Lankiausi didžiausioje šių metų Klaipėdos meno parodoje „Vakarų vėjai 2026 / Dažnis“. Siūlau ir jums užsukti. Įvertinti ne tik daugiau kaip šešiasdešimties Vakarų Lietuvos menininkų kūrybą, bet ir tai, kokiu dažniu šiandien pulsuoja pajūrio meno scena. Paroda veikia iki rugpjūčio pabaigos.
Ignas KAZAKEVIČIUS
Jungtinis projektas
Šis projektas beveik du dešimtmečius ieškojo savo formos – keitė pavadinimus, organizacinius modelius, dalyvių ratą ir galiausiai išsikristalizavo į vieną svarbesnių Vakarų Lietuvos profesionalaus vizualiojo meno apžvalginę parodų.
Pirmoji Lietuvos dailininkų sąjungos (LDS) Klaipėdos skyriaus organizuojama apžvalginė paroda „Vakarų vėjai“ Klaipėdoje buvo suorganizuota 2006 m. Jos ištakos siekia menininkės Daivos Ložytės iniciatyvas po viena vėliava telkti taikomuosius menus – tuo metu pavadintas „Molio, medžio, metalo, odos ir siūlų menu“ – bei pristatyti juos ne tik pajūrio kultūrinėje erdvėje. Vėliau projektas evoliucionavo į LDS Klaipėdos skyriaus organizuojamą regioninę parodą, kuri kas dvejus metus iš naujo ieško savo formato, struktūros ir tapatybės.
Kita vertus, tokio pobūdžio ekspozicijas visada lydi improvizacijos elementas. Organizatoriai kone kas kartą susiduria su tomis pačiomis problemomis: dalis autorių nebekuria, kiti siekia dalyvauti su bet kokiais turimais kūriniais, ekspozicijoje neišvengiamai susikerta skirtingi žanrai, medijos, stilistikos ir formatai. Prie to prisideda išankstinės menininkų nuostatos, kad paroda galėjo būti organizuojama kitaip, o kūriniai atrenkami pagal kitokius kriterijus. Tai natūrali didelių jungtinių parodų būsena, kurioje kompromisas tampa ne išimtimi, o taisykle.
Didžiausias tokių parodų iššūkis – ne kūrinių kokybė, o jų gausa. Tai suprantama, nes LDS atstovauja visiems profesionaliems menininkams, o ne siauram elitui. Vis dėlto būtent čia slypi paradoksas – kuo platesnė aprėptis, tuo sunkiau suformuoti aiškią kuratorinę mintį. Žiūrovai pamato daug gerų kūrinių, tačiau ne visada supranta, kokį naują pasakojimą jie kuria kartu.
Šiemet prie įprastų organizacinių iššūkių prisidėjo ir neapibrėžtumas – dėl Klaipėdos kultūrų komunikacijų centro (KKKC) planuojamų remonto darbų nebuvo aišku, ar ši erdvė apskritai bus prieinama. Tai jau atskira istorija. Vis dėlto istorinis dailininkų prisirišimas prie KKKC Parodų rūmų išlieka stiprus. Nepaisant natūralaus pastato nusidėvėjimo ir jo architektūroje užkoduotos modernistinės estetikos, tai vis dar tinkamiausia parodinė erdvė Klaipėdoje, tapusi neatsiejama „Vakarų vėjų“ tapatybės dalimi.
Atrado pusiausvyrą
Paroda yra gera. Tai pirmasis sakinys, kurį norisi parašyti apie šių metų „Vakarų vėjus“. Ne todėl, kad joje nėra silpnesnių kūrinių ar abejotinų sprendimų. Jų, kaip ir kiekvienoje didelėje jungtinėje parodoje, galima rasti. Tačiau šį kartą svarbiausia ne pavieniai netikslumai, o visumos įspūdis. Jau senokai Vakarų Lietuvos menininkų ekspozicija neatrodė tokia vizualiai vientisa, profesionaliai sukomponuota ir pagarbi patiems kūriniams. Puikiai padirbėjo LDS Klaipėdos skyriaus pirmininkė Birutė Skaisgirienė, parodos kuratoriai – kūrybinių sekcijų vadovai Alfonsas Lekavičius (tapyba), Inga Šmitienė (taikomieji menai), Toma Šlimaitė (grafika), Marius Norkus (skulptūra) ir ypač architektas Vladas Balsys. Skliaustuose palikau kuratorių atstovaujamas sritis, nes Klaipėdos kontekste tai yra svarbu.
