Spalvota Ernesto Žvaigždino išpažintis
 |
| Ilgai gyvenančio prie jūros tapytojo E.Žvaigždino paveiksluose juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga. |
Goda Giedraitytė
„Klaipėdos galerijoje“ šių metų parodų maratoną pradėjo klaipėdietis tapytojas Ernestas Žvaigždinas. Nors menininkas savo kūryboje išlaiko nuoseklią plastinės kalbos slinktį, šįkart pastaroji buvo praturtinta nauja siužetine linija.
Tapyba “kandžiojasi”
E.Žvaigždino tapyba tai – visų pirma – spalva ir faktūra. Pasitelkdamas šias pamatines priemones, dailininkas drąsiai sklendžia drobės paviršiumi, kurdamas savitą pasaulį, subtiliai laviruojantį tarp realistinio figūratyvo ir abstraktaus tikrovės paveikslo.
E.Žvaigždinas mėgaujasi faktūrine ekspresija, jo netenkina tolygi paviršiaus lesiruotė. Naudodamas įvairias, tik jam vienam žinomas priemones, autorius formuoja naują paveikslo paviršių: braižo, stumdo, gramdo dažų sluoksnį, tepa riebų, reljefišką potėpį – taip atskleisdamas pačių dažų, spalvos sodrumą ir gyvastį…
Drąsus, aštrus linijos, gaivališkas potėpio rėžis neleidžia ilsėtis. Tai – intensyvi tapyba, “grybščiojanti”, “kandžiojanti” žiūrovą.
Paneigia konkretumą
 |
| E.Žvaigždino drąsus, aštrus linijos, gaivališkas potėpio rėžis žiūrovui neleidžia ilsėtis. Darijos Vasiliauskienės nuotraukos |
Apskritai E.Žvaigždino kūrybai būdingas linijos, skaidytos erdvės akcentavimas, dėmesys geometrinei abstrakcijai. Taip išryškėja intriguojanti tapybos sąsaja su odos menu ar vitražinėmis kompozicijomis.
Skaidulos išryškinamos ne tik linijos, štricho, bet ir kontrastišku spalvų supriešinimu.
Toks paviršiaus suaižymas įgalina įvaizdinti deformuotą pasaulio veidą.
Tačiau ši deformacija – ne destruktyvi. Priešingai, ji leidžia paneigti konkretumą, laiko ir vietos duotybę, erdvės ribotumą.
Skleidžiasi paslapties žiedu
Šiame kontekste aktualizuojasi ir E.Žvaigždino tematika.
Įdomu, jog anksčiau autoriaus ypač mėgtus vandens, atspindžių, horizonto linijos, miesto ir uosto motyvus, kurie jau patys savaime įgalina deformacijos principų plėtotę, šįkart keičia figūratyvo dominantė.
Nuogas moters kūnas, o dažniau – tik užuomina į jį – tapytojo drobėse skęsta tai vienatvės, tai kitų moterų draugijos apsuptyje.
Vyro subjektas šiuose kompoziciniuose žaidimuose nedalyvauja, ir tai leidžia išsiskleisti moteriškosios paslapties žiedui, interpretacijų laukui, kur moteris gali būti tapatinama su mūza, vaisingumu, šventenybe, nekaltumu arba tiesiog atviru erotiškumu, o galbūt viskuo viename.
Pulsuoja nuotaikų kaita
Ir vis dėlto, kiek besvarstytume, pati tema E. Žvaigždinui nėra svarbi. Ji – tik priemonė realizuoti tikrąją tapybos prigimtį, išryškinti spalvos grynuolį.
Tapytojas ypač mėgsta niuansinę spalvų gamą (dažnai paveiksluose varijuoja visomis įmanomomis toninės paletės skalėmis). Nors neretai mėgaujasi ir spalvinėmis sąšaukomis, jų deklaratyviais kontrastais, leidžiančiais atskleisti nuotaikų būvį ar kaitą. Gal todėl autoriaus kūryboje regime atvirą spalvinių dėmių pulsavimą.
Klaipėdietiška natūra
E.Žvaigždinas – produktyvus menininkas, plėtojantis vieningą kūrybinį kelią. Ir nors darbus vienija tam tikra braižo bendrystė, potėpio jėga, faktūrinė paviršiaus modeliuotė, išorinė paveikslo stilistika, tačiau kiekvienas E.Žvaigždino kūrinys alsuoja savitu charakteriu, unikalia traktuote. Net ir tais pačiais metais sukurti paveikslai daugiabriauniai: vienur išryškinama linijos gracija, kitur – dažo faktūra, aštrus potėpis arba, atvirkščiai, švelnus, plaukiantis teptuko mostas.
Iš kitų Lietuvos dailininkų E. Žvaigždinas išsiskiria savo klaipėdietiška natūra, specifiniu matymu, būdingu žmogui ilgai gyvenant prie jūros, kuomet kiekviename potėpyje juntama vėjo, šviesos ir vandens sandrauga. Būtent iš čia tas nenumaldomas drobės paviršiaus raibuliavimas, suaižymas, suskaidymas, refleksyvus atspindžio daugialypiškumas…
