Klaipėdoje liepos 8–12 d. nuskambėjo penktasis tarptautinis nematerialaus kultūros paveldo festivalis „Lauksnos“, subūręs tradicijų tęsėjus iš 10 pasaulio šalių: Paragvajaus, Argentinos, Japonijos, Ispanijos, Italijos, Graikijos, Sakartvelo, Ukrainos, Latvijos ir Lietuvos. Šis festivalis išsiskiria siekiu pristatyti tradicijas, įtrauktas į nacionalinius nematerialaus kultūros paveldo sąvadus ir UNESCO pasaulio paveldo sąrašus. Penkias dienas vykę koncertai, filmų peržiūros, parodų pristatymai, šurmuliavusios amatų dirbtuvės ir nakties tylą skrodę naktišokiai nepaliko abejingų ir patvirtino, kad unikalios pasaulio šalių tradicijos šiuolaikiniams žmonėms yra artimos ir svarbios. Jos sklido iš širdies į širdį, nepaisydamos kalbos barjerų.
Aušra Žemyna KAVALIAUSKIENĖ
Gaivina prarastą paveldą
Penktajame „Lauksnų“ festivalyje ypatingas dėmesys buvo skirtas Mažosios Lietuvos tradicinei kultūrai. Festivalio iniciatorius ir rengėjas – Klaipėdos etnokultūros centras – programoje pristatė net penkias regiono vertybes, oficialiai įrašytas į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą. Tai delmonų siuvinėjimo ir dėvėjimo tradicija (2019 m.), lietuvininkų dainavimo tradicija (2020 m.), Mažosios Lietuvos instrumentinio muzikavimo tradicija (2022 m.), lietuvininkų (šišioniškių) tarmės gaivinimas (2022 m.) ir kafijos gėrimo kultūros gaivinimo praktikos Mažojoje Lietuvoje (2024 m.). Šio krašto tradicijas renginyje reprezentavo kelios folkloro puoselėtojų kartos – Klaipėdos etnokultūros centro ansambliai „Kuršių ainiai“, „Alka“ bei jaunieji „Kuršiukai“ ir „Alkiukai“.
Pasak etnokultūrinės veiklos koordinatorės ir folkloro ansamblio „Kuršių ainiai“ vadovės Jolitos Vozgirdienės, kruopščiai Antano Butkaus atliktos muzikos instrumentų rekonstrukcijos ir kūrybiškas požiūris į krašto paveldą atvėrė kelius unikalaus Mažosios Lietuvos muzikinio folkloro išsaugojimui ir reabilitavimui.
Istorinis šio regiono likimas buvo itin dramatiškas. Klaipėdos krašte įsigalint pietizmo nuostatoms, palaipsniui ėmė nykti tradicinės pasaulietinės lietuvininkų dainos, šokiai ir kitos tuometėms religinėms normoms „nederamos linksmybės“. Muzika čia persikėlė išskirtinai į sakralinę erdvę: per svarbiausias šeimos šventes ir apeigas bažnyčioje ar namuose dažniausiai skambėjo tik giedamos giesmės. XX a. pirmojoje pusėje dėl geopolitinių procesų pasikeitė Mažosios Lietuvos gyventojų demografinė sudėtis. Sumažėjus vietinių gyventojų, geso ir krašto muzikinės tradicijos. Išliko vos kelios šokių melodijos, kurios savo muzikine raiška skiriasi nuo žemaičių ar dzūkų šokių muzikos.
Po Antrojo pasaulinio karo Klaipėdos krašte liko tik saujelė žmonių, dar išsaugojusių gyvąją tarmę, dainavimo ir muzikavimo ypatumus. Į ištuštėjusius kaimus ir miestus plūstelėję naujakuriai iš Didžiosios Lietuvos (daugiausia Žemaitijos, Dzūkijos) bei kitų Sovietų Sąjungos vietovių atsivežė savo dainų bagažą ir muzikos instrumentus, kurie neturėjo istorinių ar dvasinių sąsajų su prarasta vietinių gyventojų kultūra, todėl krašto tradicijų giją teko megzti iš naujo.
Tarmės ir kultūros aruodas
Vozgirdienė pasidžiaugė išskirtine galimybe „Lauksnų“ festivalyje patirti unikalios Mažosios Lietuvos tarmės „skonį“. Į menamą užeigą po Klaipėdos jomarko sugužėjusius lietuvininkus ir jų gyvenimo istorijas tarmiškai pristatė iš Drevernos kilusi Akvilė Eglinskaitė, natūraliai perėmusi senosios šišioniškių šnektos subtilybes.
Viena iš tokių gyvų kūrybinių interpretacijų tapo renginys „Mažosios Lietuvos tradicijų skonis. Kafijos valanda“. Šio 40 minučių trukmės renginio metu skleidėsi senoji krašto šnekta, dainos, muzika ir tradicinės aprangos ypatumai (išmoningai pristatytas ir dailusis delmonas). Improvizuotoje užeigoje, begeriant pagal unikalų receptą paruoštą kafiją, žiūrovams buvo atveriami jautrūs vietinės kasdienybės paveikslėliai – tarmiškai pasakojami pelkininkų, žuvininkų, kopininkų ir žemininkų gyvenimo bei švenčių nutikimai, atskleidžiantys jų charakterius ir drabužių grožį. Toks visapusiškas kultūros pristatymas žiūrovams atveria kur kas platesnį, įtaigesnį Mažosios Lietuvos regiono paveldo suvokimą, nei supažindinant publiką tik su atskira daina ar instrumentiniu kūriniu.
Lietuvininkų dainų kelias
Mažosios Lietuvos regiono senąsias dainas nuo visiškos užmaršties išgelbėjo Martyno Liudviko Rėzos išleistas pirmasis lietuvių liaudies dainų rinkinys „Dainos“. Gyva dainavimo tradicija ilgiau išsilaikė tik pavienių pamario ir pajūrio gyventojų atmintyje. Vieną iš M. L. Rėzos rinkinio kūrinių „Per kalnelį per aukštąjį“, pritardami kanklėmis, Daivos ir Evaldo Vyčinų duetas atliko festivalio atidarymo dieną, kai Klaipėdos piliavietėje buvo surengta iškilminga Mažosios Lietuvos vėliavos pakėlimo ceremonija. Pasak muzikologės prof. dr. Daivos Vyčinienės, ši deminutyvais itin turtinga daina pasirinkta dėl jos ypač švelnaus ir jautraus skambesio.