Apžvalgą pradėti nuo pagyrų lyg ir neįprasta ar mažu mažiausiai nepadoru. Meno kritikai įprastai ieško trūkumų, žarstosi ironija ir patarimais, tad komplimentai turėtų būti suprantami kaip kritinės distancijos stoka. Vis dėlto šį kartą norisi pasidžiaugti. Per pastaruosius trejus dešimtmečius teko matyti ne vieną LDS organizuotą bienalę, trienalę ar regioninę apžvalgą. Stebint šių renginių raidą galima pasakyti, kad „Vakarų vėjai“ pagaliau atrado pusiausvyrą tarp reprezentacinės parodos ir kuratoriškai apgalvotos ekspozicijos. Nebelieka įspūdžio, kad kūriniai tiesiog surinkti į vieną salę tam, kad būtų parodyta, kas buvo sukurta per pastaruosius dvejus metus. Šį kartą ekspozicija kvėpuoja.
Parodos tema – „Dažnis“. Iš pirmo žvilgsnio tai atrodo dar viena deklaruojama metafora, kokių šiuolaikinėse parodose nestinga. „Dažnis“ gali reikšti ritmą, bangą, pulsą, vibraciją, informacijos perdavimą ar net žmogaus emocinę būseną. Kuratoriniame tekste ši sąvoka siejama tiek su pajūrio kraštovaizdžiu – vėju, jūra, potvyniais, nuolatiniu gamtos kitimu, tiek su menininkų mentaliteto, idėjų ir meninės raiškos kaita.
Klaida būtų ieškoti vieno bendro Vakarų Lietuvos meno dažnio. Jo nėra. Ir gerai, kad nėra. Daugiau nei 60 autorių, atstovaujančių skirtingoms kartoms, disciplinoms ir kūrybinėms laikysenoms, negali kalbėti viena kalba. Vienų kūryba grindžiama meistrišku medžiagos valdymu, kitų – konceptualiu mąstymu, treti ieško socialinio komentaro, ketvirti pasitiki vien spalvos ar formos poveikiu. Vieni dirba lėtame, meditatyviame registre, kiti renkasi ekspresyvų, impulsyvų gestą. Vieni kalba tyliai, kiti beveik šaukia.
Todėl „Dažnį“ siūlyčiau suvokti ne kaip vienijančią idėją, bet kaip skirtingų kūrybinių bangų lauką. Vieni dažniai tarpusavyje rezonuoja, kiti konfliktuoja, dar kiti egzistuoja savarankiškai, tarsi mažos salos bendroje akvatorijoje. Ši paroda nėra simfonija, kurioje visi instrumentai paklūsta vienai partitūrai. Veikiau tai džiazo improvizacija, kurioje kiekvienas atlikėjas išsaugo savo balsą, tačiau bendras skambesys nesubyra į atsitiktinių garsų triukšmą.
Ekspozicijos architektūra
Iš pažiūros parodos pavadinimas tėra deklaruojama tema. Kita vertus, žinant klaipėdiečių autorių ambicijas, reflektuojamas temas ar tiesiog kūrybinį braižą, tampa akivaizdu, kad kalbėti apie vieną bendrą „dažnį“ būtų pernelyg supaprastinta. Kiekvienas autorius kuria savitą pasaulio matymo amplitudę, savą jautrumo registrą ir individualų santykį su medžiaga, forma bei idėja. Vienų kūryboje dominuoja tylus, kone meditacinis virpėjimas, kitų – ekspresyvus emocinis krūvis, trečių – konceptualus mąstymas ar subtili ironija. Todėl „dažnis“ šioje parodoje veikiau reiškia ne vieną visus vienijančią bangą, o skirtingų kūrybinių dažnių spektrą, kuriame gimsta netikėti sąskambiai, disonansai ir prasminiai rezonansai.
