Iš „Pasakų apie narsųjį riterį Tenksalotą ir drakoną misterį Kaindlį“
Penktosios galvos pasakojimas, kuriame misteris Kaindlis kalba apie miesto drakonų mitybos papročius, valstietiškus drakonų jaukinimo ypatumus ir truputėlį susinervina.
Gintaras Grajauskas
– Na jau – atleiskite, mielasis Tenksalotai, tačiau su visa derama pagarba turiu pasakyti, kad visai ne mes, o jūs, žmonės, esate keisti padarai, – tarė misteris Kaindlis.
– Tikriausiai mūsų kūnai jums atrodo gležni ir juokingai netobuli? – pabandė spėti riteris Tenksalotas.
– Niekas nėra tobulas – o nuo gležnumo visai neblogai gelbsti šarvai. Nors tas jūsų kūniškasis gležnumas, tiesą sakant, visai simpatiškas. Taip ir knieti sutikus kokį jūsiškį kaip nors juokingai paūturiuoti ir pakutenti putnią pasmakrę, kad nusišypsotų. Jūs kaip kūdikiai – tokie minkštučiai. Ir nieko keisto – iš tiesų ir esate labai jauna rasė, jei lygintumėme su drakonais, tiesiog kūdikėliai. Mes gyvenome, kai žmonių Žemėje dar nė kvapo nebuvo.
Riteris Tenksalotas santūriai nutylėjo.
– Tik ginkdie neįsižeiskite, mielas bičiuli – tikrai nelaikau Jūsų paiku vaikiščiu. Pažintis su Jumis – didelė garbė ir vienas malonumas bet kuriam drakonui. Jūs pagaulaus proto ir puikių manierų. Tačiau didžiuma žmonių iš tiesų yra paiki, neišauklėti ir nedėkingi.
– Yra ir tokių, negaliu ginčytis, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas. Bet negi visi iki vieno drakonai – kilnūs ir išmintingi? Manau, visur visokių yra.
– Visur visokių yra, be abejonės, – tarė misteris Kaindlis. Bet senos geros drakonų vertybės iki šiol tebėra tos pačios, kaip ir prieš tūkstančius metų – garbė, kilnumas, aštrus protas, draugystė. O daugumai žmonių tai – vien tušti žodžiai. Jūs elgiatės ne kaip išdidi rasė, o kaip tie smulkūs graužikai, kuriems svarbiausias tikslas – kuo skubiau prisikimšti pilnus žandus visokio šlamšto.
– Žmonės Jus tikriausiai yra įskaudinę, kad šitaip sakot, – nuliūdo riteris Tenksalotas.
– Manęs asmeniškai – tiesą sakant, nelabai, – tarė misteris Kaindlis. – Aš tiesiog patyręs ir labai išrankus naujoms pažintims. Bet pažįstu ne vieną drakoną, galutinai nusivylusį žmonėmis ir tapusį aršiu mizantropu. Čia vis per tą mūsų patiklumą ir prigimtinį širdies gerumą. Gal mes iš tiesų pernelyg vertiname draugystę ir per daug tikime kitų kilnumu. O paskui iš mūsų negražiai šaiposi ir vadina naiviais.
– Manyčiau, tokią seną ir išmintingą rūšį apkaltinti naivumu yra ne tik negražu, bet ir neprotinga, – tarė Tenksalotas. – Be kita ko, nederėtų pamiršti, jog žmonės drakonams yra skolingi už garo mašinas, dūdmaišius bei daugybę kitų naudingų ir širdžiai malonių dalykų.
– Deja, tarė misteris Kaindlis. – Žmonės stebėtinai greitai pamiršta. Ypač kai ko nors nelabai nori prisiminti – tuomet pamiršta tiesiog žaibiškai… Tarp mano pažįstamų yra nemažai drakonų, puikiai išmanančių žmonių būdą ir papročius. Jie kurį laiką net ir gyveno tarp žmonių. Vadinamieji miesto drakonai.
– Įdomu, – tarė Tenksalotas. – Esu šį tą apie juos girdėjęs, tačiau niekad nėra pasitaikę tokio sutikti. Gal jie išnykę?
– Visai nenuostabu, kad nesutikote – bet apie tai kiek vėliau… Ne, jie neišnyko. Greičiau tiesiog – emigravo, – tarė misteris Kaindlis. – Virto kalnų, urvų ir girių drakonais. Atsiskyrėliais – lygiai tokiais, kaip ir aš, mano mielas bičiuli.
– Miestuose visada knibždėte knibžda visokiausio plauko sukčių ir perėjūnų – ten net ir žmogus ne kiekvienas ištveria. Ką jau bekalbėt apie smogą.
– Pradžioje drakonams ten visai neblogai gyvenosi – jei neturėsime omenyje antsvorio problemų ir chroniško gastrito. Įsivaizduokite, kokiomis liepsnomis alsuoja drakonas, kamuojamas skrandžio rėmens! Mat miesto drakonai – kaip miesto žvirbliai: visada riebūs. O kai kurie jų – tikri apsirijėliai, kaip tas visų linksniuojamas Krokuvos storulis. Jau nekalbant apie legendinį Vilniaus rajūną, vardu Smakas Pakulas. Neteko girdėti?
– Ne, neteko. Nesu lankęsis tuose kraštuose, – skėstelėjo rankomis Tenksalotas.
