Tarptautinis Klaipėdos festivalis, finišavęs uostamiestyje pirmosiomis rugsėjo dienomis, šiemet publikos vertinimui pateikė keturis skirtingus projektus, keturias skirtingas menines vizijas, skirtas vokalinės-instrumentinės ir simfoninės muzikos opusams, dviems choreografinėms kompozicijoms. Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro rengiamas festivalis – jau šeštasis, kiekvieną kartą vis kitoks, gal ir nebe toks pretenzingas, bet gražių ir prasmingų momentų jame ir vėl nepritrūko.
Danguolė VILIDAITĖ
Šviesos triumfas
Vienas iš jų – Vienos klasikinės mokyklos atstovo Franzo Josepho Haydno oratorijos „Pasaulio sutvėrimas“ premjera – gana simboliškas prisilietimas prie mūsų istorijos. Sakoma, kad Prūsijos karalienė Luizė žavėjosi kompozitoriaus kūryba, o išgirdusi šią oratoriją Berlyne, ypač ją pamėgo. Tai vienaip ar kitaip vėliau atsispindėjo ir Klaipėdos XIX a. kultūriniame gyvenime, kūrinys arba jo fragmentai nuolat skambėjo bažnyčiose, koncertinėse miesto erdvėse.
Pirmasis „Pasaulio sutvėrimo“ atlikimas Vienoje susilaukė neregėto dėmesio, visi norintieji į premjerą negalėjo patekti, būta net nelaimingų atsitikimų. Neįtikėtiną kūrinio sėkmę parodo ir tai, kad praėjus gal tik dešimčiai metų jį jau buvo galima išgirsti ir Vilniaus scenoje. Oratorija nepaprastai šviesi, pozityvi (to mūsų laikams labai trūksta), sujungianti gilias apšvietos meto idėjas su nuoširdžiu, gal net vaikišku tikėjimu. Ir pačiam kompozitoriui, anot amžininkų, jos atsiradimas buvo labiau asmeninis dvasinis išgyvenimas, nei kūrybinis aktas.
„Pasaulio sutvėrimo“ siužetas visiems turbūt gerai žinomas, jo tekstai paimti iš Biblijos (Pradžios ir Psalmių knygos) bei ankstyvojo baroko britų poeto ir intelektualo Johno Miltono epinės poemos „Prarastasis rojus“ septintosios dalies. Įdomus faktas – šį kūrinį, visiškai praradęs regėjimą, rašytojas įamžino padedamas padėjėjų.
Trys archangelai – Gabrielius (Rita Petrauskaitė – sopranas), Rafaelis (Almas Švilpa – bosas-baritonas) ir Urielis (Giedrius Gečys – tenoras) – pirmose oratorijos dalyse, nuolat dėkodami, pasakoja apie gyvo ir negyvo pasaulio sutvėrimą, šešias pirmąsias Dieviškosios kūrybos dienas. Trečioje dalyje prie šios istorijos prisideda nauji veikėjai, pirmieji žmonės: Adomas (Vilius Trakys – bosas) ir Ieva (Judita Butkytė – sopranas). Bet ir dabar nepastebime jokio liūdesio šešėlio, vien tik džiaugsmingas gyvenimo žemiškajame rojuje (iki pirmosios nuodėmės ir išvarymo) šlovinimas ir padėka, nes visa, ką Dievas sukūrė, yra gera.
Gražių momentų būta daug. Ypač įsiminė darnūs solistų ansambliai, dramatiška ir veržli Rafaelio arija, kalbanti apie putojančias jūros bangas, kylančias kalnų grandines, bei grakšti, šokio ritmu ir vingria melodija pasižyminti Gabrieliaus arija iš pirmosios dalies, pasakojanti apie žydinčias pievas, gaivia vėsa viliojančias giraites. Netikėta oratorijos intriga – Adomo ir Ievos antrasis lyrinis duetas, su, kad ir trumpam prasiveržusiais, „žmogiškesniais“ jausmais – labai gražu. Taip pat efektingai atlikti finaliniai dalių chorai, pakilaus ir šventinio charakterio „Dangus skelbia Dievo šlovę“. Negalima, žinoma, nepaminėti ansambliškumo jausmo simfoniniame orkestro, tarpusavio susiklausymo (vyriausiasis dirigentas – Tomas Ambrozaitis), lankstumo bet kuriam dirigentės Adrijos Čepaitės mostui. Orkestras čia buvo ne vien tik palydintis solistus akompaniatorius, o tikras dramos dalyvis ir pasakotojas.