Jeigu jau žaistume šiuo žodžiu, būtų galima sudaryti ir savotišką parodos dažniaraštį. Vieni autoriai meno scenoje aktyvesni – transliuoja savo kūrybą kasdien, kiti pasirodo eteryje tik retsykiais, treti sąmoningai renkasi trukdžių zoną, kurioje signalo nebuvimas taip pat reiškia žinią. Vaikščiodamas po sales, imi jausti savotišką dažnių skalę – ne chronologinę ar stilistinę, bet emocinę, ir supranti, kad paroda veikia panašiai kaip senas radijo imtuvas. Pasuki rankenėlę – pagauni tapybą. Dar šiek tiek – grafiką. Toliau – keramiką, skulptūrą, objektą, tekstilę. Tarp stočių pasigirsta malonus eterio šnypštimas, leidžiantis plaukti pavėjui. O jeigu kur nors ir dingsta signalas, tai greičiausiai ne dėl prasto ryšio, o todėl, kad kiekvienas menininkas sąmoningai pasirenka transliuoti savu dažniu.
Paradoksalu, tačiau didžiausias „Vakarų vėjų“ privalumas yra ekspozicijos architektūra, kuri profesionaliai suvaldo per daugelį metų susiformavusį stilistinį kartų ir medijų nevienalytiškumą. Juk įprastai tokio pobūdžio apžvalginėse parodose organizatoriai stengiasi įtikti visiems – skirtingoms kartoms, dailės šakoms, meninėms autorių ambicijoms. Tokiais atvejais ekspozicija neretai primena meno mugę, kurioje kūriniai tiesiog dalijasi erdve, bet nekuria tarpusavio dialogo. „Vakarų vėjams“ šios klaidos šį kartą pavyko išvengti.
Prie to prisideda ir saikinga skaičiumi kūrinių atranka, ir ekspozicijos architektūra, kuri leidžia žiūrovams judėti natūraliu ritmu, neužgožia pavienių darbų, nesistengia jų dirbtinai sujungti į vieną pasakojimą. Kiekvienas autorius išlaiko savo teritoriją, tačiau kartu tampa bendros vizualinės geografijos dalimi. Šioje parodoje svarbios ne tik salės, bet ir tarpai tarp kūrinių, žvilgsnio kryptys, pauzės, netikėti skirtingų medijų susitikimai.
Gyva, įvairi, profesionali
„Vakarų vėjai“ primena ne atvirą jūrą, o ramiai raibuliuojančias marias su salų archipelagu. Akvatorija, matuojant ją vien koncepcijos gyliu, nėra itin gili. Šiuo atveju svarbiau stebėti salas ir sroves – kaip viena idėja pereina į kitą, kaip skirtingi kūriniai netikėtai ima kalbėtis tarpusavyje, o žiūrovai patys atranda savo maršrutus tarp itin skirtingų regioninių akcentų. Parodos užduotis nėra pateikti manifestą ar propaguoti vieną estetinę kryptį. Tokios ekspozicijos pirmiausia matuoja meno proceso gyvybingumą. Ar menininkų dirbtuvėse vyksta kas nors naujo? Ar dalyvauja nauji autoriai? Ar profesionalioji dailė geba išlaikyti formos ir turinio intrigą? Žinoma, norėtųsi drąsesnių kuratorinių žingsnių. Kai kur ekspozicija sąmoningai išlieka diplomatiška. Kartais juntamas noras ne tiek polemizuoti, kiek reprezentuoti. Tačiau tai nėra esminis priekaištas. Atvirkščiai – ši paroda pirmiausia siekia parodyti, kad Vakarų Lietuvos meno scena yra gyva, įvairi ir profesionali. Tikslas pasiektas.
