„Kol kūryboje pavyksta išlaikyti gilų smalsumą ir norą eksperimentuoti studijoje, tol judu į priekį. Šį kūrybinį budrumą ir noriu išsaugoti“, – sakė klaipėdietis kompozitorius Kristijonas Lučinskas. Muzikos autorius, atlikėjas ir garso dizaineris kuria muziką teatro ir šokio spektakliams, filmams, o savo įkurtoje studijoje „Soundprovocation“ ieško naujų garso raiškos formų. Jo autorinė kūryba, dažnai priskiriama etnoelektronikos ir postfolkloro žanrams, išsiskiria tradicijos ir šiuolaikinių technologijų derme. Kristijonas dalijosi savo kūrybine patirtimi, įkvėpimo šaltiniais ir mintimis apie nuolatinius ieškojimus.
Žaneta SKERSYTĖ
Norėjosi kurti pačiam
– Kas vaikystėje formavo jūsų santykį su muzika ir menais?
– Mano santykį su menu pirmiausia formavo aplinka, kurioje kūryba buvo kasdienybės dalis. Abu tėvai buvo tautodailininkai, todėl namuose nuolat kažkas buvo piešiama, siuvama, drožiama, konstruojama ar taisoma. Tėvą ir senelį dažnai matydavau dirbtuvėse – jie ne tik sugalvodavo, bet ir savo rankomis padarydavo tai, ką buvo sumanę. Iš jų perėmiau supratimą, kad kūryba prasideda nuo bandymų, kantrybės ir noro pačiam rasti sprendimą. Jei nepavyksta iš pirmo karto, mėgini dar kartą.
Muzika namuose taip pat buvo savaime suprantama. Giminėje buvo nemažai profesionalių muzikantų – nuo etninės muzikos iki džiazo. Lankiau muzikos mokyklą, dainavau chore, domėjausi astronomija, gamtos mokslais, kurį laiką ėjau į aviamodeliavimo būrelį. Visus šiuos pomėgius jungė smalsumas ir noras suprasti, kaip veikia daiktai, reiškiniai ir garsas. Vėliau šis domėjimasis persikėlė į muzikinę veiklą.
– Kada pajutote, kad muzika gali tapti jūsų gyvenimo keliu?
– Pirmieji kūrybiniai bandymai prasidėjo dar muzikos mokykloje. Vien groti kitų parašytą muziką man nebepakako – norėjosi kurti pačiam. Didelį įspūdį paliko tėvo juostinis magnetofonas su mikrofonu. Įrašinėdavau savo balsą, įvairius triukšmus, eksperimentus su garsais. Magnetofonas padėjo pamatyti, kad garsą galima ne tik atkurti, bet ir paversti medžiaga kūrybai. Vėliau tėvai padovanojo sintezatorių. Atsivėrė galimybė pačiam kurti tembrą, sluoksniuoti garsą, ieškoti savito skambesio. Tuo metu dar domėjausi elektronika – mokiausi lituoti, aiškinausi, kaip veikia įvairūs prietaisai. Po truputį darėsi aišku, kad labiausiai mane traukia pats muzikos kūrimo procesas.
Profesiniu keliu
– Iš pradžių gilinotės į grojimo birbyne mokslus, tačiau šiandien jus labiausiai žinome kaip kompozitorių ir garso režisierių. Kaip įvyko šis perėjimas?
– Birbynė buvo mano pirmasis instrumentas ir profesinio kelio pradžia. Baigęs folkloro studijas pasukau į radiją, kur dirbau muzikos redaktoriumi, garso režisieriumi ir vis daugiau laiko skyriau garso įrašų redagavimui. Ten pradėjau gilintis į montažą, garso formavimą, skirtingų įrašų medžiagos jungimą. Ši patirtis nuvedė į darbą studijoje, garso režisūrą ir muzikos kūrimą. Ilgainiui atsirado vis daugiau autorinių darbų, ėmiau kurti muziką teatrui, šokiui ir kitiems projektams. Kompozicija pamažu tapo pagrindine mano veiklos kryptimi, nors atlikėjo ir garso režisieriaus patirtis joje išliko labai svarbi.
– Kodėl jūsų kūryboje tokia svarbi birbynė?
