Dauguma santykių žlunga ne dėl vieno kokio nors reikšmingo įvykio. Susvetimėjimas poroje – tai lėtas ir beveik nepastebimas procesas, kai susideda tylūs nusivylimai, užgniaužtos asmeninės ambicijos, neįvykę pokalbiai, ir vieną dieną visa tai išsiveržia kaip vulkanas. Žiūrėdami Olivijos Wilde filmą „Kvietimas“ („The Invite“, 2026 m.), tampame būtent tokio mikroskopinio lėto emocinio lūžio tarp neatradusio savęs vyro ir pasimetusios žmonos liudininkais.
Andrius RAMANAUSKAS
Juodoji komedija
„Visada privalu būti įsimylėjusiam… Štai kodėl niekada nereikėtų vesti“ – šiais garsaus rašytojo Oscaro Wilde’o žodžiais prasideda šeimyninių konfliktų kupinas filmas. Kai pirmą kartą susipažįstame su Džo ir Andžela, jų santuoka atrodo kaip iki skausmo pažįstami 20 metų trukę santykiai tarp vyro ir žmonos, su buitinėmis įtampomis ir nesutarimais. Jie turi dukrą (kurios filme taip ir nematome) ir beveik pamirštus mielus prisiminimus apie judviejų aistringą pažintį. Tačiau vėliau suprantame, kad jų santykiai iš tikrųjų virto nuolatiniais priekaištais vienas kitam, o buvimas kartu kelia vien abejones su viduje kunkuliuojančia neapykanta gyvenimo partneriui. Aistros jau nebelikę nė lašo, ir jų santykius ištiko tikrų tikriausia krizė. Maža to, jų kaimynai iš viršaus nuolat garsiai mylisi naktimis, tarsi primindami, koks kadaise buvo jų pačių gyvenimas prieš susilaukiant vaiko.
Tad vieną vakarą žmona pakviečia kaimynus iš viršaus apsilankyti jų naujai renovuotame bute ir pavakaroti prie vyno taurės. Gal dėl to, kad žmona trokšta susipažinti su naujais žmonėmis, o gal dėl to, kad taip išves iš kantrybės savo vyrą, kuris nenori jokių svečių savo namuose. Vakarėliui įsibėgėjant ir beveik nepažįstamiems kaimynams apsikeitus pirmomis nejaukiomis frazėmis, paaiškėja, kad porelė iš viršaus ne šiaip užsiima kūniškos meilės malonumais, bet tai daro keturiese, o kartais ypatingomis progomis ir šešiese. Tad matome skirtinguose gyvenimo keliuose atsidūrusius žmones – emociškai sustabarėjusią, fizinio potraukio vienas kitam nebejaučiančią sutuoktinių porą bei dvasinių ir kūniškų malonumų ieškojimuose paskendusią laisvamanių porelę. Toks vakaras neapsieina be užgaulių paatviravimų ir savo gyvenimo permąstymų.
Pirmas dalykas, kuris patraukia dėmesį šiame filme, yra jo šerdį sudaranti improvizacinio stiliaus kamerinė komedija, kurioje suaugusių žmonių intymaus gyvenimo įdomybės daugiausia atsiskleidžia per dviejų porų tarpusavio santykius. Andžela ir Džo įkūnija ilgametės poros archetipą. Ji dabar pasinėrusi į tėvystę, motinystę ir šeimos gyvenimą, praradusi savo ugnelę ir chemiją, nuolat paskendusi nesibaigiančiuose kivirčuose. Tai itin kontrastuoja su kaimynų aistringa draugyste, kuri nuolat spinduliuoja karštus jausmus ir skatina flirtą net pačiais kasdieniškiausiais bendravimo su aplinkiniais momentais. Šis kontrastas kelia juoką, nes sutuoktiniai Andžela ir Džo stipriai nustebinti kaimynų atvirumo ir drąsos.
Asmenybių susidūrimas
Tai klasikinis asmenybių susidūrimas, kuriame aktorius Sethas Rogenas spindi, pateikdamas geriausią savo pasirodymą per pastaruosius savo karjeros metus. Jo sarkastiškas humoro jausmas, paprasto žmogaus asmenybė ir išvaizda puikiai atspindi Džo charakterį, o jo trumpi juokingi posakiai ir vos suvaldomas susierzinimas, susidūrus su kaimynų pretenzingumu, yra itin linksmi ir ypač kontrastuoja su O. Vilde vaidinama Andžela. Ji vidutinio amžiaus žmona, kuriai gėda dėl to, kad nebėra tokia madinga kaip anksčiau, ir kuri desperatiškai bando padaryti įspūdį naujiems kaimynams ir įrodyti savo vertę. Sutuoktinių poros irzlumas puikiai kontrastuoja su Penélopės Cruz ir Edwardo Nortono vaidinamais svingeriais kaimynais. Visų keturių aktorių sukurta pusiausvyra užtikrina, kad ekrane niekada nebūtų nuobodžių akimirkų, nors pats filmo veiksmas vyksta viename bute.