Pažvelkime į pačius kūrinius. Visų menininkų kūrinių aptarti viename tekste neįmanoma. Tačiau tokio tikslo nekeliu, juk recenzija nėra katalogas, o meno paroda – ne statistikos suvestinė. Manau, svarbiau išskirti tuos kūrinius, kurie tampa savotiškais orientyrais bendrame ekspozicijos žemėlapyje.
Netikėčiausias atradimas – Daniaus Drulio instaliacija „Augimas“, kuri paremta kartojimu, tos pačios formos variacija. Mediniai drožiniai čia funkcionuoja ne kaip atskiri objektai, o kaip vientisas organizmas, kuriame kiekviena detalė tampa didesnės sistemos dalimi. Šis ritminis multiplikavimas sukuria savotišką vizualinį pulsą. Įdomu ir tai, kad kūrinys eksponuojamas, regis, ne pačioje geriausioje vietoje – antrojo aukšto fojė. Tačiau būtent ši tariamai „nereprezentatyvi“ erdvė leidžia darbui kvėpuoti, o dialoge su Ingos Šmitienės kūriniais atsiranda netikėtas vizualinis sąskambis. Jos triptike regime stilizuotą žmogaus kūno ir augalo motyvą, primenantį nuplėšto plakato fragmentą. Autorė kuria įtaigų vaizdą be perteklinės lyrinės retorikos.
Panašiu principu veikia ir Anatolijaus Klemencovo instaliacija „Destrukcija“, dedikuota Franzui Kline’ui, kurio ekspresyvūs tapybiniai potėpiai čia materializuojasi medžio skeveldromis, juodai dažytomis konstrukcijomis ir šiurkščios drožlių plokštės faktūros elementais. Tapybinis gestas perkeliamas į erdvę, ir destrukcija tampa ne griovimo aktu, o kūrybos metodu, būsena, iš kurios gimsta būsimų darbų idėjos. Tai viena įtaigiausių parodos instaliacijų, kurioje medžiaga byloja ne mažiau nei forma.
Dominuoja tapyba
Visai kitokį dažnį pasiūlo Gražina Kaščionienė. Jos darbe regimas Baltijos jūros bangavimas ties Palanga yra bangos algoritmo vizualizacija. Ritmas čia tampa matuojamu reiškiniu, o pasikartojimas – estetine kategorija. Banga nėra vien gamtos motyvas, ji tampa kūrinio struktūra.
Romo Klimavičiaus „Aukojimasis“ ekspozicijoje veikia kaip stipresnio emocinio krūvio mazgas. Įdomu, kad autoriaus vizualinė kalba šiandien netikėtai rezonuoja su socialinių tinklų estetika – tarsi kūrinys būtų sulaukęs laiko, kuriame jo vaizdiniai įgauna naują aktualumą.
Visai kitokią tylą pasiūlo Angelinos Banytės sieninės tapybos projekcija. Ji primena, kad dažnis gali būti ne tik garsus ar vizualiai agresyvus. Kartais pakanka vos juntamo šviesos virpėjimo, kad kūrinys pradėtų veikti kitu dažniu – lėčiau, tyliau, bet ne mažiau įtaigiai.
Netikėtai įdomiai šioje ekspozicijoje suskamba ir Simo Žaltausko tapyba. Fovistinis spalvos intensyvumas tampa reikalingu kontrapunktu santūresnei ekspozicijos daliai. Ekspoziciją pradedantis Mariaus Norkaus „Kintamas“ tampa jungiamąja grandimi tarp skirtingų parodos erdvių. Jau peršasi mintis, kad ekspozicijoje išvysime įdomių kompozicinių sprendimų.
Parodoje, kaip ir ankstesniuose „Vakarų vėjuose“, dominuoja tapyba. Augustės Santockytės ir Lauros Guokės darbuose juntama skaitmeninių vaizdų estetika – paviršius čia tampa ne mažiau svarbus nei pats vaizdas. O Saulė Želnytė dėmesį sutelkia į pačią tapybos esmę. Monochrominiais darbais ji tyrinėja spalvos, žiūros kampo, „užkadrinės“ erdvės santykį, tad iš pažiūros formalūs ieškojimai virsta klausimais apie pačios tapybos galimybes. Tomo Vaičaičio konstruktyvi tapyba išlaiko pusiausvyrą tarp disciplinuotos kompozicijos ir tapybinės laisvės.