Klaipėdos krašto folkloru bei tradicijomis besidominti J. Vozgirdienė teigė, kad Mažosios Lietuvos regioną festivalyje „Lauksnos“ atstovaujantys Klaipėdos etnokultūros centro ansambliai „Kuršių ainiai“, „Alka“, „Kuršiukai“ ir „Alkiukai“ iš naujo atranda bei savaip, šiuolaikiškai „atrakina“ senąsias lietuvininkų dainas ir visą folkloro palikimą. Klausytojai ypač pamėgo kūrinius, atliekamus akompanuojant unikaliu A. Butkaus rekonstruotu instrumentu – Mažosios Lietuvos kanklėmis-arfa. Nors šis kraštas yra susidūręs su nukirsta tradicijų gija, tai įgalino tik dar labiau vertinti viską, ką spausdintu žodžiu, moksliniais tyrimais ir rekonstrukcijomis pavyksta prikelti naujam gyvenimui.
Dėmesys kanklių muzikai
Lietuvos Respublikos Seimo nutarimu 2026-ieji yra oficialiai paskelbti Kanklių metais, todėl šiam instrumentui ir kanklių muzikai festivalyje „Lauksnos“ buvo suteiktas išskirtinis dėmesys. Tradicinis kankliavimas Lietuvoje (2024 m.) bei Skriaudžių kankliavimo tradicija (2025 m.) oficialiai įtraukti į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą.
Šia proga festivalyje pasirodė įspūdingą 120 metų jubiliejų minintis Skriaudžių ansamblis „Kanklės“ – seniausias iki šiol gyvuojantis meno kolektyvas šalyje. Jo istorija prasidėjo dar 1906 m., kai į Skriaudžius atvykęs vargonininkas Pranas Puskunigis subūrė vietinius gyventojus bei Veiverių mokytojų seminarijos auklėtinius ir pradėjo juos mokyti kankliavimo.
Skriaudžių kanklės sužavėjo festivalio publiką giliu, sodriu skambesiu ir išskirtinai šviesiu tembru. Šie styginiai instrumentai, išsiskiriantys riestu drūtgaliu bei „f“ raidės ar saulutės formos garsinėmis angomis, yra suderinti senoviniu būdu – žemiausią stygą paliekant oktava žemiau nei pirmąją. Muzikantai didžiuojasi būdami autentiškos P. Puskunigio mokyklos saugotojai, puoselėjantys tradicinį repertuarą ir išlaikantys archajišką grojimo techniką.
Koncerto Pilies bokšte metu skambėjo ir žiūrovų jau pamėgtos tradicinės lietuviškos kanklės bei unikalus Mažosios Lietuvos instrumentas kanklės-arfa.
Bendrystė su Japonija
Šių metų festivalyje kanklių muzika peržengė ne tik regionų, bet ir kontinentų ribas – tai liudija išskirtinis kultūrų dialogas projekte „Kanklių haiku“. Šio reiškinio sumanytoja ir įkvėpėja tapo Yuko Yamasaki, buvusio Japonijos ambasadoriaus Lietuvoje žmona. Vyro tarnybos mūsų šalyje metu išgirdusi lietuviškas kankles, ji jomis taip susižavėjo, kad pati panoro išmokti skambinti šiuo instrumentu. Susipažinusi su žinoma kanklininke Žemyna Trinkūnaite, Yuko pradėjo pas ją mokytis ir kartu muzikuoti.
Grįžusi į Japoniją, Y. Yamasaki negalėjo pamiršti šio skambesio, todėl nenutraukė ryšio su Lietuva ir pradėjo kurti nedidelius kūrinius lietuviškoms kanklėms, naudodama japonų muzikai būdingas dermes – jau yra išleistas ir jos kūrybos natų rinkinys. J. Vozgirdienė pastebėjo, kad Yuko jaučia ir supranta abi kultūras siejantį labai panašų požiūrį į gamtą bei tradicijoms artimą minimalizmą, kuris skleidžiasi kanklių muzikoje ir tradicinėje haiku poezijoje.
Šis kūrybinis eksperimentas, sujungęs japonų poezijos dėsnius ir tradicinį kanklių skambesį bei šiuolaikines interpretacijas, festivalyje „Lauksnos“ virto bendru Y. Yamasaki, kompozitoriaus Kristijono Lučinsko ir Žemynos kanklių grupės projektu. Pasitelkus kankles kaip meditacinį instrumentą, kurį per stygų virpesius panašiai jaučia tiek japonai, tiek lietuviai, Pilies muziejaus bokšte gimė tikra kultūrų bendrystė, ištirpusi ramioje garsų harmonijoje.
Beje, Japonijos kultūra penktajame „Lauksnų“ festivalyje sulaukė išskirtinio dėmesio: savo dokumentinį filmą „Gamtos virpesiai“ („Ripples of Physis“) pristatė kūrėja Sanae Kawai, o Klaipėdos etnokultūros centre buvo atidaryta tradicinio japonų rankų darbo popieriaus paroda, kurią parengė Honminoshi popieriaus gamybos tradicijos išsaugojimo asociacija. Šis amatas atskleidė UNESCO saugomą washi popieriaus gamybos tradiciją.
Šokių sūkurys iki paryčių
„Lauksnų“ festivalyje gyvai demonstruotas Ignalinos ir Švenčionių kraštų muzikavimas cimbolais, kurį meistriškai ir nuotaikingai pristatė Daiva ir Evaldas Vyčinai.
Klaipėdos senamiestyje garsiai suskambo ir Latvijos muzikinis paveldas – latgalių būgneliai bubyns, Peterburgo armonika bei Ievinio diatoninė armonika. Pastarasis dumplinis instrumentas, nuo 2017 m. įtrauktas į Latvijos nacionalinį paveldo sąrašą ir pavadintas meistro Alberto Ievinio (1878–1961) garbei, žavėjo išskirtiniais garsų tembrais bei gausiai gėlėmis puoštu korpusu. Unikalų muzikavimą demonstravo kaimynų folkloro grupės: „Skanumajas muzikanti“, duetas „Oskars ir Ilona“ bei „Ziemelmala“.
Latvių šokių grupė „Dandari“ surengė kaimyninės šalies choreografinio paveldo pristatymą ir užvedė naktines linksmybes. Sudėtingiausias vakaro iššūkis pasirodė esąs kadrilis, kurio figūros ir žingsneliai reikalavo nemenkų įgūdžių. Apsnūsti naktišokių dalyviams neleido du energingi kolektyvai iš Vilniaus: „Jorė“ ir „Ratilio“.
