Gintaras Grajauskas. Vandens skonis. Eilėraščiai. Leidykla „Baziliskas“, Vilnius, 2025, 72 p.
Evelina ZENKUTĖ
Nusiraminęs ir saugus,
Kad poezija yra geologinis procesas
Akmens ir laiko dialogo
Žodžiuose, aš ieškau
Atsakymo cikados akyse,
Atsakymo, kurio nėra
Alfonsas Nyka-Niliūnas
„Bliuzas – tai, kai geram žmogui bloga“, – pasakė kažkas seniai seniai. Vėliau Morrissey dainavo: „man tekęs likimas net gerą žmogų gali paversti blogu.“ Kažkur tarp šių dviejų frazių matau poetą, dramaturgą, eseistą Gintarą Grajauską. Imu įtarti, geram žmogui netapti blogam, kai yra blogai, gali būti visa ko esmė. 2025-aisiais „Bazilisko“ išleistos G. Grajausko poezijos knygos „Vandens skonis“, gal net jo kūrybos in corpore, – taip pat: stebėti, apibliuzinti, galiausiai kiek ironiškai atsidusus skaudančiu pasauliu pasidalyti su kitu.
Intro
Pastangos netapti blogam, nepaisant visko, – mano matymas, štai Gintaras tiek pastaruoju metu dalijamuose interviu, tiek vienuoliktoje (įskaitant dvi rinktines) poezijos knygoje atviru tekstu deklaruoja siekį nebetapinėti jau apskritai niekuo – „menas tai tiesiog vienas iš būdų apgauti / pasirodyti gražesniu nei esi / sukurti sau pridėtinę vertę“ („Interviu“, 66 p.). Kai pagaliau liaujiesi tapti, belieka būti. Todėl tas vanduo čia, matyt. Būdamas pirmapradiškai tyras, nesumeluos.
Be water, my friend. Būk vanduo, mano drauge. Ar ne Bruce’as Lee išpopuliarino šį seną daoistinį imperatyvą? Takiais taktais ir sruvena G. Grajausko eilutės. Be prievartos, priemaišų. Galiausiai vis tiek pragraužia. O formas jau suteikiame mes, dehidratuotieji. Suteka tas grajauskiškas vanduo, ir jis, poetas, atsižvelgiant į tai, kokie indai esame, tampa tai ironiku, tai išminčiumi, tai pamatytoju, kataloguotoju, melancholiku ar dar bala žino kuo. Taip, balos – tie smulkieji vandenys – visada žino geriau.
Nujaučiu, visi šie apibendrinimai, interpretacijos ar didieji poetiniai vaidmenys autoriui kelia šypseną. Tai ką dabar? Teks išspausti dar vieną. Mano induose „Vandens skonis“ – sutinku, jau išfiltruotas nuo seniau tokios būdingos aštresnės ironijos, kalambūriškumo, kalbos mandrybių-vingrybių – virsta dviem pasauliais, dviem laikysenomis. Pirma, ta rytietiškąja – nelyg kaligrafo, kalnų atsiskyrėlio ar vienuolio (skaitydama eilėraščio „Kartą buvau kietas“ (35 p.) eilutes „kadaise tikrai pažinojau / vieną Šaolino mokytoją / tai buvo mano mama“, galutinai įsitikinu – genai, ne kitaip).
O jei yra Rytai, Vakarai būti privalo. Jiems atstovauja Gintaras-bliuzmenas. Gyvenimo neteisybės tiesą priimantis stoiškai, su sielos aristokratija, be kita ko, pripažindamas savo bergždumą, laikinumą ir klaikų šio pasaulio absurdiškumą, kurį sušvelninti gali tik koks nors susimirksėjimas su kitu tokiu pačiu. Sykiu kas kita, jei ne bliuzo koncentratas, veikiausiai apskritai viso „Vandens skonio“ esmė įžodinta eilutėmis, sakančiomis, kad ši knyga yra „kažkas apie tai – kas visiems nutinka tarp tos pradžios ir tos pabaigos“ („Interviu“, 67 p.). Niekur nepabėgsi. Kartą kontrabandistas, visada kontrabandistas. Be senaties termino. Tiek ir užtektų esmei įvardyti.
