250-osioms M. L. Rėzos gimimo metinėms
Minėdami pirmojo lietuvių liaudies dainų rinkinio „Dainos, oder Litthauische Volkslieder“ (išspausdinto 1825 m. Karaliaučiuje) 200 metų išleidimo sukaktį, 2025-aisiais pažymėjome atmintinus Lietuvių liaudies dainų metus. 2026-ieji paskelbti Martyno Liudviko Rėzos metais. Minėdami jo 250-ąsias gimimo metines (gimė 1776 m. sausio 9 d. Karvaičiuose, Kuršių nerijoje), pagerbiame vieną žymiausių XIX a. pradžios lietuvių raštijos atstovų, išleidusį pirmąjį liaudies dainų rinkinį ir parengusį pirmuosius tyrimus apie mūsų dainas.
Aušra Žemyna KAVALIAUSKIENĖ
Pirmasis rinkinys
M. L. Rėzos lietuvių liaudies dainų rinkinį sudaro 362 puslapiai (dainų tekstai lietuvių ir vokiečių kalbomis), pastabos, „Lietuvių liaudies dainų tyrinėjimas“ ir turinys, kur pateiktos nuorodos, iš kokių vietovių yra dainos. Leidinyje pridėti keturi nenumeruoti perlenkti lapai su natomis. Pateikiamos septynių dainų melodijos, iš kurių keturios priklauso knygoje įdėtiems tekstams, o trys – visai naujos. Todėl galima teigti, jog M. L. Rėzos dainų rinkinyje yra ne 85, bet 88 dainos. Į šią knygą buvo sudėta ne visa turima medžiaga. M. L. Rėza atrinko ir į vokiečių kalbą išvertė, jo nuomone, geriausius tekstus.
Šis pirmasis spausdintas lietuvių liaudies dainų rinkinys turėjo išskirtinę reikšmę lietuvių folkloristikai bei kultūros istorijai. Europos elitui buvo atverta galimybė pažinti lietuvių kalbos grožį, liaudies poezijos unikalumą ir dainuojamosios tautosakos estetinę vertę. M. L. Rėzos išleistomis dainomis labiausiai žavėjosi ir jas vertino vokiečių kultūros elitas, romantizmo atstovai bei žymūs Europos intelektualai. Pats iškiliausias asmuo, kuris viešai reiškė didžiulį susižavėjimą šiuo rinkiniu, buvo Johannas Wolfgangas von Goethe. Jis žavėjosi lietuvių dainų grožiu, lyriškumu bei giliu jautrumu, parašė teigiamą dainyno recenziją, pabrėždamas neįtikėtiną lietuvių tautosakos estetinę vertę. Atlikti šį fundamentalų dainų rinkimo darbą buvo suspėta pačiu laiku. Lietuvių liaudies dainos, kuriose XIX a. dar išsilaikė unikali Mažosios Lietuvos (Prūsų Lietuvos) tarmė, pasižyminti puošniais deminutyvais, vėliau dėl germanizacijos išnyko.
Unikalus kultūros aruodas
XX a. išleisti akademiniai šio rinkinio leidimai – „Lietuvių liaudies dainos“ (RLD) I ir II tomai (1958–1964 m.). I tomas (išleistas 1958 m.) apima patį M. L. Rėzos dainų rinkinį, tekstų variantus, istorinius komentarus ir tekstologinę medžiagą. II tome (išleistame 1964 m. Valstybinės grožinės literatūros leidyklos, vėliau tapusios „Vaga“) publikuojamas M. L. Rėzos archyvinis palikimas: rankraščiuose likusios dainos, kurios nebuvo įtrauktos į 1825 m. knygą, taip pat išsamios mokslinės studijos bei dainų melodijos. 2025 m. Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas išleido jubiliejinį, jau 7-ąjį šio dainyno leidimą per du šimtus metų, skirtą rinkinio 200-osioms metinėms.
Mažosios Lietuvos folkloro palikimas – tai unikalus kultūrinis aruodas, kuriame glūdi savita ir gili lietuvininkų pasaulėžiūra, liaudies etikos bei estetikos normos.
Didžiąją dalį M. L. Rėzos dainyno užima vestuvinės dainos. Pasak paties leidėjo, šie kūriniai sudaro tartum vientisą „meilės ciklą“ – nuo pirmųjų užuomazgų, atsiskleidimo iki išbaigimo vedybiniame gyvenime. Šis ciklas atitinka prancūzų antropologo Arnoldo van Genepo žymiajame veikale „Perėjimo ritualai“ („Les Rites de passage“) suformuluotą trijų etapų schemą (atskyrimo, pereinamieji ir įjungimo ritualai).