– Birbynė mano kūryboje liko labai svarbi. Kartais ji skamba tiesiogiai, kartais jos įtaka labiau juntama melodikoje, frazuotėje, tembre. Pastaraisiais metais prie jos grįžtu dar kryptingiau – ieškau naujų skambėjimo būdų, daugiau improvizuoju, tyrinėju jos santykį su elektroniniu garsu. Dėl to birbynė man tapo ne vien instrumentu, kuriuo groju, bet ir atskira kūrybos bei tyrinėjimo kryptimi.
– Ką jums duoda studijos, ypač ką tik baigtos?
– Neseniai baigiau Lietuvos muzikos ir teatro kompozicijos magistrantūros studijas. Į jas atėjau jau turėdamas ilgametę atlikėjo, garso režisieriaus ir muzikos kūrėjo patirtį, todėl svarbiausia buvo ne išmokti profesijos iš naujo, o permąstyti savo kūrybą ir išplėsti jos galimybes. Studijos suteikė progą daugiau dėmesio skirti akademinei kompozicijai ir meniniam tyrimui. Gilinausi į šiuolaikinės kompozicijos metodus, improvizacines technikas kūriniuose birbynei, erdvinį garsą. Labai džiaugiuosi naujomis pažintimis, iš dėstytojų gautomis žiniomis ir skirtingomis patirtimis. Ypač norisi išskirti savo specialybės dėstytoją profesorių Ričardą Kabelį, iš jo teko mokytis ne tik kompozicijos amato, bet ir gebėjimo į kūrybą žvelgti iš platesnės perspektyvos.
Anksčiau Klaipėdos universitete baigiau folkloro ir birbynės atlikimo studijas. Žvelgdamas atgal matau, kad viena studijų kryptis man suteikė stiprų atlikėjo ir etninės muzikos pagrindą, o kita padėjo šią patirtį iš naujo įvertinti kompozitoriaus ir tyrėjo žvilgsniu.
Darbo ir kūrybos vieta
– Jūsų veikla labai įvairiapusė – esate ir kompozitorius, ir atlikėjas, ir garso režisierius. Ar tai vertinate kaip atskiras pozicijas, ar kaip vieno kūrėjo veiklos dalis?
– Šias veiklas matau kaip vieno kūrėjo darbo dalis. Komponuodamas galvoju apie atlikėją ir instrumento galimybes, dirbdamas studijoje daug dėmesio skiriu skambesio detalėms, o pats grodamas iš karto pajuntu, kas kūrinyje veikia, o ką dar verta keisti. Tas pats sumanymas partitūroje, atliekant gyvai ir klausantis įrašo atsiskleidžia skirtingai. Galimybė jį patikrinti visose trijose srityse padeda priimti tikslesnius kūrybinius sprendimus.
– Nuo 2008 m. veikia jūsų įkurta garso dizaino studija „Soundprovocation“. Kuo ši erdvė jums svarbiausia – kaip kūrybinė laboratorija ar profesinė dirbtuvė?
– Man ji svarbi abiem aspektais. Tai profesinė darbo vieta, kurioje įrašau, montuoju, miksuoju ir ruošiu įvairius garso projektus. Bet kartu tai ir erdvė eksperimentams. Studijoje galiu ramiai tikrinti idėjas, ieškoti skambesio, bandyti neįprastus įrašymo ar garso apdorojimo būdus. Nemažai kūrinių prasidėjo būtent nuo tokio bandymo, kuris iš pradžių neturėjo aiškaus tikslo. Todėl „Soundprovocation“ man yra vieta, kur praktinis darbas dažnai perauga į kūrybą.
– Kurie projektai jums pačiam yra artimiausi – ar muzika spektakliams, ar autorinė kūryba?
– Artimiausia man yra autorinė kūryba, nes joje pats pasirenku atspirties tašką ir galiu leisti muzikai formuotis pagal jos pačios logiką. Kuriant teatrui ar kitiems scenos projektams, muzikos kryptį veikia bendras sumanymas, dramaturgija, režisieriaus ar choreografo vizijos. O kūryba teatrui ar kitiems scenos projektams patinka dėl bendradarbiavimo – ji skatina ieškoti sprendimų, kurių vienas greičiausiai nesugalvotum. Tačiau ir tokiuose darbuose man svarbu, kad muzika turėtų savo savarankišką vaidmenį, meninę vertę, ne vien atliktų pagalbinę ar iliustracinę funkciją.
Bendrystės dovanos
– Kurie kūriniai ar bendradarbiavimai su kitais menininkais jums atrodo svarbiausi jūsų kūrybiniame kelyje?
– Per daugelį metų susikaupė didžiulis sąrašas brangių žmonių, su kuriais teko kurti ir dirbti. Norint paminėti juos visus, turbūt reikėtų atskiro straipsnio, todėl ką nors išskirti labai sudėtinga. Vis dėlto pirmiausia į galvą ateina keli ilgesni ir man ypač svarbūs kūrybiniai ryšiai.
Viena svarbiausių kūrybinių bendrysčių – su kompozitoriumi Donatu Bielkausku. Per daugelį bendrų projektų susiformavo pasitikėjimas, leidžiantis laisvai keistis idėjomis, ieškoti ir kartu atrasti netikėtų sprendimų. Daug gražių darbų sukurta su choreografe Agnija Šeiko ir rašytoja Sondra Simana. Šios kūrybinės patirtys paskatino muziką matyti platesniame scenos, judesio, teksto ir erdvės kontekste. Viena gražiausių ir įsimintiniausių kūrybinių bendrysčių sieja mane su tekstų autore ir vokaliste Ieva Astromskaite-Balčiūne, su kuria išleidome du albumus. Svarbi ir bendrystė su Marija Žemaityte, su kuria sukūrėme atmosferinės, ramios etnomuzikos projektą „Ramėja“.
Labai svarbus ir ilgametis bendradarbiavimas su režisieriais Rūta Bunikyte ir Karoliu Makausku. Ne mažiau svarbūs ir įvairūs scenos projektai, kuriuose teko dirbti su Inga Mikulėne – Ingaja, Viktoru Rubežu, Pauliumi Stonkumi, Laura Geraščenko, Aušra Krasauskaite, Inga Kuznecova, Indre Puišyte, Karolina Jurkštaite-Chomičiene, Dovile Binkauskaite, Lina Puodžiukaite-Lanauskiene, Aurelijumi Liškausku, Rachele Melief, Aurora Ruvoletto, Mindaugu Bačkumi, Loreta Narvilaite, Vladimiru Konstantinovu, Gyčiu Padegimu, Irena Upe, Virginija Rimkaite, Andra Kavaliauskaite, Artūru Šimoniu, Dariumi Beruliu ir daugeliu kitų.
Iš naujausių darbų artimas albumas „Ūkas“, sukurtas kartu su kanklininke Agota Zdanavičiūte. Svarbi patirtis buvo ir šių metų Moksleivių dainų šventės koncertai Kaune ir Vilniuje – čia teko muzikuoti ir improvizuoti Vytauto Miškinio ir Jonės Girdzijauskaitės-Pocienės kūriniuose. Pastaruoju metu džiugina kūrybiniai susitikimai su kanklininke Žemyna Trinkūnaite bei japone Yuko Yamasaki, kuriančia muziką tradicinėms lietuviškoms kanklėms. Taip pat brangūs bendri darbai su ansambliu „Lietuva“, VU folkloro ansambliu „Ratilio“, choru „Kamertonas“, Klaipėdos kameriniu orkestru, Klaipėdos etnokultūros centro ansambliais „Kuršių ainiai“, „Kuršiukai“, „Alkiukai“ ir Klaipėdos koncertų salės choru „Aukuras“.
Tai tik dalis žmonių ir bendrų projektų. Kiekvienas bendradarbiavimas paliko savo pėdsaką, todėl nenorėčiau, kad nepaminėtos pavardės atrodytų mažiau svarbios.
– Kokį poveikį jūsų kūrybai turėjo ir turi bendradarbiavimas?
– Bendradarbiavimas dažnai išveda iš įprasto mąstymo. Režisierius ar choreografas muziką girdi kitaip nei muzikantas, todėl tenka ieškoti būdų, kelių, kaip geriau suprasti vienas kitą, kaip ir kas turi skambėti konkrečioje scenoje, judesyje ar dramaturgijoje. Dirbant su kitais svarbu mokėti ne tik pasiūlyti savo idėjas, bet ir išgirsti, ko iš tiesų reikia bendram kūriniui. Kartais tenka atsisakyti sprendimo, kuris muzikiniu požiūriu atrodo įdomus, bet scenai netinka, o kartais iš visai paprastos režisieriaus ar choreografo pastabos išauga netikėta muzikinė kryptis. Tokiuose procesuose dažnai atsiranda sprendimų, kurių vienas nebūčiau sugalvojęs. Tai praplečia muzikinį mąstymą, padeda ieškoti naujų dalykų aplenkiant kūrybinius įpročius.
