Muzikologų akiratyje – miestų kultūra
Danutė Petrauskaitė
Kasmet įvairiose šalyse rengiamos muzikologų konferencijos, kuriose gvildenamos praeities ir dabarties muzikinio gyvenimo problemos, net bandoma modeliuoti muzikos ateitį. Šiais metais išryškėjo tendencija atsigręžti į XIX amžių ir senesnius laikus bei įdėmiau patyrinėti miestų kultūrą.
Nemanau, kad iš anksto šią tematiką derino lenkai, vokiečiai ir estai. Matyt, ji išryškėjo natūraliai, XXI amžiaus muzikologams siekiant įdėmiau pažvelgti į vis labiau laiko atžvilgiu nuo mūsų tolstančius miestus su jų infrastruktūra, kultūrinėmis organizacijomis, teatrais, koncertų salėmis, tautiniu gyventojų margumynu bei jų muzikine veikla. Lapkričio 20–22 dienomis Gdanske įvyks konferencija „Baltijos miestų muzikinė kultūra“, o vokiečių ir estų muzikologų konferencijos panašia tema jau surengtos spalį.
Sukvietė į kongresą Leipcige
XIV Vokietijos muzikologų kongresas vyko Leipcige rugsėjo 28 – spalio 3 dienomis. Jį rengė Leipcigo universiteto Muzikologijos institutas, globojant Saksonijos žemės premjerministrui Stanislawui Tillichui. Kongreso tema – „Muzika ir miestas. Urbanistinės muzikinės kultūros tradicijos ir perspektyva“ – sutraukė apie 320 pranešėjų ne tik iš Vokietijos, bet ir kitų Europos bei Azijos šalių, taip pat JAV. Pranešimai buvo skaitomi vokiečių, anglų ir prancūzų kalbomis.
Šiam kongresui didžiulį dėmesį parodė Leipcigo valdžia. Jo atidarymas įvyko Senojoje rotušės salėje, dalyvaujant burmistrui Andreasui Mülleriui, Saksonijos mokslo ir kultūros ministrei dr. Evai-Marijai Stange, Leipcigo universiteto rektoriui dr. Franzui Häuseriui, Muzikologijos instituto direktoriui prof. dr. Helmutui Loosui ir Vokietijos muzikologų draugijos prezidentui prof. dr. Detlefui Altenburgui.
Pranešimai buvo skaitomi net keturias dienas 39 sekcijose, turinčiose savo potemes. Vienos jų buvo skirtos bažnytinei muzikai, istoriniams muzikos instrumentams, muzikai ir politikai, kitos – kontrapunktinei miesto kultūrų įvairovei – Berlyno, Vienos, Paryžiaus, Niujorko muzikinei praeičiai, kompozitorių J.S.Bacho, F.Mendelssohno, R.Schumanno, muzikologo H.Riemanno darbams, atliktiems gyvenant Leipcige.
Šio straipsnio autorė pranešimą apie Lietuvos miesto, dvaro ir kaimo muzikinius ryšius skaitė sekcijoje „Muzikinė kultūra Vidurio ir Rytų Europoje“, kaip ir kiti muzikologai iš Latvijos, Estijos, Lenkijos, Austrijos, Rumunijos, Čekijos, Slovakijos, Slovėnijos, Rusijos, Baltarusijos ir Ukrainos. Išklausius didžiąją šios sekcijos pranešimų dalį, buvo galima susidaryti platesnį vaizdą apie šiame regione vyravusias muzikines tendencijas, palyginti atskirų kraštų kultūras, įžvelgti daug panašumų Lietuvos, Lenkijos ir Ukrainos muzikiniame gyvenime carinės Rusijos valdymo metais.
Teko galimybė apsilankyti ir kitose sekcijose. Į akis krito tai, kad nemažai pranešėjų analizavo šiuolaikinių miestų muzikinės kultūros ypatumus ne tik muzikologiniu, bet ir socialiniu aspektu. Pvz., Csaba Tothas iš JAV kalbėjo apie moteris – lengvosios muzikos atlikėjas ir jų identitetą Tokijo popkultūroje; Isabelė Llano iš Ispanijos pasakojo apie imigrantų iš Lotynų Amerikos disko klubus Barselonoje ir jų santykį su vietinėmis tradicijomis; Sabine Feisst iš JAV supažindino su Niujorke gyvenančios kompozitorės Annie Gosfield kūryba, kuriai didžiulę įtaką turi miesto garsinis fonas. Tad buvo akivaizdu, kad muzikologai jaučia ir šių dienų miestų muzikinį pulsą, tyrinėja integracinius procesus, susijusius su imigrantų atsivežtomis tradicijomis, seka populiariosios muzikos raidą radijo ir TV laidose bei miestų klubuose.
Rugsėjo 30-ąją renginio dalyvius Naujosios rotušės salėje priėmė vyriausias miesto burmistras Burkhardas Jungas. Priėmimo metu buvo galima ne tik pakelti vyno taurę, bet ir įsitikinti, kokio tai didelio masto renginys, vienoje vietoje pamatyti visus kongreso dalyvius, tarpusavyje pabendrauti ir padiskutuoti mokslo bei meno klausimais.
Baltijos konferecija – Taline
Baltijos šalių muzikologų sambūriai turi senas ir gilias tradicijas. Dar 1967-aisiais šių šalių muzikologai nutarė kasmet rengti konferencijas pakaitomis Vilniuje, Rygoje ir Taline. Pernai Vilniuje vyko jubiliejinė, 40-oji konferencija, o šiemet Talinas pakvietė į 41-ąjį tokio pobūdžio renginį pristatyti savo šalių XIX amžiaus kultūrą, akcentuojant joje miestų vaidmenį.
