ATSAKYMAS Á KRITIKÀ
Jei rastø mane pas Vilhelmo kanalà…
Ignas KAZAKEVIÈIUS
Ponai tapytojai Linai Julijonai Jankau ir Aloyzai Stasiulevièiau!
Savo raðinyje meno leidinio Durys 113-ajame numeryje (Klaipëda, 2004 spalio 27 d.) retoriðkais tekstiniais gestais vis klausinëjote, kuris gi mano veidas tikras. Kitaip tariant, jus domino aiðki pozicija Antano Gudaièio ir jo mokiniø ðios vasaros parodø Klaipëdos galerijoje ir jos filiale Palangoje atþvilgiu. Esà vienà paro-dà anotacijoje pelnytai iðgyriau, o kità iðdrásau nepelnytai suniekinti. Kitaip tariant, esà keièiu að balsus per minutæ septynis krantus, tarsi bangos dûþtø á krantus prie Klaipëdos molo.
Visø pirma nei að áþeidinëjau, spyriau, anei að gyriau. Anotacija, kuri visiems tiko ir patiko, buvo paprasta ir aiðki, nes joje iðdësèiau bendrus, stereotipinius gudaitininkø bruoþus, paminëjau platø mokiniø bei pasekëjø tinklà bei priminiau, kad A. Gudaièio, per A. Gudaitá ateinanti átaka buvo ir tebëra didelë. Trumpai tariant, kad A. Gudaitis ir ekspresionizmas, kaip mes já suprantame èia, bei tradicija yra vienas ir tas pats.
Anotacija – tai toks þanras, kuris visuomet visiems patinka, nes èia suminimi faktai ir dar kas nors graþaus, nes tai skirta parodos pristatymui, atidarymui ir apskritai nëra èia ko tuomet þmones erzinti.
Recenzija gali bûti analitinë, gvildenanti kurià nors problemà, ar apþvalginë, konkreèiau pristatanti anotacijos faktus.
Gerbiamø ponø recenzija ar kritika ávardintas manasis raðinys nebuvo nei tas, nei anas. Ir apskritai… Ne tuo mane kaltinate, ne tuo. Negaliu iðsiþadëti tradicijos, man á kraujà áaugusios. Nesgi tyriausi mano vaikystës metai prabëgo kontempliuojant ant sienos kabanèius nedidelius, koks ir buvo tuomet manasai pasaulëlis, J. Ðvaþo ir A. Galdiko kûrinius. O kokie didþiuliai jie tuomet atrodë!.. Didûs ir tebëra.
Bet ne apie tai. Jums paprasèiausiai nepatiko raðinio forma. O ji pasirinkta specialiai – tarsi po galerijas ðmirinëjanèio smalsaujanèio interesanto, kuriam þemës drebëjimas tolygus meno pasaulio (galimam) drebëjimui, ir apmàstymams apie tradicijos pamatø tvirtumà. Tradicija mums reikalinga, kaip ir minëjau, ir savo þodþiø nesiginu. Taèiau ji mums reikalinga tik kaip atspirties taðkas, kurá galime ir nuspirti, ir praplësti horizontà, taèiau kuris visada iðliks. Kaip ir jûsø, L. Tuleikio, R. Z. Bièiûno ir kitø paveikslai, beje, kurie yra Lietuvos tapybos istorija. Ir niekas ðito neneigia. Bëda, apie kurià að, ðarþuodamas buitine kalba ðnekantá statistiná parodø lankytojà (kuriam tikrai ádomiau, kiek vazø ir vazonø, atsipraðau, stiklo ir keramikos kûriniø suduþo þemës drebëjimo metu), norëjau uþsiminti per didelis ásikibimas á ekspresionizmà ir A. Gudaièio skvernus, kurie jau uþstoja akiratá. Tas pastebima ir jaunøjø tapytojø darbuose. Ðtai apie tai galëtume ir padiskutuoti laikraðèio puslapiuose. O þinant, kad judu abu, ponai tapytojai, ðiuo metu Klaipëdos universitete kuriate Tapybos fakulteto tapybinæ struktûrà, diskusija taptø iðties prasminga.
O dël iðraiðkos formos, tai renkuosi tokià, kuri man atrodo tinkamiausia. Kaip ir jûs kuriate jums priimtiniausia.