Ieškant naujo skambesio
– Jūsų muzika skambėjo ne viename Auksiniu scenos kryžiumi apdovanotame ar jam nominuotame spektaklyje, taip pat esate įvertintas Klaipėdos „Padėkos kauke“. Ką jums reiškia toks pripažinimas?
– Tokie įvertinimai malonūs, nes parodo, kad bendras kūrybinis darbas buvo pastebėtas. Teatre muzika yra tik viena iš kūrinio dalių, todėl spektaklių nominacijas pirmiausia vertinu kaip visos komandos pasiekimą. Man svarbiausia, ar darbas išlieka gyvas, ar pasiekia žmones ir ar pats jaučiu, kad jame pavyko įgyvendinti tai, ko ieškojau. Apdovanojimai to nepakeičia, bet suteikia patvirtinimą, kad pasirinkta kryptis buvo prasminga.
– Ar pripažinimas iš šalies sutampa su tuo, ką pats laikote savo asmeniškai svarbiausiais darbais?
– Ne visada. Kartais daugiau dėmesio sulaukia vieni darbai, o man pačiam svarbesni būna kiti. Neretai svarbiausi lieka tie darbai, kuriuose pats jaučiu didžiausią kūrybinį proveržį.
– Jūsų muzika dažnai jungia folklorą, istoriją ir modernias technologijas. Kaip pavyksta suderinti šiuos pasaulius?
– Iš tiesų jokio realaus konflikto tarp senųjų instrumentų ir šiuolaikinių technologijų nėra. Tradiciniai instrumentai tebuvo aukščiausia savojo meto technologija – sukurta iš to, kas buvo po ranka. Šiandien elektronika ir programinė įranga yra mūsų kasdienybės „folkloras“. Tai skirtingų epochų priemonės, atsiradusios iš to paties žmogaus poreikio kurti, plėsti savo galimybes ir ieškoti naujo skambesio. Kūryboje jos susitinka kaip skirtingu laiku susiformavę tos pačios meninės vaizduotės įrankiai.
– Kiek technologijos (elektronika, garso dizainas) jums yra priemonė, o kiek – kūrybinė filosofija? Būna menininkų, kurie technologijų bijo ar smerkia jas…
– Technologijos man pirmiausia yra darbo priemonė, tačiau jos keičia ir patį mąstymą apie muziką. Elektronika ir garso dizainas leidžia dirbti tiek su natomis ar instrumentais, tiek ir su pačiu garsu – jo tekstūra, erdve. Technologijų savaime nei sureikšminu, nei bijau. Man svarbu ne jų naujumas, o tai, ką jos leidžia padaryti. Jei jos padeda tiksliau įgyvendinti kūrinio sumanymą, vadinasi, yra reikalingos.
Didžiulė prabanga
– Kuo jums svarbi šeima?
– Apie savo kūrybą galiu kalbėti gana atvirai, bet artimųjų gyvenimo detalės priklauso jiems. Galiu tik pasakyti, kad šeima man yra didžiausias ramstis. Be žmonos ir vaikų supratimo, šeimos palaikymo daugelio projektų turbūt nebūtų buvę. Kūryba ne visada telpa į įprastus darbo grafikus, dažnai bendrą laiką ar pramogas reikia organizuoti spontaniškai, todėl esu dėkingas šeimai už supratingumą.
– Kiek jums svarbios tokios vertybės kaip tautiškumas, patriotiškumas?
– Man rūpi, kas vyksta Lietuvoje, todėl, kai manau esant reikalinga, savo poziciją išsakau viešai. Pilietiškumas nėra tik politikų ar visuomenininkų reikalas. Kiekvienas galime prisidėti prie savo valstybės kūrimo, stiprinimo – vieni savanoryste, kiti profesiniu darbu, bendruomenine veikla ar kitais būdais. Manau, kad visi mes Lietuvoje turime išlikti budrūs, ruoštis gynybai. Kiekvienas prie to gali prisidėti savaip. Vieną iš prasmingiausių būdų prisidėti pats atradau Lietuvos šaulių sąjungoje. Čia pažinau stiprią, atsakingą bendruomenę, kuri ugdo pasirengimą, pilietiškumą ir supratimą, kad valstybės saugumas priklauso ne vien nuo kariuomenės ar politikų, bet ir nuo mūsų pačių. Tautiškumas man nėra vien šūkiai ar simboliai. Jis atsiskleidžia per kalbą, kultūrą, atsakomybę už savo šalį ir konkrečius darbus.
