Klaipėdos valstybinis muzikinis teatras (KVMT) – ypatinga erdvė, kurioje menas susipina su šeimų istorijomis, tradicija ir tęstinumas. Būtent čia šiandien kuria KVMT simfoninio orkestro muzikantė Beatričė Marcinkutė, pasirinkusi sugrįžti į gimtąjį miestą ir teatrą, kuris jos šeimai labai svarbus. Muzika Beatričę lydėjo nuo pat vaikystės – augdama menininkų šeimoje, ji natūraliai įaugo į scenos pasaulį. Tėtis – baleto artistas, mama – pianistė ir koncertmeisterė – įskiepijo meilę menui, kuri galiausiai virto profesiniu keliu. Apie B. Marcinkutės muzikinį kelią ir šeimos įtaką jos pasirinkimams – šiame pokalbyje.
Žaneta SKERSYTĖ
Didžiausia dovana
– Jūsų gyvenime KVMT atsirado labai anksti, nes augote muzikų ir scenos žmonių šeimoje: tėvas – šio teatro baleto artistas Valdas Marcinkus, mama – koncertmeisterė Jūratė Marcinkienė. Kokie ryškiausi vaikystės prisiminimai?
– Apie savo vaikystę ir šeimą turiu tik gražiausius prisiminimus. Didžiausia dovana – kad gimiau menininkų šeimoje.
Laiko teatre praleista tikrai daug. Atrodo net sunku patikėti, kad dabar pati čia dirbu ir sutinku tuos pačius žmones, kuriais žavėjausi vaikystėje, leisdama laiką pas tėtį darbe. Prisiminimų turiu tikrai daug.
Labiausiai įsiminė baleto repeticijos. Laukdavau, kol teatro baleto artistai baigs repetuoti.
Daug laiko praleisdavau žiūrėdama spektaklius, tačiau ne iš žiūrovų salės – tėtis dažnai nusivesdavo mane į užkulisius. Taip pat smalsu būdavo užsukti į persirengimo kambarį, kuriame kabėdavo paruošti pasirodymams šokėjų kostiumai.
Tačiau didžiausią jaudulį patirdavau matydama tėtį scenoje, o per nusilenkimus jam mojuodavau ir laukdavau akimirkos, kai jis mane pastebės ir mojuos tik man (juokiasi).
Trys seserys
– Papasakokite apie savo šeimą.
– Buvau vyriausioji dukra, tad ilgai nėjau į darželį, leisdavau laiką tiek pas mamą, tiek pas tėtį darbe. Visada buvau apsupta muzikos. Mama dirbo E. Balsio menų gimnazijoje, LMTA Klaipėdos fakultete – ten girdėdavau daug instrumentinės muzikos. Tėtis dirbo KVMT – čia visada stebėdavau spektaklius, baleto repeticijas, pažinojau visus teatro užkulisius. Tuo metu, dar būdama vaikas, negalvojau, kad ir pati užaugusi galėsiu būti visų spektaklių ir pasirodymų dalimi, tačiau orkestras mane žavėjo. Stebėdavau muzikantus, besiruošiančius orkestrinėje ložėje, ir tai mane labai domino.
Jaunesnioji sesuo Augustė taip pat mokėsi E. Balsio menų gimnazijoje. Tačiau, penkerius metus pasimokiusi groti smuiku, suprato, kad jos polinkis – dailė, todėl mokyklą baigė kaip dailininkė. Buvo įdomu namuose stebėti jos pasiruošimą peržiūroms – nemiegojimą paskutinę naktį, nes dailininkai dažnai paskutinius potėpius palieka būtent tada. Tai visiškai priešinga mano specialybei, nes mes savo rezultatą pasiekiame tikrai ne per vieną naktį, o per nuoseklų ir ilgą darbą. Vėliau ji įstojo į Vilniaus dailės akademiją studijuoti scenografijos. Ją visada traukė teatras. Kadangi ji tik dvejais metais jaunesnė už mane, taip pat dažnai lankydavosi Muzikiniame teatre. Yra net vaidinusi su tėčiu šokio spektaklyje „Sveikas, Čarli!”, skirtame Charlie Chaplino kūrybai, kur įsikūnijo į jaunąjį genijų, taip pat atliko kelis kitus vaidmenis. Mokydamasi Vilniuje ji jau dirbo įvairiuose teatruose, projektuose, tačiau po bakalauro studijų jautėsi išsisėmusi ir nusprendė išvykti pagyventi užsienyje.
