Džiazo festivalyje – negirdėti ritmai ir ryškios žvaigždės
Karina Juodelytė
XIII Klaipėdos Pilies džiazo festivalio paskutiniai garsai, atsimušę į Teatro aikštės sienas, jau išsisklaidė, tačiau atgarsiai širdyje dar spurda. Muzikantai iš įvairiausių pasaulio kampelių pirmajam vasaros savaitgaliui sugužėjo į Klaipėdą, kad paverstų miestą džiazo fiesta.
 |
| Klaipėdos džiazo festivalio publiką atlikėjai vadino dėmesinga, supratinga, įkvepiančia. Pasibaigus koncertui Rosario Džiulijanis negalėjo pratarti nė žodžio – jame dar virė emocijos. |
Šiais metais festivalio organizatoriai pasistengė pristatyti kaip niekada daug gyvybingos, energija trykštančios profesionalios muzikos, publiką įtraukusios į šokio sūkurį, kurio negalėjo sustabdyti net lietūs.
Ypač spalvinga šeštadienio programa negailėjo dar niekad anksčiau festivalyje neregėtų netikėtų derinių, įdomių ritmų ir, žinoma, muzikos grandų. Ir nors atrodė, kad ne visų muziką būtų galima pavadinti džiazu, visi muzikantai savo pasirodymuose rado džiazo elementų.
Publika – tarsi veidrodis
Tik pasibaigus Rosario Džiulijanio (Rosario Giuliani) kvarteto iš Italijos koncertui Rosario Džiulijanis negalėjo pratarti nė žodžio – jame virė audringos emocijos. Akyse šokinėjančios ugnelės išdavė, kad daugybe prizų apdovanotas saksofonininkas liko sužavėtas tiek festivaliu, tiek jo publika. Nors dažnai į pirmuosius pasirodymus reaguojama santūriai, pasirodymo numeris nepakišo kojos, ir itališkas temperamentas scenoje kaitino publiką.
– Kaip pavyko koncertas?
– Tai buvo nuostabu, – šypsojosi R. Džiulijanis. – Tiesiog neįtikėtina publika. Buvau tikrai nustebintas. Kai groji pirmas ir dar šeštą valandą vakaro, nesitiki tokios reakcijos. Iš pradžių buvo kiek baisoka.
Stengėmės pasirodyti kaip įmanoma geriau. Tikiuosi, kad žmonės tai įvertins ir prisimins mūsų koncertą. Mums šis festivalis taps maloniu prisiminimu, kur publika tarsi veidrodis atspindi visas tavo emocijas.
– Su kuo galėtumėte palyginti šį festivalį?
– Esu buvęs daugelyje džiazo festivalių. Šis panašus į Rytų Europos pakrantėje rengiamus festivalius, kai koncertai prasideda anksti, o baigiasi labai vėlai. Puiku, kad žmonės gali paklausyti koncertų nemokamai. Pavyzdžiui, Prancūzijoje labai sunku rasti didelį nemokamą festivalį.
– Ar šio festivalio publika kažkuo ypatinga?
– Tikrai taip. Galbūt čia ateina žmonės, kurie neturėtų pinigų bilietui, bet kurie tikrai mėgsta džiazą, gal net labiau už tuos, kurie brangiai moka už bilietą į koncertą. Džiazas visur ir visiems – labai puiku.
Svarbu, kad žmonės sugeba priimti tavo muziką. Per koncertą keičiu programą pagal žmonių reakcijas. Jei žmonėms patinka džiazas, jie gerbia tave ir tavo muziką. Publika suteikia tau energijos ir tada nebereikia galvoti – tik groti.
– Kas Jums yra džiazas?
– Džiazas – gyvenimas, aistra, širdis, skrandis ir protas. Kiekvienas šių elementų turi savo istoriją. Mintimis visada esu su savo saksofonu. Tačiau negalėčiau pasakyti, kad džiazas – vienintelė meilė mano gyvenime. Manau, kad muzikai būtinas impulsas, todėl reikia turėti draugų, mylimą moterį, skirti laiko sau. Galiu pasakyti, kad mano gyvenimo stilius yra mano muzikos stilius, tačiau gyvenime man labai svarbu viskas, ne tik muzika.
– Ką pirmiausia stengiatės pamatyti, atvykęs į naują vietą?
– Gimiau pajūrio kaimelyje pietinėje Italijos dalyje, tad nuvykęs į naują vietą visada stengiuosi pamatyti paplūdimį ir jūrą. Taip pat stengiuosi pasivaikščioti miestų gatvėmis, stebėti žmones. Čia žmonės daug šypsosi tiesiog šiaip sau, net jei juos ir slegia problemos. Tai – labai gražu.