– Ką reiškia būti kūrėju uostamiestyje?
– Esu kilęs iš Plungės, bet Klaipėdoje jau seniai jaučiuosi kaip namie. Klaipėda man labai patinka. Tai savito charakterio miestas – arti jūros, neperkrautas, su aktyviu kultūriniu gyvenimu. Čia turiu savo studiją, artimus žmones, kolegas ir daug svarbių kūrybinių ryšių.
– Ką reiškia būti kompozitoriumi? O šiandienos Lietuvoje?
– Būti kompozitoriumi man reiškia savo mintims, patirtims ir vertybėms suteikti muzikinę formą. Čia susitinka vidinė laikysena ir amatas – gebėjimas atsirinkti, išgryninti ir išlaukti. Kartais kūrinyje sąmoningai palieku aiškią mintį ar poziciją, kartais – tik užuominą – suteikiu minčiai kryptį, o klausytojai ją pripildo savo patirtimi.
Lietuvoje ši profesija žavi atvirumu universalumui. Ribos tarp kompozitoriaus, atlikėjo ir garso režisieriaus pas mus labai natūraliai išnyksta. Man tai didžiulė prabanga – šiandien kurti scenai, rytoj dirbti su elektroakustika, o poryt pačiam eiti į sceną. Toks judėjimas tarp kūrėjo ir atlikėjo vaidmenų neleidžia sustabarėti ir išlaiko gyvą smalsumą.
Laiko patirtis
– Fotografija – taip pat viena iš jūsų mūzų?
– Taip, fotografija man labai artima – joje atrandu daug sąsajų su muzika. Kartais atrodo, kad muzika gali sustabdyti laiką, o fotografija – skleistis jame. Tokia laiko patirtis man yra viena stipriausių muzikos ir fotografijos sąsajų.
Šią mintį plėtojau galerijoje „Arka“ pristatytoje erdvinėje kompozicijoje „Tekstūros. Istorijos. Simboliai“. Ekspozicijoje savo fotografijas sujungiau su generatyvine kompozicija. Jos algoritmą formavau pagal savo kurtos muzikos vidinę logiką – tai tapo savotiška mano kompozicine DNR, kurią sistema savarankiškai plėtojo. Mane domino, kaip aplankytos vietos išlieka atmintyje – tarsi gyvos, nuolat kintančios būsenos. Pastaruoju metu fotografuoju beveik vien juostiniu fotoaparatu ir pats ryškinu juostas. Man patinka šio proceso lėtumas, neapibrėžtumas ir laukimas. Rezultatas atsiskleidžia tik išryškinus juostą, todėl fotografuodamas labiau pasitikiu nuojauta ir sprendimu, priimtu konkrečią akimirką.
– Kokias savo svajones ar tikslus dar norėtumėte įgyvendinti artimiausiais metais?
– Paradoksalu, bet mano didžiausias tikslas artimiausiais metais – leisti sau kurti dar lėčiau. Gyvename skubančiame pasaulyje, todėl galimybė neskubėti tampa didžiule prabanga. Noriu suteikti sau dar daugiau erdvės ilgam idėjų brandinimui, leisti garso ir muzikos koncepcijoms visiškai nusistovėti.
Kitame etape noriu sutelkti dėmesį į konceptualius autorinius kūrinius, kur šalia šiuolaikinės elektronikos naujomis formomis suskambėtų ir birbynė. Mane domina, kaip tradicinė akustinė tapatybė susitinka su šiuolaikiniu elektroniniu garsu. Tai galimybė išplėsti birbynės tembrines ribas ir pamatyti, kaip jos garsinis charakteris gali transformuotis visiškai kitokioje estetikoje. Kol kūryboje pavyksta išlaikyti šį gilų smalsumą ir norą eksperimentuoti studijoje, tol judu į priekį. Šį kūrybinį budrumą ir noriu išsaugoti.
VIZITINĖ KORTELĖ
Kristijonas Lučinskas (gim. 1978 m. Plungėje) – kompozitorius, atlikėjas, garso dizaineris, kuriantis muziką teatro ir šokio spektakliams, filmams, užsiimantis garso dizainu savo įkurtoje studijoje „Soundprovocation“. Jo autorinė kūryba dažnai priskiriama etnoelektronikos, postfolkloro žanrui.
