Po Dramos Teatro Stogu
Palaiminti dvasios beturčiai.
Vilkas
 |
| Raimundo Urbono nuotrauka |
Viktorija Ivanova
– Vilkas mirė.
– Kada?
– Prieš tris dienas.
– O nuo ko?
Rimas gūžtelėjo pečiais.
– Eisi į laidotuves?
Rimas papurtė galvą.
– Kad aš net nežinau, kur bus… – tarsi pasiteisino.
Spektaklis baigsis už dvidešimties minučių. Kad tik gėlės neapvystų per daug, jei Brolis neparduos, būsim 9 litus praradę… Juk iki rytojaus jos visai numirs. Taip ir verčiamės – aš po spektaklių dramos teatre groju dūdele (kai vienas vyras storais ir putniais pirštais, mesdamas į mano kepurėlę du litus, paklausė „kodėl būtent dūdele?“, atsakiau: „kuo daugiau, negi pirštais?“), o Brolis pardavinėja rožes (perkam po tris litus, parduodam po penkis).
– Sako, Vilkas mirtinai sušalo Skulptūrparky…
– Ne, Broli, nemanau..
– O nuo ko tada jis galėjo mirt, Višta?
– Nuo samagono…
– Zatknys.
Mūsų šeimoj irgi daug kas nuo samagono nusibaigė… Jaučiu ir mama ilgai netemps. Bet vos tik jai užsimenam, ji šaukia, kad mes gyvenam labai inteligentiškoj šeimoj ir nė nenumanom, ką reiškia girtas žmogus. Jaučiu perskaitė kokioj knygoj, labai supavydėjo, kad negali to pasakyti savo vaikams, tai kai prigeria, dabar visada taip šaukia. Mano bobulytė (amžiną jai atilsį) visuomet sakydavo „Kas blaivam galvoj, tas girtam ant liežuvio“. O ji – moteris ne durna: kas vakarą namo pinigų parnešdavo. Na, kas vakarą, kai grįždavo.
– Jau gali pradėt grot, aš dar parūkysiu.
– Nerūkyk, gi, kai pamatys, kad rūkom, pinigų neduos, galvos, kad cigaretes pirksim.
– Tai tu gi nerūkysi.
– Ne, jei tu rūkysi – duok ir man.
– Višta, pati sakei – pinigų neduos. A typer – marš prie darbo.
– O pats?
– Zatknys.
Nors Brolis už mane ir jaunesnis metais, kažkodėl niekuomet manęs neklauso. Pernai, kai buvo šeštoj klasėj, pareiškė, kad jokia boba jo gyvenimo nekontroliuos. Sakė, jo boba mažai kontroliuos ir savo. Jis taip šneka turbūt todėl, kad gyvena tokioj bobiškoj aplinkoj – aš, mama, Lionė iš uosto ir jis vienas. Lionė tai dar vakar savo antrą vaikelį palaidojo. Bet tai kur nepalaidosi, kai elgiasi kaip durnė. Visų pirma, tai užsitaisyt vaiką nuo jūreivio yra visiška kvailystė (taip mane moko mama) – juk gali pamiršt ir apie alimentus ir apie pavardę vaikui… O antra – jei jau pasigimdai vaiką, tai ir augink! O ne duok kokiai bobšei iš turgaus, kad ji prižiūrėtų jį, kol pati uždarbiauji. Atseit – vaiką išmaitint reikia. Mama sako, kad Lionei siūlė dirbt ir valytoja, ir beliašus pardavinėt, bet ji vis atsisako. Sako, kad per mažai moka. Nors iš tikrųjų, manau, jai patinka būt grabinėjamai – juk nuolatinio vyro neturi. Mūsų mama irgi neturi, bet ji ne tokia ištvirkus. O ir vyresnė, Lionei gi tik devyniolika.
– Kiek gavai?
– Nežinau, nežiūrėjau, gi girdėjai, grojau be sustojimo. Tik linkteldavau, kai centų įmesdavo.
– Tai tik centai?
– Ne, man rodos, daug išėjo.
– Trisdešimt bus?
