Rimas Driežis: „Lėlių teatras gali būti įdomus ir suaugusiems“
 |
| Lėlininkas R.Driežis įsitikinęs, kad atėjo laikas lėlių teatrą suvokti kaip atskirą meno reiškinį. |
Salomėja BURNEIKAITĖ
Kai lėlininkas Rimas DRIEŽIS 2002-aisiais atvyko į Klaipėdą dirbti pagal specialią programą su klaipėdietės lėlių teatro režisierės Jūratės Januškevičiūtės studentais, nuolat visiems besikalbant mažai kam Klaipėdoje rūpimais klausimais, jo dėka gimė neformalus lėlininkų diskusijų klubas. R.Driežis – neoficialus klubo prezidentas – šiuo metu yra vienas aktyviausių lėlių teatro menininkų: stato spektaklius, konsultuoja ir padeda kitiems rasti savo vietą lėlių teatre, tyrinėja lėlių teatro reiškinius, rašo straipsnius.
– Praėjusieji metai buvo pažymėti profesionalaus Lietuvos lėlių teatro pradininko dailininko Stasio Ušinsko 100-mečiu. Pagaliau pavyko išleisti jo knygą „Lėlių ir kaukių teatras“, kuriai parašei išsamią ir plačią įžangą. Kuo ši knyga tokia svarbi?
– Šios knygos pasirodymo laukėme septyniasdešimt metų. Mūsų dailės klasikas Stasys Ušinskas ją parašė XX a. ketvirto dešimtmečio pabaigoje, tačiau prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas sutrukdė ne tik ją išleisti, bet ir nutraukė Ušinsko veiklą lėlių teatre, tada jau spėjusią sulaukti tarptautinio pripažinimo. Priminsiu, kad, negaunant finansavimo, buvo priverstinai uždarytas 1936 metais Kaune Ušinsko įsteigtas pirmas profesionalus lėlių teatras Lietuvoje. Taigi šiais metais minėsime profesionalaus lėlių teatro Lietuvoje 70-metį. O 1938-aisiais, irgi be valstybės paramos, Ušinskas sukūrė pirmąjį lietuvišką garsinį marionečių filmą „Storulio sapnas“, kuris sudomino Holivudo prodiuserius – Amerikoje jis gavo užsakymą sukurti marionečių filmą pagal H.K.Anderseno pasaką „Lankštingala“. Išlikę eskizai ir šiam filmui sukurtos lėlės rodo, kad Ušinskas rimtai ruošėsi filmavimui, bet po karo prie lėlių teatro nebegrįžo.
– Knyga „Lėlių ir kaukių teatras“ pasiekė ir Klaipėdą. Teatro ir muzikos muziejaus dėka ji pateko į Klaipėdos universiteto ir mūsų miesto meno bibliotekas kartu su kompaktiniu disku, kuriame įrašytas marionečių filmas „Storulio sapnas“. Ką jis mums turėtų priminti?
 |
| Pastaraisiais metais pasirodė net kelios knygos apie lėlių teatrą. |
– Ušinskas knygą pavadino vadovėliu ir pirmą jo skyrių apie marionetes išdėstė taip, kad „mokytojas sekdamas paeiliui kiekvieną puslapį galėtų mokykloj įsikurti teatrą“. Įžanginiame žodyje Ušinskas apžvelgia lėlių teatro istoriją, pateikia lėlių tipų pavyzdžių, plačiausiai aptardamas marionetes, kurios, pasak jo, „yra labai išplitęs teatro žanras ir dabar konkuruojąs savo tobulu reiškimo būdu kitus lėlių teatro žanrus“. Tai oponavo Maskvos centrinio lėlių teatro vadovo Sergejaus Obrazcovo skeptiškam marionečių vertinimui, o šiandien net Rusijos teatrologai pripažįsta, kad šio įtakingo kūrėjo antipatija marionetėms ilgus dešimtmečius stabdė šios technikos vystymąsi visoje Tarybų Sąjungoje, kartu tolindama ir Ušinsko knygos pasirodymą. Kurį laiką dingusiu laikytą rankraštį 1986-aisiais Valstybiniame literatūros ir meno archyve aptiko režisierė Laima Lankauskaitė.
Iš tiesų leidinių apie Lietuvos lėlių teatrą yra mažai, todėl kiekvienas džiugina. Pirmiausiai – jų iš viso turi būti ir jų po truputį randasi. Beje, prie knygų apie lėlių teatrą būtina paminėti ir tavo sudarytą ir 2005 metais Klaipėdos universitete išleistą knygą „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“.
– Dabar madinga rengti įvairias laboratorijas, „vorkšopus“. Dažnas lėlių teatro festivalis įtraukia į programą tokį švietėjišką puslapį. Kokią prasmę turi tokie mokymai?