Afrikos šokiai susuko galvas
 |
| “Mano šalyje sako, kad žmonės yra kitų žmonių vaistai”, – šypsojosi senegalietis muzikantas Ndioba. |
Šį festivalį papildė muzikantai dar iš vienos šalies – Senegalo. Senegalietis Ndioba su grupe „Topoto Band” klausytojams pateikė ne tik puikios muzikos, bet ir gražų reginį – Senegalo šokius. Susirinkusieji turėjo galimybę pamatyti, kaip egzotiškai ant scenos klubus suka gražuolė iš Afrikos. Skambant linksmiems ritmams, norėjosi tik atkartoti lanksčius ant scenos atliekamus šokių judesius Ir joks lietus nebuvo baisus – juk Ndioba gimė dieną, kai už lango lijo.
– Ar turėjote progą paklausyti kitų festivalio koncertų? – užkalbinau Ndiobą po pasirodymo.
– Kai atvykstu į festivalį, visada stengiuosi pamatyti kuo daugiau, kad pamatyčiau, ką daro kolegos, kaip reaguoja publika. Buvo galimybė ir sugroti per jam session‘ą, tad grojome iki ryto. Įpratau prie tokio gyvenimo ritmo, nuovargio jau nebejaučiu. Noriu susipažinti su žmonėmis. Juk ne veltui mano šalyje sako, kad žmonės yra kitų žmonių vaistai.
– Kas Jums svarbu bendraujant su publika?
– Su publika bendrauju per muziką. Kiek teko pastebėti, čia žmonės draugiški ir nuolat šypsosi. Džiugu, kad žmonės čia atveria širdį muzikai. Pavyzdžiui, Skandinavijoje publika turi truputį apšilti, kad pradėtų linksmintis pagal tavo muziką, o čia visiems smagu ir taip.
– Kiek Jūsų muzikoje džiazo?
– Muzika – kaip maistas. Džiazas mano muzikoje – tik vienas prieskonis, tačiau manau, kad jo užtenka. Man pačiam džiazas – tarsi universitetas, kuris padeda atrasti vis naujas erdves muzikoje. Tai – intelektuali muzika.
– Daugelis muzikantų į festivalį grįžta antrąkart. Ar norėtumėte sugrįžti ir Jūs?
– Jei būtų mano valia, grįžčiau čia jau rytoj.
Indiška muzika stabdė lietų
Festivalyje aidėjo ir indų muzikos garsai. Kiek neįprasta, tačiau tikrai smagi grupė „Bombay Baja” savo unikaliais instrumentais bei džiazu, atmieštu Azijos muzikos elementais, pakerėjo publiką.
Ir pats atlikimas buvo vertas dėmesio – ne kiekvienas muzikantas drįsta groti minios viduryje ir geba sudominti savo muzika net pačius minios pakraščius. Be to, tik indiškos muzikos garsai sugebėjo bent trumpam sustabdyti įsibėgėjusį lietų.
Gal ir keista, bet didžiąją grupės „Bombay Baja” dalį sudarė ne indai, o anglai.
– Kaip anglai atsidūrė grupėje, grojančioje muziką su indiškais elementais? – pasiteiravau grupės vadovo.
– Kai prieš devynerius metus kūriau grupę, norėjau indų muzikoje naujos skambesio, tad nusprendžiau, kad būtų puiku turėti kelis varinius pučiamuosius. Deja, gerai šiais instrumentais grojančių indų nesutikau, bet prie manęs mielai sutiko prisidėti britai.
– Ar savo muziką vadinate džiazu?
– Džiazo mūsų repertuare yra, tačiau pagrindiniu ritmu vis tiek išlieka Azijos muzika. Mums džiazas, tai laisvė, pabėgimas nuo kasdienybės ir net gyvenimas. Anglijoje esame groję ne viename džiazo festivalyje. Improvizacija mums patinka.
– Kokia yra jūsų ideali publika?
– Suprantama, žmonės skiriasi, tačiau svarbiausia, kad visi dalyvautų. Labai svarbu, kad publika šoktų. Manau, muzika – universali kalba, tad su savo publika mums pavyksta susikalbėti, nesvarbu, kur bebūtume.
– Kokios reakcijos atvykus į Klaipėdą?
– Esame kitokioje nei mums įprasta aplinkoje, bet jaučiamės puikiai. Žmonės draugiški, festivalis puikus, moterys gražios, o alus – pigus. Lietuvoje lankomės pirmąkart, mielai čia sugrįžtume.
