Teorija
Autoriaus gimimas
|
|
| Rièardo ÐILEIKOS nuotrauka
|
Guntis Berelis
– Kà gali þodis pasakyti apie þodá?
– Nieko. Tik tai, kad þodis yra þodis.
Nesunku pastebëti, kad ðios esë pavadinimas (Autoriaus gimimas) yra prieðprieða Rolano Barto esë Autoriaus mirtis, kuri publikuota 1968 metais ir jau tapusi vienu ið XX amþiaus kultûros atramos taðkø. Esë Autoriaus mirtis Bartas abejoja, tiksliau – nepripaþásta Autoriaus kaip kûrybinës asmenybës pastangø ir sugebëjimø. Tuo metu struktûralizmas jau buvo apiformintas ir, jei mes ðià esmæ priimam áprasta definicija (bet kuris tekstas – abstrakèiø nepasaulietiniø struktûrø realizacija), tampa aiðku, kad Autoriaus mirties paskelbimas buvo dësningas þingsnis, tam tikru atþvilgiu – rekviem struktûralizmui (nes: jei Autorius yra miræs, tad kà bekalbëti apie paèiø struktûralistø tekstus, taip pat ir esë Autoriaus mirtis bei apie jos autoriø?). Po trumpo ekskurso á literatûros istorijà konstatuojama, kad Autoriaus figûra yra kilusi ið racionalizmo ir pozityvizmo ir kad Autoriaus mirties pradþià paskelbë jau Malarmë, sakydamas, kad kalba ne Autorius, o pati kalba. Bartas teigia: ðiuolaikinis Autorius yra tik perraðinëtojas (raðtininkas), aklas uþraðytojas, instrumentas, kurio pagalba tekstus produkuoja literatûros istorija; Autorius … gali tiktai mëgdþioti tai, kas jau yra paraðyta ir galbût ne pirmà kartà, jis gali tiktai sumaiðyti ávairias raðymo formas, prieðpastatyti jas viena kitai, kurios visiðkai neparemia viena kitos, kad vidinë esmë, kurià jis norëtø iðreikðti, yra niekas kitas kaip sudarytas þodynas, kuriame vienus þodþius aiðkina kiti þodþiai, ir taip – iki begalybës. Ir: tekstas sudarytas ið daugybës skirtingø raðymo stiliø, kurie rodo ávairias kultûras, kurios yra suradusios dialogà, viena kità parodijuoja ir ginèijasi.
Taèiau Barto esë, kaip ir kiekvienas polemikai atviras tekstas, sukelia iðtisà klausimø virtinæ (dar kartà primenu, kad Bartas siekia panaikinti ne koká abstraktø Autoriø apskritai, taèiau tà tradicinæ, kartais gana melodramatiðkà autoriaus figûrà, kokià yra sukûrusi akademinë kritika, biografiniai romanai, sukurtosios psichologinës koncepcijos – vienu þodþiu, metodai, kurie pretenduoja á literatûros analizæ, kalba apie visai kà kita, tik ne apie literatûrà). Tikriausiai neatsakytas liks klausimas, kà reiðkia pirmojoje citatoje átraukta frazë ir taip iki begalybës (panaðiame kontekste ji pakartota tik kitoje vietoje): kurià citavo, pavyzdþiui, Homeras? T.y. kada – kurioje kultûroje, kuriuo laikmeèiu Autorius mirë? Kiek Autoriaus mirties koncepcijø galima priskirti laikmeèiams, kada vyko literatûriniø paradigmø pasikeitimai (kada á literatûrà atëjo iki tol neregëtos struktûros ar bent jau senøjø radikalûs pasikeitimai)? Ir t.t. – nors iki begalybës. Taèiau svarbiausia yra kas kita. Barto esë pagrindinë mintis: Autorius su savo tekstu nesusiduria jokiu kitu bûdu kaip raðydamas; tekstas kaip vienovë (vieningas visetas) realizuojasi tik per skaitytojà. (Autoriaus mirtis baigiasi tokiais þodþiais: skaitytojo gimimas ateis su Autoriaus mirtimi (atlygins Autoriaus mirtá)). Rodos, neesminis sàvokos praleidimas, maþas nenuoseklumas, ir Autoriaus mirties paskelbimas bûtø gan problemiðkas. Autorius anaiptol nëra, sakykim, Homo literaris, kuris ásivaizduoja – esà vertëtø kaþkà paraðyti – prisësiàs prie raðomosios maðinëlës ir greitai paraðysiàs romanà. Tekstas ne atsiranda – staiga ir netikëtai, neþinia ið kur, bet pamaþu tampa, formuojasi, auga – ir ðiame procese uþsiraðo visai ne Autorius: Autorius yra raðytojas ir skaitytojas tuo paèiu metu. Jis visàlaik formuoja dialogiðkus santykius su literatûros istorija ir paèiu tekstu: Autorius yra pirmasis skaitytojas, kuris suvokia tekstà kaip vienovæ, realizuotà dar prieð jo paskelbimà. Taigi: kur toji atomazga, kada raðytojas-skaitytojas pavirsta Autoriumi? Ar Autorius jau gimsta negyvas (miræs)? Kaip susiformuoja ðie santykiai tarp raðytojo-skaitytojo ir teksto?