Tomos Šlimaitės pelkėvaizdžiai – vieni subtiliausių šios parodos kūrinių. Monochrominių pilkų grafikos darbų serija, sukabinta griežtu stačiakampiu, iš pirmo žvilgsnio atrodo asketiška, net monotoniška. Vienintelis melsvas „akivaras“ pakeičia visos instaliacijos ritmą. Ir pelkė čia tampa ne geografine vietove, o psichologine būsena. Autorės pasirinktas eksponavimo būdas neleidžia nugrimzti į dekoratyvų monochromijos formalizmą.
Instaliacinis principas
Instaliacinio pobūdžio kūrinių šioje parodoje nestinga. Regis, autoriams svarbi ne vien medžiaga, bet ir erdvė kaip savarankiška meninės raiškos priemonė. Daivos Ložytės monochrominė keramika remiasi multiplikavimo principu. Plokštumoje kartojamos formos primena išskleistą keraminio indo ar objekto išklotinę – tarsi trimatė forma būtų sąmoningai perkelta į dvimatę kompoziciją. Ritmą čia kuria ne spalva, o kartotė ir degimo palikti apsvilimo šešėliai, monochrominiame paviršiuje įspaudę laiko žymę.
Panašų principą galima įžvelgti ir Liudviko Natalevičiaus tapyboje. Drobės tiesiog prikaltos prie sienos, be rėmų ir porėmių. Tokiu būdu atsisakoma reprezentacinio paveikslo formato, išlaikant dirbtuvės estetiką, kūrybinio proceso atvirumą ir sąmoningai akcentuojamą nebaigtumą.
Instaliacinis principas šioje parodoje nėra atsitiktinis – jis tampa vienu svarbiausių ekspozicijos organizavimo būdų. Tai akivaizdu jau aptartuose R. Klimavičiaus ir A. Klemencovo kūriniuose. Jų poveikį lemia ne vien forma ar medžiaga, bet ir santykis su kaimyniniais darbais bei parodos dizaino taktika – judėti kryptingai pasirinktomis ašimis, remiantis darbais, nuo kurių vystosi nauja ekspozicinė atkarpa.
Tas pats principas padeda suvaldyti ir skulptūros ekspoziciją. Didžiojoje salėje skulptūros nesirikiuoja į vientisą liniją, o sutankinamos į vieną masę. Toks eksponavimo būdas leidžia išlaikyti pusiausvyrą tarp skirtingo mastelio ir meninės raiškos darbų, išvengti vizualinės grūsties ir suteikti kiekvienam kūriniui pakankamai erdvės atsiskleisti. Didelės apimties jungtinėse parodose tai nėra savaime suprantamas pasiekimas, todėl ekspozicijos architektūra šį kartą tampa ne mažiau svarbi už pačius eksponatus.
Pabaigai belieka sugrįžti prie klausimo, nuo kurio ir prasidėjo ši paroda – kokiu dažniu šiandien girdimas – matomas – identifikuojamas Vakarų Lietuvos menas? Tikriausiai jokiu vienu. Jį sudaro skirtingų kartų patirtys, nevienodi kūrybos tempai ir savitos meninės laikysenos. Vieni autoriai drąsiai žengia į naujas teritorijas, kiti nuosekliai gilina savo kūrybinę kalbą, treti ištikimai puoselėja profesinį amatą. Šių skirtingų dažnių visuma ir yra tikrasis šios parodos turinys. Ji nepretenduoja tapti manifestu ar paskelbti naujos meno krypties. „Vakarų vėjus“ derėtų vertinti ne kaip geriausių metų kūrinių konkursą ir ne kaip baigtinį, neginčijamą ar enciklopedinį regiono meno paveikslą, o kaip gyvą kūrybinės bendruomenės susitikimą, kuriame ne mažiau už pačius kūrinius svarbūs tampa pokalbiai, idėjų mainai ir naujo bendradarbiavimo pradžia.