Jaunieji „Ratilio“ nariai, vadovaujami Viliaus Marmos, festivalio lankytojams pristatė lietuviškos polkos tradiciją. Manoma, kad šis šokis į Lietuvą atkeliavo maždaug prieš 200 metų ir labai greitai tapo vienu mėgstamiausių. Šiandien šalyje skaičiuojama daug skirtingų polkos formų ir variantų: su pritūpimais, patrepsėjimais, sukiniais ar kojų „paraitymais“. Gyvuoja ir „ratelinė“ polka, kurioje žingsneliai susipina su ratelio figūromis. Vis dėlto pati populiariausia šiuo metu – polka „su ragučiais“, kurią, kaip paaiškėjo, „Lauksnų“ žiūrovai-ekspertai pažįsta geriausiai.
Polka – laisvas improvizacinis šokis. Gražiai jį sušokti reiškia ne tik tiksliai žengti žingsnelius, bet ir puošti judesį sukiniais, vedžiojimu ar net lengvu pasikratymu. Kiekviena pora juda savaip, todėl dažnai pajuokaujama, kad nėra dviejų vienodai sušoktų polkos variantų. Studentai ne tik azartiškai demonstravo šią tradiciją, bet ir mokė žiūrovus tradicinių žingsnelių. Tuo momentu stebėtojų nebeliko – visi mėgavosi šokiu bendrame sūkuryje.
Tarptautiniai pasirodymai
Penktasis „Lauksnų“ festivalis atvėrė itin plačias galimybes UNESCO globojamam kultūros paveldui pažinti. Didžiojoje scenoje įvyko koncertas, skirtas archajiškai muzikavimo kobza ir ratukine lyra tradicijai pristatyti. Tai šimtmečius gyvuojanti Ukrainos klajojančių muzikantų ir dainių kultūra, susiformavusi XVI–XVIII a. kazokų bendruomenėse, o 2024 m. įrašyta į UNESCO Gerųjų nematerialaus kultūros paveldo išsaugojimo praktikų registrą. Žiūrovai išgirdo dūmas – lyrinius epinius kūrinius apie kazokų žygius ir kovas už laisvę, kuriuos anksčiau atlikdavo regos negalią turintys vyrai. Ši tradicija išsaugota nepaisant sovietų valdžios bandymų ją sunaikinti XX a. 4-ajame dešimtmetyje.
Tragedijų ir riterių istorijų tradiciją į Klaipėdą atvežė viena garsiausių Italijos lėlininkų asociacijų bei šeimos dinastijų „Associazione Figli d’Arte Cuticchio“ iš Palermo. Jie du kartus parodė savo žymųjį spektaklį „Orlando beprotybė“, reprezentuojantį šimtmečius gyvuojančią Sicilijos lėlių teatro tradiciją „Opera dei Pupi“ (į UNESCO sąrašus įtrauktą 2001 ir 2008 m.). Žiūrovai liko sužavėti išvydę dideles, sunkias, iš medžio išskaptuotas marionetes, valdomas storomis metalinėmis svirtimis.
Rebetiko tradiciją (Graikija) – miesto dainų ir uostamiesčių subkultūros žanrą pristatė „Atėnų rebetiko trio“. Šis reiškinys, dar vadinamas „graikišku bliuzu“, nuo 2017 m. yra UNESCO Reprezentatyviajame sąraše. Skambant mandoliną primenančiam styginiam instrumentui buzukiui ir žiūrovams gėrintis tradiciniais šokiais, Klaipėdoje tarsi atgijo XX a. pradžios uostamiesčių tavernų atmosfera.
Festivalio programą turtino ir emocingasis Ispanijos flamenko – unikalus dainavimo, šokio ir gitaros meno derinys. Tai viena giliausių ir emocingiausių Pietų Ispanijos (Andalūzijos) kultūros tradicijų. Šis meno fenomenas į UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą įtrauktas 2010 m.
Vyrų folkloro grupė „Pherkhisa“ Teatro aikštės didžiojoje scenoje pristatė visame pasaulyje pripažintą, unikalų kartvelų daugiabalsį dainavimą, kuris buvo paskelbtas vienu iš pirmųjų UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevrų 2001 m., o 2008 m. oficialiai perkeltas į Reprezentatyvųjį sąrašą. „Pherkhisa“ nariai atliko įvairių žanrų dainas iš skirtingų Sakartvelo regionų. Aštriais sąskambiais ir specifinėmis dermėmis pasižymėjęs kartvelų pasirodymas sulaukė ypatingo publikos dėmesio. Skambėjo ir kovine dvasia trykštančios karo dainos, ir svajingos meilės baladės, kurių galingas aidas plačiai sklido už Teatro aikštės ribų.
Aistringąją Argentinos tango muzikos ir šokio tradiciją pristatė profesionalus kolektyvas „La Porteña Tango“. Vos suskambus pirmiesiems akordams, argentinietiška dvasia užvaldė gausiai susirinkusią publiką Teatro aikštėje. Žiūrovai liko pakerėti muzikantų ir šokėjų meistriškumo. UNESCO saugoma Argentinos tango tradicija į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą įtraukta 2009 m.
Su tolimojo Paragvajaus muzika ir kultūrine tradicija „Lauksnų“ publiką supažindino grupė „Nestor Ló y Los Caminantes“, surengusi koncertą „Gvaranija – Paragvajaus sielos skambesys“. Šioje muzikos fiestoje susijungė tradicinės paragvajietiškos melodijos ir vietinės gvaranių kultūros motyvai, į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialiojo kultūros paveldo sąrašą įtraukti 2024 m. Šį pasirodymą publika sutiko ypač šiltai – džiugios nuotaikos nesutrukdė net staiga prapliupusi smarki liūtis, nes žiūrovai net nemanė skirstytis. Tai – itin profesionalus ir savo šalyje ypač garsus kolektyvas, festivalio „Lauksnos“ organizatorių kvietimu pirmą kartą atkeliavęs į Europą.
Sutartinių sodas
Festivalyje pristatytos ir lietuviškos sutartinės, į UNESCO tarptautinį sąrašą įrašytos dar 2010 m. Iš pradžių etnomuzikologės prof. dr. D. Vyčinienės, o vėliau Panevėžio folkloro ansamblio „Raskila“ vadovės Linos Vilienės vedama vokalinių ir instrumentinių sutartinių programa „Sutartinių sodas“ festivalio dalyvius iš visos Lietuvos subūrė ir įkvėpė bendram giedojimui ir muzikavimui. Koncerto pavadinimas turi gilią prasmę: šiaudiniai sodai lietuvių kultūroje išreiškia tobulą visatos modelį, o sutartinių atlikėjų ratas sukuria analogišką, darniai skambančią harmoniją.