Vaikystėje mokėsi groti trimitu, birbyne, vėliau baigė folkloro studijas Klaipėdos universiteto Menų fakultete, kur įgijo birbynės pedagogo, ansamblio atlikėjo kvalifikacijas. Studijų metais susipažinęs su garso apdorojimo technologijomis ėmė eksperimentuoti garsais. Be nuolatinio kūrybinio darbo savo studijoje, dirbo garso režisieriumi įvairiuose leidybiniuose garso projektuose, radijo stočių eteryje (garso dizaineriu, muzikos redaktoriumi, radijo laidų vedėju).
K. Lučinskas plėtoja ir savo atlikėjišką, kūrybinę veiklą. 1998 m. sukūrė muzikinį projektą „Driezhas“ (iš pradžių solo, o 2011 m. rudenį prie projekto prisijungė tekstų autorė ir vokalistė I. Astromskaitė), iki 2015 m. išleido devynis autorinės muzikos albumus. 2019 m. su savo bendrakursiu D. Bielkausku (žinomu postfolklorinės krypties muzikos kūrėju, nuo 1998 m. besireiškiančiu slapyvardžiu Donis) įkūrė muzikinį duetą „Tykumos“, dar kelis skirtingus muzikos projektus – „Deepinmood“ (drauge su L. Urbiku, S. Šiaučiuliu, R. Striškaite, D. Švanyte, Y. Naito), „Dayink“ (drauge su I. Mikulėne, žinoma kaip Ingaja), „Tabalai“ (drauge su D. Bielkausku, V. Rubežu), „Ramėja“ (drauge su M. Žemaityte). Bendradarbiavimo su šiomis grupėmis rezultatai įamžinti garso įrašuose ir koncertų programose, kurios skambėjo įvairių Lietuvos muzikos renginių scenose – festivaliuose „Mėnuo Juodaragis“, „Vilnius Music Week“, „Plartforma“, „Satta Outside“, „TARP“, „Centras“, „Auszra 16“, „Verpetai“, „Kunigunda Lunaria“, „Supa Devynios“ ir kt.
Kita svarbi K. Lučinsko kūrybinės veiklos sritis – muzikos šokio, muzikinio, lėlių teatro spektakliams, įvairiems miesto renginiams, performansams ir patyriminėms ekskursijoms komponavimas bei aranžavimas. Daugelį metų jis bendradarbiauja su choreografėmis A. Šeiko (Šeiko šokio teatras), L. Geraščenko („Judesio erdvė“) ir I. Puišyte, režisiere R. Bunikyte, lėlių ir objektų teatro režisiere K. Jurkštaite. Klaipėdos valstybiniame muzikiniame teatre K. Lučinskas sukūrė ir aranžavo muziką spektakliams vaikams „Verpalų pasakos“ (rež. R. Bunikytė, 2012 m.) ir „Tinginėlių kaimas“ (rež. R. Bunikytė, 2013 m.) – abu buvo apdovanoti Klaipėdos „Padėkos kauke“; vertikalaus šokio spektakliui „Kalbantis bokštas“ (rež. R. Bunikytė, chor. R. Melief, A. Liškauskas, I. Briazkalovaitė, 2017 m., apdovanotas „Padėkos kauke“); šokio spektakliui vaikams „Tikroji dinozaurų istorija“ (rež. ir chor. A. Krasauskaitė, 2019 m.). Jis taip pat dirbo kaip kviestinis garso režisierius šiame teatre statant Z. Liepinio muzikinę dramą „Adata“ (rež. R. Kaubrys, 2013 m.). 2023 m. jis tapo vienu iš keturių Klaipėdoje gyvenančių kompozitorių, kuriems KVMT užsakė sukurti operą, skirtą Kaipėdos krašto prijungimo prie Lietuvos 100-mečiui. Ši proga buvo iškilmingai pažymėta istorijų operos „Klaipėda“ premjera senajame elinge vykusiame III tarptautiniame Klaipėdos festivalyje. 2025 m. sukūrė garso takelį šokio miniatiūrai „Pasaka II“ (chor. A. Ruvoletto, projektas „Hommage à Čiurlionis“, KVMT).
Be pagrindinių savo darbo, kūrybos ir interesų sričių, K. Lučinskas dar užsiima fotografija, kuria vaizdo klipus savo kūriniams.