– Lietuvoje mes dar tik susipažįstame su tokia darbo forma, kurią vadiname kūrybinėmis dirbtuvėmis. Jos turėtų tobulėti. Prieš kelerius metus man teko būti viename „vorkšope“ Lenkijoje. Labai norėjau išbandyti tradicinį anglišką Pančo teatrą. Sužinojau, kad Bielystoko lėlių teatro fakultete rengiamos kūrybinės dirbtuvės, į kurias atvažiuoja profesionalus lėlininkas Pančo teatro atstovas Danas Bišopas iš Anglijos. Žinojau, kad jis priklauso Pančo draugijai, vaidina pagal autentiškus tekstus, gyvuojančius jau kelis šimtmečius. Man buvo svarbu, kad jis vaidina su nuo senų laikų lėlininkų naudotu įtaisu, vadinamąja pivete arba piščiku, deformuojančiu žmogaus balsą. Buvo įdomi jo konstrukcija, nes tai yra paslaptis. Bent žinantys vengia pasakoti, kaip tą įtaisą pasidaryti, kaip išmokti kalbėti su juo. Nuvažiavau suintriguotas. Vykau dėl Pančo, bet… Įdomesni buvo kiti dalykai. Susidomėjau tradicinių marionečių valdymu. Aš dirbau kaip studentas. Man įdomios buvo ir nekonvencinės lėlių teatro formos, ir objektų teatras. Žodžiu – važiavau vieno, o radau ką kita ir dar įdomesnių dalykų. Be to, Bielystoko lėlių teatro fakultete užtikau didelę ir turtingą biblioteką apie lėlių teatrą. Lietuvoje visi mes dar esame savamoksliai ir kiekvienas turim tik savo patirtį. O susitikę įvairiuose renginiuose dažniausiai tiesiog džiaugiamės susitikimais, geriam alų, rūkom ir… senstam. Dalykiniai pokalbiai gali vykti tik tokiose kūrybinėse laboratorijose, kur nekoketuodami dalinamės ar esame priversti dalintis patirtimi. Galime klausti, o vadovas yra priverstas atsakyti. Taigi pats patyriau, ką gali duoti kūrybinės dirbtuvės. Tai labai reikalinga savišvietos arba mokymosi forma. Manau, kad naujos žinios pas mus turėtų kainuoti daugiau. Ten, kur aš buvau, už viską turėjau mokėti.
– Kamerinių teatrų festivalyje „Kaukutis” praėjusį rudenį vadovavai kūrybinėms dirbtuvėms „Kaukių teatras“. Kuo buvo įdomi ši laboratorija?
– Šios dirbtuvės rengtos ne tiek norint pasidalinti patirtimi, bet bandant naujai „aprengti“ vaikų ir jaunimo studijos „Atžalynas“ kojūkininkus, kurie dažnai papuošia įvairius masinius renginius. Ušinsko 100-čiui skirtame tarptautiniame festivalyje, kurį organizavo Vilniaus teatras „Lėlė“, jaunieji Kretingos kojūkininkai žingsniavo Vilniaus senamiesčiu jau naujais pavidalais. „Kaukių teatro“ dirbtuvėje pirmiausiai bandėme fantazuoti, kartu įsivaizduodami, kaip tokios padidintos judančios figūros galėtų atrodyti atviroje erdvėje, tarp žmonių. Tai, kas tinka salėje, nelabai tinka lauke. Judėjimui trukdo ir vėjas, ir kelio nelygumai. Tačiau lauke gyvybės suteikia besiplaikstančios draperijos. „Kaukėti“ kojūkininkai turį išraiškingą plastinę formą.
– Žinau, kad dalyvavai Kretingoje pristatant ir naują leidinuką „Liaudiškasis lėlių teatras Kretingos rajone“, sudarytą „Kaukučio“ festivalio organizatoriaus Verbuto. Kokia galėtų būti jo vieta ir reikšmė tarp leidinių apie lėlių teatrą?
– Leidinuko medžiaga – vertinga. Aš labai džiaugiuosi juo. Mes matėme tik signalinius egzempliorius. Tikiuosi, kad tiražas bus pakartotas, o leidinys taps prieinamas visiems besidomintiems. Labai gerai, kad pridėta jo santrauka anglų kalba, tačiau reikėtų tiksliau nurodyti naudotus šaltinius ir rengėjus. Dabar aš jau galiu įsivaizduoti, kad kas nors imtųsi ruošti leidinį apie lėlių teatrą Lietuvos teritorijoje ar Lietuvos kunigaikštystės teritorijoje, ir tai būtų dar geriau. Visų mūsų dar laukia didelis darbas ir visi mes nuolat mokomės.
– Šiemet švęsime profesionalaus Lietuvos lėlių teatro 70-metį. Kaip keitėsi mūsų lėlių teatras per pastaruosius penkiolika Nepriklausomybės metų?