Šiemet „Sutartinių sodas“ turėjo vykti po atviru dangumi – Laikrodžių muziejaus kiemelyje, tačiau dėl lietaus ir prasto oro koncertas perkeltas į uždarą ir saugią erdvę – Klaipėdos pilies bokštą (Pilies muziejų). Tai padėjo sukurti nepakartojamą reginį žiūrovams ir išskirtinį potyrį atlikėjams. Apvalios sienos suteikė buvimo bendrame rate pojūtį, o aukštas skliautas giedotojų balsams leido dar labiau atsiverti ir atsiskleisti. Instrumentinių sutartinių repertuaras, atliekamas skudučiais, ragais ir daudytėmis, naujoje erdvėje įgavo dar platesnį, mistiškesnį skambesį.
Renginyje Pilies muziejuje pasirodė vokalinių ir instrumentinių sutartinių atlikėjai iš visos Lietuvos: „Čiulbutė“, „Esie“ (Ignalina), „Rags“ (Pasvalys), „Saulala“ (Biržai), „Alsūnė“ (Molėtai), „Raskila“ (Panevėžys), „Trys keturiose“, „Ratilio“ (Vilnius). Didesnė dalis – tai nuolatiniai „Lauksnų“ dalyviai, kurie atstovauja lokalią savo krašto muzikinę tradiciją. Ypač smagu, kad giedotojos yra išlaikiusios ir savo vietos tarmę, kuri išraiškingai suskambo sutartinėse.
Pakalbinta folkloro ansamblio „Rags“ vadovė Daiva Adamkavičienė iš Pasvalio teigė: „Mes labai džiaugiamės galėdamos atlikti sutartines. Manoma, kad sutartinės buvo giedamos ir Pasvalio krašte. Jų nėra užrašyta daug, gal kelios – iš Pušaloto, bet vis tiek norime palaikyti tą tradiciją, kad ji būtų gyva.“ Vadovė apgailestavo, kad Pasvalyje folkloras nebėra populiarus. Ten tradicijas atgaivina tik Aukštaitijos regiono sutartinių festivalis „Sutarjėla“, skirtas šiai unikaliai polifoninei muzikai puoselėti ir pristatyti. „O šiaip tai giedame pačios sau“, – teigė vadovė. Ir kitos ansamblio „Rags“ narės jai pritarė, kad sutartinės yra atliekamos labiau sau nei dėl klausytojų, joms malonu pajusti skirtingų balsų derėjimą ir sekundų sąskambių „susimušimą“.
Sutartinių vakaras Klaipėdoje atvėrė naują puslapį Ignalinos krašto muzikiniame gyvenime. Jau trečią kartą festivalyje dalyvaujantis Ignalinos folkloro ansamblis „Čiulbutė“, šiemet švenčiantis savo veiklos 27-metį, žiūrovams pristatė nuo pagrindinės grupės atsiskyrusį mamų ir dukrų kolektyvą „Esie“. „Čiulbutė“ – tai ne tik sutartines giedantis, bet ir turtingą savo krašto dainų ir šokių repertuarą puoselėjantis ansamblis. Naujojo kolektyvo pavadinimas „Esie“ gimė iš giedotojų vardų pirmųjų raidžių. „Aš giedu su savo dukra, Ingutė – taip pat su dukra. Šiemet festivalyje pasirodome dviem skirtingomis sudėtimis“, – pasakojo ansamblio vadovė Sigutė Mudinienė. Nors abi grupės atstovauja tam pačiam regionui, jų giedojimo maniera skiriasi. „Čiulbutė“ sutartines atlieka „pulkais“ (didesnėmis grupėmis), o naujasis kolektyvas „Esie“ jas gieda pavieniui. Šeimyninės grupės narės labiau renkasi giedojimą „sau“, kaip vidinę meditaciją. Darnos – sutarimo – ieškojimas, o ne pasirodymas publikai yra pagrindinė šių giedotojų siekiamybė. Vis dėlto Ignalinos kolektyvų vadovė neslepia džiaugsmo dėl galimybės vėl ir vėl sugrįžti į Klaipėdą: „Mes labai džiaugiamės „Lauksnomis“, labai jas mėgstame“, – teigia Sigutė. Prieš kelis dešimtmečius jai pačiai asmeniškai teko atlikti svarbų ekspedicinį darbą ir užrašyti senąsias sutartines iš pateikėjų lūpų. S. Mudinienė vertingą medžiagą rinko iš žymios Gudelių kaimo (Švenčionių r.) sutartinių giedotojos Anelės Gasytės-Špakauskienės, gimusios 1913 m. Vėliau Vidiškėse (Ignalinos r.) jai pavyko surasti ir įrašyti dar vieną giedančią moterį, išsaugojusią atmintyje vienintelę sutartinę, o šiandien šis „gyvasis archyvas“ tęsia savo kelionę. Viena iš tokių vertingų Sigutės užrašytų sutartinių – „Žvingia žirgas“ buvo atlikta ir „Lauksnų“ festivalyje.
Dainavimo tradicijos
Žiūrovai turėjo galimybę išgirsti ir pietų (šilinių) dzūkų dainas, dainuojamas folkloro kolektyvo „Jorė“ (Vilnius). Ši dainavimo tradicija, išlikusi Varėnos rajone, Žiūrų kaime, į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašyta 2022 m.
Pristatyta ir ką tik nacionalinį sąvadą papildžiusi žemaičių dounininkų dainavimo tradicija, kuri pripažinta kaip viena archajiškiausių Lietuvoje. Melizmatika (pavinguriavimais) išsiskiriančias žemaičių duonininkų dainas atliko Mažeikių kultūros centro folkloro ansamblis „Alksna“.
Ypatingo dėmesio „Lauksnose“ sulaukė vertybė „Dainos iš marių dugno. Užlietų Kauno rajono kaimų dainavimo tradicija“, kuri į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą oficialiai įtraukta 2019 m. Šią tradiciją puoselėja Samylų bendruomenės nariai. Patys vyriausieji dainininkai yra išskirtinio likimo – priverstinai iškeldinti iš Nemuno slėnio kaimų, kurie buvo užlieti statant Kauno hidroelektrinę. Folkloro ansamblis „Samylų senoliai ir vaikaičiai“ vykdo išskirtinę misiją – saugo ir puoselėja autentišką Kauno marių dugne atsidūrusių kaimų muzikinį ir etnografinį palikimą.