Poetiniame pasaulyje svarbus vaidmuo tenka gyvajai ir negyvajai gamtai, kuri neretai veikia kaip pirminis poetinių simbolių šaltinis. Liaudies dainų poetika grįsta tuo, ką žmogus matė savo kasdienybėje. Dainų vaizdiniai kurti remiantis gamtos ir žmogaus gyvenimo paralelizmu. Liaudies kūrėjai įkvėpimo sėmėsi iš artimiausios aplinkos – sodyboje žaliuojančių medžių, žydinčių gėlių… Vedybos – tai ilgas procesas, kurio metu jaunas žmogus, palydėtas tam tikrų ritualų, peržengia ribą iš ankstesnio gyvenimo etapo į naują. Dainose šie kultūriniai, psichologiniai bei dvasiniai žmogaus išgyvenimai buvo išsakomi gilią prasmę turinčiais poetiniais simboliais. Švęsdami M. L. Rėzos metus, pažvelkime į jo rūpesčiu surinktų lietuvininkų dainų turinį, poetinius vaizdinius bei jų daugiaprasmes reikšmes.
Vestuvinių dainų metaforos
Lietuvių vestuvinėse dainose bernelio žirgas ir jo elgesys simbolizuoja vyriškąjį pradą, seksualinę energiją ir bernelio pasiryžimą gauti išsirinktą mergelę. Vestuvinėse dainose populiari žvengiančio žirgo ir verkiančios mergelės paralelė. Kaip susijusios žaliosios avižatės, kurių trokšta bernelio palydovas, ir mergatės pirmosios dienatės?
Žveng‘ žirgatis / Žaliųjų avižačių, / Verk‘ mergatė / Pirmųjų dienačių (RLD I 3).
Vestuvinėse dainose šis vaizdinys nereiškia džiaugsmo – priešingai, jis turi stiprų emocinį svorį ir žymi dramatišką virsmą, kurį lydi liūdesys: „Į svetimą vietą toli išeinant, / Savo brangią močiutę paliekant“ (RLD I 8). Tai nepažįstamo ir sunkaus gyvenimo etapo pradžia, pasitinkama su liūdesiu: – O ko nuliūsti, jaunoji sesyte? / Ar ne pirmos tavo dienužatės? / Ar ne jaunas tavo bernužatis? – Nurs ir pirmos mano dienužatės, / Nors ir jaunas mano bernužatis – / Gaila širdžiai mano dienužačių (RLD I 8).
Abi šios vestuvinės dainos (RLD I 3 ir RLD I 8) yra užrašytos Pliviškiuose, netoli Įsruties (vok. Insterburg, dabar Černiachovskas). Poetinė formulė, kurioje mergelė verkia dėl prarastų nerūpestingų dienų, įprasmina jaunos merginos virsmą moterimi, statuso pasikeitimą, skaudų atsiskyrimą nuo gimtųjų tėvų namų bei iškilusią egzistencinę nežinią. Tradicinėje visuomenėje merginos perėjimas į moterystę (vadinamasis perėjimo ritualas) reiškė jos teisinės ir fizinės priklausomybės pasikeitimą. Ji tapdavo svetima savo šeimai ir ateidavo kaip svetima į vyro namus, atsidurdama anytos bei šešuro valioje. Pirmosios jos dienos poetiniuose tekstuose veikia kaip metafora, žyminti ne tiesiog kalendorines dienas, o naują laiko kokybę – nežinomybę, rūpesčius ir sunkaus gyvenimo pradžią, palikus saugias, nerūpestingas dienas pas tėvus.
Lietuvių liaudies dainos nėra tik eiliuoti buitiniai-etnografiniai pasakojimai – jose slypi gilūs psichologiniai išgyvenimai, troškimai ir mitologiniai bei ritualiniai kodai. Žirgas veikia ne tik kaip tiesioginis bernelio palydovas, bet ir kaip paties jaunojo metafora. Vestuviniame kontekste žirgo šėrimas avižomis reiškiasi kaip vaisingumo, gyvybinės energijos ir seksualinės iniciacijos ritualas, simbolizuojantis vyrišką jėgą. Galiausiai vestuvinėse dainose pasikartojanti žvengiančio žirgo ir verkiančios mergelės paralelė atspindi dviejų skirtingų pasaulių susidūrimą, lyčių opoziciją bei dramatišką gyvenimo lūžį, kurį per šį virsmą patirdavo abu jaunavedžiai.
