Jubiliejinė „Plartforma“: misija turi tęstis

Cirko spektaklis „Ceramic circus“: režisierius ir atlikėjas J. Vogelis (Šveicarija).

Tarptautiniam kultūros festivaliui „Plartforma“ – dvidešimt metų. Daug. Daug per tą laiką ir įvyko. Mūsų galvose, scenos menų pasaulyje, pačioje Klaipėdoje, kurios urbanistinis, kultūrinės savivokos audinys pakito. Retėja, dyla jis ar, priešingai, tankėja, įsiaudžiant naujoms gijoms, žino gal tik sociologai. Daug klaipėdiečiams ir aplinkinių miestelių gyventojams rugsėjo 9 – spalio 7 d. pasiūlė 2026-ųjų programa. Dar daugiau norisi kitais, dar kitais ir dar kitais metais. Tikėkimės, tos plartformiškos ateities išties bus.

Evelina ZENKUTĖ
Reflektuoti – ne kritikuoti
Teigti – ne neigti

Trapumo gyliai

Maža išpažintis. Vos prasidėjo dvidešimtoji „Plartforma“, organizatorių siųsta žinia apie šiandienos geopolitiniame kontekste gyvenimo trapumo link nukreiptą festivalio žvilgsnį žaibiškai susilankstė kitais – aštrokais – kampais. Kampais, už kurių kliūdamas nusibrozdini. Ko gero, iš pažiūros, bet tik iš pažiūros, paprastos temos visada tokios: atveria šiek tiek daugiau, palieka laisvę užčiuopti kažkelintus dugnus. Kartais siunčia subtilų įspėjamąjį arba SOS signalą.
Šiųmetė „Plartforma“ žodžiu „trapumas“ apsupo gausią savo programą – kone dešimtį scenos kūrinių (gal net patį festivalį) tarsi apibrėžė apsauginiu ratu. Tikrai taip jaučiu, o jausdama, dargi inspiruota pastarojo meto nuotaikėlių, įsivaizduoju: rato viduryje susispietę menininkai, spektakliai, festivaliai, kultūros reiškiniai, atrodo, bet kurią akimirką išties gali lūžti dužti. Nuo ko saugomasi? Yra nuo ko. Blogų akių – visokioms rainelės spalvoms atstovaujančių laužytojų, voluotojų, ardytojų, naikintojų – daugiau nei apstu.
Po pernykščių kultūros protestų, viena vertus, žinoma, vienijusių, telkusių, taip smarkiai diskredituojamo meno, kultūros lauko ir taip žiauriai traiškomų kai kurių kūrėjų, jų pasirenkamos saviraiškos ne tik seniai, bet, ko gero, niekada neliudijau. Dar tiktokėjimas. Dar tikėjimas, kad tavo nuomonė išimtinai teisinga ir būtina žinoti ant viso feisbuko. Ir visa tai kontekste mūsų šalies vizijos „Lietuva 2050“, kurioje kultūra įvardijama pamatu. Jaučiu, kaip mano genetinė trumparegystė progresuoja – vizijos matomumą vis smarkiau dengia bluras.
Ne vienam scenos meno (bet ir ne tik jo) kūrėjui norisi paplekšnoti per petį ir krestelėjus suspaustą kumštį palinkėti nepasiduoti. Daugelio jų vidinė būsena, man atrodo, ima panašėti į memą, prasidedantį žodžiais apie bandymus kažką įrodyti. Ko link judama ir kaip užbaigti šią frazę jiems, įtariu, matyti aiškiau nei nacionaliniai ateities prioritetai.
Savotišku įspėjamuoju signalu pasirodė ir „Plartformos“ organizuota diskusija „Tarptautinis festivalis regione: būti ar nebūti?“, kurioje, moderuojami žurnalistės Agnės Bukartaitės, pasisakė festivalių „Plartforma“, „TheAtrium“, „Materia Magica“, „Jauno teatro dienos“ organizatoriai. Liūdnokas klausimas, kam visa tai įdomu, reikalinga ir ar apskritai dar domina, kybo ore. Viliuosi, šekspyriškosios svarstyklės nenusvirs negatyviojon pusės, nors kultūros, meno pasaulio atstovų nuovargis justi. Jei klystu ir dramatizuoju be reikalo, puiku. Norėčiau klysti.