Pakalbintas ansamblio dalyvis Vytautas Liutkus prisiminė, kaip vaikystėje, užšalus pirmam skaidriam marių ledui, vaikai pro jį stebėdavo po vandeniu likusius sodybų pamatus, upelio vagą, iškirstų medžių kelmų eiles ir medinius šulinių rentinius, kuriuose slėpdavosi ešeriai. Tokie gyvi liudijimai padeda išlaikyti ne tik muzikinį, bet ir vizualų prarastų kaimų slėnio atminimą. Išskirtinis užlietų kaimų likimas priverčia susimąstyti apie praeities išsaugojimą – tai yra vertybinis pamatas, ant kurio laikosi mūsų kultūrinis identitetas. „Dainos iš marių dugno“ simboliškai ir nostalgiškai asocijuojasi ir su prarastąja Mažosios Lietuvos dainuojamąja tradicija, nors ši nukentėjo visai dėl kitų priežasčių…
Gintariautojai ir žvejai
„Mėguvos“ folkloro kolektyvas (vadovės Zita Baniulaitytė ir Diana Šeduikienė) „Lauksnų“ scenoje ne tik dainavo žemaitiškas dounininkų dainas, bet ir pristatė gintaro gaudymo Lietuvos pajūryje tradicijai skirtą edukacinę-etnografinę programą „Gintarautojų vėjai“ (programa dar vadinama „Gintariautojų vėjai“ su nežymiu tarmybės niuansu – gintariautojų), kuri paremta autentiškais pajūrio gintarautojų ir žvejų pasakojimais. Pasak Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo specialistės Loretos Sungailienės, palangiškiai turi visą „kašiką“ (krepšį) ar „tinklą“ saugomų vertybių. Į Nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą įrašytos ir Palangos Jurginės bei kitos „Mėguvos“ puoselėjamos tradicijos ir papročiai. L. Sungailienė pasidžiaugė šiame kolektyve pati turėjusi garbės pradėti savo kaip folkloristės kelią.
Gintaro gaudymo keseliais (graibštais) paslaptys festivalio lankytojams buvo pristatomos ir Pajūrio regioninio parko lankytojų centre.
Šiaudiniai sodai ir puzuri
Lietuvoje ir Latvijoje per šeimos ir kalendorines šventes gyvavo tradicija puošti namus šiaudų vėriniais. Buvo tikima, kad lietuvių sodai ir latvių puzuri neša gerovę ir saugo namus. Tyrinėtojai teigia, kad iš šiaudelių surišti įspūdingi geometriniai kūriniai simbolizuoja sudėtingą pasaulio tvarką, kuria žmogaus ryšį su gamta ir visata. Klaipėdos etnokultūros centre „Lauksnų“ festivalio metu surengtoje parodoje „Šiaudo švytėjimas“ šiuos nuostabius kūrinius pristatė dvi garbios meistrės ir kūrinių autorės iš Lietuvos ir Latvijos. Lietuvai atstovavusi tautodailininkė Vida Sniečkuvienė buvo viena iš pagrindinių iniciatorių, siekusių, kad 2023 m. UNESCO pripažintų lietuviškų šiaudinių sodų tradiciją visame pasaulyje. O Ausmos Spalviņios pastangomis puzuri tradicija buvo įtraukta į Latvijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
„Dievulis sukūrė pasaulį, o mes, žmonės, norėjome tą pasaulį pagražinti“, – kalbėjo meistrė Vida. Pasak jos, žiūrėdami į žvaigždėtą dangų, jaučiame virš mūsų galvų esančią darną, kosmosą ir ramybę, o kai prireikia šios visatos pagalbos – pradedama kurti sodus, atnešančius ramybę į namus ir širdis. Sodai gaminami iš itin trapios medžiagos. V. Sniečkuvienė pabrėžė rišanti tik iš rugio šiaudų: „Sodus daro ir iš nendrių ar smilgų, bet tai visiškai kita medžiaga. Iš rugio mes kepame duoną, o duona yra šventa. Mes ja dalijamės per pagrindines šventes, o Šv. Agotos duona saugo mus nuo ugnies ir nelaimių. Todėl iš rugio šiaudų surištas sodas skleidžia visiškai kitokią energetiką. Aš iš kitos medžiagos sodo niekada nedarysiu.“ Su smilgomis meistrė turi ir asmeninę istoriją. Būdama studentė, ji per Rasos šventę padavė savo žolynų puokštę garsiai žolininkei-būrėjai Eugenijai Šimkūnaitei. Ši kategoriškai sušuko: „Vaikeli, ko tu čia prisirinkai? Kam tau tos smilgos – mesk greičiau, ar tau reikia ašarų?“. Nuo to laiko meistrė smilgų sodams nenaudoja ir jomis kūrinių nepuošia.
Puzuri meistrė Ausma pažymėjo, kad tarp lietuvių ir latvių nuo seno užsimezgusi glaudi kūrybinė draugystė. Nors abi tautos turi išlaikiusios panašius tradicinius kūrinius iš šiaudelių, tačiau jų funkcijos šiek tiek skiriasi. Lietuviškas sodas labiau atspindi harmoniją, o latvių puzuri atlieka apsauginio amuleto funkciją.
Šios parodos naujiena ir išskirtinumas latvių ekspozicijoje – „sidabro šukutės“. Tikima, kad jos veikia kaip filtras, išvalantis kosminę energiją nuo visų blogybių. O lietuviai tokių elementų nenaudodavo. Pasak V. Sniečkuvienės, latviai drąsiai eksperimentuoja su spalvomis ir puošia kūrinius žolynais, o ji pati linkusi išlaikyti natūralią šiaudo spalvą. Nepaisant skirtumų, abiejose tautose gyvavo apsaugos tradicija – dirbiniai iš šiaudelių kabinti net ir virš kūdikių lopšių, kad apsaugotų juos nuo piktos akies.
Vidos sukurti sodai pasižymi gilia simbolika ir asmenine patirtimi. Paukšteliai sode – tai protėvių vėlės. Užrašyta liudijimų, kad per didžiąsias šventes (Kalėdas, Velykas) šeimos mirusieji lanko gyvuosius. Angelų sodai – tai kūriniai, išsiskiriantys sakralumu. Meistrė prisipažino, kad pati kelis kartus patyrė angelų buvimą ir suprato privalanti sukurti sodą, kad žmonės patikėtų jų globa ir nematoma pagalba. Viename tokių sodų sukasi net 41 angelas. Ypatingi ir kosminiai, saulių sodai – sukurti iš daugybės reketukų, vaizduojantys besisukančias galaktikas, žvaigždynus. Ypač mistiškai šie kūriniai atrodo apšviesti besileidžiančios saulės, kai besisukdami jie meta savo magiškus šešėlius.