Klaipėdietiškoje F. J. Haydno „Pasaulio sutvėrimo“ premjeroje, be jau minėtų atlikėjų, dalyvavo Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro choras (chormeisteris Vytautas Valys), Valstybinis choras „Vilnius“ (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Artūras Dambrauskas), papildomai įtrauktas skaitovas (aktorius Darius Meškauskas).
Jaunystė ir drąsa
Kitas svarbus, ne mažiau reikšmingas šiųmečio festivalio akcentas vėlgi susijęs su efektingu simfoninio orkestro pasirodymu, populiariais muzikos opusais. Festivalio svečias Prancūzijos nacionalinis jaunimo simfoninis orkestras (dirigentė Kristiina Poska) savo koncertui Klaipėdos scenoje pasirinko itin sudėtingą ir ambicingą, ne kiekvienam orkestrui įkandamą programą: Maurice՚o Ravelio „Bolero“, siuitą Nr. 2 iš baleto „Dafnis ir Chloja“ ir vieno ryškiausių vokiškojo modernizmo atstovų Richardo Strausso simfoninę poemą „Taip kalbėjo Zaratustra“. Kompozicijos žinomos ir vertinamos ne tik melomanų, jų fragmentai nuolat naudojami reklamose, skirtose kad ir banaliausioms prekėms populiarinti.
Turbūt sunkiausia šįkart kalbėti apie R. Strausso kūrinį. Friedricho Nietzsches poemos prologą kompozitorius išspausdino partitūros pradžioje, epizodų pavadinimus taip pat paėmė iš šios knygos, tačiau neperskaičius šio didžio XIX a. antrosios pusės filosofo darbų, sunku jo mintis perprasti, o kad ir perskaičius nelengva.
Simfoninėje poemoje R. Straussas beveik maksimaliai panaudojo visas orkestro ir kiekvieno instrumento galimybes. Jis mėgo ne tik galingą ir spalvingą orkestro skambėjimą, ekspresyvų jausmingumą („Apie džiaugsmus ir aistras“), bet ir jautrumą garsui. F. Nietzsche’ės kritikuojamos įvairios iliuzijos, tikėjimas metafizika, kylančios, jo nuomone, iš žmogiškojo bejėgiškumo („Nematomojo pasaulio gyventojai“) išsilieja netikėtai ilgesingu, romantišku melodingumu. „Šokio dainoje“ suskamba grakštus valsas su jausmingu smuiko solo. „Nakties klajūno giesmėje“, kalbant apie vienatvę ir amžinąjį sugrįžimą, nes viskas šioje visatoje kartojasi daug kartų, dramatiška kulminacija po truputi tarsi ištirpsta tyloje, ramybėje, gal mirtyje. Šią užduotį jaunimas, vadovaujant K. Poskai, įveikė be vargo, pagrojo puikiai.
„Bolero“ kritikai vadino „nuostabia tembrų karusele“, „keistenybių rinkiniu“, „virimo knyga su receptais apie tembrų prieskonius“. Pats kompozitorius kompoziciją vertino gana kukliai, tik kaip instrumentuotės studiją. Kūrinio sėkmė po premjeros M. Ravelį šiek tiek nustebino. Lyginant su kitais jo opusais, „Bolero“ sukurtas remiantis gana elementariais kompozicijos principais: išlaikant nekintantį tempą, nuolat kartojant tą pačią ritmo schemą (mažasis būgnas) ir ispaniško stiliaus temą. Temoje keičiami tik ją atliekantys instrumentai, darant jų tembrų miksus, ieškant naujų spalvų. Po truputį kūrinio faktūra „apauginama“ vis sudėtingesniais sąskambiais, didinant garsumą net iki fortississimo, kol baigiasi viso orkestro tutti galingu garsu, tarsi sprogimu.
