Reþisierë Giedrë Beinoriûtë: „Noriu susigràþinti prarastà lietuviðko kino ryðá su þiûrovu”

Reþisierë Giedrë Beinoriûtë: „Noriu susigràþinti prarastà lietuviðko kino ryðá su þiûrovu”

Kino reþisierë Giedrë Beinoriûtë apgailestauja, kad lietuviðkas kinas daþniau rodomas uþsienyje nei Lietuvoje, kur, nors ir savas, nëra itin mëgiamas. Nerijaus Jankausko nuotrauka

Þydrûnas Drungilas

Paradoksalu, bet lietuviðkas kinas daþniau rodomas uþsienyje nei Lietuvoje. Be to, mûsiðkis kinas nesulaukia tokio populiarumo kaip kad, tarkime, Èekijoje èekø filmai. Mûsø kino bardai daþniausiai keliauja po uþsienius ir tik belieka dþiaugtis (ar pavydëti), kad bent jau garsina Lietuvos vardà. Taèiau nëra taip visai ir blogai: reþisieriai kartu su savo filmais ieðko ir suranda savo þiûrovus, pavyzdþiui, Klaipëdoje. Ðtai geguþës 25-àjà Kultûrø komunikacijø centro ir kino klubo “Kinopolis” iniciatyva savo du naujausius filmus – „Egzistencija” (2004) ir „Vulkanovka. Po didþiojo kino” (2005) – Prano Domðaièio galerijoje pristatë kino reþisierë ið Vilniaus Giedrë Beinoriûtë.

Jaunos reþisierës filmografijà sudaro jau penki trumpametraþiai filmai. Be minëtøjø, ji yra sukûrusi vaidybinius filmus „Mano vieniðos draugës”(1997), „Mama, tëtis, brolis, sesë”(1999) ir dokumentiná „Troleibusø miestas”(2002).

G. Beinoriûtës filmai taip pat neiðvengë kelioniø po uþsienius: pakeliavo po Èikagà, Bradfordà ir Paryþiø, o su Klaipëda jos filmà „Egzistencija” sieja keturiø Klaipëdos dramos teatro aktoriø sukurti vaidmenys, ið kuriø aktorës Elenos Gaigalaitës – vienas pagrindiniø.

„Egzistencija” pasakoja apie tragiðkà dviejø bobuèiø nuotyká, sukrëtusá maþo miestelio gyvenimà. Pagrindinës veikëjos, ratuotos originaliu velomobiliu, sugalvoja suvaidinti vienos ið jø ðermenis. „Egzistencinis” þaidimas su mirtimi, pasirodo, jà gali ir priðaukti…

„Vulkanovka. Po didþiojo kino” eina Ðarûno Barto filmo „Septyni nematomi þmonës”, kurio premjera neseniai ávyko Kanø kino festivalyje, pëdsakais. G. Beinoriûtës dokumentinis filmas pasakoja apie maþo kaimelio gyventojus, jø kasdienybæ ir prisiminimus apie „Didájá kinà” – taip èia pavadinamas minëtas Barto filmas ir jo kûrybos procesas, kuriame dalyvavo ðio Krymo stepiø kaimelio jauni ir seni gyventojai. Kino nostalgija arba, tiksliau, nostalgija apie kinà, kurià taip naiviai ir nuoðirdþiai iðpaþásta vulkanovkieèiai, yra bûtent tai, ko norëtøsi palinkëti lietuviðkà kinà maitinanèiai (o gal marinanèiai?) kultûros politikai.

Reþisierë Giedrë Beinoriûtë, vieðëdama Klaipëdoje, mielai sutiko pasikalbëti apie savo kûrybos virtuvæ ir Lietuvos kino politikà.

– Kaip vertini kontekstà, á kurá ateini su savo filmais? Kas Tau labiausiai patinka lietuviðkame kine?