Gėris akims

O štai dėl trapumo ir stiprybės ryšio, ne antagonistinio, bet jungiančio, pratęsiančio, teisi būti vis dėlto geidaučiau. Man gražus pažeidžiamumas. Su visomis į jį įtekančiomis ir iš jo išplaukiančiomis pasekmių srovėmis: atvirumu, jautrumu, drąsa. Drąsa gal net labiausiai. Atsiverti pasauliui, kuriame nėra jokių garantijų, kad nebūsi sužeistas, reikalauja šiokio tokio stuburo.
Tik pasibaigus pasirodymų maratonui dingtelėjo: sprendimas jubiliejinę „Plartformą“ užbaigti ne kokiu nors užsienio kūrėjų perliuku, o lietuvišku akcentu – Šeiko šokio teatro spektakliu „Indigo. Das Schliemann Projekt“ – indikuoja nebebijojimą, brandą ir vidinę ramybę. Išties. Jei šį pastatymą išvysčiau nežinodama nė vienos kūrybinės komandos nario pavardės, vargu ar atspėčiau kilmės šalį.
Žvejų rūmuose parodytas choreografės Agnijos Šeiko „Indigo. Das Schliemann Projekt“ yra kerėjimas, mėlyno vaizdo ir garso, devynių mistiškai judančių šokėjų burtai, kurie, kaip ir priklauso rimtai magijai, peržengia bet kokias ribas. Nacionalinių tapatybių sienas, žinoma, irgi.
Norėčiau taip sapnuoti. Kad amžinai ritmingai iš aukštai kristų visa užklojantys indigo spalvos pelenai. Galėtų visą pasaulį paslėpti. Deja. Siurrealus vaizdinys išsisklaido po mažiau nei valandos. Valandos, kurią praleidi negalėdamas atitraukti akių nuo totalinio – pradedant Godos Giedraitytės idėja, A. Šeiko choreografija ir baigiant Sandros Straukaitės kostiumais, Donato Bielkausko muzika, Andriaus Stasiulio šviesų dizainu, Sigitos Šimkūnaitės scenografija, Godos Dapšytės dramaturgija – kūrybinio išsipildymo. Kokia tai siekiamybė, o pasiekus retenybė.
Tenka pripažinti: ko gero, visi esame tokie gilesni ar seklesni projektėliai. Kask nekasęs, vienos tiesos nerasi – egzistuoja tik nuolat kintanti, prieštaringa, ne iki galo pažini žmogiškoji esybė. Kaip ir pats A. Šeiko „Indigo. Das Schliemann Projekt“. Vienos rankos pirštų nepakaktų, kad suskaičiuotum skirtingas jo žiūrėjimo ir suvokimo trajektorijas. Man pakako gėrio akims, estetinio katarsio; kažkas, ko gero, susitelkė į kyšančias Troją atradusio vokiečių archeologo Heinricho Schliemanno ausis; dar kitiems spektaklis tapo bandymu atkoduoti miestą ar patį žmogų kaip visuminius reiškinius – su visais tiek vieno, tiek kito klestėjimais, kolapsais, nušvitimais ir praradimais.
Gėrėkis, bodėkis, analizuok, interpretuok, patirk, fantazuok. Kiek daug galima nuveikti žvelgiant į sceninius vyksmus. Įmanoma viskas, o pasitenkinama tiek nedaug: nykiuoju „nieko nesupratau“ ir monotoniškuoju trūkčiojančių pečių šokiu. Didelė dovana, kaip kad nutiko A. Šeiko spektaklyje, niekonesupratėlių nesutikti.

