jis formuoja labai aiškią vidinę struktūrą – gebėjimą dirbti kryptingai, siekti tikslų ir prisiimti atsakomybę už savo pasirinkimus.
Žvelgdama atgal, šį procesą matau ne kaip praradimą, o kaip ankstyvą profesinę ir asmeninę brandą. Teatras tapo erdve, kurioje kartu augau ir kaip žmogus, ir kaip baleto artistė.
Kitas etapas
– Kada supratote, kad šokis taps ne tik profesija, bet ir gyvenimo ašimi?
– Šis suvokimas atėjo palaipsniui. Labai aiškiai jį pajutau grįžusi į Klaipėdą iš mokslų Vilniaus baleto mokykloje. Praėjus kuriam laikui supratau, kad šokis man jau nebėra tik mokymosi etapas ar veikla, kurią galima pakeisti kita – jis tapo būdu suvokti save ir pasaulį.
Svarbus ir laikotarpis, kai buvau nutolusi nuo aktyvaus šokio. Būtent tada supratau, kad šokis man yra ne tik fizinė praktika, bet ir vidinė kalba, jis leidžia mąstyti, jausti ir išreikšti būsenas. Nors svarsčiau ir apie kitas veiklas, nė vienoje jų nepajėgiau savęs įsivaizduoti taip natūraliai.
Tada ir atsirado suvokimas, kad šokis yra ne tik mano profesija, bet ir gyvenimo ašis – struktūra, kuri formuoja mano kasdienybę, mąstymą ir santykį su pasauliu.
– Du dešimtmečius buvote KVMT baleto trupės narė. Ar sudėtingas sprendimas užbaigti aktyvią sceninę karjerą? Perėjimas nuo scenos prie administracinio darbo buvo vidinis lūžis ar natūrali profesinė tąsa?
– Po beveik dvidešimties metų scenoje sprendimas užbaigti aktyvią baleto artistės karjerą, žinoma, nebuvo emociškai paprastas, tačiau man jis atrodė natūralus ir laiku subrendęs. Baleto artisto profesija glaudžiai susijusi su kūno galimybėmis, todėl gebėjimas laiku sustoti man atrodo ne mažiau svarbus nei gebėjimas būti scenoje.
Tuo laikotarpiu natūraliai keitėsi ir baleto trupė – joje daugėjo jaunesnių šokėjų, atsirado nauja energija ir kitos meninės kryptys. Tai dar labiau sustiprino suvokimą, kad mano sceninis etapas artėja prie pabaigos. Jaučiau, kad esu įgyvendinusi svarbiausius kūrybinius siekius ir galiu ramiai užbaigti šį etapą.
Perėjimas į administracinį darbą prasidėjo dar man šokant scenoje – baleto tarnybos koordinatorės pareigas man pasiūlė dar būnant baleto artiste, todėl kelerius metus šiuos du dalykus derinau. Tad perėjimas nebuvo staigus ar lūžinis. Jį suvokiu kaip natūralią profesinę tąsą, leidusią likti teatre ir tęsti santykį su baletu jau kitame amplua.
Išlaikyti pusiausvyrą
– Ar baleto artistės patirtis padeda jums šiandien koordinuojant Baleto tarnybos darbą?
– Buvusios baleto artistės patirtis dabar man pirmiausia reiškia atsakomybę už žmones, su kuriais dirbu. Koordinuojant baleto trupės darbą, svarbu ne tik sudaryti repeticijų ar spektaklių grafikus, bet ir nuolat matyti, kaip šie sprendimai veikia žmones – jų kūnus, emocinę būseną ir motyvaciją.
Sudarydama spektaklių atlikėjų sudėtis, planuodama repeticijas ar laisvadienius, stengiuosi remtis savo pačios patirtimi. Bandau įsivaizduoti save šokėjų vietoje – kada atsiranda nuovargis, kada būtina pauzė, o kada svarbu pasitikėti šokėju ir leisti jam imtis didesnės atsakomybės. Ši vidinė patirtis leidžia sprendimus priimti ne formaliai, o atsakingai.
Man svarbu, kad administracinis darbas nebūtų atitrūkęs nuo realios baleto artisto kasdienybės. Atsakomybė už trupę man reiškia ne tik sklandžiai veikiančius procesus, bet ir rūpestį žmonėmis, kurie savo kūnu ir emocijomis kasdien kuria teatrą.
– Kokių savybių, jūsų nuomone, labiausiai reikia žmogui, dirbančiam su fiziškai ir emociškai kūrybai daug atiduodančiais baleto artistais?