Į konferenciją susirinko 27 muzikologai iš 7 šalių – daugiausia Vokietijos ir Suomijos, po kelis iš Švedijos, Anglijos ir trijų Baltijos valstybių. Tad jei sovietiniais metais konferencijose buvo gvildenami tik Lietuvos, atvijos ir Estijos muzikinio gyvenimo klausimai, tai dabar prasiplėtė geografinės ir muzikologinių temų ribos.
Pastaroji konferencija vyko Estijos muzikos ir teatro akademijoje – miesto centre esančiose naujose ir gražiose patalpose su specialiai įrengtomis klasėmis bei koncertų salėmis. Ją atidarė šios akademijos rektorius prof. Peepas Lassmannas, o vadovavo vienas pagrindinių organizatorių prof. Toomas Siitanas.
Pranešimai buvo skaitomi tris dienas. Juose buvo analizuojamas Helsinkio, Stokholmo, Talino, Tartu, Leipcigo muzikinis gyvenimas XIX amažiuje, pirmosios latvių ir estų dainų šventės, prancūzų operečių pastatymai vokiečių kalba, simfoninių orkestrų bei pučiamųjų ansamblių kūrimasis Šiaurės šalyse, Helsinkio muzikos instituto veikla, F.Liszto mokinių darbas joje ir kt. Šio straipsnio autorė skaitė pranešimą apie to laikotarpio lietuvių emigrantų muzikinę kultūrą JAV miestuose.
Koncertiniai įspūdžiai
Muzikologinių konferencijų metu vyko koncertiniai renginiai. Ypač jų gausu buvo Leipcige. Jau pirmą vakarą kongreso dalyviai turėjo retą galimybę apsilankyti Šv. Tomo bažnyčioje, kurioje daugelį metų vargonininku ir mokytoju dirbo J.S.Bachas, ir pasiklausyti nuostabaus šios bažnyčios berniukų choro. O jis atliko XVII–XX amžių vokiečių kompozitorių kūrinius. Bažnyčios akustika ypač gera, tad atrodė, kad berniukai gieda tarsi angelai. Klausytojai liko pakerėti.
Kiti koncertai vyko Muzikos instrumentų muziejuje ir F.Mendelssohno namų salėje, kur buvo demonstruojami ir filmai. Tuo pačiu metu visur apsilankyti buvo neįmanoma, todėl teko rinktis. Neteko gailėtis apsilankius koncerte „Regeris groja Regerį“. Pagrindinis atlikėjas buvo mechaninis pianinas, sukęs XX amžiaus pradžioje padarytus įrašus – popierinius rulonus su skylutėmis. Įrašų garsas buvo neįtikėtinai aukštos kokybės, tik mechaninio pianino mechanizmas atrodė gana griozdiškas. Gal todėl labai greitai jį ir nukonkuravo naujesnės technologijos.
Neįprastas koncertas buvo surengtas 1913-aisiais pastatytame Leipcigo kovų memoriale, skirtame prieš 100 metų žuvusiems mūšiuose su Napoleono kariuomene. Šis memorialas, siekiantis 91 m aukštį, – pats aukščiausias tokio tipo statinys Europoje, o jo viduje esančios skulptūros savo monumentalumu nedaug su kuo gali lygintis. Vokiečiai šio statinio nemėgsta ir vertina jį kaip šovinizmo išdavą. Tačiau šio memorialo akustika yra itin gera muzikos kūrinių atlikimui. Tuo buvo galima įsitikinti klausantis įvairių epochų kompozitorių chorinių kūrinių, iš kurių išsiskyrė B.Frankes „Requiem 1813“, skirtas skaitovui, tenorui, mišriam chorui ir instrumentiniam ansambliui.
Itin daug publikos susirinko į žymiąją Gewandhauso koncertų salę, kurioje telpa apie 1900 klausytojų. Mat kongreso uždarymas sutapo su koncertinio sezono pradžia Leipcige, todėl teko pasidžiaugti rinktiniais atlikėjais ir solidžia publika, taip pat išvysti kitoniškai įrengtą sceną. Gewanhauso simfoninis orkestras sėdi ant laipsniškai aukštėjančios pakylos, tad dirigentas gali labai gerai matyti visus muzikantus. Choristams yra skirtas specialus balkonas, ir jie, esant didelei orkestro sudėčiai, nesinaudoja, kaip įprasta pas mus, laiptais. Koncerte skambėjo W.A.Mozarto „Gedulinga masonų muzika“, H.W.Henzes „Elogium Musicum“ ir L.van Beethoveno Simfonija Nr. 3, diriguojant Riccardo’ui Chailly’ui.
Talino konferencijos rengėjai taip pat pakvietė svečius į simfoninės muzikos koncertą, nė kiek nenusileidusį vokiškiems renginiams. Jame grojo Estijos valstybinis simfoninis orkestras, kuriam dirigavo garsus estų dirigentas Paavo Järvi, šiuo metu gyvenantis ir dirbantis užsienyje. Jis atliko B Britteno „Sinfonia da requiem“, G.Holsto orkestrinę siuitą „Planetos“ ir J.Haydno Koncertą violončelei ir orkestrui Nr.1. Pastarojo kūrinio solinę partiją griežė jaunas estų virtuozas Silveris Ainomäe, sukėlęs audringą publikos reakciją. Priešingai nei Vokietijoje, Taline vykusioje konferencijoje ir koncerte buvo matyti daug jaunų veidų – studentų, doktorantų, besidominčių ir muzikologija, ir muzikos atlikimo menu. Jie ateityje ir papildys gausios bei moksliškai aktyvios muzikologų bendrijos gretas.