– Neee… Gal tik dvidešimt…
Daugiau nebedėsiu į kišenę „bombioškių“ – išbyra parakas ar kas ten ir neįmanoma iškrapštyt pinigų, taip baisiai nesusitepus rankų. O kur paskui nusiplausiu? Tokia Kristina, kuri tuose apleistuose sandėliuose prie perkėlos gyveno, niekada nesiprausdavo. Aš tai vasarą bent iki jūros nuvažiuoju ar, jei labai skubu kur, – į Anikės fontaną įšoku. O ta – niekur, nė karto, niekada. Ir ką, prieš porą dienų jai du pirštus amputavo. Nes įsipjovė atidarinėdama šprotus ir paskui turbūt kažkokį užkratą pasigavo. Ir – svarbiausia – net kai pirštai buvo ištinę kaip dvi jos galvos – vis tiek nieko nei plovė, nei kokį kompresą dėjo. Mama sako, kad jai turbūt hidrofobija nuo to karto, kai savo vaikeliuką vonioj paskandino. Ai, aš tai iš tikrųjų manau, kad jai kokia tai šizofrenija nuo to karto, kai savo vaikeliuką vonioj paskandino.
– O aš visas tris pardaviau už penkiolika.
– Geras! Tai vien už gėles tada jau turim…
– Zatknys, Višta, aš pinigus skaičiuoju.
Man nepatinka, kad Brolis mane Višta vadina. Vieną kartą, kai buvau dar labai maža, su Broliu įšokom į dėdės Kazio furgoniuką. Jis važiavo į kaimą, pas savo bobą. O mes nusprendėm, kad puiki proga ir mums prasiblaškyt – pasidaryt sau ekskursiją. Aišku, kai nuvažiavom, Brolis išėjo gert su kažkokiais kaimo bernais, o aš taip išsigandau, kad dėdė Kazys mane gali pagauti ir užmušti, kad pasislėpiau vištidėj ir visą naktį ten pratupėjau. O tos vištos pasiutusiai baisios! Jų kojos tokios gyslotos ir kremzlėtos, o akys atrodo raudonos kaip maniakų. Taip ir jaučiaus – naktis su kokiom dvylika maniakių. Dar, ačiū Dievui, neužkapojo manęs savo šlykščiais snapais. O Brolis ryte tiek žviegė, tiek žviegė! Tai ir likau nuo to karto Višta. Net mokykloj ta pravardė prilipo. Ir kai tik perskaitom kokiam kūriny „nuėjo miegoti su vištom“, visi iš karto užbado mane pirštais ir juokiasi dar gerą mėnesį.
– Žinai, ką man Rokas pasakė? Tikiuos, matau tave čia paskutinį kartą.
– Da eina jis…
– Nesikeik!
– Zatknys.
Aišku, Rokui nieks pinigų neduos – jis gi tik senis su barzda. Ir nieko nedaro – tik sėdi kepurę atkišęs ir vaidina baisiai vargšą. Nėr jis toks vargšas – dar vakar su Remiu kortom laimėjo šimtą litų! Ir sėdi čia sau, vargšas atseit. Aš bent jau kad ir vargšė, bet groju! Pinigus ne už nieką, o už muziką gaunu.
– Septyniasdešimt aštuoni aštuoniasdešimt.
– O, tai visai nieko! O cigarečių liko?
– Man – jo.
– O kodėl man – ne?
– Nes tu savo idiotiškiems smilkalams išleidai pinigus, skirtus cigaretėms.
– Taigi tik devyniasdešimt devyni centai.
– Lašas po lašo, blyn, ir akmenį pratašo.
– Nesikeik.
– Zatknys.
Ai, nusipirks jis cigarečių sau, vis tiek ir manęs pagailės – juk myli savo sesę. O kur nemylės, kai aš jo primyžtus vystyklus skalbiau, kol mama girta patvoriais voliojos… Bet ji vis tiek gera moteris, nepametė mūsų po tais pačiais patvoriais – išaugino iki padorių suaugusių žmonių. Na ir kas, kad aš dar tik aštuntokė – gyvenime gaudaus daug geriau, nei kai kurie trisdešimtmečiai, kurie visą gyvenimą kaip aukso puode gyveno. Nieko jie neišmano, nei kaip užsidirbt, nei kaip išleist. Va mes, pavyzdžiui, per dieną uždirbom beveik septyniasdešimt devynis litus. Nusipirks Brolis cigarečių ir tada važinėsimės visą naktį su taksi. Juokinga? Bet užtat – koks malonumas! Joks taksistas netiki, kad pinigų turim, o mes jam kokį „pidisoką“ po nosim pakišam, ir viskas. Ir prie jūros nuvažiuojam, ir prie marių, ir po centrą… O ką? Išmaitint mus mama turi – mes užsidirbam sau.