– Dirbant su baleto artistais, svarbiausia yra gebėjimas išlaikyti pusiausvyrą. Tai profesija, kurioje žmonės kasdien atiduoda labai daug – tiek fiziškai, tiek emociškai, todėl būtina mokėti juos jausti ir girdėti.
Neužtenka vien organizuoti procesus ar siekti rezultato. Reikia gebėti pastebėti, kada šokėjas yra pilnas energijos ir gali imtis sudėtingų užduočių, o kada jam būtina pauzė ir poilsis. Kartu svarbu išlaikyti aiškią struktūrą, ribas ir atsakomybės jausmą.
Todėl žmogus, dirbantis su baleto trupe, turi būti ir reiklus, ir palaikantis. Mokėti išklausyti, padėti, kartais būti artimu pokalbio partneriu, bet kartu išlikti vadovu, kurio sprendimai yra aiškūs ir nuoseklūs. Tik toks balansas leidžia kurti pasitikėjimu ir pagarba grįstą darbo aplinką.
Peržengti ribas
– Kaip per pastaruosius metus keitėsi KVMT baleto trupė – tiek meniniu, tiek žmogiškuoju požiūriu?
– Trupė labai aiškiai keitėsi, ypač meniniu požiūriu. Šiandien joje dirba šokėjai iš skirtingų šalių, atstovaujantys skirtingoms šokio mokykloms, turintys skirtingas technikas ir judesio suvokimą. Nors techninis lygis trupėje yra aukštas ir gana panašus, kiekvieno šokėjo meninė laikysena, jautrumas ir sceninė energija skiriasi.
Ši įvairovė labai praturtina kūrybinį procesą. Dirbant su ta pačia choreografine medžiaga, atsiranda skirtingos interpretacijos, platesnis emocinis ir dramaturginis spektras. Trupė dėl to išlieka gyva, nuolat kintanti ir atvira naujoms patirtims. Vieni šokėjai atvyksta trumpesniam laikui, ieškodami skirtingų profesinių patirčių, kiti lieka ilgam ir tampa trupės branduoliu. Nepaisant skirtingų kultūrų ir patirčių, laikui bėgant formuojasi bendrystė – trupė ima veikti kaip viena komanda, jos nariai geba palaikyti vieni kitus tiek scenoje, tiek už jos ribų.
– Žvelgdama atgal, kaip apibūdintumėte savo pačios vaidmenų spektrą – kas buvo svarbiausia juose?
– Pirmiausia apibūdinčiau per dramaturgiją. Man visada buvo įdomesni vaidmenys, kuriuose šokis tampa ne tik techniniu veiksmu, bet ir pasakojimo, vidinės būsenos kūrimo priemone.
Dirbant ne tik baleto spektakliuose, bet ir operose, operetėse ar miuzikluose, atsirasdavo galimybė baleto artistui peržengti grynojo šokio ribas. Mane labiausiai traukė vaidmenys, kuriuose svarbi aktorystė – galimybė kurti personažą, mąstyti dramaturgiškai, o kartais ir dirbti su tekstu. Būtent tokie vaidmenys man ir išliko reikšmingiausi. Juose svarbiausia buvo ne technikos demonstravimas, o galimybė per judesį, kūną ir sceninį buvimą kurti prasmingą istoriją.
– Kuris spektaklis ar vaidmuo iki šiol liko prisiminimuose kaip didžiausias profesinis išbandymas?
– Kalbant apie didžiausius profesinius iššūkius, jie man susiję su skirtingomis, bet labai svarbiomis patirtimis. Viena jų buvo Hunjak vaidmuo miuzikle „Čikaga“. Tai buvo pirmas kartas, kai baleto artistės darbas įžengė į visavertės aktorystės teritoriją – darbas su tekstu, balsu, mikrofonais, didelėmis arenomis ir užsienio kalba. Šis vaidmuo pareikalavo visiškai kitokio profesinio pasirengimo ir tapo svarbiu augimo etapu.
Tačiau emociškai stipriausias ir dramaturgiškai sudėtingiausias man buvo Eglės motinos vaidmuo spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“. Šiame pastatyme teko atlikti ne vieną vaidmenį, tačiau būtent motinos figūra reikalavo didžiausios vidinės koncentracijos ir emocinio tikslumo. Tai buvo sunkiausias vaidmuo – ne techniniu, o emociniu požiūriu. Jis iki šiol yra stipriausia ir sudėtingiausia mano sceninė patirtis.
Žvilgsnio kampas
– KVMT spektakliai garsėja netradicinėmis sąlygomis – vandeniu, sniegu, smėliu. Kaip tokios patirtys formavo jūsų supratimą apie baleto ribas?
