Muzikinis amžinybės dvelksmas

Muzikinis amžinybės dvelksmas

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro, diriguojamo D.Katkaus, ir fleitininko V.Gikniaus pasirodymas paliko efektingo ir virtuoziško muzikavimo įspūdį.

Danguolė Vilidaitė

„Klaipėdos muzikos pavasario“ struktūra keičiasi beveik kiekvienais metais. Tradicijos, kurios, atrodo, buvo įsišaknijusios stipriai, pranyksta, formuojasi naujos. Šią kaitą dažniausiai padiktuoja mada, miesto poreikiai ir turbūt labiausiai – galimybė pasikviesti vieną ar kitą atlikėją, atlikėjų kolektyvą. Šie metai – ne išimtis.

Įspūdžių – su kaupu

Balandžio 28-ąją suskambės paskutinis XXXI „Klaipėdos muzikos pavasario“ festivalio akordas, bet jau galime teigti, kad ir šiais metais klausytojai išgirdo gana įdomią, pakankamai aukšto meninio lygio programą.

Muzikinių įspūdžių aštuoniuose koncertuose ir trijose videoperžiūrose netrūko: išgirdome žymiausių visų laikų kompozitorių J.S.Bacho, V.A.Mocarto, L.van Bethoveno ir P.Čaikovskio kūrybą. Neliko nuskriausti šiuolaikinės lietuvių muzikos gerbėjai – jų vertinimui buvo pateikti B.Kutavičiaus, A.Rekašiaus, V.Bartulio ir G.Svilainio kūriniai, šį penktadienį skambės O.Balakausko penktoji simfonija. Visiškai laimei tik trūko mūsų miesto kompozitorių darbų…

Klaipėdoje svečiavosi Lietuvos valstybinis simfoninis (vadovas G.Rinkevičius) ir Šv.Kristoforo kamerinis (vadovas D.Katkus) orkestrai. Festivalį užbaigs Lietuvos nacionalinis simfoninis orkestras (dirigentas J.Domarkas). Tai tikra fiesta orkestrinės muzikos mėgėjams.

Pasireikšti galėjo ir mūsų miesto ryškiausi kolektyvai: Klaipėdos kamerinis orkestras (vadovė L.Kuraitienė), Klaipėdos valstybinio muzikinio teatro simfoninis orkestras (dirigentas I.H.Lapinis) ir choras (chormeisteris V.Konstantinovas). Pirmą kartą bendrą projektą paruošė ansamblis „Camerata Klaipėda“ (vadovas V.Čepinskis) ir choras „Aukuras“ (meno vadovas A.Vildžiūnas).

Ryškiausi akcentai

Festivaliniame koncerte Klaipėdos muzikinio teatro simfoniniam orkestrui dirigavo D.Pavilionis, savo temperamentingu stiliumi pasirodymui suteikęs naujos gyvybinės energijos. P.Čaikovskio „Pikų damos“ koncertinė versija suspindėjo Aurelijos Dovydaitienės Grafienės ir V.Kurnicko Germano personažais. Vytauto Liaudanskio ir Nerijaus Jankausko nuotraukos

Festivalio pradžią, kaip jau rašiau praėjusiose „Duryse“, ypač ryškiais garsų potėpiais nuspalvino Lietuvos valstybinis simfoninis orkestras ir pasaulinio lygio virtuozas, charizmatiškasis pianistas Aleksandras Palėjus. Jų interpretacijoje L.Bethoveno koncertai fortepijonui ir simfoniniam orkestrui Nr.4 G-dur, Op.58 ir Nr.5 Es-dur „Imperatoriškas“, Op.73 suskambo nepaprastai išraiškingai ir įtaigiai. (Įdomu, kad šis atlikėjas jau dalyvavo „Klaipėdos muzikos pavasaryje“ 1999 metais, grojo kameriniame ansamblyje kartu su L.Šulskute-Romoslauskiene, R.Romoslausku, R.Armonu.)

Pabaigos akcentas turėtų būti ne mažiau ryškus – tai Lietuvos nacionalinio simfoninio orkestro ir jauno, bet jau išskirtinį atlikimo stilių įvaldžiusio, daugelio tarptautinių konkursų laureato violončelininko Danjulo Ichizako koncertas. (Jį dar galėsime įvertinti.) Skambės M.Glinkos operos „Ruslanas ir Liudmila“ uvertiūra, O.Balakausko penktoji simfonija ir E.Elgaro koncertas violončelei ir orkestrui e-moll, Op.85.

Papirko precizika

Antrąjį „Muzikos pavasario“ vakarą vedė ansamblis „Camerata Klaipėda“. Nuostabūs kamerinės J.S.Bacho kantatos „Ich habe genug“ garsai: plastiška, „begalinė“ muzikos tėkmė, persipinančios melodingos obojaus ir balso (Ieva Prudnikovaitė) solo linijos, amžinybės dvelksmas. Šio vyksmo grožį, atrodė, dar labiau paryškino išraiškingi ir lankstūs dirigento Modesto Pitrėno mostai. Ir vėl maloniai nustebino profesionalus ir gana precizinis „Camerata Klaipėda“ grojimas.

