Pienė, Vienuolė, Pakalnutė, Kamanė, Ožka, Rūkas. Žmogų nuo gyvulio skiria sąmoninga atmintis ir gebėjimas įprasminti savo praeitį. Pienė, Vienuolė, Pakalnutė, Kamanė, Ožka, Rūkas. Herojų sukuria jį supantys „nematomi“, rūpestį kitu aukščiau visko iškeliantys žmonės. Pienė, Vienuolė, Pakalnutė, Kamanė, Ožka, Rūkas. Birželio 18 d. Kultūros fabrike pristatytas Klaipėdos jaunimo teatro muzikinis objektų spektaklis „Juodvarnių seserys“ sluoksniuoja efemeriškai muzikalų, poetinį paminklą 1944–1953 m. partizaninio pasipriešinimo dalyvėms – moterims. Pienė, Vienuolė, Pakalnutė, Kamanė, Ožka, Rūkas. Privalome kartoti garsiai, kad lyg į dalelių greitintuvą patekęs praeities aidas materializuotųsi pavidalais, kuriuos bent akimirką galime patirti visomis juslėmis.
Evelina ZENKUTĖ
Feminizmas kitaip
Suvokdami poslinkį į dabarties prabangą, galime tik konstatuoti: maždaug aštuoniasdešimt metų skiria mišką, į kurio paklotę sunkėsi laisvės gynėjų kraujas, kuris buvo atsisakiusiųjų pasiduoti sąjungininkas, kurio žemė tapo patalu nukautiesiems fiziškai, ir mišką, esantį taikių pasivaikščiojimų, terapijos, relaksacijos ar pabėgimo nuo urbanistinės beprotybės vieta. Ir viena, ir kita – vis ta pati medžių, krūmų, samanų ir žolių santalkos erdvė, sykiu – gal net stebuklų laukas, kuriame įmanomos keisčiausios transformacijos, netikėčiausi susidūrimai, vertingiausios istorinės ar etinės pamokos.
Tame daugiadimensiniame miške ir susitiko režisierė Milda Mičiulytė, dramaturgė, kompozitorė Ieva Pakštytė, Klaipėdos jaunimo teatro aktorės; susitiko folkloras, liaudies pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“, metaforos, poezija ir muzika; susitiko iki šiol piktais burtais užkerinti netoliese gyvenanti ragana; susitiko fizinių pavidalų, balsų netekusios partizaninio pasipriešinimo dalyvės, šimtų jų likimai, istorijos, virtę šešiomis archetipinėmis moterimis. Lyg medžių šaknys ar lapų lajos į melancholišką visumą susipynė, susiraizgė idėjos, garsai, kūnai.
Mintimis apibėgusi visus per pastaruosius kelerius metus matytus feministinio diskurso keliu vedamus spektaklius, suprantu rašanti vieną ir tą patį ilgą tekstą. Jame visada sutiksime apie moteris kuriančias moteris, iš naratoriaus vyro perimtą balsą, iš paraščių, nematomumo zonų į pagrindines eilutes, fokusą perkeliamus arba stereotipų apnašas nuo savęs bandančius nusigremžti moterų personažus. Kitaip tariant, tarsi deimančiukas kietas idėjinis karkasas dažniausiai išlieka, tik, keičiantis žiūros perspektyvai, sutviska vis kita jo briauna.
Spektaklis „Juodvarnių seserys“ žanro „moterys apie moteris“ kontekste blyksteli lyg savotiška atsvara radikaliam feminizmui, vyrų ir moterų supriešinimui ar kaltųjų paieškoms. Kraštutinumų draskomame pasaulyje reikia ir to. Taip, pastatymo fokuse – partizaninio pasipriešinimo Lietuvoje dalimi buvusios moterys ir joms grąžinti balsai, kūnai, vis dėlto jie sukoncentruoti ne į pačias save, bet į kitus. Sykiu iš šių empatijos, tylaus pasiaukojimo gijų audžiami dar vieni jau mus, žiūrovus, nuo buitinio egoizmo atkerėti turintys marškiniai.
Perrašyti herojų
Šešis spektaklio personažus – Pienę, Vienuolę, Pakalnutę, Kamanę, Ožką ir Rūką – dramaturgė I. Pakštytė sukonstravo iš daugiau nei trisdešimties partizaninio pasipriešinimo laikotarpio moterų biografijų. O kai sukonstravo, sudėjo į šešis monologus ir šešias savo sukurtas dainas.
Nesvarbu – besislėpdamos miške ar likdamos įprastame pasaulyje; su ginklu, tvarsčiu, perspausdintu laikraščiu ar maisto ryšulėliu rankose; išgyvendamos, mirdamos aukojantis ar net išduodamos; slėpdamos, perspėdamos ar laukdamos; būdamos mylimosios, dukros, seserys ar kaimynės, aktorių Laimos Akstinaitės, Elzbietos Girkantaitės, Vaivos Kvederavičiūtės, Rugilės Latvėnaitės, I. Pakštytės ir Evelinos Šimelionės įkūnytos moterys pasakojimais ir gyvai atliekama muzika perteikia tai, ką gerokai vėliau psichologė, filosofė, feminizmo teoretikė Carol Gilligan apibrėš kaip rūpesčio etiką.