– Netradicinės sąlygos scenoje – vanduo, sniegas ar smėlis – kiekvieną kartą tapdavo visiškai nauja patirtimi kūnui. Tokioje aplinkoje keičiasi ne tik judesio atlikimas, bet ir pats santykis su scena, pusiausvyra, reakcija į erdvę.
Ypač ryški patirtis man buvo dalyvavimas spektaklyje „Šventasis pavasaris“, kuriame judesys buvo kuriamas vandenyje. Tai reikalavo kitokio buvimo scenoje – daugiau jautrumo, greitesnio reagavimo, įprastų judesio atramų atsisakymo. Tokiose situacijose šokėjas nebegali remtis vien technika – tenka būti „čia ir dabar“.
Šios patirtys man parodė, kad, kalbant apie šiuolaikines baleto formas, ribos nėra fiksuotos. Jos nuolat plečiasi per kūno patirtį, o baletas tampa ne uždara forma, bet gyvu, kintančiu judesio, erdvės ir atlikėjo santykiu.
– Kaip šiandien, jau nebešokdama, žiūrite į baleto technikos ir dramaturgijos santykį?
– Mano požiūris iš esmės nepasikeitė. Nuo pat pradžių man buvo svarbu, kad technika tarnautų prasmei, o ne taptų savitikslė.
Galbūt pasikeitė tik žvilgsnio kampas. Būdama nebe scenoje, o šalia proceso, dar aiškiau matau, kaip techninis pasirengimas tampa pagrindu dramaturgijai, o ne jos pakaitalu. Technika suteikia galimybes, tačiau būtent dramaturginė logika, vidinė būsena ir vaidmens prasmė suteikia judesiui svorį.
Todėl ir šiandien man svarbiausia pusiausvyra – kai techninis meistriškumas palaiko pasakojimą, o ne jį užgožia. Tai buvo aktualu man pačiai būnant scenoje, ir tai išlieka aktualu stebint bei koordinuojant kūrybinius procesus dabar.
Būti mama
– Tapimas mama sutapo su intensyviu profesiniu laikotarpiu. Kaip šis gyvenimo etapas keitė jūsų prioritetus?
– Tapti mama buvo sąmoningas ir apgalvotas sprendimas. Aš buvau tam pasiruošusi ir suvokiau, kad šis etapas neišvengiamai pakeis mano vidinę struktūrą ir vertybių hierarchiją.
Motinystė natūraliai pakeitė mano prioritetus – sūnus Augustinas tapo gyvenimo centru ir pagrindine atsakomybe. Tačiau kartu man buvo svarbu išlaikyti ryšį su profesija ir neprarasti savęs kaip baleto artistės. Galbūt pasikeitė ne pati aistra šokiui, o santykis su ja – jis tapo ramesnis, sąmoningesnis ir labiau subalansuotas.
Šis gyvenimo etapas išmokė ne rinktis tarp „arba–arba“, o ieškoti dermės. Prioritetai persidėliojo, tačiau profesija ir motinystė tapo ne konkuruojančiomis, o viena kitą papildančiomis mano gyvenimo dalimis.
– Kokią patirtį iš savo kelio norėtumėte perduoti jaunoms baleto artistėms, svarstančioms apie šeimą?
– Jaunos baleto artistės dažnai yra labai stipriai atsidavusios profesijai, todėl šeimos kūrimas, ypač motinystė neretai siejama su baime prarasti profesinį kelią. Šis nerimas suprantamas, tačiau mano patirtis rodo, kad šeima ir profesija nebūtinai turi tapti priešprieša.
Man atrodo, kad, jei jauti, jog atėjo laikas kurti šeimą, šio sprendimo nereikėtų atidėlioti vien dėl profesinių baimių. Esant norui, vidinei motyvacijai ir aiškiam santykiui su savo pasirinkimais, šie du gyvenimo aspektai gali būti suderinami.
Svarbiausia – pasitikėti savimi ir savo keliu. Šeima gali tapti ne kliūtimi, o vidine atrama, leidžiančia profesiškai augti sąmoningiau ir tvirčiau.
Atspirties taškas
– Dirbate ir su vaikais. Kuo, jūsų manymu, skiriasi vaiko pažindinimas su šokiu nuo profesionalaus šokėjo ugdymo?
– Dirbdama su vaikais, labai aiškiai matau, kad vaiko pažindinimas su šokiu iš esmės nesiskiria nuo profesionalaus šokėjo ugdymo – bent jau pačioje pradžioje. Prieš dešimt metų kartu su kolege įkūrėme šokio studiją „Baleto erdvė“, ir nuo pat pradžių mums buvo svarbu vaikus mokyti rimtai, su pagarba profesijai, bet be išankstinio spaudimo.