V.A.Mocarto „Karūnavimo mišių“ C-dur pakilų charakterį jiems atskleisti padėjo aktyvus Klaipėdos muzikinio gyvenimo dalyvis choras „Aukuras“ ir solistai Asta Krikščiūnaitė (sopranas), Ieva Prudnikovaitė (mecosopranas), Mindaugas Zimkus (tenoras), Eugenijus Chrebtovas (bosas). Gal kiek trūko gyvesnio tempo Gloria ir Credo dalyse, grakštesnės chorinio vokalo artikuliacijos.

Bet daugiausia simpatijų šiame koncerte pelnė jauno kompozitoriaus G.Svilainio „Stabat Mater“ (atlikėjų sudėtis ta pati). Publiką papirko ne tik virtuoziškas šio kūrinio atlikimas, bet ir jo spalvingumas, ekspresyvumas, efektingi ir netikėti mušamųjų smūgiai. (Šypseną kėlė netikėtai praslystančios viduramžių giedojimo ar roko muzikos intonacijos.)

Smalsiems ir ištroškusiems

„Klaipėdos muzikos pavasaryje“ smuikininkas M.Švėgžda fon Bekeris pirmą kartą griežė su Kaipėdos kameriniu orkestru, kuriam dirigavo R.Šervenikas.

Net trys šio festivalio vakarai publiką kvietė į videoklubo peržiūras. Juose skambėjo muzikologių Laimos Vilimienės „Mocarto genijaus algoritmas“ ir Beatos Leščinskos-Baublinskienės „Džiaugiuosi įsiveržusi į aukštumas“ (skirtas žymiai Lietuvos solistei Violetai Urmanavičiūtei) pranešimai, parengti pagal Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro mėnraščio „Bravissimo“ (2006 m. Nr.1) straipsnius, trečiame – pianistas Kasparas Uinskas pristatė debiutinę savo CD plokštelę ir asmeninės videotekos įrašus. Vakarai buvo turiningi, gausiai iliustruoti vaizdine medžiaga.

Kiek kitokios V.A.Mocarto kūrybingumo analizės laukiau pirmojoje paskaitoje. Šio didžio muziko gebėjimai buvo aiškinami gana racionaliai, beveik neliko genijaus prigimties paslapties – įdomu, bet … Sudomino demonstruoti operos „Don Žuanas“ fragmentai. Šis LNOBT repertuare rodomas spektaklis vertinamas labai įvairiai, labiausiai pastatymą turbūt kritikuoja muzikologas Jonas Bruveris. Pamačiusi ištraukas įsitikinau, kad ne veltui – kai kurie režisūros sprendimai visai priešingi muzikos charakteriui, jos kilnioms prasmėms.

Labiausiai intrigavo trečiojo vakaro „Didieji pasaulio pianistai“ tema ir pianisto, šio vakaro svečio K.Uinsko asmenybė (XXX „Klaipėdos muzikinio pavasario“ baigiamojo koncerto dalyvis). Nusivilti neteko. Įdomios mintys, taiklūs žymių atlikėjų V.Horovico, G.Guldo, I.Pogoreličiaus ir A.B.Mikelandželio grojimo stilių įvertinimai, šiltas ir atviras pranešėjo bendravimas Klaipėdos klausytoją patraukė greitai. Įsitikinome, kad K.Uinskas tikrai nėra eilinė Lietuvos žvaigždutė.

Surengė operos šventę

Trečiame ir ketvirtame „Klaipėdos muzikos pavasario“ koncertuose skambėjo dvi populiariausios kompozitoriaus P.Čaikovskio operos „Eugenijus Oneginas“ ir „Pikų dama“ – graži dovana Klaipėdos melomanams.

„Eugenijų Oneginą“ paruošė Lietuvos nacionalinio operos ir baleto teatro Operos studijos dalyviai (spektaklio meno vadovas V.Noreika, dirigentas V.Viržonis). Žavėjo geri jaunųjų dainininkų vokaliniai duomenys, jų nuoširdus įsijautimas, ypač pavyko finalinė operos scena. Taip pat būtina paminėti titanišką koncertmeisterio Aleksandro Vizbaro, kurio grojimas šiame spektaklyje atstojo simfoninį orkestrą, darbą. Pagrindinius vaidmenis atliko Vilma Mončytė – Tatjana, Fausta Savickaitė – Olga, Ramūnas Urbietis – Oneginas, Tomas Vaitkus – Lenskis, Eugenijus Chrebtovas – Greminas.