– Mano filmai kitokie, negu prieð tai buvusios kartos – Ð. Barto, V. Navasaièio, A. Stonio ar A. Matelio. Bet, kita vertus, plastinë, vaizdo kalba vis tiek panaði. Uþsienieèiai þiûrëdami pastebi, kad lietuviðkam kinui vaizdas yra labai svarbus, netgi svarbesnis uþ siuþetà. Man svarbiausia pasakoti istorijà plastine kino kalba. Pavyzdþiui, „Egzistencijoje” teksto nëra ir jo nereikia, viskà galima pasakyti vaizdais. Didelæ átakà man padarë Ð. Barto „Koridorius” ir „Trys dienos”, kur kalbëjimas vaizdu ir garso takelio naudojimas yra nepaprastai áspûdingi. Að taip pat stengiuosi maksimaliai panaudoti visas technines bei menines kino raiðkos priemones. Be abejo, man patinka daug kas ið europinio kino, – kad ir L. Von Trieras, E. Kusturica, nepriklausomi amerikieèiai. Bet kadangi kuriu Lietuvoje, jauèiuosi tæsianti lietuviðkàjà tradicijà, ir ið tikrøjø yra kà tæsti.

– Kaip nusprendei kurti filmus?

– Að norëjau bûti reþisiere jau seniai, bet ið pradþiø svajojau dirbti teatre – nuo ðeðtos ar aðtuntos klasës lankiau dramos bûrelius. Ir stojau á televizijos reþisûrà Muzikos akademijoje galvodama, kad bûsiu teatro reþisierë. Bet besimokydama daþniausiai susidurdavau su vaizdu ir kameromis, be to, „televizininkui” nebuvo galimybiø daryti diplominá darbà teatre, taigi reikëjo prisitaikyti. O ir kinas man pradëjo patikti – naujos galimybës, montaþas, pamaèiau filmø. Kai pamaèiau L. Von Triero „Prieð bangas”, atrodë, kad suprantu, kas yra kinas, kaip jis gali veikti þmones, kaip forma dera su turiniu, – tai man buvo atradimas. Ir ásitraukiau.

– Ar lengva jaunam reþisieriui Lietuvoje kurti kinà? Su kokiomis didþiausiomis problemomis susiduria Lietuvos kino kûrëjai?

– Viskas „uþsisuko” nejuèia, susipaþinau su kino reþisieriumi ir prodiuseriu V. Navasaièiu – jis dabar prodiusuoja mano naujà filmà. Jo globa labai daug padëjo, kad gaunu finansavimà, ir toliau skatina statyti filmus. Vis dëlto man paèiai po kiekvieno filmo norisi sakyti: „Viskas, uþtenka“. Nes reþisieriaus darbas – labai keista profesija, – tu nesijauti dirbantis, jei tegali dirbti kine tik kokius tris mënesius per metus, esi socialiai neapsaugotas.

Be nepakankamo finansavimo, kitas didelis sunkumas yra profesionalios techninës grandies, kino komandos trûkumas, – kai sugriuvo sovietinë sistema, sugriuvo ir infrastruktûra. Kadangi nekuriama daug filmø, þmonës neturi nuolatinio krûvio, kiekvienà kartà ateina nauji, be patirties. Neiðvengiamai atsiranda klaidos, praþiûrëjimai. Kadangi biudþetai maþi, grupës paprastai yra maþos – vienam þmogui tenka kelios pareigos.

Apskritai Lietuva neturi kino struktûros, kino instituto, nacionalinio kino centro, kuris rûpintøsi kino politika, strategija, kaip skirstyti finansus. Be to, reikia investuoti ne tik á kino gamybà, bet ir á platinimà, ryðiø mezgimà su kitais centrais, festivaliais, ir á kino mokyklà, kad kinas bûtø ne pavieniø iniciatyvø ar iðprotëjusiø entuziastø reikalas.