Taip sakant, neprivalau raðyti graþiai vien todël, jog parodoje esama nacionalinës premijos laureatø ir panaðiai, ar todël, kad raðyti graþiai apie parodas jau tapo maþne nekvestionuojama norma. Meninës recenzijos þanras dabarties yra stipriai devalvuotas. Todël grynoji recenzija manæs paprasèiausiai nebedomina. Labiau orientuojuosi á tarptekstinius ieðkojimus, þaidimus stereotipinëmis katalogø, almanachø recenzijø, parodø aptarimø metu skambanèiø fraziø kliðëmis, perkratau spaudos tekstø tendencijas, kuriose reikalaujama, kad tekstas bûtø suprantamas visiems. Analogiðkas tendencijas perkeliu á savo kuruojamus projektus.
Antai projektu www.madona.st siekiau inspiruoti diskusijà apie profesionalaus meno ir kièinës produkcijos, gatvinës kultûros (kuria uþverstos ne tik gatvës, pigiø parduotuviø prekystaliai, bet ir daugumos þmoniø sielos) santyká. Ieðkojau santykio tarp þinomo menininko originalaus kûrinio ir reprodukcijos, kuri betgi kartais (kokiai atokaus kaimo moèiutei) gali tapti vertesnë nei tikrasis kûrinys. Todël ðalia tikrø kûriniø projekte vietà atrado ir þinomø menininkø (ne gatvës prekeiviø, oi, ne) Solveigos ir Alfredo Krivièiø interpretacijos gintarinio kièo tema.
Dël XII tapybos trienalës, be abejo, sutinku joje buvo ir ne paties aukðèiausio lygio kûriniø. Bet, gerbiamas Aloyzai Stasiulevièiau, Linai Julijonai Jankau, toks kaltinimas skamba naiviai ir neprofesionaliai, kuo didesnë apþvalginë paroda, tuo didesnë konkurencija jos viduje. Tad vieni kûriniai iððoka aukðtëliau nei yra verti, kiti smukteli. Trienalë, kuri reprezentavo ir turëtø reprezentuoti Lietuvos tapybà, atskira ir plati tema. Galëtume ir ja padiskutuoti. Man bûtø malonu iðgirsti jûsø nuomonæ apie tokio tipo ir mastelio renginius Lietuvoje bei konkreèiai ðios trienalës perspektyvas.
Betgi gráþkime prie rimtø dalykø. Po anojo dviejø tapytojø straipsnio supratau, jog þuvies á Drevernà prasmuksiu sunkiai ir, jei rastø mane pas Vilhelmo kanalà sukniubusá, pilna burna dumblo, su tarpumentëj styranèiu porëmio kryþiumi, kieno tai darbas, jums sakyti turbût nereikës?..
O juk bûsiu vaþiavæs tenajos ne tik þuvies iðgirtosios, bet ir ið perspektyvos paþiûrëti á Nidà, mûsø ekspresionizmo dvasinæ peryklà ir uþuovëjà… Bûsiu vaþiavæs pagalvoti apie ten plenerines maldas bubenantá rûpintojëlá Sauliø Kruopá ir tiltø tiltus. Ar ne puiki tema kitai mûsø diskusijai apie tai, jog ir tiltas turi galà?
Taigi, kokios lietuviðkojo ekspresionizmo perspektyvos? Tos paèios, apie kurias mintydamas teigiau, kad ekspresionizmas nëra gilus menas. Taip ir dabar sakau, nes jis minta emocijomis, kuriomis menininkas bando paliesti globalinius, gilius dalykus. Taèiau pati ðio stiliaus iðraiðka orientuota á pavirðiø, kuris (visø pirma jis!) turëtø paveikti þiûrovà, idant vëliau jis sutiktø uþsiversti minëtà globalinæ naðtà sau ant peèiø.
Laikraðèiui leidus, kvieèiu padiskutuoti apie menà. Atmeskime asmeniðkumus, nes turime bendrà tikslà profesionalaus meno sklaidà. Bûtø smagu, jei á mûsø diskusijà ásijungtø ir kiti dailininkai, kitø menø kûrëjai, menotyrininkai, ðiaip meno mëgëjai bei kritikai.
||||||||