Alma RIEBŽDAITĖ
Iš metafizinių aukštumų teko leistis į žemę. Nusileidimas buvo švelnus ir sklandus, Misisipės situacija Žemėje buvo itin prasta, jai nepatiko jos visa kūryba, tiek paveikslai, tiek tai, ką jį rašė, tiek tai, ką ji fotografavo. Viskas buvo kažkaip prasta. Įsimylėjusi ji pajuto siaubą ir savęs kone nesuplėšė, kol jai šiek tiek vargais negalais pavyko stabilizuoti situaciją.
Iš tikro tos ankstesnių darbų „nepatikimo“ priežastys yra paprastos, mes keičiamės, augame, keičiasi mūsų suvokimas ir įgūdžiai, mes „tobulėjame“, tačiau reikia suvokti, kad mes visi esame skirtinguose suvokimo taškuose, kurie kartais daugiau ar mažiau gali būti artimi. Pasikeitė Misisipės požiūris į „tobulėjame“ (tas pats tinka ir „augame“) – ji tai suvokė, kaip kažką progresyvaus, kylančio į viršų ir kas kažkurią akimirką pasieks savo aukščiausią tašką. Toks suvokimas yra klaidingas, tai yra lūkestis, vedantis į nusivylimą. Toks požiūris gali net būti trukdžiu toliau mokantis. Nėra kreivės kylančios į viršų, iš tiesų yra raizgalynė. Ir tobulėdami, t. y. Augdami, – kalbu ne tik apie įgūdžius, bet ir apie būsenas – judame raizgalynėje. Dažnai „tobulėjimas“ gali reikšti ne tik judėjimą raizgalynėje, bet ir stiprų judėjimą „žemyn“, pvz., tau reikia išmokti skaičiuoti. Drąsiai griebk karūną nuo savo galvos.
Misisipė nuvažiavo pas tėvus pasiimti ten palikto pakavimo popieriaus.
– Tai va, pardaviau paveikslą.
– Ir kiek gavai?
– 300.
Jiems tai pasirodė milžiniška suma.
– Nu, bet pusę paaukojau Ukrainai.
– Jo jo, dabar visi tai Ukrainai aukoja. Girdėjau, Mila Kunis Ukrainai paaukojo trisdešimt milijonų. Galėtų mums kokį tūkstantį numesti…
– Oho, – tyliai mintyse pagalvojo Misisipė.
Ji dažnai jaučiasi blogai, bet vakar, paklausiusi vienos paskaitos, suprato, kad jai būdingas neurotiškumas. Ten kažkaip labai neblogai buvo išaiškinta ir labai paprastai – ne per patiriamus konfliktus, o per nuolat patiriamų neigiamų būsenų spektrą. Niekas nieko ten neaiškino, nes tema buvo ne ta, bet Misisipė suprato. Ji yra neurotikė. Dažnai jaučiasi blogai, ir tai nieko keisto, nieko stebėtino. Užaugus tokiomis aplinkybėmis ir patyrus tokius įvykius, tai yra normalu. Misisipė nebeplaka savęs rykštėmis. Nes dažnai blogai jautiesi, kad blogai jautiesi, o juk turėtum jaustis gerai. Nejau esi tokia nevykėlė, kad net nesugebi pasijusti geriau? Žvelk, tau ir vėl nieko neskauda, o tu net nesugebi jaustis gerai. Ir šitaip blogą savijautą dar labiau pablogini, nes juk turėtum jaustis gerai, turėtum mokėti tobulai save tvarkyti. Tiesiog žiūri į savo blogą savijautą ir kažką darai, bandai ją pagerinti. Žinai, jaustis blogai yra normalu. Jauskis blogai. Jauskis blogai, jei tau taip jaučiasi. Tame nėra nieko blogo. Kartais tai jai pavyksta. Kartais Misisipei pavyksta jaustis geriau.
Ją vis tiek dar užplūsta kančia, nors ji tiek visko moka. Moka tvarkytis su savo galva, išjungti mintis, atpažinti jausmus ir t. t. Bet ji tiesiog kenčia, kenčia be priežasties, kančia yra kaip debesis. Misisipė bando sugalvoti, kad kančia yra tam tikrų psichinių negrįžtamų procesų padarinys. Suprantat, kaip yra baisu: jausti kančią, kuri neturi priežasties, ir tu nieko su tuo negali padaryti. Ji nutaria, kad tai yra kaip nepagydoma liga, kaip galvos skausmas, kad turi dirbti ir veikti, nepaisydama šito skausmo.
Ir staiga motina pakilo:
– Dėl visko kaltas Zelenskis! Kaltas dėl karo. Tai Zelenskis sukėlė karą, trečią pasaulinį karą!