Vaikai į šokį ateina labai anksti, todėl pirmasis etapas visiems panašus – susipažinimas su kūno laikysena, judesio pagrindais, disciplina. Vėliau atsiranda platesnis kontekstas: spektakliai, scena, dalyvavimas kūrybiniuose procesuose. Šiame etape dar nėra aiškaus skirstymo į profesionalus ir neprofesionalus.
Esminis skirtumas atsiranda vėliau, augant. Laikui bėgant ima ryškėti vaiko individualios savybės, motyvacija, gebėjimai. Galiausiai pats vaikas pasirenka, ar šokis taps jo profesiniu keliu, ar liks svarbia gyvenimo dalimi dėl saviraiškos ir džiaugsmo.
– Kas jums svarbiausia dirbant su vaikais – techninis pagrindas ar santykis su judesiu ir savimi?
– Svarbūs abu šie dalykai, tačiau techninis pagrindas visada yra atspirties taškas. Ne veltui jis taip ir vadinamas – pagrindas. Be jo neįmanomas tolesnis šokėjo augimas ir saugus darbas su kūnu.
Tačiau technika nėra galutinis tikslas. Ji įgauna prasmę tik tada, kai vaikas pradeda jausti judesį, suvokti savo kūną ir atrasti asmeninę raišką. Per šį santykį su savimi šokis tampa ne mechaniniu veiksmu, o gyvu procesu.
Todėl dirbdama su vaikais siekiu šių dviejų dalykų dermės – techninio aiškumo ir sąmoningo santykio su judesiu. Tik tada šokis gali tapti visaverte patirtimi, kuri augant gali vesti tiek į profesionalų kelią, tiek likti svarbia saviraiškos forma.
Atvira erdvė
– Ar pastebite, kaip šiandien keičiasi tėvų ir vaikų požiūris į baletą bei šokio meną?
– Manau, kad šiandien jis tampa atviresnis ir lankstesnis. Vaikai turi gerokai daugiau galimybių rinktis skirtingas šokio kryptis, todėl pats santykis su šokiu dažniau formuojasi per patirtį, o ne per iš anksto nustatytus lūkesčius.
Pastebiu, kad tėvai vis dažniau žiūri į šokį ne tik kaip į būsimą profesiją, bet ir kaip į svarbią vaiko raidos dalį – galimybę ugdyti kūno suvokimą, discipliną, jautrumą ir saviraišką. Baletas šioje įvairovėje išlieka kaip kryptis, turinti aiškų pagrindą ir gilią tradiciją, tačiau jis nebėra suvokiamas kaip vienintelis galimas kelias.
Kartu rezultatas išlieka svarbus – jis motyvuoja, leidžia matyti pažangą ir suteikia darbo prasmingumo jausmą. Tačiau vis dažniau akcentuojama, kad rezultatas turėtų augti iš nuoseklaus proceso ir vaiko savijautos, o ne būti vieninteliu tikslu. Toks balansas, manau, yra pats geriausias požiūris į šokio ugdymą šiandien.
– Jūsų pomėgiai – piešimas, vandenlenčių sportas – atsirado jau po intensyvios sceninės veiklos? Kokią funkciją jie atlieka jūsų gyvenime?
– Kūrybiniai pomėgiai mano gyvenime atsirado dar intensyvios sceninės veiklos metais – kaip natūrali vidinės pusiausvyros paieška. Ir iki šiol išlieka svarbūs. Piešti pradėjau gimus sūnui – tai tapo ramia, asmeniška erdve, leidžiančia sustoti, atsitraukti nuo kasdienio tempo ir pabūti su savimi. Šiandien piešimas grįžta bangomis, pagal vidinį poreikį, kaip tylus būdas reflektuoti ir nusiraminti.
Vandenlenčių sportu susidomėjau spektaklio „Šventasis pavasaris“ kūrimo laikotarpiu, kai dirbome su vandeniu. Tai prasidėjo iš smalsumo, tačiau greitai tapo labai svarbia mano gyvenimo dalimi. Iki šiol užsiimu šiuo sportu – ir jau net du sezonus dirbu vandenlenčių instruktore. Vanduo, greitis, atvira erdvė man ir šiandien yra stipri priešprieša uždaroms teatro ir studijos erdvėms.
Šie pomėgiai atlieka labai aiškią funkciją mano gyvenime – jie leidžia persikrauti tiek fiziškai, tiek emociškai, išlaikyti gyvą santykį su kūnu ir judesiu, bet visiškai kitoje aplinkoje. Nors tai taip pat pareikalauja fizinio aktyvumo, jie veikia kaip poilsis ir padeda išlaikyti pusiausvyrą kasdienybėje.