„Pikų damos“ koncertinę versiją pateikė Klaipėdos muzikinio teatro simfoninis orkestras, choras ir solistai (dirigentas D.Pavilionis). Nors man įsimintinesni buvo Vytauto Kurnicko Germano (šį vaidmenį jis dainuoja LNOBT) ir Aurelijos Dovydaitienės Grafienės personažai, drąsiai galima teigti, kad publikos dėmesys buvo prikaustytas nuo pat pirmųjų introdukcijos iki paskutiniųjų finalinės scenos garsų. Ypač išraiškingai skambėjo lošėjų choras „Net ir blogu oru“, kulminacinė lošimo scena ir Germano ariozo „Kas mūsų gyvenimas? – Lošimas!“. Gerai surežisuotas ir gana profesionalus šios operos fragmentų atlikimas, manau, teikia vilčių ateityje pamatyti visą jos pastatymą mūsų Muzikiniame teatre.

Naujos gyvybinės energijos šiam vakarui, manyčiau, pridėjo temperamentingas dirigento Dainiaus Povilionio stilius. Nors V.A.Mocarto simfonijos g-moll Nr.40 interpretacija pirmoje šio koncerto dalyje man sukėlė daug prieštaringų minčių – abejotinas dalių tempų ir charakterių pasirinkimas…

Neliko nuskriausti ir jaunieji Klaipėdos klausytojai. Juos susiburti pakvietė dvi kompozitorės Rasos Dikčienės vienaveiksmės operos vaikams „Muzikantas, velnias ir perkūnas“ ir „Kabaldakšt kabaldakšt“ sukurtos lietuvių liaudies pasakų motyvais. Atlikėjai – Vilniaus meninio ugdymo studijos „Diemedis“ ir Tuskulėnų vidurinės mokyklos moksleiviai.

Virtuoziškumas, teatras ir efektai

Šv. Kristoforo kamerinio orkestro koncerto pirmoje dalyje girdėjome turbūt dažniausiai koncertinėje praktikoje atliekamus kūrinius V.A.Mocarto Serenadą styginiams G-dur „Mažąją nakties muziką“ ir J.S.Bacho Uvertiūrą (orkestrinę siuitą) h-moll Nr.2 (solistas Vytenis Giknius – fleita). Efektingas ir virtuoziškas muzikavimas, nors solisto ir orkestro ansamblis geriau derėti pradėjo J.S.Bacho kūrinio viduryje. Antroje dalyje skambėjo kūrybinio stiliaus posūkio metais sukurti darbai. Tai J.Juzeliūno Poema-koncertas (1961 m.) ir V.Liutoslavskio „Gedulinga muzika“ (skirta B.Bartoko atminimui, 1958 m.). O Klaipėdos klausytojui ir vėl labiausiai imponavo spalvingiausias, netikėtų kontrastų, ekspresijos ir humoro kupinas opusas – A.Rekašiaus „Muzika styginiams“ Nr.2.

Orkestro vadovo Donato Katkaus asmenybė, sakytumei, netilpo dirigento rėmuose – jis juokino publiką linksmais prisiminimais, netikėtais pokštais, o grojant orkestrui – mimika ar judesiu. Panašiai linksmai ir lengvai į maestro dirigavimą reagavo ir muzikantai. O bisui – keli V.A.Mocarto metams išmokti „V.A.Mocarto“ kūriniai – ir vėl pokštas…

Romantinė salelė

Šeštojo šio festivalio koncertinio vakaro dalyviai – Kaipėdos kamerinis orkestras, talentingas smuikininkas Martynas Švėgžda fon Bekeris ir dirigentas Robertas Šervenikas.

Pirmoje dalyje skambėjo kelios lengvos ir nedidelės pjesės iš J.Bramso „Meilės dainų valsų“ rinkinio – nelabai patogi aranžuotė styginių orkestrui. Gana formaliai atliktas J.Bartulio „I like Schubert Quintet C-major. op. 163“. F Šuberto Rondo smuikui ir orkestrui A-dur priklauso vėlyviesiems šio autoriaus darbams, ryški dramatinė šio kūrinio linija. M.Švėgždos fon Bekerio interpretacija pasižymėjo lyriškesne spalva, užburiančiai daininga melodine linija, subtiliai kintančia frazuote.

Antroje programos dalyje girdėjome E.Grygo Siuitą „Iš Holdbergo laikų“ – didesnis orkestro įsiklausymas ir tarpusavio derėjimas (išskyrus Rigodono dalį) ir N.Paganinio „La Campanella“. Pastarajame ir ypač bisui atliktame V.Ernsto „Paskutinė vasaros rožė“ kūrinyje M.Švėgžda fon Bekeris tiesiog žaižaravo visais įmanomais grojimo smuiku būdais. Užsimerkęs, atrodė, girdėjai ne vieno, o kelių smuikininkų muzikavimą…