Ji tai pasakė garsiai ir atsistojusi, matyt, visi vaikai jau buvo įtikinti, beliko viena pasiklydusi vargšė Misisipė. Staiga Misisipei tapo aiškūs brolio kaltinimai feisbuke Zelenskiui, esą jis kažkaip turėjo mokėti susitarti su Rusija, jei būtų buvęs diplomatiškas ir tinkamas vadovas. Misisipė kentėjo jo antipandeminius ir antivakseriškus vapėjimus, bet čia jau buvo per daug, tačiau susilaikė, neparašė: „Ką tu galvoji, brolau? Suprask, tai vergų mąstymas.“ Ir net norėjo pridurti: „Taip mąstyti gali tik vaikystėje labai mušti vaikai.“ Dabar jai jau buvo aiškūs seserų juokeliai ir juokas. Situacija Ukrainoje joms buvo juokinga ir jos visiškai tuo net nesidomėjo. Jos buvo labai išgražėjusios ir kėlė asmenukes į feisbuką.
Ir vis dėlto tai nebuvo taip. Šita kančia turėjo savo tikslą, paskirtį, šitas debesis veikė kaip psichologinis gynybos mechanizmas. Jis atrodė toks natūralus, toks organiškas, toks neišvengiamas – ir vis dėlto jis nebuvo jau toks nekaltas. Žinoma, yra du variantai: gyventi su tuo debesimi ir jį ignoruoti arba jį išsklaidyti. Kartais tau atrodo, kad debesis tave užgula taip stipriai jog, atrodo, tu nebegali pajudėti. Taip ir yra, taip ir turi būti, toks jo tikslas ir yra. Šitas debesis puikiai atlieka gynybinę funkciją.
Jai taip gerai pradėjo sektis. Ji suorganizavo parodas, kurios kažkada atrodė neįgyvendinama svajonė, jos tekstai atsidūrė pirmajame laikraščio puslapyje, jos nuotraukas žmonės laikė gražiomis. Ir ji labai išsigando. Labai. Ji negalėjo patikėti, kad tai vyksta su ja, kad tai gali vykti jos gyvenime, todėl vėl pradėjo slėptis ir bėgti nuo visko ir visaip, kaip išmanė. Ir net nutarė nieko neberodyti, nieko nebesakyti, nieko neberašyti, nepiešti ir nefotografuoti, nes buvo taip baisu. Buvo siaubinga. Aišku, širdis, drebėjimas ir visa kita. Ir jai tai pavyksta, bet dėl to ji nėra laiminga. Jai pavyksta būti nelaiminga, ji įnirtingai to siekia, jai pavyksta, bet dėl to ji nėra laiminga.
Niekas jai nėra sakęs, kad ji neurotikė, bet taip yra, tai tikslu. Ji nepanaši į neurotikę, beveik niekada neisterikuoja, tačiau viskas, kas su ja vyksta, ką ji patiria, yra gilaus jos neurotiškumo pasekmės. Turėtų būti technikos, kaip tvarkytis su savo neurotiškumu. Misisipė priima tai lengvai, be kaltės jausmo ir susireikšminimo. Dabar ji žino, bandys ką nors su tuo daryti. Pastaruoju laiku jos gyvenimas yra tikslesnis, ji gana tiksliai pradėjo identifikuoti tai, kas vyksta su ja. Identifikavus galima gana tiksliai rasti sprendimus. Bet kas yra neurozė – tai depresyvumas, nerimas, obsesinis kompulsinis sutrikimas, žema savivertė ir t. t., ir pan. Ir vis dėlto tai yra koordinuojama vienos ir bendros ištakos – neurozės, gilaus ją apėmusio ir giliai į jos asmenybę šaknis suleidusio neurotiškumo. Ji net nustato psichoterapinę kryptį, kuri jai galėtų labiausiai padėti ir būti efektyviausia. Dabar ji darys tikslesnius sprendimus ir specialistą pasirinks atsakingiau. Keista, bet tai yra kognityvinė elgesio terapija. Ji išsiugdys verslumo įgūdžius, užsidirbs pinigų ir vėl gydys save, o gal ir ne. Gal ir ne. Greičiausiai ne.
Misisipė netikėjo mamos karmos teorija, turėjo kitokį matymą dėl pandemijos, tačiau, labai aiškiai suprato, karo akivaizdoje liko viena ir niekaip su niekuo iš šeimos narių neatkurs ryšio. Tėvas sugebėjo minėtomis temomis diskutuoti adekvačiau, bet niekada nesugebėjo būti nuoseklus ir tvirtabūdiškai atstovėti savo pozicijos.