Žmogus voras, arba būgnų dievas
Džodžo Majeris (Jojo Mayer) dėl savo sugebėjimo groti būgnais taip, tarsi turėtų aštuonias kojas, kartais vadinamas žmogumi voru. Jis koncertavo garsiausiose Europos, JAV ir Japonijos scenose, apie jį kalbėjo MTV ir rašė „The New York Times“. Todėl buvo keistoka stebėti, kaip tarsi vienas festivalio klausytojų Dž.Majeris pirmąjį vasaros savaitgalį ramiai sau vaikštinėjo akmenimis grįstomis Klaipėdos senamiesčio gatvelėmis. Dar keisčiau jį buvo matyti džiazo festivalio scenoje su projektu „Nerve“ iš visos širdies mušantį būgnus taip, tarsi tai būtų paskutinis kartas. Net ir maži techniniai nesklandumai, – matyt, technika pirmąkart susidūrė su tokiais energingais ir garsiais būgnų ritmais, – nesugadino koncerto. Auditorijai jis atidavė visas savo jėgas, t.y. beveik visas, kadangi po savo koncerto jis susidomėjęs liko klausytis grojančių kolegų.
– Ar turėjote progą pamatyti Klaipėdą?
– Nors mačiau ir nedaug, bet man paliko gražaus ir tvarkingo miesto įspūdį, – atsakė Dž. Majeris. – Labai gaila, kad kai esi turnė, negali skirti daugiau laiko apsižvalgyti. Lieka laiko tik pagroti ir pamiegoti. Jei patiksiu festivalio publikai, mielai dar kartą čia sugrįžčiau.
– Dalyvavote ne viename džiazo festivalyje. Ką Jums reiškia džiazas?
– Džiazas man yra trys elementai: improvizacija, tempas ir evoliucija. Man svarbūs Diukas Elingtonas, Lui Armstrongas, Džonas Koltreinas ir kiti džiazo muzikantai, tačiau muzika keičiasi. Šiandien muzikos pagrindas nebėra džiazas. Man didelę įtaką padarė electro, hip hop, brake beat muzikos stiliai. Šiandien turiu galimybę sujungti džiazą ir naujas muzikos sroves.
– Ką žinote apie Klaipėdos džiazo festivalį?
– Nors apie patį festivalį žinau nedaug, bet man labai įdomu čia dalyvauti. Praėjusiais metais grojau klube Vilniuje, tačiau klubo ir atviros erdvės muzika skiriasi. Įdomu, kaip mano muzika nuskambės čia.
– Lietuvoje esate ne pirmą kartą. Ar išsiskiria Lietuvos publika?
– Iš publikos dažniausiai nieko nesitikiu, bet pastebėjau, kad lietuviai laisvi, supranta, ką darome. Kitose šalyse žmonės po mūsų koncerto lieka nustebę, o čia mes priimami be išlygų.
– Kas yra pagrindinė jūsų auditorija?
– Dažniausiai mūsų koncertuose lankosi dvidešimtmečiai. Tai – toks amžius, kai dar galime juos pakeisti, kai muzikinis skonis dar formuojasi. Tačiau į mūsų koncertus ateina ir naujomis muzikos srovėmis besidomintys vyresni žmonės. Pavyzdžiui, Niujorke į mūsų koncertą buvo atėję net šešiasdešimtmečių.
Į Klaipėdą – penkiais lėktuvais
 |
| Eriko Marientalio kelionė penkiais lėktuvais, kol pasiekė Klaipėdą, buvo tikrai varginanti, tačiau nuovargio garsiojo saksofonininko veide nė ženklo. Nerijaus Jankausko nuotraukos |
Festivalio žvaigždei Erikui Marientaliui (Eric Marienthal) su grupe teko ištverti nemažą kelionę, kol pasiekė Klaipėdą. Kelionė penkiais lėktuvais buvo tikrai varginanti, tačiau nuovargio garsiojo saksofonininko veide nė ženklo. Energingas amerikietis buvo toks atsipalaidavęs, kad mielai grojo ir su festivalio siela Vytautu Kongu Grubliausku. Tad festivalio klausytojai turėjo progą mėgautis improvizacijų gaidomis. Nulipęs nuo scenos E.Marientalis negailėjo pagyrų lietuviškai publikai ir mielai dalijo autografus bei bendravo su savo gerbėjais, kurie veržte veržėsi per tvorą.
– Kokios publikos tikėjotės prieš užlipdamas į sceną?