* * *
Literatûroje yra motyvas, kuris nuolat pasikartoja ir varijuoja jau du ðimtmeèius. Antrininkai: personaþas ir jo veidrodinis atvaizdas (kartais ir portretas), kuris turi savybæ kartais materializuotis ið miglotos metaforos, ásikiðti á siuþetà ir perskelti (pereiti) já varomàja jëga. Matyt, istorijos sukurti antrininkai gan artimi visuotinei literatûros istorijai – jie turi be galo daug raðytojø, kurie ávairiais bûdais yra pasinaudojæ ðiuo motyvu. Jis pradëtas romantizmo laikotarpiu nuo Hofmano Velnio eliksyro ir Matjûrino Melmoto Keliautojo, suþaidþia keleriopus variantus Poe (Viljamas Vilsonas), Stivensono (Daktaras Dþekilas ir misteris Haidas), Dostojevskio (Antrininkas), Vaildo (Doriano Grëjaus portretas) kûriniuose; gerokai rafinuoti tapo Gustavo Marinko romanai Golemas ir Vakarinio lango angelas ir Hesës Stepiø vilkas; vëliau iðvystytas Nabokovo, Boreso ir Kortasaro kûryboje – ir pagaliau në vienas save gerbiantis postmodernistas neiðsiverèia be veidrodiniø þaidimø ir antrininkø.
Galëtø kilti klausimas: kodël reikia atkreipti dëmesá á ðià ið esmës visai elementarià, romantinæ sàmonæ, tipiðkà literatûriniam metodui? Todël, kad Autorius daþniausiai tiesiog intuityviai suvokia savo asmenybës dvilypumà. Bendrus santykius (bendrà lygmená) galima suvokti kaip Autoriø, kuris ið vienos pusës yra visiðkai kasdieniðkas, galbût net per daug kasdieniðkas þmogus, taèiau ið kitos pusës – jis priverèia ásikûnyti á Autoriaus personaþà, á tà patetiðkà ir melodramatiðkà autoriaus figûrà (Autorius-tribûnas, Autorius-bohemos atstovas, Autorius-asketas), kurià siekë sunaikinti Bartas, t.y. raðytojas-skaitytojas sàmoningai já verèia vaidinti svetimà vaidmená, kad savo gyvenimà pritaikytø potencialiai biografinei interpretacijai, kuri paraðoma po jo mirties.
Taèiau tai veikiau yra bendrabûvio problema, lovys, ið kurio vëliau priauga svorio biografijos. Tam tikru mastu jas galima redukuoti ir á socialinio vaidmens koncepcijà: jeigu kartà visuomenë pareikalauja ið Autoriaus kokio vizualinio ásikûnijimo, tai tam tikram Autoriui nëra sunku uþsidëti reikiamà kaukæ. Vis dëlto susidvejinimas vyksta ir paèiame kûrybiniame procese, ir èia Autoriaus – kaip realaus þmogaus – visai nëra: jei Autorius bûtø þmogus, tai mes jau seniai bûtume paskendæ begalybëje grafomanijø ir absoliuèiai nesuprantamø tekstø antplûdþiuose; kiek autoriø – tiek bûtø literatûros þanrø. Autorius yra iðgalvota bûtybë; kûrimo esmë yra ne raðymo ir teksto ðlifavimo procese, bet Autoriaus iðgalvotame fakte: Autorius yra tas taðkas, kuriame þmogus susitinka su literatûros istorija, kad paklustø diktuojamoms þaidimo taisyklëms.