Kalbant apie finansus, visi Lietuvos reþisieriai, o mûsø gildijoj jø apie 30, kasmet turi pasidalinti nacionaliná kino biudþetà, kurio viso teuþtektø vienam pilnametraþiui filmui. Apie mûsø kino finansinæ situacijà daug pasako kad ir toks palyginimas: viso Lietuvos kino biudþetas yra gal kokius ðeðis kartus maþesnis uþ vien Nacionalinio operos ir baleto teatro biudþetà. Keista lygtis – lyginame vienà meno sritá ir vienà teatrà! Kinas ið tikrøjø Lietuvoje yra nuskriaustas.

– Neneigi, kad Tavo filmuose matyti ne tik stilistinës lietuviðko kino tradicijos, bet ir lietuviðkas koloritas. Ar bendraudama su kolegomis ið uþsienio pastebi, kad tai, kas vertinga mums patiems, lietuviams, yra ádomu ir uþsieniui?

– Nematyèiau prasmës kurti filmà, jei jame neatsispindëtø etniniai kultûriniai dalykai, kurie sudomina ir uþsienieèius. Kai rodþiau „Egzistencijà” kultûrinëje mainø programoje Anglijoje, þmonës, apskritai nieko neþinojæ apie Lietuvà, bandë lyginti. Kadangi veiksmas vyksta prie katalikø baþnyèios, sakë, kad filmas panaðus á italiðkà ar ispaniðkà. Að manau, kad labai reikia kuo daugiau jiems papasakoti, kas ta Lietuva, kaip mes gyvenam, kokie mes þmonës. Kad jie nebesakytø, jog lietuviai panaðûs á tuos ar anuos – mes patys á save panaðûs. Kitas pavyzdys – tarptautiniame scenarijaus raðymo seminare buvo duota uþduotis kino priemonëmis parodyti dviese gyvenusius þmones, ið kuriø vienas mirë. Mano sprendimas buvo, ið lietuviðkos perspektyvos þiûrint, labai banalus: parodyti nuotraukà, perriðtà juoda juostele. O uþsienieèius jis labai nustebino ir jiems patiko. Tokios kultûrinës detalës jiems þavingos ir pasakoja apie mûsø kultûrà.

Apskritai kurdama pasitikiu savimi ir pasitikrinu pagal save, – ar man paèiai koks nors vaizdas ádomus, nes kiekvienas þmogus savyje talpina ir visà pasaulá. Jeigu esi ádomus sau, tai bûsi ádomus ir kitiems.

– Kurdama kinà, Tu naudoji bei þaidi ir vaidybiniu, ir dokumentiniu þanrais. Koks, Tavo akimis, yra santykis tarp jø?

– Man tai tiesiog du bûdai kalbëti. Ir ne tiek jau skirtingi. Þiûrëdami mano dokumentiná filmà „Troleibusø miestas”, þmonës klausinëja, ar ten tikrai niekas nesuvaidinta. O pavyzdþiui, pats pirmas mano filmas „Mano vieniðos draugës”, kuris yra vaidybinis, visiems atrodo dokumentinis, nes pastatytas dokumentine maniera. Man tiesiog patinka tas „tarpas” tarp ðiø þanrø. Apskritai ðiais laikais dokumentika populiarëja. Gal todël, kad vaizdo kameras turi labai daug þmoniø. Anksèiau kinas buvo kaip stebuklas, o dabar jis – ðalia visà laikà. Vaizdo prasmë jau keièiasi.

Kalbant apie dokumentikà, nuo savæs þmogus negali pabëgt, kad ir koks jis bûtø susikaustæs filmuojant. Kad ir kaip norëtø pasirodyt prieð kamerà, jis vis tiek iðsiduoda. Kinas gali parodyt, kad þmogus ðneka viena, o ið kûno kalbos, ið praslystanèiø þodþiø matai visai kà kita – tai yra graþiausia.

– Ðtai su savo filmais atvaþiavai á Klaipëdà. Kaip Tau atrodo, ar lietuviðki filmai pakankamai daþnai pasiekia Lietuvos þiûrovus?