Eiti šalia
– Papasakokite savo meilės istoriją. Kiek svarbus šeimos ir partnerio palaikymas gyvenant teatro ritmu, net ir pasitraukus nuo scenos?
– Gyvenant teatro ritmu, šeimos ir vyro Manto vaidmuo man pirmiausia susiję ne tiek su aktyviu palaikymu, kiek su suvokimu ir priėmimu. Teatro artisto profesija turi savo specifiką – netipinį darbo laiką, nuolatinį įsitraukimą ir vidinį atsidavimą, kuris dažnai persikelia ir už scenos ribų. Tam reikia ne paskatinimų, o supratimo, kad toks gyvenimo būdas yra sąmoningas pasirinkimas.
Man visada buvo svarbu išlikti ištikimai savo keliui ir savo ritmui. Šeimos nariai ir mano vyras priima ne tik mano profesiją, bet ir mane kaip asmenybę su visais šio pasirinkimo padariniais. Tai reiškia gebėjimą eiti šalia, prisitaikyti prie teatro tempo ir gyventi tame pačiame laike.
Todėl šeimos svarba man susijusi su tylia bendryste ir buvimu kartu, kuris leidžia ir šiandien gyventi mano pasirinktu ritmu ir išlikti ištikimai savo profesiniam keliui.
– Žvelgdama į ateitį, kaip norėtumėte, kad tęstųsi jūsų ryšys su baletu? Ir ko palinkėtumėte teatrui, kolegoms bei žiūrovams?
– Žvelgdama į ateitį, norėčiau, kad mano ryšys su baletu nenutrūktų. Teatras man nėra tik buvęs profesinis etapas – tai erdvė, kurioje praleidau didžiąją savo gyvenimo dalį. Šokyje ir teatre esu jau daugiau nei tris dešimtmečius, todėl šis ryšys man yra natūralus ir neatsiejamas nuo to, kas esu.
Man svarbus pats ryšys su baletu – jo procesas, žmonės, kūrybinė aplinka ir gyvas judesio buvimas teatre. Tai ryšys, kuris gali reikštis skirtingomis formomis, bet išlieka paremtas tuo pačiu pagrindu – pagarba profesijai, kūnui ir scenai.
Teatrui palinkėčiau drąsos ir atvirumo – nebijoti ieškoti, kvestionuoti nusistovėjusių formų ir išlikti gyvam, į laiką reaguojančiam organizmui. Kolegoms – stiprybės, tarpusavio palaikymo ir kūrybinio smalsumo, o žiūrovams – atvirumo patirti ne tik estetinį grožį, bet ir gilesnes, prasmingas emocijas.
VIZITINĖ KORTELĖ
Viktorija Galvanauskienė gimė ir užaugo Klaipėdoje. Profesijos mokėsi Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje, šokio bakalauro studijas baigė Klaipėdos universiteto Menų fakultete.
Nuo 2005 m. šoko Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro (KVMT) baleto trupėje. Svarbesni vaidmenys KVMT spektakliuose: Akloji („Sveikas, Čarli“ pagal V. Mnacakanovo baleto siuitą), Sesė / Auksė („Altorių šešėly“ pagal V. Mykolaičio-Putino romaną ), Eglė („Divizija“ pagal A. Daugėlos romaną), Sesė Ožka (šokio spektaklyje vaikams „Ten, kur gyvena pabaisos“), Eglės sesuo, Motina (E. Balsio balete „Eglė žalčių karalienė“), kalinė Hunyak (J. Kanderio miuzikle „Čikaga“), Dinozauras III, (šokio spektaklyje vaikams „Tikroji dinozaurų istorija“), Šokių mokytoja (G. Donizetti operoje „Pulko duktė“), Ispanų šokėja (P. Čaikovskio balete „Spragtukas“).
Nuo 2020 m. V. Galvanauskienė dalyvavo KVMT baleto trupės choreografinėse dirbtuvėse „Dėmesio! Baletas“, kasmetinėse Tarptautinei šokio dienai skirtose choreografinių miniatiūrų programose jau yra pristačiusi šešias kompozicijas, kuriose reiškėsi ne tik kaip choreografė, bet ir kaip atlikėja, šviesų ir kostiumų dailininkė.
Drauge su visa KVMT baleto trupe ji buvo apdovanota „Padėkos kauke“ už vienaveiksmių šokio spektaklių diptiką „Stabat Mater“ ir „Šventasis pavasaris“.
Nuo 2020 m. – KVMT Baleto tarnybos koordinatorė.