Vaikystė
Deja. Reikia tęsti. Amžinai lyg paklaikusiam ieškoti, ką pasakyti daugiau. Kitaip. Naujai. Kažką vis įžvelgti, nusluoksniuoti, išlupti. O taip nesinori mėsinėti Gintaro eilėraščių. Ypač tų pirmos knygos dalies, tų apie vaikystę. Ir kokie lyriniai subjektai. Nenusilyrinkime. G. Grajauskas save išrašo. Skaidru tuose posmuose absoliučiai viskas. Gelia. Taip dar tik saulės nesušildyti upeliukai moka.
Ar ne visi taip prisimename vaikystę? Rodos, turėtum žvelgti į vientisą audinį, bet nepajėgi. Vien pavienės skylutės, dėmelės, apibrizgę krašteliai. Supranti: nieko jau neužadysi, neišplausi, neapsiūsi. Kartkartėmis apžiūri tą keistą palikimą, o tada šmurkšt atgal į kišenę. Vėl tik sau.
Vaikystės mažybėmis dalijasi ir Gintaras. Nežinau, kokie fizikos dėsniai čia veikia, bet tos mažybės paradoksaliai auga, ryškėja, tampa didelėmis puikybėmis – jau ne tik perskaitytais sakiniais, o realiais vaizdiniais.
Dievaži, nors vizualizuoju labai prastai, imu matyti viską: sidabrines rastų „Gillette“ peiliukų geležtes, derliaus šventės koncerte baltavusią iš pieno dangtelių pagamintą karūną, Gintaro senelio butelin įpūstą nikotininį debesį; matau ūsuotą moterį ir tą, kuri storomis kojomis lakstė lyg tiranozauras; dar dėdės Tolios nuo nosies galiuko kapsinčias ašaras – žmogus tikrai keistai verkia; ir to žebenkštuko, su kuriuo muštasi duobėje, akis; na, nepaneigsi – piktos; tada dar ABBA su „Led Zeppelin“, maišas su nuskandintu šuneliu ir aštuntas autobusas su savo armonikiniais viduriais; galiausiai sapnas, kuriame pabūta kalifo sūnumi, žiūronai, pro kuriuos stebėti kaimynai, ir tos banditėlio šnervės – į jas sukišti Gintaro pirštai. Sakau, aš viską mačiau. Ir man buvo gražu. Liūdnai juokingai, o gal juokingai liūdnai.
Knygą pradėjęs eilėraščiu apie prie pirštinių – kad jų nepamestų – mamos siūtas gumytes, „Vandens skoniui“ įpusėjus, G. Grajauskas išpažįsta vaikystę pasibaigus 54-ių. Sunkiai pakeliamai išpažįsta. Fizinė jungtis su tėvais nutrūko. Iniciacija į suaugusiųjų pasaulį įvyko. „Išmokt nepamest nepririšto“ išties darosi vis svarbiau.
Tiek – ar net tiek – tų reminescencinių posmų. Godžiai prarijau keliais gurkšniais. Visa neaprėpiama visata juose.
Branda
Po eilėraščio „Kai baigėsi mano vaikystė“ G. Grajausko registras pasikeičia. Evoliucija. Kaip rašo autorius, iš sepijų atsirado rašytojai, iš riešapelekių žuvų – automechanikai, pianistai, kišenvagiai ir Bolivudo šokėjos. Sakinys ilgainiui taip pat transformuojasi – plikutėlius žodžius apneša gyvenimo dumblas. Šveisk nešveitęs.
Ar vaikas ir paauglys Gintaras labai skiriasi nuo to brandaus? Ir taip, ir ne. Vaikas atradinėjo, tyrė ribas, žaidė. Suaugęs? Ko gero, vieną dieną supranti nugyvenęs tiek, kad jau turi teisę pasakyti: štai taip man atrodo. Galite sutikti, paneigti, pasijuokti, bet, va, esu aš ir aš byloju. O bliuzas tebemėlynuoja, ir visa esmė, pats poetas sykį sakė, vis tiek sukaupta japoniško peilio ašmenyse. Kaip tuos smailėse sutankėjusius (ne)žinojimus, nušvitimus ar nutamsėjimus pavadinsime – moralais, pamokslais, sentencijomis, aforizmais ar paradoksais, – gal jau tiesiog pašvilpt.