– Keitėsi kaip ir visas Lietuvos gyvenimas. Pirmiausia, yra svarbus kiekybinis, t.y. statistinis lėlių teatrų išplitimas. Iš sovietinio laikotarpio paveldėjome du valstybinius lėlių teatrus Kaune ir Vilniuje. Latviai turėjo tik vieną. Estai taip pat tik vieną valstybinį. Dabar atsiranda daug nepriklausomų mažų teatrų. Lietuvai dviejų lėlių teatrų tikrai nepakako.
Tie laisvės metai pirmiausia davė kiekybę. Tai svarbu, nes kitaip nebūtų įmanoma kokybė, kurią garantuoja natūrali atranka.
Šiandien dar turime nuolat dirbančius Panevėžio lėlių vežimo teatrą, Klaipėdos lėlių teatrą, Kauno lėlių teatrą „Nykštukas“, Alytaus lėlių teatrą „Aitvaras“… Šie teatrai siekia įsitvirtinti. Negalima užmiršti neseniai keturiasdešimtmetį šventusio Martyno Mažvydo šalies bibliotekos „Berniuko Žirniuko“ teatro, keletą dešimtmečių dirbančio Utenos lėlių teatro „Zuikis puikis“, lėlių teatro trupės „ČIZ“ iš Rokiškio.
Dabar lengviau yra veržtis iš tik vaikams skirto teatro inercijos. Jei būtų vienas lėlių teatras, jis turėtų vaidinti tik vaikams. Bet jeigu teatrų yra daugiau, vienas kitas gali tapti įdomus ir suaugusiems.
– Bet požiūris, jog lėlių teatras tinka tik vaikams, yra labai gajus.
– Kitaip ir negali būti! Bet kai teatrų yra daugiau, tai nei valstybė, nei visuomenė negali jų įpareigoti vaidinti tik vaikams. Kuo toliau, tuo labiau publika ims įprasti ir jai nebus „šoko“, kad lėlės vaidina suaugusiems. Svarbu, kad ryžto nepritrūktų patiems lėlininkams.
Dar pastebėjau, kad atsirado stipresnis lėlių teatro istorijos ir teorijos poreikis. Net Dalia Gudavičiūtė, tyrinėjusi lėlių teatrą Atgimimo pradžioje, šiandien stebisi, kad tai, ką ji prieš keliolika metų atrado Žemaitijoje (velykinės „žalnierių“ figūros), nors ir turėjo istorinę reikšmę, bet buvo reikalinga tik jai ir dar keliems žmonėms. Dabar šiais objektais plačiau domimasi. Tai mūsų visų darbą daro visavertiškesnį. Dramos teatro seniai niekas neįsivaizduoja be teorinio domėjimosi ar gilesnės teatrologinės refleksijos. Atėjo laikas suvokti ir lėlių teatrą kaip atskirą meno reiškinį.
Visiems mums reikšminga buvo ir pirmoji mokslinė konferencija „Lietuvos lėlių teatras: nuo ištakų iki mokyklos“, 2004-aisiais vykusi Klaipėdos universitete.
Negalima nepaminėti ir Nacionalinio UNIMA (tarptautinė lėlininkų asociacija) centro įkūrimo Lietuvoje. Tai irgi yra laisvės laikotarpio įvykis. Atėjo laikas, kai mes pajėgiame suprasti Ušinsko fenomeną.
Reikšmingas įvykis buvo ir Jūratės Januškevičiūtės parengtas lėlių teatro režisierių kursas, baigęs studijas 2004-ųjų pavasarį Klaipėdos universitete. Nors ir ne visi baigusieji liko dirbti lėlių teatro srityje, bet jų yra palyginti nemažai. Svarbu, kad pirmą kartą Klaipėdos universitete paruošti tokie specialistai. Dabar čia vėl surinktas lėlininkų kursas, ir tikiuosi, kad jiems bus šiek tiek lengviau eiti jau pramintu taku. Argi tai nerodo tam tikros lėlių teatro brandos?
– Manai, esame liudininkai, kad lėlių teatras atgimsta?
– Laikas yra geriausias liudininkas, tačiau tam tikrą naują etapą jau galime įžvelgti. Laisvės metais susiformavo nemažas lėlių teatro festivalių tinklas. Judėjimas prasidėjo 1992-aisiais, „Lėlininkų dienomis“, kurias surengė Kauno valstybinis lėlių teatras, o virto jos į kasmet vykstantį festivalį „Šypsos lėlės ir vaikai“. Be to, ir Panevėžio lėlių vežimo teatre ritmingai vyksta festivalis „Lagaminas“, o Alytuje – konkursinis lėlių teatrų festivalis „Aitvaras“. Štai ir Klaipėdoje 2004-aisiais vyko festivalis „Lėlių pavasaris“, o 2005-aisiais jau trečią kartą surengtas lėlių teatrų festivalis „Karakumų asilėlis“, kuris išaugo į tarptautinį. Šiandien lėlių teatras neužsidaro vien savoje erdvėje. Jam vis daugiau atsiranda vietos įvairiuose kituose renginiuose, festivaliuose, šventėse.