– Nu, bet, mama, jei tu savo kieme nori auginti saulėgrąžas ir kaimynui tai nepatinka, jis neleidžia ir į tavo daržą grasina numesti branduolinę bombą, nes jam nepatinka, kad tu augini saulėgrąžas…
– Pala pala, – pasakė motina. O kai medžiai palei kaimynus augo, mes jų nesodinom, kai trobą pirkom, bet aš juos visus išpjoviau…
– Tada tu esi labai paklusni, nuolanki ir tau būdingas baudžiauninko mąstymas, – išrėžė kvailutė Misisipė. Nu, aišku, pridūrė: – Jei su tais medžiais ištisai šnerkštėt kaimyno kiemą, gal ir reikėjo nupjauti…
Motina pakilo dar labiau:
– O žolės patvory, o apynys, kai pas juos išvešėjo, aš tai kaimynei viską sudėjau, viską, ir netylėjau!..
Staiga Misisipė suprato, kad nebėra apie ką kalbėti. Ir ji išmintingai nutilo. Tiesiog tęsti diskusiją toliau buvo beprasmiška.
– Matai, su kuo man tenka gyventi, – tarstelėjo tėvas. – Ji visą gyvenimą taip… Aš jau pripratęs, nebekreipiu dėmesio…“
Motina, stovėjusi kambaryje, atsisuko į tėvą ir pradėjo trypti kojomis. Iš jos pradėjo veržtis nesuvaldyto pykčio banga. Visi buvo nurimę, tik ne ji. Argumentai joje atvėrė kažką bjauraus, galbūt ji nesąmoningai pajuto savo kalboje slypintį prieštaravimą, kurį atvėrė dar bjauresni Misisipės klausimai.
Misisipė ramiai gėrė arbatą. Mama jai buvo panaši į mažą vaiką.
– Tu, bjaurybe. Tu visą gyvenimą taip. Tau tik šnekėti, o ką tu pats padarei? – kreipėsi ji į tėvą, trypdama ir pakėlusi balsą, skaudų ir įniršusį.
– Mama, nesinervuok, – sako Misisipė. – Karas toks dalykas, visiems sukelia prieštaravimus. Lietuvoje pilietins karas dar neprasidėjo.
Mama nurimusi atsisėdo.
Tu galvoji, kad bloga savijauta yra priežastis, kodėl tau yra vienaip ar kitaip. Negalėtum net sakyti, kad tai yra pasekmė, nes tai yra gynyba, gynybos mechanizmas. Visas dėmesys telkiasi apie „blogus dalykus“, kuriuos gerini ir gerini, nuolat dirbi su savimi, nes tai ji, ta bloga savijauta, yra visų nesėkmių ir blogybių gyvenime priežastis. Ir jei nori, kad būtų geriau, tai turi pasveikti. Deja, bergždžiai. Tai ir yra tikrasis Sizifo darbas.
Visos rampos šviesos tvieskia į „blogą savijautą“. Misisipei pavyko pralaužti savo gynybą, vienai, savarankiškai. Tik identifikavusi savo problemą, pradėjo klausytis – specialistai sako, kad tai yra neįmanoma. Faktiškai yra neįmanoma pamatyti net savo neurotiškumo. Misisipei pavyko ir ji tuo labai džiaugiasi, nes tai yra neįtikėtina. Žinoma, susidėliojo ir tam tikras gyvenimo situacijų vaizdinys, bet atsekti, kad „bloga savijauta“ yra ne realybė, o gynybinis mechanizmas, kurį priimi už realybę, vis dėlto galėjo būti labai sunku. Niekada gyvenime Misisipė nebuvo sugalvojusi ir nesugalvotų nieko panašaus.
Iš tikro gal pirmas stipriausias impulsas buvo po verslo mentorystės mokymų. Kad bijo sėkmės, jau ir pačiai Misisipei buvo kaip ant delno. Yra ten daug visur visokių dalykų, bet tai smulkmė, mailius, planktonas.
Turėjo kažką padaryti, bet jautėsi klaikiai blogai (paprastai tai vadinama depresyvumu). Suprato, kad „jaučiasi taip blogai“, kad nieko nepadarys. Ir padaryti gali tik vienu atveju – daryti, net jei jaučiasi blogai. Ir padarė, nepaisydama savo „klaikiai blogos savijautos“ – tiesiog kažkaip atidėjo ją į šalį, nutarusi gyventi su ta bloga savijauta, ir nepaisant jos veikti. Buvo skaičiusi, kaip sirgdami lėtinėmis ligomis žmonės apsipranta su savo skausmu ir išmoksta dirbti ir veikti, nepaisydami jo. Ji mąstė kažkaip panašiai, nes kitu atveju jos laukė totalus susimovimas dėl „klaikiai blogos savijautos“. (Ji serga depresija! Ją kankina nerimas! Ji stora! Ji visa susivariusi! Tikrai, taip ir yra!) Gal jai pavyko dėl to, kad paskutinėmis naktimis klausosi Tibeto vienuolių giesmių. Kas žino.
Jau visai prieš miegą Misisipė lyg ir pradėjo „jaustis blogai“, tačiau tik nusišypsojo ir pasakė sau: „Geriau tu eik ką nors dirbti, bus daugiau naudos.“ O kitą dieną suprato dar ir tai, kad su ta „bloga savijauta“ gali užpakalį pasišluostyti. Nebebuvo jos kur dėti, tos blogos savijautos, iš inercijos norėjosi jaustis blogai, labai blogai ir turėti visus pateisinimus. Aišku, tą blogumą organizmas turėjo sugeneruoti ir dėl neurocheminių procesų, tai negali išnykti akimirksniu, o gal iš viso nebegali išnykti.
Ir staiga Misispė prisiminė, kad pokalbio metu vyko dar kažkas, ką jos atmintis ištrynė, akimirką tai buvo pasirodę, kaip jos su kolegėmis diskutavo apie rusoidų imperialistines užmačias „nuo Vladivostoko iki Lisabonos“, bet neužsirašė ir tai dingo.
Bet tai yra taip įdomu, atsiminti, kad Misisipė negali nustygti vietoje, taip yra smalsu. Ji atsiminė! Tai buvo momentas apie branduolinę bombą, numestą ant mūsų galvų.
– Per Zelenskį dar kils branduolinis karas…
– Nu, ta prasme?
– Numes per jį čia mums dar branduolinę bombą, dar žūti reikės…
– Ta prasme, numes į tavo daržą?..
Motina susimuistė.
– O ko čia tu taip labai pergyveni? Dėkok Dievui, kad tiek daug gražių metų nugyvenai… – sako Misisipė, nors ir supranta, kad kiekviena gyva būtybė be galo trokšta gyventi, o jos mama ypač – ir bet kokia kaina. – Štai dėl mažų vaikų reikia pergyventi, kiek jaunų žmonių žus…
– A, nu jo… – sako mama, nes jai gėda sakyti, kad ji labai nori gyventi.
Štai kokioje šeimoje ji užaugo. Dabar jau viskas aišku.
Žino, labai gerai žino, kad santykiuose ji tiesiog neišbalansuos, todėl vis dar yra viena. Santykiuose ji patiria milžinišką konfliktą, dėl ko kitas irgi niekaip negali jaustis tokiuose santykiuose gerai. Santykyje ji pradeda save mažinti, naikinti, trinti ir visaip kaip kitaip „inti“, nes taip tikisi, kad bus labiau mylima, bet taip niekada neatsitinka. Ir jei ji patenka į tokį santykį, tai jau būna ne meilė. Bet jai taip tiko, ji suprato, kad taip turi būti, kad negali būti – pilnas, gražus, išsiskleidęs, galintis, sėkmingas, pražydęs, ryžtingas, turintis.
Ji buvo užspeista – dėl to jos situacija niekaip negerėdavo, ir ji atsidurdavo priklausomumo spąstuose. Nežinau, kaip galima ištverti tokį žmogų kaip Misisipė. Tiesą sakant, niekas ir neištvėrė. Beveik niekas.
Dabar Misisipė ugdosi tvirtabūdiškumą.
Grįždama namo ji aplenkė ant kelio šokuojančią varlytę. Varlių, kaip ir paukščių, ji net nematė iki trisdešimt šešerių metų. Tada ilgai vaikščiojo, fotografavo ir galvojo. Ji nufotografavo upę ir žmonių taką. Ir apie upę pradėjo galvoti kaip apie vandens taką. Kas, jei vanduo yra ne tiesiog vanduo, o gyvybės forma, „gyvybės vanduo?. Kas, jei simbiozę mes suprantame pernelyg siaurai? Kas, jei kiekvienas iš mūsų egzistuojame ne savarankiškai, o simbiotiniame ryšyje? Kas, jei viso šito pasaulio principas remiasi simbiotiniu ryšiu? Tarp žmogaus ir vandens. Tarp žmogaus ir medžių. Tarp žmogaus ir oro. Tarp žmogaus ir gyvūnų. Tarp žmogaus ir žmogaus. Tarp vandens ir gyvūnų.