Kita sesuo – Ugnė – taip pat savo kelią pradėjo nuo muzikos: E. Balsio menų gimnazijoje ji baigė dešimt klasių, grojo fortepijonu, tačiau visada jautė didelę scenos baimę, nors groti jai labai patiko. Išėjusi į kitą mokyklą ir ją baigusi, įstojo studijuoti vadybos. Tad iš visų sesių aš viena likau ištikima menui.
Mūsų vaikystė buvo spalvinga – visada leisdavome aktyvų laisvalaikį, važinėdavomės dviračiais, keliaudavome po Lietuvos miestelius ir taip kūrėme glaudų ryšį. Augome trys seserys. Žinoma, vaikystėje netrūko ir vaikiškų konfliktų, tačiau šiandien sutariame ir bendraujame kaip geriausios draugės. Iš tėvų vaikystėje netrūko nei dėmesio, nei rūpesčio. Esu be galo laiminga, turėdama tokius tėvus, kurie išmokė, kad laimė slypi paprastuose dalykuose.
Apsupta muzikos
– Muzika jums labai svarbi?
– Muzika mano gyvenime atsirado visiškai natūraliai – galbūt ji mane pasirinko, nes gimiau menininkų šeimoje. Matydama nuolatines tėčio baleto pamokas, kuriose skambėdavo gyva fortepijono muzika, taip pat stebėdama spektaklius, kuriuose grodavo gyvas orkestras, augau nuolat apsupta muzikos.
Laiką leisdama pas mamą mokykloje, matydavau grojančius mokinius ir studentus LMTA Klaipėdos fakultete. Namuose taip pat turėjome pianiną – mama dažnai mums grodavo ir dainuodavo. Pati mėgdavau prisėsti prie instrumento: pabandyti skaityti natas ar tiesiog improvizuoti.
– Ar susiformavo natūralus spaudimas sekti tėvų pramintu keliu, ar vis dėlto tai buvo jūsų pačios pasirinkimas?
– Kad manęs lauks toks pats kelias kaip tėvų, vaikystėje tikrai dar nesupratau… Spaudimo niekada nebuvo: nei mama, nei tėtis manęs neįkalbinėjo rinktis muzikanto profesijos, taip pat nejaučiau jokios atsakomybės ar įsipareigojimo būti tokia kaip jie. Matyt, viskas atėjo visiškai natūraliai.
Prisimenu vieną vaikystės epizodą, nuo kurio, man atrodo, ir prasidėjo mano muzikinė kelionė. Būdama penkerių, namuose susiradau dvi lazdeles ir kažkodėl užsimaniau imituoti grojimą smuiku. Viena lazdelė buvo tarsi smuikas, o kita – strykas. Atsistojau ir sakau mamai: „Va, žiūrėk, aš groju smuiku“ (vieną lazdelę užsidėjusi ant peties, o kita – tarsi braukdama per stygas stryku).
Taip ir atsirado noras, vėliau galimybės groti šiuo instrumentu. Ir, atrodo, net sunku patikėti, kad šiandien iš tiesų esu smuikininkė – išpildžiusi savo penkerių metų mergaitės tuo metu dar paprastą įsivaizdavimą, o gal jau tada širdyje užgimusią svajonę.
Smuiko magija
– Kaip keitėsi jūsų požiūris į smuiką?