Raðyti ið ðirdies ar, kaip ironizavo Bartas, iðreiðkiant save, neámanoma, nes tokiu atveju bûtø tik amorfiniø þodþiø masë, kuri, nors ir gramatiðkai tikslinga, su literatûra neturëtø jokio ryðio. Geriausias pavyzdys èia yra ávairûs asmeniniai uþraðai – dienoraðèiai, laiðkai, kurie raðomi sau ar kokiam konkreèiam adresatui: jei jie publikuojami, paprastai nurodoma, kad tas autorius, jei jis ir nëra profesionalus literatas, visuomet kaip orientyras ið pasirinktos kokios literatûrinës struktûros. Kartu su tuo autoriumi paprastai susidaro kaip kompromisas tarp þmogaus troðkimø, idëjø, ambicijø ir tarp tradicijos ir kas tikrovëje yra tik literatûros taisykliø kodeksas. Dar kartà pabrëðiu: literatûroje yra svarbiausia iðgalvoti – ar galbût atrasti, ar iðrinkti – Autoriø; toliau jau viskas priklauso nuo savikritikos ir profesionalumo.
Autoriaus iðgalvojimo faktas tuo paèiu metu yra ir Autoriaus bëgimas nuo mirties: nes Autoriø kuria ne vien literatûra; þmogus, Autoriaus Autorius, bando iðsivaduoti – kad ir dël garbës – ið uþdaro rato, ið begalinio proceso, kuriame literatûra produkuoja Autoriø, o Autorius savo ruoþtu – literatûrà. Þmogus siekia sugalvoti toká Autoriø, kuris galëtø pakeisti literatûros istorijà – ar bent jau bûtø pastebëtas tekstø sraute. Prasmë – pamatyti save kaip Autoriø, pamatyti paties sukurto Autoriaus iðskirtinumà – tai yra viena ið literatûros varomøjø jëgø. Tam tikru mastu ðio þmogaus ir Autoriaus santykiai galëtø formuotis kaip tiesë, kurios viename gale stovi þmogus, kuris siekia iðreikðti save, t.y. grafomanas, antram – mirusysis Autorius, aklas kliðiø reprodukuotojas (dar vienas modelis: sujungus abu tiesës galus, suvienijus grafomanà su mirusiuoju Autorium, gausim kà nors ið fantastinës produktyvios trivialiosios literatûros gaminiø). Savo ruoþtu raðymo procese toji ðizofreniðka asmenybë trokðta atgauti vienybæ – þmogus bando suartëti su dabar jau gerokai svetimu Autoriumi, atgauti já jëga, taèiau Autorius pasislepia uþ þmogaus nuo mirties nagø. Galbût (ko gero) visà literatûros istorijà, ypaè XX amþiø galima interpretuoti kaip nepaliaujamà Autoriaus bëgimà nuo Autoriø kapinyno þmogaus kryptimi – taèiau raðymas visada lieka tik raðymu, kuriam itin þmogiðkas troðkimas iðreikðti save yra nepasiekiamas tikslas. Autoriø kapinynas greitai pleèiasi: bet kuris kûrinys kito autoriaus rankose tampa saviþudybës árankiu.