Ypatingą vietą užima lietuviškas vestuvinis sodas. Senieji rišėjai mokė, kad jis turi būti itin gražus, turtingas ir visa ko pilnas. Šiandien Lietuvoje šiaudiniai sodai išgyvena tikrą renesansą, o prie to stipriai prisidėjo tradicijos įvertinimas, UNESCO pripažinimas.
Meistrė Ausma pastebėjo, kad šis amatas nėra naujovė, o tik iš naujo atgimstanti senolių išmintis. Pasak autorės, parodoje eksponuoti juostelių vėriniai simbolizuoja laiko tėkmę: saulė ir mėnulis buvo visada, o mes atėjome iš savo senolių, kaip ir jie iš savųjų. Šis tęstinumas jungia praeitį, dabartį ir ateitį.
Išmokti pasigaminti sodą gali kiekvienas. Jį galima ir užsisakyti. Tačiau, kaip sakė V. Sniečkuvienė, „iki sodo reikia užaugti – lygiai taip pat, kaip reikia užaugti iki lietuviškų sutartinių ar brolių Juškų dainų supratimo. Jei žmogaus širdis tikrai nori, tas sodas pats pas jį ateis“. Visi, kurie norėjo išmokti lietuviškų sodų ir latviškų puzuri rišimo meno, turėjo galimybę dalyvauti sodų vėrimo dirbtuvėse Amatų miestelyje.
Amatų miestelis
Festivalio metu Teatro aikštėje įsikūrusiame Amatų miestelyje veikė atviros dirbtuvės, kuriose lankytojai turėjo galimybę gyvai stebėti sertifikuotų meistrų darbą arba patys pasijusti tradicijų tęsėjais. Čia spalvų deriniais žavėjo juostų pynimas, dėmesį traukė tradicinių muzikos instrumentų gamyba ir stogų dengimo skiedromis procesas. Edukacijose išdrįsę išbandyti senųjų amatų „skonį“ buvo drąsinami, sulaukė meistrų ar labiau įgudusių kaimynų pagalbos, o gabesnieji darbavosi pagauti tikro kūrybinio įkvėpimo. Baigę darbus, dauguma dalyvių šypsojosi rankose laikydami savo pačių gaminius.
Beje, Amatų miestelis nebuvo vienintelė vieta, kurioje amatininkai rodė savo sugebėjimus. Svečiai iš Latvijos Lyvanų stiklo ir amatų centro Klaipėdos etnokultūros centre komentavo stiklo pūtimo subtilybes, o tolimosios Japonijos meistrai ten pat supažindino su tradicinio rankų darbo popieriaus washi gamybos procesu ir jo išsaugojimo paslaptimis.
Vėtrungės ir žvejyba
Tie, kurie norėjo iš arčiau susipažinti su pamario tradicijomis, buvo kviečiami dalyvauti edukacijoje „Vėtrungės uodega“, o susitikus su Kuršių marių žveju, buvo galima sužinoti apie jo kasdienybę, išmokti nerti tinklus bei palyginti, kuo skiriasi senieji ir šių dienų žvejybos įrankiai. Burvalčių vėtrungių gamyba į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą oficialiai įrašyta 2019 m., o 2025 m. pradžioje šį sąrašą papildė ir žvejybos Kuršių mariose tradicija.
„Aš tęsiu ir atkartoju tradiciją, dalis mano darbo vis dar yra toks pat kaip senovėje. Čia įeina visos veiklos, susijusios su žvejyba – pradedant nuo to, kaip ryte atsikeli, ir baigiant tuo, ką padedi ant stalo“, – teigė Juodkrantėje amatą vykdantis tradicinės žvejybos perėmėjas Karolis Tamulis. Festivalio lankytojus jis mokė suadyti tinklą ir pasakojo, kaip iš kartos į kartą perduodamas užsiėmimas prisitaiko prie šių dienų reikalavimų, išlikdamas autentiškas. Medinė jo valtis vietoj burių šiandien turi variklį, o gaudyklių medžiagos tapo sintetinės ir patvaresnės, tačiau jų pasiuvimo technika išliko nepakitusi. Anot žvejo, tinklų ruošimas yra ne menas, o kruopštus darbas, primenantis drabužių siuvimą: „Čia reikia išsikirpti tam tikras išklotines ir jas tiesiog susiūti iš atskirų dalių.“
Kryždirbystės fenomenas
Kryždirbystė ir kryžių simbolika Lietuvoje yra unikalus reiškinys, kuris dar 2001 m. buvo pripažintas UNESCO Žmonijos nematerialaus ir žodinio paveldo šedevru, o 2008 m. įtrauktas į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Kaip ir sutartinių giedojimas, kryždirbystė pristatoma nuo pat 2017 m. įvykusių pirmųjų „Lauksnų“. Penktajame festivalyje ši tradicija atskleista per gyvąjį amato demonstravimą ir dvi išskirtines kino juostas: pažintinį animacinį filmą „Ąžuolo paslaptis“ ir dokumentinį pasakojimą „Kryždirbio genas“.
Lietuviškoji kryždirbystė ir kryžių simbolika yra kur kas daugiau nei vien tik medžio apdirbimo amatas, nes šie objektai mūsų kultūroje statomi kaip padėka už suteiktas malones ar prašymas apsaugoti sodybą. Kryždirbių darbuose organiškai susilieja liaudies architektūra, skulptūra (šventųjų drožyba – dievdirbystė), kalvystė (metalinės viršūnės, vadinamos „saulutėmis“) ir tapyba.
Teatro aikštėje skambantis geležinio kalto kaukšėjimas ir krentančios medžio drožlės privertė stabtelėti ir čia pat, festivalio šurmulyje, išvysti, kaip gimsta naujas angelas. „Lauksnų“ festivalyje medžio drožėjas Saulius Lampickas viešai demonstravo savo amatą, tačiau už šio pasirodymo slepiasi gili kūrybos filosofija ir ypatingas santykis su medžiu, kurie neliko nepastebėti ir kino kūrėjų. S. Lampickas tapo vienu iš trumpametražio dokumentinio filmo „Kryždirbio genas“ (rež. Jonas Tumasonis, Milda Valančiauskienė ir Miglė Viselgaitė) herojų. Šiame filme, pristatytame penktojo tarptautinio nematerialiojo kultūros paveldo festivalio „Lauksnos“ metu, jautriai atskleidžiama kryždirbių prigimtis ir santykis su šia unikalia, į UNESCO sąrašus įtraukta Lietuvos tradicija. Paprašytas papasakoti apie amato paslaptis, meistras prasitarė, kad kiekvienas kūrinys reikalauja ne tik dvasinio nusiteikimo, bet ir techninio meistriškumo. S. Lampickas dirba išskirtinai su drėgnu ąžuolu – jei medis perdžiūsta, skaptuoti tampa per sunku. Tokiu atveju jis darbą atideda: slepia drėgname rūsyje ir sugrįžta prie jo po savaitės, mėnesio ar net metų.