Orkestrantams šis kūrinys kaip tik dėl šių savybių tampa vienu iš didžiausių išbandymų. Reikia išlaikyti pastovų tempą (būgnininkas turi groti kaip gyvas metronomas) ir tolygiai didinti crescendo, tiksliai perimti savo solo epizodą, sudėtingi štrichai, nepatogus aukštis ir panašiai.
2-oji siuita „Dafnis ir Chloja“, kaip ir prieš tai minėtas kūrinys, yra vienas iš dažniausiai atliekamų M. Ravelio opusų. Impresionistinė siuitos partitūra pripildyta įvairių vaizdinių, nuotaikų atspalvių, faktūrų „mirgėjimo“, turtinga įvairių instrumentų tembrų ir štrichų palete. Ypač įsiminė paslaptingas rytas su brėkštančia aušra, pirmaisiais saulės spinduliais ir bundančių paukštelių trelėmis, virtuoziškas fleitos solo vidurinėje dalyje, audringas finalinis šokis – tarsi antikinė bakchanalija – įkūnijantis meilės triumfą ir gyvenimo džiaugsmą. Šioje daugiasluoksnėje orkestrinėje drobėje vėlgi ypač svarbus pučiamųjų muzikos instrumentų vaidmuo. Tikri šaunuoliai! Galima tik prisiminti, kad estų dirigentė K. Poska, kaip ir mūsų Mirga Gražinytė, yra viena iš labiausiai vertinamų tarp dabarties dirigenčių.
Finalinis akordas
Finalinis Klaipėdos festivalio akordas – britų šiuolaikinio kompozitoriaus Karlo Jenkinso kūrybai skirtas vakaras. Išgirdome siuitą styginių orkestrui „Palladio Reimagined“, pavadintą garsaus XVI a. italų architekto Andrea Palladio garbei, ir monumentalią vokalinę-instrumentinę kompoziciją „Symphonic Adiemus“. Pastarasis kūrinys, prasidėjęs kaip muzika aviakompanijos „Delta Air Lines“ reklamai, netikėtai išaugo į didingą, emocionaliai paveikią, sudėtingiausią muzikinę drobę.
„Symphonic Adiemus“ pavadinimas dabar verčiamas įvairiai, suteikiant jam skirtingas prasmes, lyginant su panašiai skambančiais lotynų kalbos žodžiais, tačiau pats kompozitorius sakė negalvojęs apie tokį jo akivaizdų ryšį ar prasmes. Kūrinyje jis naudojo išgalvotą kalbą, balsą – kaip dar vieną muzikos instrumentą, o žodį – pagal jo fonetinį skambėjimą, kaip spalvą.
Kūrinį atliko Klaipėdos chorai „Aukuras“ (meno vadovas T. Ambrozaitis) ir „Cantare“ (meno vadovas Ramūnas Baršauskas), Kretingos rajono kultūros centro choras „Kristalė“ (meno vadovė Kristina Rimienė), Palangos kamerinis choras (meno vadovas Edmundas Jucevičius), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro orkestras ir solistės R. Petrauskaitė, bei Beata Ignatavičiūtė (sopranas). Dirigavo T. Ambrozaitis.
Koncerte didelį įspūdį paliko galingas jungtinio keturių kolektyvų choro garsas, paprasta, bet kartu emocionaliai labai paveiki muzika, galingas mušamųjų ritmas, stiprus muzikantų įsijautimas ir bendrystės jausmas. Kūrinys gal ir ne toks įdomus, bent jau asmeniškai man, kaip „The Armed Man: A Mass for Peace“, Klaipėdoje atliktas prieš dešimtmetį, bet tikrai vertas festivalio finalo. Paskutinis jo ryškus akcentas.
Projektą iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas
