***
bandau rasti kalbą
su jūra ir smėliu
su pasauliu ir su savim
šiek tiek pabėgti
nuo karo liepsnose
skendinčios žiniasklaidos
trumpų mirties pranešimų
apie tuos, kurie dar gyvi
kelionė prasideda čia
čia ir baigiasi
dviračių gyvate rangosi
šlapias asfaltas
eisiu į mišką ieškoti princo
virtusio samanota rupūže
kelio ženklai rodo nuolydį
septyni – aštuoni procentai –
tiek nūnai kritusi kultūra.
***
lupu atmintį
kaip margučio lukštą
atsilupa marmurinės mozaikos
nelygiais kraštais
kaip oda nuo žaizdos
kiekvienoje
miniatiūrinis
prabėgusio laiko pasaulis…
…………………………………….
nukristi
ir prisikelti…
***
kai vaikystės miesto peizažas išskysta
ir lieka tik neryškūs jo kontūrai
kaip sugrąžinti jam tą vertę ir formą
kažkada tokią ryškią, badančią akis
ir panages iki kraujo
sugeliančia
pirmųjų pasimatymų kasdienybe
perskaitytom knygom apie tolimiausius kraštus
kurie mus tik žymiai vėliau suviliojo
kad pamirštume gimtąjį miestą –
liktų tik nebylūs prisiminimai
kontūrais
išsiskleidžiantys peizaže
lyg senos knygos puslapiai
Iš kurių išminties gali pasisemti pirštais
Ir staiga
juose pražydęs
užmirštas gėlės žiedas
tokiais prisilietimo bijančiais
jautriais žiedlapiais
knygoje suspaustos gėlės žiedlapiais
neryškiu siluetu atkartojančiais jos likimą
ir saugančiais visą jaunystės prasmę
***
ramybė – būti dideliu kalnu
su šviesos akimis
nugalėti tamsą
tyla – ji be pradžios pabaigos
kur triukšmą sugeria dukslios sienos
ir lieka tik pavieniai neišrankūs garsai
po užtvenkto tvano
skelbiantys naują pradžią.
***
padūmavę marių krantai
tyliai seka istorijas
akmenys kivių spalvos –
vietos brangakmeniai
medžio viršūnėje
saulės blyškus
vos pro debesis
prasišviečiantis veidas
vanduo – atmintis
ribuliuoja
duždamas į krantą purslais
šiaurės pavasario vidurys
vidury vandenų
į marias įsibridusios
energingai prausiasi
trys varnos švaruolės –
tikėdamos, kad pabals.
***
trupantys smėlio laiptai –
miestas su senų civilizacijų
daugiabučiais
marių karūnuotas žaltys
saugo mirusį miestą
tų miestų papėdėje
pasitaiko
ir purpurinio smėlio –
karalių čia būta…
laikrodis I
viksvos skriestuvas smėlyje
brėžia dailų apskritimą
ta orbita
jai visas pasaulis
tos ribos
visas buvęs, esamas
ir būsimas laikas
valdomas vėjo ir smėlio
kur valandos žymimos
paukščio pėdutėm
laikrodis II
penkioliktos valandos šešėlyje
kaip senoj fotografijoj
išryškėja
krūmokšnių, aplipusių pūkuotais kačiukais
užkariaujančių senas kuršių teritorijas,
beribė šviesa
vėjas čia atneša jūros aidą
kopos traukia ir traukia marių link –
ilga jų kelionė
sartre’as į priešingą pusę
contre le vent
baltijos link
***
ieva prie kalno
kaip ilgakaklė gulbė baltoji
mariose
pasileidus šviesiąsias kasas
užkerėta raganų
laukia atplaukiančio garlaiviu
karalaičio
kad šis ją išvaduotų nuo burtų
nes tamsiaveidė ragana
akylai ją saugo
ir mėgsta mosuoti kirviu
………………………………
abi jos dažnai vaidenasi
tuščiuose galerijos kambariuos.
***
patinka
praverti duris į pasaulį
už kurių
nebylios pušys
grumias su vėju
***
akmens akis neregė pakrantėj
pasipuošusi
dirbtinėm plunksnos blakstienom
ir svetimu ilgesiu
***
plekšnės oda – pergamentas
ant kurio rašo
saulė, smėlis ir jūra.
***
horizonte – laivo bažnyčia
vieniša burė
pasiklydusiems paukščiams
2026 m. balandis, Nida
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