Labas, tamsa

Pradėjus nuo finalinio festivalio akcento, lietuviškomis jo programos dalimis jau neišvengiamai teks keliauti atbuline eiga. Todėl iškart – prie į Klaipėdos dramos teatrą pakvietusių „Kontūrų“, Gintarės Radvilavičiūtės režisuoto šokio ir šešėlių monospektaklio (Klaipėdos lėlių ir Šeiko šokio teatrai), kuriame choreografė ir atlikėja Dovilė Binkauskaitė mėgina prisiliesti prie tos savęs dalies, nuo kurios paprastai norisi nusisukti. Na, tai, kaip dainavo Paulas Simonas ir Artas Garfunkelis: sveika, tamsa, mano sena bičiule. Šešėlių medžiotojai, sutemų entuziastai, nespalvotų fotografijų mėgėjai, pustuštės, ne puspilnės stiklinės matytojai man atitaria: sveika, tamstele tamsele. Spektaklio kūrėjai byloja dar kitaip: ilgai žiūrint į tamsą, ima ryškėti kontūrai.
Man toje tamsoje neabejotinai neblogai. Net labai gerai. Vėl gražu. Taip juodai gražu, kad labiausiai geidžiamo sapno kategorijoje žaidimas šešėliais ima konkuruoti su Schliemanno projektu. Patinka ir monospektaklio kūrėjų idėja – ne išsklaidyti tamsą, o mėginti įsižiūrėti, užčiuopti, kas joje slypi. Įvardijimas jau savaime pirmas žingsnis. Ar nuo to pasidarys lengviau, neaišku, bet mes visi žinome, kad kažką daryti reikia.
„Kontūrų“ pasirinkta sceninė kalba šią mintį perkelia į kūno, šviesos ir šešėlio santykius. Čia svarbus pats matomumo principas – tai, ką šviesa išryškina, ir tai, ką ji palieka už regėjimo ribos. Kūnas gali būti tiek sau, tiek savo paties projekcijai svetimas; šešėlis – ne vien jo palydovas, bet ir savarankiškas, ne visada paklusnus antrininkas.
Šis vizualinis žaidimas turi potencialo kalbėti apie žmogaus pastangas susitarti su savimi, priimti save smarkiai netobulą. Mokytis to reiškia pripažinti pažeidžiamumą. Nei tai gėdinga, nei ydinga. Veikiau – būdinga. Būdinga sąlyga, su kuria tenka mokytis gyventi.

Vyriškumas Mėnulyje

Iš tamsos, šios kartais kiekvieną užklumpančios emocinės nakties, belieka keltis į Mėnulį, kur savianalizė tęsiasi.
Klaipėdos kultūros fabrike žiūrovus subūręs šokio trupės „Nuepiko“ šokio ir muzikos spektaklis „Žmogus Mėnulyje“ – kosminė kelionė, kurios palydovai – Marius Pinigis ir Andrius Stakelė, judesys, dūmai bei gyvai atliekama klubinė muzika. Ledinė. Kurianti fundamentalią sąveiką jau ne tik su ją grojančiuoju ar pagal ją judančiuoju, bet ir su stebėtojais. Tai ir pasiduodi neišvengiamai traukai. Dūmų negailima, kūnai išnyra ir vėl pradingsta. Kontūrai, siluetai, kaip jau žinome, apie žmogų gali atskleisti šį tą naujo.
Dalį spektaklio M. Pinigis ir A. Stakelė vilki kostiumus – švarkus ir kelnes, tarsi būtų atsinešę į Mėnulį dalį žemiškojo gyvenimo tvarkos. Tik čia, kur susiduria sunkis ir nesvarumas, kontrolė ir pasidavimas, priešingybės ne tiek viena kitą neigia, kiek papildo. Rūbai krenta.
Gal Mėnulyje iš tiesų lengviau nusimesti tai, ką Žemėje neretai nešiojame nė nesusimąstydami: kostiumus, uniformas, įpročius, pri(si)skirtus įvaizdžius, kaukes. Kažkam ir vyriškumo šarvus, neleidžiančius būti švelniam, apsinuoginusiam, jautriam. Mėnulyje, regis, galima tiesiog judėti, klupti, keltis, išnykti dūmuose ir vėl išnirti. Nežinau, ar tai išlaisvina, bet bent jau kuriam laikui pakeičia perspektyvą. Kartais, norint pamatyti save kitaip, tikriau, reikia išskristi labai toli.