Kai ateina laikas kūrinį užbaigti „vienu ypu“, tai reiškia savaitę ar dvi intensyvaus, niekieno neblaškomo darbo. Šiuo laikotarpiu kūrėjo namų ramybę be leidimo sudrumsti gali tik patys artimiausi – anūkai.
Medžio drožėjas atskleidė, kad skulptūros detales, pavyzdžiui, Šventojo Kazimiero karūną, lelijas ar kryželį, galima išdrožti „pribėgomis“ tarp kitų darbų. Tačiau priėjus prie svarbiausios dalies – veido – viskas pasikeičia. „Veidas yra pagrindas. Jis turi būti dvasingas, nuoširdus, todėl jį drožiant svarbu ypatingai susikaupti“, – pabrėžė S. Lampickas. Būtent kiekviename išglostytame ąžuoliniame veide jis palieka didžiausią dalelę savo širdies. Su šypsena menininkas prasitarė, kad dauguma jo išdrožtų veidų primena žmonos portretą.
Išskirtinio santykio reikalauja sakralūs kūriniai. „Jei kas paprašo – Sauliau, išdrožk man Rūpintojėlį, geriau sakytų: kai turėsi gerą Rūpintojėlį, duok žinią. Jūs galite laukti dvejus, trejus metus… Tai yra Dievo reikalai“, – atviravo kūrėjas. Jam kūryba yra ne gamyba, o procesas, skirtas dalintis patiriamu džiaugsmu, o finansinis atlygis lieka antrame plane.
Greta lietuvių sutartinių, šiaudinių sodų, kryždirbystės ir kryžių simbolikos tradicijų į Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą taip pat įrašyta Baltijos šalių dainų ir šokių švenčių tradicija. Ją pristatant kino vakare buvo parodytas Lietuvos dainų šventės šimtmetį įamžinęs dokumentinis filmas „Šventė“, kurį sukūrė režisieriai Darius Dapkus ir Ieva Šakalytė. Šį projektą inicijavo Lietuvos nacionalinis kultūros centras.
Žolynų kalba
Šiuo metu nematerialaus kultūros paveldo kelyje į UNESCO yra ir Vilniaus krašto verbos.
Vilniaus krašto verbų rišimo tradicija susiformavo Vilniaus apylinkių kaimuose, į šiaurės vakarus nuo Vilniaus. Į Lietuvos nematerialaus kultūros paveldo vertybių sąvadą ji oficialiai įtraukta 2018 m., o viešas paskelbimas įvyko 2019 m. pradžioje. Paraišką šiam statusui gauti pateikė Vilniaus krašto tautodailininkų-meno kūrėjų bendrija, o 2025 m. ši unikali tradicija buvo oficialiai pateikta vertinimui, kad papildytų UNESCO Reprezentatyvųjį žmonijos nematerialaus kultūros paveldo sąrašą.
Vilniaus krašto verbų rišimo tradiciją jau antrus metus festivalyje „Lauksnos“ pristatanti Janina Norkūnienė yra žinoma etnografė, tautodailininkė, meno kūrėja ir sertifikuota tradicinių amatų meistrė. „Pirmiausia mes turime pasiruošti žaliavos – festivalio lankytojams svarbu parodyti, iš kur tie žolynai ateina, kaip juos renkame, džioviname ir dažome“, – pasakojo Janina.
Seniausia Vilniaus verba laikoma mažoji volelinė, liaudiškai vadinama „povo akimi“, „povo plunksna“ ar „varlės akimi“. Nors šiam dirbiniui tinka pačios paprasčiausios gėlės, joms sukomponuoti ir surišti reikia įgūdžių. Meistrės taip pat riša plokščiąsias, vainikines, rykštelines, figūrines ir net popierines verbas.
Pasak pripažintos meistrės, Vilniaus verbos pagrindą sudaro lazdyno kotelis, ant kurio žolynai rišami tvirtais siūlais. Rišimo procesas pradedamas nuo viršūnėlės ir, komponuojant sluoksnį po sluoksnio, gimsta spalvinga verba. Verbų rišimas – moterų darbas. Patyrusi rišėja per metus gali pagaminti kelis šimtus verbų. Lazdyno kotelių pjovimas ir pargabenimas yra sunkus vyriškas darbas. Jie pjaunami ir kertami vėlų rudenį, kai nukrenta lapai. Šis augalas naudojamas neatsitiktinai. Štai kokią legendą papasakojo Čekoniškių kaimo gyventoja Franciška Rinkevič. Ji porino, kad kai Mergelė Marija su kūdikėliu ėjo namo, juos užklupo liūtis. Marija ieškojo prieglobsčio, prašėsi daugelio medžių ir krūmų, kad suteiktų pastogę, bet niekas jos ir kūdikėlio nepriglaudė, tik lazdynas. Po audros Marija jam nuoširdžiai padėkojo ir išeidama palinkėjo, kad jo vaikai augtų stiprūs, tiesūs ir viskam atsparūs. Nuo to laiko, pasak legendos, tik lazdyno ūgliai yra tiesūs ir šios savybės nepraranda net išdžiuvę. Todėl lazdynas, pasak legendos, puikiai tinka verbų rišimui. Jis yra tarsi tvirtas gaminio stuburas.
„Visą nudažytą žaliavą kruopščiai susidedame, tačiau ją dar turime apsaugoti – pakabiname palubėje, kad pelytės nepasiektų“, – apie subtilius amato užkulisius pasakojo meistrė. Bėgant metams verbų rišimo darbų kalendorius šiek tiek pasikeitė. Anksčiau moterys dažyti žolynus pradėdavo tik po Trijų Karalių, o dabar visus darbus pradeda kur kas anksčiau – jau rugsėjį. Augalai išdžiovinami, surūšiuojami, nudažomi ir iškart pradedamos rišti garsiosios Vilniaus verbos. Joms rišti naudojama apie 150 augalų rūšių. Neretai verbų žaliava rišėjos keičiasi ar viena kitai ją dovanoja.