– Kaip jau minėjau anksčiau, mintis atėjo visiškai netikėtai – net pati kartais susimąstau, kodėl pasirinkau būtent šį instrumentą. Nežinau. Tikriausiai pasąmonėje užsifiksavo vaizdai ir garsai, susiję su juo, iš laiko, praleisto tėvų darbovietėse.
Šiandien manau, kad tikrai nesuklydau – tai labai moteriškas, gležnas, jautrus instrumentas, nereikalaujantis per didelės fizinės jėgos išgaunant garsą, tačiau jam reikia didelės pajautos, jautrumo ir emocijos. Be abejo, ir techninio meistriškumo. Kai įstojau į akademiją, dėl savo specialybės jau nė karto nesuabejojau.
Žinoma, buvo ir pervargimo, ir perdegimo momentų, reikėdavo skirti laiko poilsiui, ir viskas susidėliodavo. O mokantis mokykloje, taip, buvo minčių, kad galbūt nebenoriu groti, kad norėčiau rinktis kitą specialybę. Pamenu, buvau pagalvojusi, kad galėčiau būti IT specialistė, bet… mamai palaikant šios mintys išnyko, ir daugiau jau nė karto nesuabejojau savo pasirinkimu.
– Kada supratote, kad muzika bus ne tik hobis, bet ir jūsų profesinis kelias?
– Gal sakyčiau taip – niekada nekėliau klausimo, kada supratau, kad muzika bus mano profesinis kelias, nes nuo pat pradžių turėjau aiškią viziją, jog tai ir bus mano profesija, o ne hobis. Visada žinojau, kad noriu groti orkestre ir mokyti vaikus muzikos. To nuosekliai siekiau ir kryptingai ėjau šio tikslo link.
O hobiu tai galėčiau pavadinti nebent tuo požiūriu, kad, nors tai ir yra tas pats muzikanto profesinis kelias, atsiranda papildomų koncertų laisvu nuo pagrindinio darbo metu. Esu grojusi su ne vienu žymiu Lietuvos atlikėju: Jazzu, Linu Adomaičiu, Merūnu, grupe „Bavaria“ ir kitais. Taip pat pasitaiko koncertų ir už Lietuvos ribų, kurie į mano gyvenimą atneša naujų patirčių, įkvėpimo ir dar stipresnį suvokimą, kaip iš tiesų mėgstu savo profesiją.
Svajonės išsipildymas
– Studijavote Vilniuje, Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje (LMTA) – kiek tai buvo svajonės išsipildymas, o kiek iššūkis?
– Svajonės išsipildymas! Nuo maždaug devintos klasės pradėjau svajoti apie išvykimą mokytis į Vilnių. Tai buvo ne tik profesinis siekis, bet ir noras persikelti gyventi į kitą miestą, patirti savarankišką, suaugusio žmogaus gyvenimą.
Pradžioje, tik atvykus, neslėpsiu, kamavo namų ir tėvų ilgesys. Tačiau, kadangi iš prigimties esu gana savarankiška, greitai prisitaikiau gyventi kitame mieste. Jaučiau didelę pilnatvę galėdama studijuoti Vilniuje, prestižinėje LMTA (pavyko įstoti į nemokamas studijas), ir būti nuolat apsupta muzikos.
Studijavau atlikimo meną – grojimą smuiku, tačiau turėjome ir kamerinio ansamblio paskaitų: grodavome kvartetais, duetais, trio, taip pat grojome orkestre, kuris suteikė daug patirties, atliekant įvairų repertuarą ir koncertuojant viešai.
Didžiausi iššūkiai – specialybės atsiskaitymai, nes, kad ir kaip gerai jaučiausi grodama savo instrumentu, turiu didelę scenos baimę atliekant kūrinius solo. Todėl tai reikalaudavo stipraus psichologinio pasiruošimo ir vidinio susitarimo su savimi. Tačiau grodama ansamblyje, galiu būti visiškai laisva ir iki galo perteikti tai, ką noriu, savo klausytojams.