Raganiška paskaita

Nuo vyriškumo šarvų – prie moteriškumo, kurį per amžius mėginta tramdyti, apibrėžti ir įsprausti į kažkam, Jam, priimtinas formas. Kol vyrai nusimetinėja kostiumus, kratosi stereotipų ir tam tikrų jiems priskirtų vaidmenų, ilgus amžius moterims, bandžiusioms tiesiog būti moterimis su visu dideliu, slėpiningu, margu pasauliu, kurį jos savyje nešiojasi, tekdavo mokėti ir mirtiną kainą.
„Hofo“ angare Inga Kuznecova ir Monika Klimaitė pristatė „The Study of Witches“ – į raganomis vadintas moteris atsigręžusią performatyvią paskaitą. Šis užsienyje populiarus akademiškumą ir teatrališkumą jungiantis hibridinis žanras Lietuvoje dar tik žengia pirmuosius žingsnius, kuriems pamatą, turbūt nesuklysiu konstatuodama, padėjo Lauros Kutkaitės „Tremolo“, studija apie moters kūną ir malonumą.
„The Study of Witches“ išaugo iš kūrybinės rezidencijos Islandijoje, kur plėtotas tyrimas, kurio atspirties tašku tapo danų rašytojos Olgos Ravn romanas „Vaško lėlė“ ir istoriniai raganų teismų šaltiniai. Galiausiai greta šiurpokos praeities faktų atsiranda antpiliukai, muzika, kūniškumas, kepamos žuvys, ritualai, žinomų Lietuvos ir pasaulio moterų vaizdiniai. Autorėms rūpi ne vien priminti, kiek moterų kadaise buvo apkaltintos raganavimu ir pasmerktos, bet ir suprasti, kas slypėjo už šio persekiojimo. Kaip ir kodėl moteris kitų, dažniausiai Jų, akyse tampa „per kažkokia“, galiausiai dėl to sulaukia bausmės.
Kalbant sunkiomis istorinės neteisybės temomis, lengva įsisukti į neva pagarbų rimties kokoną, kuriame kiekvienas gestas reikšmingas, kiekviena pauzė gili. I. Kuznecova ir M. Klimaitė į raganų studijas neria (kartais ir labai tiesiogine to žodžio prasme, kone skandindamos viena kitą vandens talpyklėje) žaismingai, nevengdamos humoro, absurdo, netobulumo, leisdamos sau žaisti, klysti ir nuklysti į šoną. Rimtiems dalykams, regis, nebūtina dar ir mirtinai rimta forma.
Matyt, tai savotiškas atsakas į visuomenėje tarsi primetamą poreikį tvarkos ar ribų, dėl kurių tariamo pažeidimo kažkada moterys ir buvo baudžiamos. Juokas nepanaikina siaubo, bet leidžia jį prakalbinti. Tad kurkite, merginos, kurkite.

Siekti nesudužti

Galiausiai laikas gręžtis į dvidešimtosios „Plartformos“ svečius iš užsienio. Klaipėdos dramos teatre rodytas lenkų choreografo Maciejaus Kuźmińskio dokumentinis šokio spektaklis „Every Minute Motherland“ kalba apie karą Ukrainoje, priverstinę migraciją, viso ko netektį. Sykiu žvilgsnį kreipia į kūnus – liudininkus, kuriuose patirtis lieka įrašyta net tada, kai neįmanoma ar nebeįmanoma jos nusakyti žodžiais. Judesys čia tampa savotiška atminties kalba, o tėvynė – ne vien žemėlapyje pažymėta teritorija, bet ir tuo, ką žmogus nešasi išvykdamas: prarastus namus, nutrūkusius ryšius, ankstesnio gyvenimo nuotrupas.
Labai nelengva žiūrėti į šį trupės, didžiąja dalimi sudarytos iš nuo karo bėgusių ukrainiečių, iššokamą skausmą. Kaip ir košmariškai sunku tverti tą pritilus ar visai nutrūkus muzikai besigirdintį uždususių atlikėjų alsavimą. Atrodo, kūnai scenoje nebegali pakelti to, ką teko ir tenka išgyventi. Tada tikrai pagalvoji: Dieve, kaip mes visi pavargome. Tik ukrainiečiai vis dėlto ne. Stabilizavę širdies ritmą, tebekovoja.
Visai kitokį reginį, bent metus pirmą žvilgsnį, pasiūlė šveicarų cirko menininko Juliano Vogelio spektaklis „Ceramic Circus“, Klaipėdos dramos teatre ir pradėjęs „Plartformą“.
Scenoje J. Vogelis – žmogus-orkestras, keičiantis pasirodymo drabužius, mušantis būgnus, minantis dviratį, kuriuo skriedamas ratu bando aplenkti ar išvengti pakabinto besisukančio rutulio, desperatiškai mėginantis nuo kritimo ir dužimo išsaugoti ant stovelių įsukamas keramikos lėkštes.
Iš pradžių situacija, rodos, valdoma. Stebi šį nenutrūkstamą judėjimą, kartkartėmis šypteli, kažko lyg lauki. Vis dėlto šiame po lygiai monotoniškame ir komiškame reginyje pamažu atsiranda liūdnoka nejauka – imi nujausti, kas nutiks, drauge suvoki, kad, negalėdamas nieko pakeisti, lėkščių baigtį privalėsi stebėti. Pamažu nuojautos išsipildo: chaosui įsisiautėjus, sceną nukloja šukės.
Nieko neprimena? Taip prieš mūsų akis su aplink Saule besisukančiu Žemės rutuliu skrieja gyvenimai, kuriuos visomis išgalėmis, net suprasdami to bergždumą, stengiamės sukontroliuoti. Ką mums siūlo J. Vogelis? Nežinau. Ar absurdas apskritai siūlo išeičių? Kažkas vis tiek turės bandyti neleisti sudužti lėkštėms, kažkas atliks šio proceso liudininko vaidmenį. Taip sukasi pasaulis.