Neteisiami jausti ir matyti, rodos, tebegalime visaip. Dar leidžiama vieną dieną klausti „tik pažiūrėk, į ką pavirtai / begyvendamas“ (51 p.), antrą karčiai konstatuoti „ogi visi iki vieno mes avys / keliaujančios į skerdyklą“ (47 p.), trečią guostis „nes dabar, šią akimirką, / viskas yra gerai“ („Vandens skonis“, 63 p.), o ketvirtą rasti prasmę: „svarbu tik dar vienas pokalbis, dar vienas susišypsojimas / einančių mirti, einančių tau iš paskos, laukiančių savo eilės“ (52 p.). Galima net pykti ant savo priedermės, suabejoti jos gerumu: „kas mums visiems negerai / kad mes tokie negeri / kas mums visiems darosi / kad mes tai darome“ (57 p.), galiausiai čia pat pamodeliuoti nesugedusio pasaulio vaizdą: „saulė vėl kad kiltų ir leistųsi / ir viskas kad imtų vėl veikti!“ („Meistras“, 64 p.). Galima, galima, galima!
Nebedomina manęs sverti, kuri raiškos priemonė solidesnė už kitą, kokios ironijos normos rekomenduotinos gerai, geresnei ir geriausiai poezijai, kiek gramų sentencijų leistina vienam eilėraščio kilogramui, koks aforizmo tankis dar laikomas kritiniu, o nuo kokios moralų koncentracijos jau būtina prasivėdinti eilutes.
Kas domina? Kažkas dar smarkiai: pažintis su kito pasauliu, pamerkiant akį radus panašumų ir paturtingėjant pamačius skirtumų. Kitaip tariant, susidūrimas su kito siela. Ten yra ką pamatyti. Net jei smarkiai apkamšyta, akylai saugoma: „nesupyk kad į tave / šitaip spoksau durnai / akių nenuleisdamas / man be galo gražu yra tai / kas vos prasišviečia“ (56 p.). Ir savo vyzdžių vyriais akimirkai priveriu tą Kito pasaulį.
Outro
Jei kas nors leistų rinktis, nunulinčiau visą savo parašinėjimą: kaip nedera šis pridaugintų žodžių potvynis prie grajauskiško taupumo, skaidros, minimalizmo. Kritika? Apsaugok Dieve. Arogantiškoka. Atverties nei įvertinsi, nei nuvertinsi, nei pervertinsi. Vandens neišskrosi. Išvis. Rodos, kuo smarkiau stengiesi, tuo labiau autoriaus paliktas langelis rasoja. Tad pagaliau reikia liautis – antraip erdvė „sielutei“ apžiūrėti galutinai užsivers.
Kažkur ten viršuje Alfonsas Nyka-Niliūnas ne šiaip. Kas kas, bet poetai bene geriausiai žino, kad atsakymų nėra. Niekam nieko naujo nepateiks ir „Vandens skonis“. Ką žinom, tą žinom, ko ne – nesužinosim. Didieji metafiziniai atradimai jau padaryti. Visa kita – ne visažinystė, ne moralai, o amžina kartotė dalijantis pasauliu tokiu, kokį jį pamatei.
Dar ir dar sykį skaitau paskutinį knygos eilėraštį „Interviu“. Tiek meninį, tiek humanistinį autoriaus manifestą, beje, į lapus nugulusį ne kokia nors impozantiška pasisakymo forma, o dialogu. Darsyk sau pakartoju: mes kariai ir po vieną, tik liūdnesni, lengviau pažeidžiami.
Prastas buhalteris būtų G. Grajauskas. „Atimtinės vertės“, „tai, kas lieka, kai nieko nelieka“ (66 p.). O štai gyvenimiškoji, poetiškoji buhalterija išties gal net tiksliausia, kai smarkiai redukuota. Daug nereikia. Žinant, kur įpjauti, sudorojami drambliai: „viskam užtenka / vieno manęs / vieno pusplyčio / ir vieno mažyčio peiliuko“ („Virtuvės šefas“, 44 p.).
Nežinau, kada baigiama grynėti, skaidrėti, mažėti? Ir kas už tos ribos, kur jau nieko nebėra? Nustojama rašyti ir liekama tylinčiu poetu? Bet net kai taip įnirtingai filtruojasi, su dar didesniu įkarščiu G. Grajauskas iš savojo horizonto nepaleidžia Kito – kažko, kas lydi, akompanuoja, su kuo kaip su ta lūpine armonikėle gali apsikeisti sinkopėmis sopančių opų gėla.
Būti vandeniu – tai nebebūti kietam. Kieta leistis būti lydimam.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