Vienas pavyzdys. Neþinia, ar tos permainos, kurias XX amþiaus prozoje sukëlë Lorencas ir Henris Mileris, susijusios su moralës krize, seksualine revoliucija ar, kita vertus, su modernizmui bûdingu iððûkiu ir provokacine poetika. Veikiau tai yra vienas ið árodymø Autoriaus ir þmogaus suartëjimo mëginimø. Þmogus paprastai save suvokia kaip seksualià bûtybæ, taèiau Autorius to iðsigina literatûrinio þaidimo taisyklëmis, vadinamomis etika ir moralës normomis. Suvokdamas save literatûros pagalba, Autorius praranda esmæ: þmogaus veidrodinis atvaizdas besàs su defektais. Maþdaug taip: þmogus þvelgia á veidrodá ir staiga pastebi, kad jo antrininkui, Autoriui, trûksta kai kuriø intymiø detaliø – ir todël jis bijo susilieti su savo atvaizdu; kadaise paties sukurtas Autorius jam atrodo átartinas, nors ne nenormalus: jis neþino, kokia pabaisa ið ðio susiliejimo susiformuos, kuris ims virðø – itin þmogiðkas þmogus ar su gerokais nuostoliais Autorius. Dël to jam priklauso perþengti literatûros ástatymø kodeksà ir sukurti naujà Autoriø, kuris, bent jau ið pirmo þvilgsnio, bûtø be fiziniø trûkumø.
* * *
Taèiau gráþkime prie teksto kûrimo proceso – prie Autoriaus, kuris kartu yra ir raðytojas, ir skaitytojas. Servanteso Don Kichote yra toks nuostabus epizodas, kurio, paradoksalu, taèiau, rodos, nëra pastebëjæs në vienas komentatorius: Don Kichotas, apie kurá autorius tiesiogine prasme kiekviename puslapyje neuþmirðta priminti, kad jis yra pamiðæs, þinodamas, kad klajojantieji riteriai dël meilës paprastai praranda protà, nutaria sekti jo pavyzdþiu taip pat ðioje sferoje, t.y. pamiðæs Don Kichoto personaþas iðprotëjo. Neþinau, kaip tai atrodo medicininiu poþiûriu – ar pamiðæs ið tiesø gali suvaidinti – ir dar suvokti – sumiðusá protà, taèiau ðá Don Kichoto savità elgesá galima suvokti kaip kûrybinio proceso metaforà. Don Kichotas yra tas mirusysis Autorius: riteriø romanai jau yra paraðyti, visos ámanomos variacijos iðplëtotos – belieka tik jas pakartoti (cituoti) dar nebûtose kombinacijose. Tai, kà mes vadiname tikrove, Don Kichoto supratimu yra pasaulio metaforiðkos pastabos (beveik tiesiogine prasme: Don Kichotui atrodo, kad jam kelià pastoja koks burtininkas, kuris riteriø pasaulio realijas pakeièia kasdieninio pasaulio realijomis) apie riteriø romanø temà. Taèiau ir Don Kichoto sàmonë yra mirusi – jis yra tiktai riteriø ástatymo kodekso sekëjas – jis iðgyvena ðá metaforø pasaulá; bet kuriam jo vyksmas (þodinë veikla) vienokiu ar kitokiu bûdu paveikia já patá. Be to, tos problemos, kurias Autorius paprastai iðgyvena protiðkai ar dvasiðkai, Don Kichotà verèia iðgyventi fiziðkai; jis neapgauna savo personaþø, bet jie apgauna já; jis jauèiasi sumuðtas ne dël savo bejëgiðkumo palenkti paties sukurtà pasaulá, bet pasaulis sunaikina já tiesiogiai – sumuða ar apmëto akmenimis. Pasaulis-tekstas prieðinasi Don Kichoto vienareikðmiðkai interpretacijai; pasaulis yra visai kas kita, negu tai, kà mano esant Don Kichotas. Pavaizduodamas sumiðusá protà, Don Kichotas visiðkai paklûsta tradicijai – jis yra ðio þaidimo mirusysis Autorius, taèiau pasaulis yra labai ávairus (tekstas yra daugiareikðmis per Autoriaus planà) – pasaulis pradeda kità þaidimà, tik tariamai paklusæs Don Kichoto idëjai (pirmosios dalies pabaigoje ir visoje antroje dalyje personaþai ironiðkai su nuolankumu þaidþia drauge su Don Kichotu). Pasaulis reaguoja á kiekvienà Don Kichoto veiksmà – ir daro átakà jo tolimesniam elgesiui tiesiogiai arba tuo, kad pasaulio reakcija visiðkai skiriasi nuo tos, kurios tikisi Don Kichotas. Don Kichotas netgi siekia bûti mirusiuoju Autoriumi – bet pasaulis já nuolat verèia atgimt ið naujo.