Ilgesio pančiai

Bėgdama dvidešimtosios „Plartformos“ programa, labai sąmoningai tekstą noriu pabaigti Klaipėdos kultūros fabrike rodytu ilgamečio festivalio draugo, danų choreografo Palle’o Granhøjaus šokio spektakliu „This Is Not Mårup Church“.
Kodėl, paaiškinsiu netrukus, o iš pradžių konstatuokime: ilgesys yra siaubingiausia meilės forma. Įkalinantis ir sekinantis konclageris. Sykiu – tyriausias jausmas. Krištolas. Arba dar kitaip: susitelkti į tai, kas čia pat, ką gali paliesti, – neįkainojama dovana; beje, jausmai išėjusiems, dingusiems, nutolusiems, sugriautiems ar sunaikintiems – irgi. Neturėdamas, kur pasidėti ir kaip išsipildyti, ilgesys tampa aukštesne, besąlygiška ryšio su kažkuo kitu forma.
Kaip pamažu netoli choreografo P. Granhøjaus gimtojo miesto 1202 m. ant skardžio statytą Morupo bažnyčią smiltis po smilties plovė jūra, taip ilgainiui kažkur gilyn prasigraužia ir vis labiau įsisiūbuojantis vyksmas scenoje – bažnyčios jau nebėra, bet atsirado spektaklis, scenos kūrinys, materializavęs ilgesį, suteikęs kūną tam, ko – paradoksalu – lyg ir nėra, bet sykiu vis tiek nei išlupsi, nei išdeginsi ar išplausi.
P. Granhøjus šokėjų kūnus apraizgo elastinėmis juostomis, varžo jų judesius, kuria kliūtis, trukdančias pasiekti kitą ar ištrūkti iš įtampos pančių. Tos gumos ir yra ilgesys – kaustantis, tempiantis atgal, neleidžiantis visiškai atsiskirti nuo to, kas prarasta. Šokis, gyvai atliekama muzika violončele, smuiku, drauge vokalas kuria kūnišką atminties pasakojimą, kuriame Morupo bažnyčia, norisi tikėti, pamažu jau kiekvienam sėdinčiam salėje virsta savu prarastuoju rojumi.
Sykiu pačią „Plartformą“, dvidešimtį metų esančią meninio skonio formuotoja, kultūrinių horizontų plėtėja, galima laikyti ir Klaipėdos urbanistinių procesų metraštininke, liudijančia, ko jau netekome: pramoninių, uosto erdvių, kuriose pasirodymai rengti festivaliui vos užgimus, tiesiog nebėra. Kažkas nugriauta, kažkas komercializuota.
Viena vertus, kaip minėjo „Plartformos“ organizatorė G. Giedraitytė, užaugo visa nauja karta (beje, neabejoju, tie maždaug festivalio amžiaus jaunuoliai smagiai pagrojo „Herkuje Kante“, kone vienintelėje dar veikiančioje laisvalaikio poreikiams pritaikytoje pramoninės uosto zonos erdvėje), kita vertus, ši karta jau niekada nesužinos, kas tas Tabako fabrikas ar jachtų angaras Pilies uoste. Štai ir įsitempia ilgesio gumos. Štai ir pasidaro šiek tiek liūdna Klaipėdos, kurios jau nebėra.
Vis dėlto norisi prirašyti viltingąjį „trečia vertus“. „Plartformos“ misija, kad ir kaip lengva ar sunku būtų, privalo tęstis.


Warning: Undefined variable $meta_text in /home/durys/domains/durys.diena.lt/public_html/wp-content/themes/flatsome/content-single.php on line 59