Taigi per ketverius studijų metus Vilniuje supratau, kad solo atlikėja būti nenoriu, o mano esybė labiausiai atsiskleidžia ir komfortiškiausiai jaučiuosi būdama orkestro muzikante arba kamerinių ansamblių dalimi.
– Magistro studijas pasirinkote Klaipėdoje – kuo jos skyrėsi nuo studijų Vilniuje ir ką svarbiausio iš jų išsinešėte?
– Pasirinkau mokytis čia, nes Klaipėda – mano namai. O dėl magistro studijų niekada neturėjau abejonių. Nusprendžiau studijuoti pas Liną Mariją Songailę.
Lygindama galėčiau pasakyti, kad pirmiausia studijos skyrėsi mano pačios branda – kitokiu, rimtesniu ir sąmoningesniu požiūriu bei didesne patirtimi atliekant muziką. Vilniuje viskas buvo kelio pradžia ir svarbiausių dalykų mokymasis, o magistro studijos Klaipėdoje atnešė didesnį pasimėgavimą tuo, ką darau.
Per šiuos metus išmokau labiau atsipalaiduoti scenoje grodama solo kūrinius, pakeisdama požiūrį į tai, kas tai iš tikrųjų yra.
Mokytojai ir iššūkiai
– Kas buvo jūsų svarbiausi mokytojai ar autoritetai muzikiniame kelyje – žmonės, kurie labiausiai suformavo jus kaip atlikėją?
– Nuo šešerių pradėjau mokytis Klaipėdos E. Balsio menų gimnazijoje ir ją baigiau. Prie mano muzikinio kelio prisidėjo tikrai nemažai žmonių. Mokykloje teko mokytis net pas tris skirtingas mokytojas. Pradėjau mokytis pas Jūratę Gaižutytę, vėliau – pas Audronę Jurkonytę, o mokyklą baigdama – pas Skaistę Čilinskaitę. Vilniuje teko mokytis pas Jurgį Dvarioną ir Dainių Puodžiuką, o magistro studijų metais – pas Liną Mariją Songailę. Visus šiuos žmones laikiau autoritetais ir stengiausi pasiimti iš jų tai, ką jie man norėjo duoti.
Ryškūs prisiminimai išlikę mokantis pas J. Dvarioną, nes su juo visada jaučiausi tarsi su savo seneliu. Jis dažniausiai sėdėdavo prie fortepijono, man pritardavo, o aš grodavau – atrodydavo, tarsi muzikuotume ne klasėje, ne pamokoje, o namuose. Mus siejo šiltas ir nuoširdus bendravimas, visada jausdavau jo palaikymą egzaminuose ir soliniuose koncertuose.
Tačiau trečiame kurse atėjo suvokimas, kad vis dėlto norisi daugiau nei patogaus ir paprasto muzikavimo. Supratau, kad siekiu didesnių iššūkių, platesnių ir stipresnių instrumento technikos valdymo galimybių. Tuomet nusprendžiau pakeisti dėstytoją. Taip ketvirtame kurse patekau į D. Puodžiuko klasę, mokymosi stiliumi visiškai kitokią. Pas jį įgijau daug techninių instrumento valdymo įgūdžių. Nors vienerių metų neužteko visiškai priprasti prie naujo mokytojo, naudos turėjau tikrai daug.
Dar viena labai svarbi mano mokytoja – mano mama. Mokykloje ji buvo mano akompaniatorė, tad ne tik per pamokas, bet ir ruošiantis joms ji su manimi dirbdavo kaip mokytoja. Dabar, atsigręždama atgal, galiu teigti, kad ji buvo mano didžiausia palaikytoja, motyvatorė ir scenos partnerė. Pasiruošimai egzaminams reikalaudavo laiko ir dėmesio (kurio kartais net sesė pavydėdavo), tačiau man tai buvo pats maloniausias laikas – kartu muzikuoti su mama. Mama visada buvo tas žmogus, kuris manimi tikėjo, net kai būdavo sunkių momentų mokantis groti ar net kildavo minčių, kad jau nebenoriu šios specialybės. Ji niekada nespaudė, sugebėdavo išklausyti ir gerbti mano pasirinkimus. Jos palaikymas leisdavo man pačiai apsispręsti, ir šiandien esu ten, kur esu.
