aš – karvė
saulėgrąžinėmis akimis
kiaušinio trynio spalvos žiedlapiais
kaip saulėgrąža sekanti danguje tavo kelią
vis sukanti ir sukanti paskui tave galvą
pilną saulėgrąžų
baigiu susisukti į ožio ragą
susisupusi į dirbtinės odos juodą lietpaltį
su raudona skara ant pečių
ir suvarstomais kareiviškais batais
dangau!
pažiūrėk į gėlę savo
į savo karvę vienatinę
laukiančią kol ją pagrobs
prieš jos menką valią jos Dzeusas
aš – karvė
nepamelžta
neišjodyta
neapsiveršiavusi
tik ryjanti Viešpaties dobilus akimis – debesis
man – dobilai
tau – pienas
man – saulėgrąža siūbuoti ražienoje
tau – žvirblių giesmės apie rausvą partrenktą plente katę
(Ryžutė buvo mano katė
ji turėjo kačiukų bet tėvas juos kažkur
išnešė)
mano tėvas
(ilgai lydėjau jį akimis einantį keliu)
mano kelias Viešpatie nesibaigs niekada
matau plaukiančius į pietus debesis
sparnuočiai jau išskrido
liko tik šie
gauruoti
nešvarūs
ir tingūs dervišai
iš kukaračios eilėraščio
aš – šventa karvė
su keturiasdešimt antro numerio
suvarstomais kareiviškais batais
netikros odos lietpalčiu
ir raudona skara ant pečių
baigiu surūkyti paskutiniąją Marlboro Light cigaretę
(nors turėjo užtekti dar
rytdienai)
ir susisukusi į savo silpną valią
ir nesugebėjimą nerašyti kvailų eilėraščių
laukiu tavęs
mano pagrobėjau
arba kol visi
gauruoti
nešvarūs
ir tingūs
dervišai
iškeliaus į savo
mekas
jeruzales
ir tadžmahalus
mano kelias nesibaigs niekada
nes stebėsiu keliaujančius pro šalį debesis
o jų kelionės nesibaigs niekada
nes jie nesibaigs niekada
ir aš amžiams turėsiu ką veikti
kol neužmerksiu paskutinį kartą savo saulėgrąžinių akių
kiaušinio trynio spalvos
aš – karvė su raudonu šaliku ant kaklo
su suvarstomais kariškais batais
ir netikros odos juodu lietpalčiu
laukiu tavęs mano pagrobėjau
tada ir tada
ten ir ten
tiek kiek tau to reikės
arba nereikės
nes niekada
nepamatysiu
kelio
pabaigos
o
tik
tiek
kiek
reikia
SKRAJUNE