Gilligan teigimu, moralė kyla ne iš abstrakčių taisyklių, o iš santykių palaikymo. Taigi per ryšį su kitu žmogumi, atsakomybę už jį. Rūpestis tokiu atveju nėra švelni, privati emocija. Jis gali tapti veiksmu, reikalaujančiu rizikos, drąsos, kartais net pasiryžimo mirti. „Juodvarnių seseryse“ rūpestis nėra priešingybė pasipriešinimui. Jis pats virsta viena iš pasipriešinimo formų. O tada herojaus samprata ima keistis.
Herojus niekada neatsiranda vienas. Jį sukuria tie, kurių vardai dažnai nepatenka į istorijos vadovėlių puslapius. Tie, kurie atnešė maisto. Įsiuvo žinutę į drabužį. Palaikė dvasią kurdami poeziją. Paslėpė žmogų. Tvarstė žaizdą. Laukė, kai nieko daugiau nebuvo galima padaryti.
Spektaklyje heroizmas išskaidomas. Jis nebepriklauso vienam didvyriškam kūnui, vienam taikliai iššovusiam ginklui, o pasklinda tarp daugybės nematomų, bet aktyviai, tikslingai, pasiaukojančiai veikiančių rankų. Šiuosyk moteriškų rankų, kurios ne tik padeda grėsmę patiriančiam materialiam pasauliui išsilaikyti, bet į kurias patekusios medžio šakos virsta plasnojančiais paukščio sparnais.
„Juodvarnių seserų“ seserystė nėra vien moterų solidarumo metafora – net pats pavadinimas suponuoja priklausymą kitiems, juodvarniams; ji platesnė, kalba apie gebėjimą būti susietam su kartais net svetimu žmogumi taip, kad jo likimas tam tikrą akimirką taptų ir tavo atsakomybe, sykiu apeliuoja į meilės sąvoką, kurią, noriu tikėti, didžiausia dalimi ir sudaro rūpestis aplinkiniais.
Štai, rodos, paprastutė scena: ant kelmo užlipa viena aktorė, tada – antra. Abiem tenka balansuoti, įsikibti vienai į kitą, padėti nenukristi. Taip veikia empatija – paviršiai, ant kurių stovima, visada labai siauri, nepatogūs, o išsilaikyti reikia ne tik pačiai, bet ir padėti kitam. Kartais rizikuojant nugarmėti dviese.
Išsinerti iš metaforų
Šių rūpesčio apraiškų kupina ir į spektaklį įsiterpianti lietuvių liaudies pasaka „Dvylika brolių, juodvarniais lakstančių“. Laimė, nevirstanti tik archajiška puošmena ar dekoratyvia šešių moterų istorijas supinančia jungtimi: folkloro vaizdiniai pastatyme įgyja istorinių kontūrų, o istoriniai įvykiai – pasakišką, archetipinį gylį.
Ir viskas čia tampa skausmingai, jau kone išsineriant iš metaforų, kontekstų, intertekstų voratinklių, aišku. Tame pačiame miške susitinkantys šeši spektaklio moterų personažai ir pagrindinė pasakos veikėja – to paties kūno ir kraujo. Septynerius metus sesuo savo rankomis trina dilgėles, audžia marškinius, kad galėtų atkerėti piktosios raganos juodvarniais paverstus brolius – ir šis stebuklinis laikas įtaigiai susiraizgo su beveik dešimtmetį trukusia Lietuvos rezistencija, kurios svarbi dalis buvo nematomas moterų darbas.
To paties kūno, kraujo spektaklyje ir miškiniai su dvylika brolių-juodvarnių, o piktoji pamotė – su Sovietų Sąjunga. Matyt, tokia šiurpi jos priedermė: įprastą gyvenimo tvarką paversti chaosu, nužmoginti, atimti jo tapatybę, laisvės gynėją transformuojant į „banditą“, o siekį apsaugoti savo sienas ir namus – į „nusikaltimą“.
Neperspaudimo įtaiga
Vis dėlto, be jautraus praeities rekonstravimo, tik pustoniais ar pauzėmis kalbėjusių moterų tapatybių architektūros, turtinančio istorijos ir pasakos suliejimo, norisi akcentuoti ir tai, ko pastatyme išvengti pavyko. Omeny turiu ne tik minėtą radikalų feminizmą, kuriuo vadovaujantis iš naratyvinio miškelio būtų buvę eliminuoti bet kokie vyriški pėdsakai. Svarbiausia – išvengta sutirštinto patoso, egzaltacijos ar dirbtinio graudenimo. „Saikas“, štai koks smarkiai nepoetiškas žodis ateina į galvą bandant apibūdinti itin poetišką spektaklį.