– Að labai dþiaugiuosi, kad vyksta tokie rodymai, ir stengiuosi vaþiuoti, kur kvieèia. Prieð kelerius metus su trimis kitais jaunais reþisieriais sukûrëme toká kaip ir manifestà, kurio viena ið pagrindiniø minèiø buvo susigràþinti prarastà ryðá su þiûrovu. Aiðku, situacija sudëtinga. Visø pirma todël, kad Lietuvos rinka yra labai maþa ir filmø rodymas neapsimoka.

– Ar manai, kad lietuviai savo kinà mëgsta?

– Man atrodo, kad kol kas dar nemëgsta. Sàvoka „lietuviðkas kinas” ðiuo metu lietuviø þiûrovui kelia neigiamas asociacijas. Kai nori pagirti mano filmus, sako: „Tavo filmai nelietuviðki”.

– Kaip apibûdintum tà neigiamà „lietuviðko kino” sàvokos aspektà?

– Èia turimas omeny poetinis kinas, kur maþai teksto, kuris yra lëtas – tai þiûrovui didþiausia blogybë. Lietuviðki filmai nepanaðûs á, pavyzdþiui, amerikietiðkus, kur daug veiksmo, átraukianèio ir nepaleidþianèio.

Mano galva, didþiausia problema yra tai, kad dël skurdþios valstybinës finansinës kino politikos nelieka galimybës rinktis ir diskutuoti. Iðeina á ekranus pilnametraþis lietuviðkas filmas, ir jo negalima kritikuoti, nes jis iðëjo vienas per dvejus metus. O jei já dar ir „suvarytum“, ið viso kiltø pavojus, kad kinas nebegaus ir to skurdaus finansavimo. O koks gali bûti ir paèiø reþisieriø ádirbis, jei jie tegali sukurti vienà filmà per penkerius metus?! Per toká laikà pamirðti iðvis, kaip atrodo filmavimo aikðtelë… Nëra judëjimo, verdama savose sultyse, galø gale nëra konkurencijos tarp reþisieriø – kuris geriau padarys. Kai tokia padëtis, negali atsirasti akstinas, kuris verstø kaþkà iðradingiau sugalvoti, kad bûtø pritrauktas þiûrovas, kovoti dël jo.

– Uþsiminei apie kitus jaunus Lietuvos reþisierius ir jûsø norà „atsisukti“ á þiûrovà… Ar pritartum teiginiui, kad á lietuviðkà kinà ateina nauja karta? Jei taip, ar save su ja tapatini?

– Ið keturiø berods 2002 metais paskelbusiø minëtà manifestà reþisieriø po to filmø sukûrëme tiktai Ignas Miðkinis ir að. Á kinà gali eiti tik labai dideli entuziastai. Dar yra Ignas Jonynas, Ramûnas Greièius. Að manau, kad pagal bendrà norà gráþti prie þiûrovo galime sakyti, kad esame karta. Taèiau, lygindama su tokiais ryðkiais naujos kartos atëjimais, kaip „Naujoji banga” prancûzø kine, negalëèiau sakyti, kad bûtø labai aiðku prieð kà protestuojame, kà teigiame. Be to, labai tarpusavyje skirtinga ir mûsø kûryba.

– Kaip Tau patiko Klaipëdos publika?

– Mane visuomet dþiugina, kad yra þmoniø, kurie domisi kinu. Klaipëdoje paþiûrëti mano filmø susirinko tris ar keturis kartus daugiau þmoniø, negu Vilniaus nekomercinio kino teatre „Skalvija”, kur rodþiau “Vulkanovkà…” prieð kokias dvi savaites. Að nustebau, kad uostamiestyje tiek sinefilø, publika taip daug klausinëjo, domëjosi. Jeigu kviesit, tikrai su malonumu vël atvaþiuosiu.

||||||||