Grįžus į gimtąjį miestą
– Dar studijų metais sulaukėte kvietimo dirbti KVMT?
– Labai apsidžiaugiau gavusi kvietimą dirbti Klaipėdos muzikiniame teatre. Nors Vilniuje kurį laiką teko dirbti Lietuvos nacionalinės filharmonijos simfoniniame orkestre, artėjant studijų pabaigai, jau žinojau, kad grįšiu į gimtąjį miestą. Tad kvietimas dirbti KVMT tikrai mane labai pradžiugino ir nedvejodama sutikau.
Nostalgijos tame buvo tikrai daug – buvo gera žinoti, kad tęsiu ten, kur pradėjo tėtis. Tai iš tiesų buvo mano naujo kelio pradžia, nes dar mokantis dvyliktoje klasėje mane kartais pakviesdavo pagroti šiame orkestre, tačiau nebuvau nuolatinė šio kolektyvo dalis. O pradėjusi dirbti supratau, kad būtent dabar prasideda mano tikrasis kelias, kaupiant patirtį muzikinio teatro kolektyve.
– Kurie spektakliai, kuriuose tenka groti, jums mieliausi, o kurie kelia didžiausią iššūkį?
– Mieliausias spektaklis man tikriausiai yra J. Bocko miuziklas „Smuikininkas ant stogo“. Labai patinka groti šio spektaklio muziką, nors ji reikalauja daug ištvermės.
Man ypač patinka S. Miliūnaitės „Panama labai graži“, nes šiame spektaklyje gausu spalvų, muzika puikiai atitinka šokėjų personažus. Taip pat žavi J. Offenbacho operetė „Orfėjas pragare“.
Didžiausias iššūkis tikriausiai buvo groti R. Wagnerio operoje „Skrajojantis olandas“. Techniškai atlikti šio kompozitoriaus kūrinius nėra lengva, o ir pats spektaklio pastatymas Klaipėdos elinge buvo ypatingas išbandymas. Repetuodami atviroje, nuo gamtos sąlygų priklausomoje erdvėje, susidūrėme su vėju, lietumi ir šaltais vakarais.
Viskas įmanoma
– Esate aktyviai koncertuojanti muzikantė, dalyvaujate įvairiuose projektuose – kuris pasirodymas ar bendradarbiavimas paliko didžiausią įspūdį?
– Pasirodymų būta tikrai daug, todėl sunku išskirti vieną, nes kiekvienas jų yra savitas, išskirtinis ir savaip įsimintinas.
Su vienu projektu bendradarbiauju jau beveik ketverius metus. Su juo koncertuojame didžiosiose Lietuvos arenose ir Baltijos šalyse. Taip pat jau kurį laiką bendradarbiauju su Plungės simfoniniu orkestru, su kuriuo aktyviai koncertuojame ir palaikome šiltus, draugiškus santykius su orkestro įkūrėjais.
Galbūt vienas įsimintiniausių pastarojo meto koncertų ir buvo būtent su Plungės simfoniniu orkestru, kai su atlikėja Jazzu surengėme turą po Lietuvą.
– Ar turite kūrinių ar kompozitorių, prie kurių vis sugrįžtate ir kurie jums yra ypatingi?
– Išskirtinių kompozitorių ar kūrinių neturiu, tačiau labiausiai mėgstu galingą, gal kiek energingesnę muziką, kurioje instrumentai gali atsiverti visu savo garsumu ir techninėmis galimybėmis. Lyrinius kūrinius taip pat malonu atlikti, nes jie geba sukelti jautresnes vidines emocijas.