Nė vienas „Juodvarnių seserų“ personažas netampa didžia didvyre ar heroje – net su ginklu kovojanti Ožka ar tylą į mirtį iškeitusi Kamanė. Kaip antididvyre ar antiheroje netampa NKVD dirbusi ir partizanus išdavusi agentė Rūkas. Ir saugumą ji galiausiai išduoda. Nė vienas iš šešių monologų neidealizuoja, neišaukština moterų. Priešingai. Jų istorijas, kantrų, empatija grįsta darbą įbalsina paprastai, ramiu tonu, be nereikalingo dramatizmo.
Pakštytės sukurtos šešios dainos – irgi: nėra nei tiesmukos, nei deklaratyvios ar pernelyg pretenzingos, veikiau tiesiog praradusios aiškius laiko ir erdvės kontūrus, iki pat šerdies nusliuoksniuojančios kiekvieną personažą. Gal todėl jaudina, švelniai sukirbina gerklę. Net per kiekvieną kūrinį vis kitais instrumentais grojančios aktorės pačios savimi tampa tiek prigimtinio, tiek grėsmių akivaizdoje dar labiau sustiprėjančio moteriškojo daugiainstrumentiškumo metafora.
Paprastas, tiesiogine tų žodžių prasme labai žemiškas, gamtiškas scenovaizdis ir naudojami objektai (lėlės-marškinių, judesio režisierius Eugenijus Slavinskas; scenografė Renata Valčik) – tošys, kelmai, šakos, akmenys, smėlis – spektaklyje ne tiek reprezentuoja mišką, kiek patys tampa jo dalimi – gyva, nuolat kintančia medžiaga, turtingu audiniu vaizduotei išsivynioti ir suplazdėti. Iš to paprastučio rekvizito, rodos, ir išauga visa pastatymo pajauta: taktili, melancholiška, meditatyvi, gelianti. Sykiu jis padeda aktorėms chameleoniškai susilieti su gamta, pats susikryžmina su dvasinio pasaulio dimensija: lygiai kaip pasaka tampa istorija, o istorija pasaka, taip ir elementari buitis, apčiuopiamas, kone primityvus materialumas virsta lyrika, o lyrika – buitimi ir materialumu. Veikiausiai gražiausius rūmus fantazija pastato skurdžiausiomis realybės sąlygomis.
Prieš srovę
Kuo daugiau rašant į atmintį atplasnoja spektaklio nuotrupų – tarp pirštų byrančio smėlio, aktorių rankose skriejančių žolėmis apkaišytų marškinių, su kelmais susiliejančių plaukai, skambėjusių dainų fragmentų, – tuo labiau ryškėja viena: „Juodvarnių seserys“ yra gilus mūsų dienų anachronizmas. Dabarties antipodas.
Šis pastatymas kviečia ne vartoti įspūdžius, o tiesiog išbūti. Neskubėti, leisti vaizdui nusėsti, garsui įsirėžti, istorijai pasilikti. Tokia ramybė priešinasi ne tik beprotiškam kasdienybės greičiui, bet ir nūdienos žmogui peršamai individualistinei, egoistinei nuostatai, kad gyventi pirmiausia privaloma tik sau. Kiti vėliau, kažkada. Jei išvis.
Čia, miško tankmėje, žmogaus būtis nebėra asmeninė nuosavybė. Ne kaip egzaltuota auka, o kaip savaime suprantama buvimo pasaulyje forma, ji dovanojama kitam, bendrai idėjai, tam, ko pats žmogus galbūt niekada nebesulauks.
O tada iš pačios miško šaknų gilumos išsiveržia, ko gero, esminis spektaklio akordas. „Kol pasakos, legendos saugo atmintį, iškyla klausimas, kuo tikėti dabarty. Tad kuo tiki? Ar tiki? Ar tiki savim? Tikėti leista nemirtingiem, kitiems būt lemta akmenim“, – Kovotojos dainoje reziumuoja I. Pakštytė, palikdama apnuoginantį klausimą jau mums, žiūrovams, nes kuo tikėjo partizaninio pasipriešinimo dalyviai ir dalyvės, atrodo, daugiau nei aišku.
Apie tai pamąstyti norisi tyliai ir lėtai. O begalvojant – lyg ieškant atsvaros stingdančiai akmenų lemčiai – dar sykį įpūsti gyvybę: Pienė, Vienuolė, Pakalnutė, Kamanė, Ožka, Rūkas.
_ _ _ _ _
Spektaklio „Juodvarnių seserys“ (režisierė M. Mičiulytė, dramaturgė, kompozitorė I. Pakštytė) akimirkos. Vaidina L. Akstinaitė, E. Girkantaitė, V. Kvederavičiūtė, R. Latvėnaitė, I. Pakštytė ir E. Šimelionė.
Mato Mačiulskio nuotr.
_ _ _ _ _
CITATA 1: „Saikas“, štai koks smarkiai nepoetiškas žodis ateina į galvą bandant apibūdinti itin poetišką spektaklį.
CITATA 2: Iš empatijos, tylaus pasiaukojimo gijų audžiami dar vieni jau mus, žiūrovus, nuo buitinio egoizmo atkerėti turintys marškiniai.
CITATA 3: „Juodvarnių seseryse“ rūpestis nėra priešingybė pasipriešinimui. Jis pats virsta viena iš pasipriešinimo formų. O tada herojaus samprata ima keistis.