– Nesitikėjau nieko, – prisipažino E.Marientalis. – Visada žinau, kad kai grupė groja energingai, publika reaguoja ir atsiliepia į muziką. Manau, labai svarbu, kad muzikantai vertintų publiką. Juk žmonės atėjo į koncertą, tad turime surengti jiems šou.
– Ar publika įvairiose šalyse skirtinga?
– Jokių abejonių. Aplankiau per septyniasdešimt šalių ir galiu pasakyti, kad publika skiriasi taip pat, kaip ir kultūra ar maistas. Į Rytų Europą atvykstu dažnai, esu buvęs ir Lietuvoje, Vilniuje. Pastebėjau, kad publika čia sugeba ilgesnį laiką išlaikyti dėmesį. Pavyzdžiui, Amerikoje tyčia renkamės trumpesnius kūrinius, nes žmonės greitai išsiblaško ir nukreipia savo dėmesį kitur.
– Ar ką nors žinojote apie Lietuvą prieš čia apsilankydamas?
– Turiu daug draugų ir pažįstamų, kurių šaknys yra Lietuvoje. Jaučiuosi artimas šiai kultūrai. Džiaugiuosi, kad šio vizito metu turėsime visą laisvą dieną, tad galėsime daugiau pasidairyti po miestą, o gal net apylinkes. Noriu pamatyti ir išbandyti viską.
– Kas Jums svarbiausia džiaze?
– Pirmiausia – improvizacija. Džiazas gali būti kiekvieną kartą skirtingas. Smagu, kad turnė metu gali visą mėnesį groti tą pačią dainą, bet ji kiekvieną koncertą nuskambės vis kitaip. Tai ir yra smagiausia.
Keliauja „saugomas“ žmonos
 |
| Kiek neįprasta, tačiau tikrai smagi grupė „Bombay Baja” savo unikaliais instrumentais bei džiazu, atmieštu Azijos muzikos elementais, pakerėjo publiką. Džodžo Majeris džiazo festivalio scenoje taip mušė būgnus, tarsi tai būtų paskutinis kartas. Kubietis Rėjus Kebalas įsitikinęs, kad galėtų Klaipėdoje gyventi: “Čia puikus maistas, labai skanus midus, nuostabios moterys”. |
Savo kubietiškais ritmais Rei Ceballo & Calle Sol (Kuba-Lenkija) džiazo festivalio klausytojus laikė aikštėje dar gerokai po vidurnakčio. Ir kas galėtų pasakyti, kad lenkų muzikantai gali taip puikiai plėšti kubietiškas melodijas ir priversti lietuvaičius kilnoti kojas iki nukritimo. Iki paskutinio akordo kiekvieną grupės judesį sekė minia klausytojų. O Rėjų Kebalą (Rei Ceballo) gal ir ne be reikalo saugojo žmona – energingą išvaizdų kubietį būtų mielai sumedžiojusios lietuvaitės.
– Rėjau, ką girdėjote apie Lietuvą prieš čia atvykdamas?
– Čia lankausi pirmąkart. Daug mano draugų ir kolegų pasakojo, kad čia – labai gražu. Jie neklydo. Galėčiau čia gyventi. Juk jau šešerius metus gyvenu Lenkijoje, tad man čia tikrai nebūtų šalta. Čia puikus maistas, labai skanus midus, nuostabios moterys. Su manim atkeliavo ir mano nėščia žmona. Ji žino, kad Lietuvoje gyvena gražios moterys, tad mane saugo (juokiasi).
– Ar manote, kad jūsų muzika tinka džiazo festivaliui?
– Grojame ne tik kubietiškus ritmus, bet ir džiazo dainas. Pasaulyje žmonės supranta mūsų muziką. Gal tokia muzika ir nauja jūsų šaliai, bet kai tik pradėsime groti, žmonės ims šokti it pašėlę. Pamatysit. Kai jaučiame klausytojų energiją, ir patys grojame geriau. Juk festivalio varomoji jėga ir yra žmonės.
– Kuo Jums įsimins šis džiazo festivalis?
– Esu dalyvavęs daugelyje džiazo festivalių. Galiu pasakyti, kad dar niekada nemačiau tokio puikaus organizatorių darbo. Suprantu, kad tai – ypač sunkus darbas, tačiau šis festivalis puikiai suorganizuotas. Jaučiame nuolatinį rūpestį ir šilumą. Tokie festivaliai – puikus būdas susipažinti su kita šalimi, naujais žmonėmis, užmegzti ryšių su kolegomis. Čia gali užsimegzti idėjos naujiems projektams.