Kūrinys, kurį tikrai dar norėčiau pakartoti, yra neseniai Klaipėdos muzikiniame teatre nuskambėjusi R. Schumanno „Pavasario simfonija“. Dar vienas opusas, kurį visada malonu prisiminti ir pagroti, yra A. Vivaldi „Keturi metų laikai“.
Tuo ir patinka darbas simfoniniame orkestre, nes jame – visa gausybė spalvų, instrumentų su skirtingomis partijomis, kurios visos susijungia į vieną visumą ir kartu kuria istoriją.
– Kas jus motyvuoja profesinėje veikloje ar galbūt net skatina siekti daugiau?
– Tikslų įgyvendinimui visada turiu motyvacijos, nes mane džiugina rezultatai. Žinoma, kartais tenka susidurti su iššūkiais, bet įdėjus darbo ir turint didžiulį norą – viskas įmanoma. Mane labiausiai motyvuoja pats darbas, įvertinimas ir galimybės koncertuoti. Man tai padeda skleistis ir atsiskleisti. Neslėpsiu – patinka ir dėmesys, kuris išskiria adrenaliną, o kartą to paragavus norisi dar, dar ir dar.
Mėgaujasi tuo, ką daro
– Kokia jūsų didžiausia svajonė?
– Profesinė svajonė – groti orkestre, kuris įrašinėja muziką filmams (juokiasi).
– Be darbo teatre, dar mokote vaikus muzikos – kas pačiai įdomiausia šiame procese ir ko iš vaikų kartais galbūt išmokstate pati?
– Įdomiausia mokant vaikus yra juos stebėti. Kadangi pati esu mama, suprantu, jog didžiąją dienos dalį vaikai praleidžia mokymosi įstaigose, o mokytojai tampa tarsi antrais tėvais – žmonėmis, kurie mato, kaip jie auga ir vystosi, kaip jie mąsto, kaip jaučiasi, kaip elgiasi, kokie visi jie yra skirtingi.
Mokydama muzikos, pirmiausia pati mėgaujuosi tuo, ką darau, nes suprantu, kiek man tai teikia prasmės ir džiaugsmo, galint išmanyti šį amatą. Todėl perteikdama informaciją vaikams visada jaučiuosi užtikrinta tuo, ką darau. O jei jie tą informaciją įsisavina ar tiesiog padėkoja už įdomią pamoką – tai būna didžiausia mano laimė.
Mokydama vaikus kartu mokausi ir pati. Ruošiantis pamokoms tenka prisiminti kai kuriuos dalykus ar net sužinoti naujų, ir tai mane dar labiau įkvepia.
– Ką veikiate laisvalaikiu?
– Esu atradusi dar vieną savo aistrą, kuriai taip pat reikalingas nuoseklus darbas – tai sportas su svoriais. Nors sportuoju tik mažiau nei metus, jau pasiekiau savo užsibrėžtus tikslus, kurie mane labai motyvuoja. Visada turėjau daug užsispyrimo ir siekiau maksimalių rezultatų visur, ko tik imuosi – taip mane apibūdintų mano šeima ir artimiausi žmonės.
– Ar jūsų tėtis laimingas, kad dirbate būtent KVMT? Ar linkėtumėte to savo vaikui?
– Manau, kad jis džiaugiasi ir didžiuojasi manimi. Man taip pat malonu, kad po to, kai baigė savo karjerą Muzikiniame teatre kaip baleto artistas, jis vėl čia sugrįžo – tik jau kitame amplua. Dabar galime čia darbuotis kartu ir taip praleisti daugiau laiko, per pertraukėles pabendrauti.
O kalbant apie mano vaiko ateitį, norėčiau, kad jis taip pat prisiliestų prie muzikos ar bet kokio kito meno. Manau, būtų tikrai malonu matyti savo vaiką dirbantį ten, kur kelią jau yra ėjusios ankstesnės kartos.