Kafkos dienoraðty yra áraðas, kuriame jis pasakoja apie naktiná raðymà – kaip naktá gimstàs kûrinys – jis pasiþiûri aplink ir staiga pasirodo, kad kambarys tapæs svetimas ir keistas. Þinoma, juk ne kambarys pasikeièia – raðymo ákvëpimo metu pasikeitæs yra pats Autorius; raðytojas-skaitytojas ágyja nepaprastà pasaulio matymà – gimsta Autorius. Tokio gimimo esmë – abipusis ir nepaliaujamas procesas: Autorius kuria tekstà, o tekstas kuria Autoriø. Vos tik spëjama iðreikðti þodá, raðytojas-skaitytojas jau yra kitas, pasikeitæs kà tik paraðyto-perskaityto þodþio áspûdyje. Prasmë viso to, kad Autorius nuolat yra gimstantis. Autorius, kuris yra kompromisas tarp þmogaus ir literatûros istorijos, visà laikà kuria ir perkuria ne tik tekstà, bet ir save. Galbût jis daþnai jauèiasi priblokðtas to, kà paraðæs. Jei nebûtø ðio netikëtumo, nenutrûkstamo gimimo jausmo, kûrimas virstø mechaniðku reprodukavimu.
Gan banalus yra pasisakymas apie Autoriø, kuris raðo, nes negali neraðyti (manoma, kad dauguma literatø nesutinka su tuo, jog susilaikyti nuo raðymo galima bet kada). Ðià metaforà paprastai mëgsta interpretuoti gana romantiðkai ir net kurioziðkai: Autorius, jautri ir egzaltuota bûtybë, iðtisas dienas tokiø bûtybiø kanèiose blaðkosi rudeninëmis gatvëmis ar uþsnigtu miðku, prieð vidurnaktá staiga ir tikriausiai dieviðko ákvëpimo apimtas, ima á rankas plunksnà, ir nuo jos srovëmis ið paties savæs liejasi genialios eilutës – Autoriui belieka tik jas uþraðyti. Taèiau ið tikrøjø Autorius gimsta tik tada, kai raðytojas-skaitytojas trokðta priversti raðyti; tiksliau, kai asmenybës susidvejinimas pasiekia kulminacijà, ir skaitytojas priverèia raðytojà dirbti (be abejonës, já gali priversti raðyti taip pat ir be galo daug trivialiø dalykø – kad ir rankraðèio perdavimo terminas arba tuðèia kiðenë, kuriai mes galim bûti dëkingi uþ keletà Dostojevskio romanø – bent jau uþ Loðëjà; deja, ðios tariamai antrarûðës paskatos në vienas nëra iðtyræs, nors ir jos Autoriaus gimimo procese turi ne maþiau reikðmës kaip ir labai retos ákvëpimo minutës); t.y. já priverèia raðyti, kas jau yra paraðyta, – vis tiek, ar tai bûtø teksto pirmoji frazë, uþklupusi mintis ar tik netikëtai á galvà ðovusi atsitiktinë þodþiø kombinacija. Tekstas reikalauja, kad já tæstum. Tekstas nesitaiksto su vienkartiniu Autoriaus gimimu – ir ðiam poreikiui raðytojas-skaitytojas nepajëgia prieðintis; jis ið tikrøjø negali neraðyti (panaðiai kaip Don Kichotas, ávykdæs pasaulio-teksto reikalavimà, suvaidina pamiðëlá).
Autorius yra tas taðkas, kuriame raðytojas-skaitytojas susiduria su bûtimi: jis raðo, nes yra raðantis. Dekarto formulë cogito ergo sum paprastai verèiama kaip màstau, vadinasi, esu, taèiau jà galima interpretuoti ir kaip esu, nes save paþástu. Rodos, ne kiekvienam þmogui duoti gabumai ne tik paþinti kaþin kà ir paþinti save kaip kaþkà, taèiau paþinti ir savo bûtá kaip nepaliaujamà savæs paþinimo procesà – tam reikalingas Autoriaus gimimo suvokimas, raðytojo-skaitytojo tarpusavio santykiai, dialogas su tekstu, kuris kartu yra dialogas su savimi: kad ir apie kokià aukðtà ar þemà sferà raðytø Autorius, jis visada jà paþásta taip, kaip ir save. Raðymas-skaitymas yra metaforiðka veikla, kuri paþymi (kartais ir pakeièia) gyvenimà. Galbût dël to tiek daug þmoniø raðo dienoraðèius. Dienoraðtis yra ne pageidavimas fiksuoti atmintá ar palikti prisiminimus – tokiu atveju dienoraðtis bûtø tik sausø faktø sàraðai ar iliustracijos istorinei knygai. Svarbus yra Autoriaus gimimo suvokimas, bûtinybë paþinti save ne tik kaip kaþkà, kuris lygiavertis kitiems kaþkam, taèiau ir kaip formavimosi ir savæs kûrimo procesà.