Žaliųjų kaselių semantika
Žalia – tai ir netekėjusių merginų gyvenimo tarpsnio (mergavimo), ir perėjimo į naują, ištekėjusių moterų luomą ženklas. Šį virsmą ypač ryškiai atskleidžia poetiniai tautosakos įvaizdžiai: žalias rūtų ar mairūnų vainikas bei supintos kasos. Dainoje iš Ragainės apylinkių grožimasi žaliais kaspinais pasidabinusiomis mergaitėmis: Ant jų galvelės / Gelsvos kaselės, / Ir ant kaselių / Žals kaspinėlis (RLD I 36).
Kasos buvo išskirtinė netekėjusių merginų puošmena, todėl jų pynimo tradicijos buvo griežtai laikomasi. Praradusiai skaistybę merginai paprotinė teisė taikė skaudžią bausmę – jai būdavo draudžiama pinti kasas, o plaukai privalėjo būti slepiami po skepeta. Kasos buvo neatsiejamas nuotakos atributas, o jų pakirpimas ar išpynimas vestuvių apeigų metu žymėjo negrįžtamą slenkstį – virsmą į ištekėjusios moters būvį. Vainiko praradimas ir kasų išpynimas per vestuvių apeigas reiškė galutinį mergelės tapimą moterimi. Kad kasos ir vainikas buvo merginų puošmenos, savo poemoje „Metai“ rašo Kristijonas Donelaitis: „Kykas su nuometu bei plostė moterų rėdai, / Bet vainikas su kasoms mergų dabinėjims.“
M. L. Rėzos vestuvinėse dainose žaliosios kasos išpinamos pačią dramatiškiausią ir sakraliausią akimirką, kai mergina atsisveikina su savo jaunyste. Vos tik jos paleidžiamos, nukeliamas ir rūtų vainikėlis: Ir atsukste žaliąsias kaseles, / Ir nukelste rūtų vainikėlį (RLD I 59). Ir atsagstė žaliąsias kaseles, / Ir nukėlė rūtų vainikėlį (RLD II 52).
Žaliųjų kaselių vaizdinys iškyla ir karinėse-istorinėse dainose. Čia iš svetimų šalių ir karo grįždamas brolelis seserims žada atsiųsti ypatingų lauktuvių, kuriose užkoduota jų tolesnė socialinė lemtis: Vienai parsiųsiu / Juodą vainikėlį, / Antrai parsiųsiu / Žalias kaseles (RLD II 128).
Gilią plaukų ir žalios spalvos jungtį dainose liudija ir patvirtina etnografiniai papročiai. Užfiksuota duomenų, kad Rusnės apylinkių nuotakos per vestuves puošdavosi prabangiais žalios spalvos šilko kaspinais, kurie tradicinėje kultūroje funkcionavo kaip palaidų plaukų analogas. Jei merginos kasos nebūdavo pakankamai storos, Tilžės ir Klaipėdos apylinkių lietuvininkės į jas meistriškai įpindavo žalius kaspinus. XX a. šios žalios įpinos tapo tikru išsigelbėjimu plonų kasų savininkėms, kurios plaukus suko vainiku viršugalvyje.
Plaukų puošimas žaliais kaspinais turėjo gilią magišką potekstę: per žaliuojančią augalijos spalvą siekta sustiprinti merginos gyvybinę jėgą ir sveikatą. Vėliau, šiai maginei paskirčiai netekus aktualumo, kaspinai išliko tiesiog mėgstamu papuošalu. Taigi žaliųjų kaselių, kaip ir žaliojo vainikėlio, simboliką tiesiogiai paaiškina jų paskirtis – tai esminiai mergystės simboliai ir neatsiejami nuotakos atributai.
Ši simbolika peržengia vien tik lietuvių kultūros ribas. Remiantis Vidurio Europos tautų šeimos papročių tyrinėtojos Tamaros Filimonovos sukaupta lyginamąja medžiaga, žalios spalvos kaspinas buvo ypatingai sureikšmintas ir sorbų (lužitėnų, gyvenančių Brandenburgo ir Saksonijos žemėse) vestuviniuose papročiuose bei vedybiniuose būrimuose. XIX a. pabaigoje sorbų mergaitės tikėjo: jei šv. Andriejaus dieną iš prijuostės išsitrauks žalios spalvos kaspiną – tais metais tikrai ištekės. Beje, rūtų vainikėlis ir žali kaspinai šioje kultūroje buvo laikomi ir sorbų jaunikio ženklu.
Žvejo gyvenamojo namo vidaus vaizdas. Gilijos kaimas, Labguvos apsk. XX a. pr.
Nerijos žvejai mezga tinklus. Fotografija ir leidimas Fritzo Krauskopfo, Karaliaučius. XX a. 4 deš.
MLIM fondo nuotr.