Meistrė Janina šypsojosi pasakodama, kad tokie tradiciniai augalai kaip motiejukai, kraujažolės ar jonažolės puikiai auga net ir pačiame Vilniuje – pamačiusi juos, ji skina net eidama į darbą. Tačiau niekada augalų nenumeta, renka juos atsakingai. Net ir pievose augalus meistrė tausoja, žvelgia į juos kaip į gyvas būtybes – renka tik tiek, kiek reikia, ne daugiau. Įdomu, kad tradicinį verbų rišimą net ir šiandien lydi seni įsitikinimai. „Yra toks prietaras: kiek kartų rišant nutrūks siūlas, tiek nelaimių ar nesėkmių tave lydės per tuos metus. Todėl verbų rišėjos niekada neskubėdavo – jos stengdavosi visiškai pasinerti į savo veiksmą ir atsikratyti bet kokių blogų minčių. Juk kaip ir kiekvieną šventą darbą dirbant – ar tai duonytę kepant, ar verbą komponuojant – svarbiausia yra dvasinė švara“, – sakraliai žvelgia į savo amatą J. Norkūnienė.
Ji taip pat prisiminė, kad šiems meno kūriniams nukeliavus į Kaziuko mugę, anksčiau neretai vykdavo tam tikra prekybos magija. Būta vyresnės kartos moterų, tikėjusių, kad jei pirmasis pirkėjas pasitaikys vyras, tai lydės finansinė sėkmė. Pati pirma parduota verba buvo tris kartus atbulai apvyniojama, o pirmas uždirbtas pinigėlis iškart paslepiamas po krepšiu.
Į namus parnešta bažnyčioje pašventinta Vilniaus verba tampa sakraliu simboliu ir visus metus, kaip ir pašventinta tradicinė verba, yra saugoma garbingiausioje namų vietoje. Verbomis puošiami šventi paveikslai. Verba visiems šeimos nariams teikia palaimą, ramybę, saugo nuo nelaimių ir ligų. Štai tokį kelią, palytėtą darbščių rankų, nueina spalvingoji verba – nuo lauko pievos ar Vilniaus senamiesčio pievelės iki šventos namų kertės. Tegu būna ši tradicija saugoma ir puoselėjama per kartų kartas, ir tebūnie apie ją sužino visas pasaulis!
Siuvinėjo delmonus
Mažosios Lietuvos kultūros paveldo simboliu tapusio delmono siuvinėjimo dirbtuvėse kiekvienas festivalio svečias turėjo galimybę pats paimti adatą į rankas ir pasinerti į šio meno paslaptis. Kieno dygsneliai buvo nelabai dailūs, tas sulaukė įgudusios tradicinio siuvinėjimo meistrės šišioniškės Irenos Ungaro pamokymų. Vieniems užteko sužinoti, kaip laikyti adatą ir audinio skiautę, o kitiems, smalsesniems, meistrė demonstravo muziejinių eksponatų kopijas ir dalijo patarimus apie Mažosios Lietuvos delmono spalvų dermę, siuvinėjimo technikas, aiškino, kaip rankdarbyje atspindėti savo tapatybę.
Festivalyje „Lauksnos“ delmonai pristatyti ne tik kaip muziejinis eksponatas, bet ir kaip gyva, funkcionuojanti regioninio kostiumo dalis, be kurios šiandien nebeįsivaizduojame sceniniais drabužiais pasipuošusios krašto atstovės.
Klaipėdos etnokultūros centro folkloro ansamblių („Kuršių ainiai“, „Alka“ ir kitų) dalyvės delmonus dėvėjo visų pasirodymų metu – nuo vėliavos pakėlimo ceremonijos iki paskutinę festivalio dieną surengtos atsisveikinimo programos „Prie puodelio kafijos. Iki kitų „Lauksnų“.
Delmonas – puošni siuvinėta kišenė – reprezentuoja šventinį Mažosios Lietuvos moterų kostiumą ir yra unikalus, išskirtinis savininkės ženklas. Vienodų delmonų beveik nebuvo matyti, nebent tai buvo muziejinių eksponatų kopijos.
Margučių dekoravimo menas
Tradicinių amatų miestelyje lankytojus traukė gilią sakralinę reikšmę turintis autentiškas ukrainiečių margučių dekoravimo menas – pysanka, 2024 m. pabaigoje papildęs UNESCO Reprezentatyvųjį sąrašą. Jaunosios meistrės, vilkinčios puošnias vyšyvankas (siuvinėtus ukrainietiškus marškinius), visus norinčius mokė ukrainiečių margučių marginimo paslapčių.
Raštai buvo piešiami vašku, naudojant specialų įrankį pysachok, kurį sudaro daili metalinė piltuvėlio formos galvutė, pritvirtinta prie medinės rankenėlės. Piltuvėlį reikėjo prisipildyti bičių vaško ir pašildyti virš žvakės liepsnos. Ištirpus vaškui, dalyviai ant kiaušinio lukšto piešė iš anksto pieštuku nubraižytus sudėtingus raštus. Išgauti lygias linijas labiau sekėsi tiems, kurie įrankį laikė vienoje vietoje, o sukinėjo tik patį margutį. Išsilydęs vaškas tekėjo pro mažą piltuvėlio snapelį, išryškindamas unikalius simbolius. Vėliau dirbiniai keletą kartų nardinti į vis tamsesnius dažus, kol pavykdavo išgauti norimą spalvų derinį.
Kiekvienas, nusimarginęs po margutį, gavo ir puikią popierinę dėžutę dovanų, kad savo menišką dirbinį saugiai parsineštų į namus. Šis autentiškas suvenyras tapo gražiu bendrystės, laimės ir apsaugos nuo blogio simboliu.
Kultūrų dialogas
Penktasis tarptautinis festivalis „Lauksnos“ dar kartą įrodė, kaip svarbu yra dalytis gražiausiais etninės kultūros pavyzdžiais ir tapti tarptautinės bendruomenės dalimi. Šį festivalį, kaip ir kasmet, surengė darnus, entuziastingas Klaipėdos miesto savivaldybės etninės kultūros centro kolektyvas. Senamiesčio kiemeliai ir Teatro aikštė dar ilgai saugos prisiminimus apie patirtą bendrystę, skirtingų tautybių žmones sujungusią į vieną didelę šeimą. Likę prisiminimai ir išsaugoti ryšiai, lyg aidai širdyse, vėl ir vėl kvies čia sugrįžti. Iki gyvų, skambių susitikimų Klaipėdoje!