Kodël Kafka neuþbaigë savo romanø (Rûmai ir Amerika)? Kodël Muzilio Þmogus be ypatybiø pasirodo, kaip iðsireiðkë vienas kritikas, be galo raðomas romanas? Kodël kyla ginèai dël Sterno Tristano Ðendþio uþbaigtumo? Kodël kritikai, sutrikæ dël Karo ir taikos neaiðkios pabaigos ir keliø savarankiðkø skirtingø teksto variantø, atkakliai kuria koncepcijas apie vidiná uþbaigtumà? Ir, kita vertus, kodël gi Servantesas, paraðæs trumpà novelæ, visiðkai uþbaigtà kûriná, kuris nukreiptas prieð to meto trivialià literatûrà ir itin gerai tinkantis Pamokomøjø noveliø ciklui, besitæsianèiam eiliø eilëmis (tiesiogine prasme: Don Kichotas kelis kartus grasina uþsibaigti, taèiau autorius visada suranda koká siuþeto posûká, naujà veiksmo ratà, kurio pagalba iðvysto tekstà) iðaugæs iki turiningo romano – taèiau ar tai tik sutapimas, kad tik po bemaþ deðimties metø prie pirmosios dalies prijungta tiek pat turininga pabaiga, Don Kichoto antroji dalis?
Ðiuo atveju Autoriaus atgimimas (t.y. vienkartinis gimimas: Autorius iðkelia idëjà, kuri priverèia já paraðyti knygà) ágyvendintas kaip Autoriaus gimimo idealusis variantas – kaip nepertraukiamas ir begalinis tarpusavio kûrimo procesas: Autorius nepajëgia uþbaigti teksto, nes jis niekuomet nepaþásta savæs galutinai; jis nepajëgia padëti taðko – nes tuomet jis atsidurtø prie Autoriø kapinyno. Autorius, prieðinantis tradicijai, iðvengia mirties – jis nori, kad sukûrimo-gimimo procesas tæstøsi be galo. Kartu formuojasi ir tekstas kaip ðios begalybës projekcija. Ðioje vietoje bûtø galima priminti aforizmà, kad kiekvienas autorius visà gyvenimà raðo vienà vienintelæ knygà: nereikðminga tik tai, kad tinkamos autoriaus raðymo ypatybës praktiðkai netinkamos iðlieka visoje jo kûryboje – jis ið tiesø su mielu noru raðytø vienà vienintelæ knygà, taèiau to neleidþia literatûrinio þaidimo taisyklës, ir jam tenka ðià gyvenimo knygà suskaidyti á keletà maþø tomø. Balzakas turëjo utopiná sumanymà dvideðimt metø dirbti prie Þmogiðkosios komedijos, uþbaigti jà ir tada visà paskelbti ið karto, taèiau tuðèios kiðenës ádiegë savas korekcijas. Gerokai vëliau panaðià idëjà ið dalies pavyko realizuoti Prustui, kuris, pabaigæs Prarasto laiko beieðkant pirmàjà redakcijà, pradëjo tomas po tomo leisti antràjà redakcijà. Taèiau iki galo neiðsipildë ir Prusto utopija, nes jis buvo uþsimojæs iðleisti visà ciklà viename didþiuliame tome (dar daugiau – pirmajam tomui nepavykus surasti leidëjo, Prustui teko já iðleisti savo sàskaita). Ðiose nenutrûkstamose utopijose ásikiða vienas pagrindiniø kultûros simboliø – knyga: knyga yra toji riba, ant kurios spaudþiasi Autorius; knyga reiðkia uþbaigtumà, brandà – joje Autoriaus dvasinio gimimo procesas yra materializavæsis kaip vienkartinis fizinis uþgimimas (èia dar reikia pridurti tiesiog socialinius faktorius – jau minëtà Autoriaus vaidmená, kurá tenka vaidinti raðytojui: knyga yra jo ataskaita visuomenei, vieðas parodymas apie jo naudingumà ir socialinæ svarbà). Be to, dël visiðkai suprantamos prieþasties ne kiekvienas autorius yra pajëgus raðyti amþinà knygà – simbolinëje riboje juntama pernelyg stipri perskaityto dalyko vilionë. Taèiau knygos publikacija – ji yra Autoriaus gimimo savanoriðkas ar priverstinis sprogimas: Autorius mirðta savo knygoje. Vëliau, jei Autoriui pasiseks áveikti simbolinæ ribà – jo gimimo tæsiná, – galbût su kita (bûsima) knyga jis visiðkai paneigs ankstesnes; jei ne – seks nesibaigianèiomis to paties motyvo variacijomis: Autorius tartum trypia prie ribos, nedrásdamas jos perþengti.