Filmo kulminacija tampa dramatiška vyro ir žmonos santykių analizė, kaip poros atitolsta ir tampa svetimšaliais net gyvendami po vienu stogu. Pasitelkiant ekstravagantiškus kaimynus, istorija subtiliai atskleidžia, kad visos poros turi įtrūkių ir po kilimu šluojamų problemų, kurios galiausiai prasiveržia. Tačiau pagrindinis dėmesys tenka Andželai ir Džo. Jie įkūnija faktą, kad nesugebėjimas būti sąžiningiems tarpusavyje ir kalbėtis apie santykių nusivylimus ir sunkumus priveda prie to, kad ryšys degraduoja, kol galiausiai nieko nebeįmanoma pataisyti.
Filmas pabaigoje pavirsta į skyrybų dramą. Tai nėra drastiškas tonacijos pokytis, tačiau pastebimas virsmas, įvykdytas gana meistriškai, kad žiūrovai nepatirtų emocinio šoko, išmušančio iš filmo tėkmės. Aktoriai įtaigiai ir lengvai pereina iš juokingų scenų į rimtesnes. Tai suteikia filmui šiek tiek svarumo ir papildo gana paprastą buitinę komediją.
Kamerinis teatrališkumas
Įdomu, kad šis filmas – jau šeštasis perdirbinys. Originaliai scenarijų parašė ispanų dramaturgas ir režisierius Cesc Gay. Iš pradžių ši istorija gimė būtent kaip teatrinė pjesė. 2015 m. jis ją parašė ir Barselonoje pagal ją pastatė spektaklį „Els veïns de dalt“ („Kaimynai iš viršaus“), kuris Ispanijoje tapo dideliu hitu teatro pasaulyje. Tik po to, sulaukęs didelio pasisekimo scenoje, 2020 m. pats C. Gay pritaikė šią pjesę scenarijui ir surežisavo ispanų vaidybinį filmą „Sentimental“. Kadangi scenarijus artimas bendrinėmis santykių temomis, vėliau ši istorija sulaukė šešių tarptautinių ekranizacijų: JAV, Italijoje, Ispanijoje, Šveicarijoje. Prancūzijoje ir Pietų Korėjoje.
Aktorius E. Nortonas apie filmo „Kvietimas“ teatrališkumą yra sakęs: „Kai keturi personažai uždaromi tarp keturių sienų visam vakarui, kiekvieno veikėjo tyla tampa ginklu. Scenarijuje mane iškart patraukė šis kamerinis teatrališkumas. Tokiame filme tu negali pasislėpti už veiksmo scenų ar montažo triukų – viskas remiasi subtekstu: tuo, ką personažai sako, ir tuo, ką jie desperatiškai bando nuslėpti po dirbtine ramuma.“
Sakoma, kad skirtumas tarp rojaus ir pragaro matuojamas santuokos metais, o šiame filme smagiai susijungia tos dvi priešybės. „Kvietimas“ – tai nedidelis, tačiau solidus filmas. Jo personažuose daug kas atras save, bent tie, kurie gyvenime turėjo ilgesnius santykius. Iš esmės filmas sudarytas iš kelių smagių situacijų, nesusikalbėjimų ir psichologinių manipuliacijų. Istorijoje atsispindi romantiškų santykių mikrokosmosas su visais absurdais, nejaukumais ir rimtumais. Žinoma, filmas neprilygsta Holivudo klasikai „Kas bijo Virdžinijos Vulf?“ („Who’s Afraid of Virginia Woolf?“, rež. Mike’as Nicholsas, 1966 m.), su kuriuo „Kvietimas“ dažnai yra lyginamas, bet senos temos čia atrodo gana naujai dėl aktorių charizmos.
NAUJAS FILMAS
Pavadinimas: „Kvietimas“ / „The Invite“.
Žanras: juodoji komedija, romantinė drama.
Šalis: JAV, 2026 m.
Režisierė: Olivia Wilde.
Scenarijaus autoriai: Willas McCormackas ir Rashida Jones.
Operatorius: Adamas Newportas-Berra.
Muzika: pagal Devonté Hynes dainas.
Aktoriai: Penélope Cruz, Olivia Wilde, Sethas Rogenas, Edwardas Nortonas.
Trukmė: 1 val. 47 min.
Amžiaus cenzas: žiūrovams nuo 16 metų.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
