Apie vilkæ, lûðá ir þalsvàjà gyvatæ Sondra Simanaitienë

Nuo 1999 m. B.Pûkelevièiûtë (gim. 1923 m.) gyvena Vilniuje, Pilies gatvëje, palikusi saulëtà savo buveinæ Floridos kurortiniame miestelyje Daytonoje. Pasitraukus 1944 m. ið okupuotos Lietuvos á Vakarus, o vëliau á Amerikà, jà lydëjo nerimastinga, jautri nervinë bûsena, vieniðumo iðgyvenimas, depresijos ðeðëlis, nuo kuriø gelbëjo aktyvus kultûros þmogaus gyvenimo bûdas, scena ir raðymas. Nors toks paraðymas dar kartà patvirtina nuomonæ apie moteris menininkes, kad menas joms vienaip ar kitaip yra terapinë priemonë, o ne menas kaipo toks savyje. B.Pûkelevièiûtës atveju linkèiau manyti, jog vis dëlto Birutë yra labiau menininkë, o ne besigydanti.

1951-1952 m. Kanadoje, prancûziðkos kultûros mieste Monrealyje B.Pûkelevièiûtë paraðo savo pirmàjá, daugiausiai kritikos ir ðlovës sulaukusá eilëraðèiø rinkiná ,,Metûgës”. Eilëraðèius raðydavo ant geltonø lapeliø ir neðdavo H.Nagiui. Jis pirmasis ávertino jø meninæ ákrovà, paskatino iðleisti knygutæ ir netgi paskolino tam reikalui pinigø. ,,Metûgiø” eilëraðèiai alsuoja erotine, tai ðvelnia, tai laukine mylinèios moters jausena, atviru ir autentiðku geiduliu, prasiverþusiais ið pasàmonës pasakojamàja verlibro ritmika. B.Pûkelevièiûtë ákvëpta radikalaus dainuojamosios poezijos griovëjo V.Vitmano, P.Celano ,,Mirties fugø”, Giesmiø giesmës lyrizmo ir skandinavø impresionistø (S.Lagerlef, F.E.Sillanpaa), áaudrinta meilës A.Ðkëmai, paraðo savo gulbës giesmæ ir lietuviðkos erotikos ðedevriukà. Su neoromantizmo (S.Nëris) tradicija jà sieja tik ávaizdþiø pasakiðkumas (ragana, dvylika broliø, vaiduokliai ir pan.). Savo bièiuliui S.Santvarui ji raðë: ,,Að norëèiau, kad manæs nepaliktø mano Ugnis. Bet manyje viskas yra taip pasàmoninga, taip ne mano paèios, kad að priklausau tik nuo to ,,Kaþko” malonës.” Ðiuolaikinë jauna raðytoja Sintija Èerniauskaitë panaðiai kalbëjo apie pjesæ, sulaukusià tarptautinio pripaþinimo ir atsiradusià panaðiu neaiðkiu bûdu po sûnaus gimimo, ,,Liucë èiuoþia”. Kûrybinë energija, sumiðusi su moters sielos meilës iðgyvenimu, tampa þodþio kûnu.

B.Pûkelevièiûtë, pasirodþius ,,Metûgëms”, buvo apkaltinta moralës ir dorovës nuosmukiu, netgi susilaukdavo nedviprasmiðkø pasiûlymø. Ji ðaukë laiðkuose: ,,Að neraðau pornografijos”, taèiau konservatyvios visuomenës nuomonë buvo kitokia. K.Bradûnas raðë: ,,Biologinis pradas ir neþabotas vitaliðkumas goþte uþgoþia iðtisus eilëraðèius.” Tai, kas mums ðiandien skamba kaip Giesmiø giesmës parafrazë, pokario iðeivijoje sukëlë pasipiktinimo ir pasmerkimo bangas. Norëdama apsiginti nuo kritikos, B.Pûkelevièiûtë pradeda raðyti autobiografinæ dilogijà – ,,Aðtuoni lapai” ir ,,Devintas lapas”. Tai romanai, radikaliai neigiantys sovietø sistemà. Jie buvo slapta perraðinëjami, skaitomi Lietuvos pogrindyje. Dilogijoje vyravo eskizinis aplinkos ðtrichavimas, reportaþinë kronika, poetinës metaforos ir aukðtoji patriotinë retorika. Daugiau deklaruojama nei vaizduojama. (V.Kubilius)

Jaunystëje B.Pûkelevièiûtë save suvokë kaip aktoræ. Atliko nemaþai vaidmenø, o 1957 m. ëmësi reþisûros. Jau tada vyko kaþkas panaðaus, kas dabar vyksta Dramos akcijos metu. Scenoje ant paprastø këdþiø sëdëjo deðimt aktoriø ir skaitë K.Borutos ,,Baltaragio malûnà”. Vëliau B.Pûkelevièiûtë lyrinio teatro (t.y. aranþuota sakinio melodika, ekspresyvûs pakartojimai, kylanèios aukðtyn leitmotyvø linijos, baladiðka kadencija) forma pastatë B.Sruogos ,,Milþino paunksmæ”. Birutës teatras nereagavo á avangardistinio teatro ieðkojimus (K.Ostrauskas, A.Landsbergis). Savo reþisuotus spektaklius reþisierë áraðë á plokðteles ir platino po lietuviø bendruomenes. Dailininkas A.Þmuidzinavièius ,,Baltaragio malûno” plokðtelæ perdavë Kauno dramos teatrui. Ji turëjo tapti akstinu naujam ðio romano inscenizavimui, o vëliau – meniniam filmui ,,Velnio nuotaka”(1974 m.).

Dar vienas ádomus faktas, kad B.Pûkelevièiûtë pirmoji iðdráso iðeivijoje sukurti lietuviðkà meniná spalvotà filmà ,,Aukso þàsis”. Tai buvo paskutinis didesnis jos reþisûrinis darbas, sulaukæs kritikos dël statiðkumo, todël palikæs nepasitenkinimo pojûtá.

B.Pûkelevièiûtë raðë vaikams eiliuotas pasakas. Vëliau pasirodë dar keli romanai, poemos, pristatæ autoræ kaip profesionalià raðytojà. ,,Að raðau iðmonæ, o ne memuarus” – sakë ji. Poema ,,Miðios uþ iðdaviko þmonà”, anot V.Kubiliaus, gretintina su paèiomis iðkiliausiomis egzodo knygomis: K.Bradûno ,,Morenø ugnys”, J.Meko ,,Semeniðkiø idilës”, A.Nykos-Niliûno ,,Balandþio vigilija”, A.Mackaus ,,Chapel B”.

Bet vis tiek labiausiai ji iðliks kaip ,,Metûgiø”, kuriø vienas eilëraðtis buvo átrauktas á pasaulinës poezijos antologijà ,,The Cry of Rachel”(1996 m.), ðalia A.Rimbaud, R.Frosto, V.B.Yeatso, autorë. Ir kaip dràsi, kûrybinga lietuvë. Bûtø labai ádomu paskaityti B.Pûkelevièiûtës ne monografijà, bet autobiografijà. Tai galëtø bûti puiki medþiaga filmui… bet jos nëra.