Tekstas niekada nepaklûsta Autoriui; tekstas paprastai iðreiðkia kaþkà kita ar kaþkà daugiau negu Autoriaus idëja (dar kartà prisiminkime Don Kichotà: pasaulis visada buvo jo iliuzija). Jau nuo senosios Romos laikø visi pasaulio teisininkai atkakliai stengësi ávykdyti absoliuèiai vienareikðmius ástatymus – kad jie turëtø tik vienà vienintelæ interpretacijà ir kad jos jokiu atveju nebûtø galima klaidingai suprasti. Taèiau nesëkmingai – net ástatymø tekstai, kuriuose neámanoma surasti literatûriðkumo þenklø, iðreiðkia þymiai daugiau negu jø kûrëjai pageidauja. Taigi teisëjai patenka ástatymø vergijon – jie priversti sukurti be galo daug patikslinimø ir papildymø. Þinoma, literatûroje ði ypatybë pasireiðkia daug daþniau. Su kiekvienu uþbaigtumu sukûrimo akimirka nutolsta nuo meistro – erdvëje neiðmatuojamu atstumu. (…) Tà paèià akimirkà, kai jai visiðkai reikëtø pereiti Autoriaus nuosavybën, ji yra reikðmingesnë negu jis pats, kûrëjas. (…) Menininkas priklauso savo kûriniui, o kûrinys nepriklauso menininkui,- raðë Novalis. Tekstas siekia ágyti nepriklausomybæ nuo Autoriaus – padaryti Autoriø savo vergu, priversti, kad Autorius priimtø teksto diktuojamas þaidimo taisykles, teksto logikà – taèiau Autorius savo ruoþtu mëgina priversti tekstà tarnauti jam, taèiau daþniausiai nesëkmingai.
Tekstas iðnyra ið neaiðkumø, ið variacijø debesø – ið po Autoriaus minèiø, kaip vienintelis galimas – iðnyra neapèiuopiamà akimirkà, kai Autoriui priklauso jà nutverti ir uþfiksuoti. Poezijos esmë slepiasi ne ðiame konkreèiame ir ið pirmo þvilgsnio aiðkiame þodþiø rinkinyje, taèiau ir paèioje migloje, ið kurios jis iðnyra. Kitame akimirksnyje tekstas vël plûsta; jis vël pakeièia interpretacijà debesyse – pastarasis sugráþæs Autoriuje já klaidina ir kvailina. Autorius nebesupranta, kas yra tai, kà jis uþraðæs, – ar tai yra gerai, ar blogai, taèiau ir paties svarbiausio jis nesupranta: ar kûrinys yra toks, koká jis norëjo paraðyti? Galbût jis gali minutëlei apsiprasti skaitytojo kailyje ir kritiðkai ávertinti tekstà – taèiau jis negali perskaityti savæs: fiksuoti tuos pasikeitimus, kuriuos tekstas sukëlë jame, Autoriuje.
Ið latviø k. iðvertë
Ramutë Dragenytë