– Žmonės ten iki šiol tebeturi tokį posakį – „ryja kaip Smakas Pakulas“. Beje, misteris Smakas Pakulas – senas mano pažįstamas. Jaunystėje buvo liesas ir perkaręs romantikas, žavėjęsis baroku ir senųjų kalbų tyrinėjimais. Šiuo metu, kiek žinau, gyvena kažkur Bretanės pelkėse, atsiskyręs nuo viso pasaulio. Su niekuo nebendrauja. Įsivaizduokite, neturi net adreso – siunčiu jam laiškus į pašto dėžutę Paryžiuje. Bet taip ir nesu gavęs nė vieno atsakymo.
– Tikriausiai jam nutiko kažkas labai nemalonaus, kad šitaip nusišalino nuo pasaulio, – tarė Tenksalotas.
– Taip, nutiko. Jis tiesiog iki soties pabendravo su žmonėmis, – niūriai tarstelėjo misteris Kaindlis. – Matote, mes, drakonai, irgi turime silpnybių. Pačios pragaištingiausios – tas naivus tikėjimas draugyste ir pomėgis skaniai bei sočiai pavalgyti. O devynioms galvoms nemažai reikia… Bet kuris drakonas, prigimtinis estetas ir gurmanas, už gerą vakarienę su maloniu bičiuliu, už nuoširdų pašnekesį prie židinio nesvarstydamas atiduotų visus pasaulio turtus. Jau žinau, ko žiojatės klausti, – kilstelėjo ranką misteris Kaindlis, – tikrai ne, jokių nekaltų mergelių maistui mes nevartojame – čia tiesiog viena iš tų absurdiškų legendų, kurias apie drakonus kuria savanaudžiai žmonės. Taigi: nesunku nuspėti, jog dideliuose miestuose visada lengviau susirasti bičiulį, įdomų ir išsilavinusį pašnekovą. Ar bent jau žmonių, kurie už gerą patarimą būtų linkę dosniai pavaišinti. Žmonės visai pagrįstai mano, jog drakonai yra lobių saugotojai, gebantys sukrauti didžiulius turtus – tik žmonės savo įpratimu linkę nesigilinti į perkeltines prasmes, o priimti viską pažodžiui. Mes, žinoma, negabename oru jokių aukso dublonų, burtais pasėmę jų iš paslėptų lobių skrynių, o tiesiog išmintingai patariame. Kadangi po saule gyvename daug ilgiau už žmones ir nuolat keliaujame po pasaulį, esame įgudę prekiautojai. Tiesiog nujaučiame, kada ir ką pirkti, kada laikas parduoti. Žmonės kaskart baisiausiai nustemba, kai mes jiems išaiškinam, kad net ir iš senų skudurų, kuriuos jie paprasčiausiai išmeta, galima susikrauti nemenką turtą.
– O tikrai galima? – pakėlė antakius Tenksalotas. – Gal galėčiau sužinoti – vien iš smalsumo – kokiu būdu?
– Na, viskas priklauso nuo konkrečių aplinkybių. Nuo laiko ir geografijos. Tarkim, galima tuos skudurus gražiai sukarpyti ir parduoti artimiausiam fabrikui, kur jie labai pravers tepalams valyti. Galima sumalti, pervirti ir pagaminti kuo puikiausią popierių. Tinkamai apdorojus, galima jais apšiltinti statomą namą… Yra tiesiog nesuskaičiuojama daugybė būdų. O visų linksmiausia – jog jūs panaudosite tai, ką kiti paprasčiausiai išmeta.
Tad jie su malonumu atsikratys tų nereikalingų ir nieko vertų skudurų ir nepaprašys už juos nė sudilusio skatiko.
– Manau, galėtumėte būti labai turtingas drakonas, misteri Kaindli, – pastebėjo Tenksalotas.
– Galėčiau – bet krautis turtus, arba kimštis viską į žandus, kaip tas minėtas graužikas, yra baisiai nuobodus užsiėmimas. Nors kai kuriems žmonėms patinka. Tai mes jiems ir patariame – pabrėžiu, be jokio naudos ieškojimo, vien iš draugiškumo. O va tada ir prasideda. Ta graži draugystė staiga ima ir išsigimsta – žmonės ima naudotis drakonais kaip nemokamais finansų patarėjais. Pradeda įsivaizduoti, kad juos prisijaukino – kaip kokius naminius gyvūnėlius. Bjauru, bet taip jau yra – antrasis žmogaus vardas yra Godumas… Minėjot, kad nesate sutikęs miesto drakono – tai natūralu, nes žmonės kaip įmanydami slepia savo drakonus – paniškai bijo netekti patarėjo, be kurio kaipmat prarastų visus savo turtus. Jei kada išgirsite, jog bankrutavo galingas bankas ar didžiulis fabrikas, galite būti tikri: tai ir vėl eilinis drakonas, pasibjaurėjęs begaliniu žmonių godumu, paliko savąjį kompanioną.
– Todėl ir atsiranda tos istorijos, kuriose drakonai vadinami siaubingais sutvėrimais, užkandžiaujančiais jaunomis mergaitėmis, ir kaltinami visomis būtomis ir nebūtomis nuodėmėmis? – susiprotėjo Tenksalotas.
– Be abejonės, jaunasis bičiuli, – tarė misteris Kaindlis. – Jei žmogus, apakintas godumo, padaro kokią kvailystę, jis būtinai ieškos, ką dėl to apkaltinti. Va taip ir sukasi pasaulis: kas kur benutiktų, viskuo kalti drakonai. Tos baidyklės gaidžio galvomis, gyvatės uodega ir varlės akimis, nuo kurių vien žvilgsnio iškart mirštama… Na, pažiūrėkit man į akis, mielas Tenksalotai. Ir kaip, nenumirėte? Beje, kokios jos? Iš tiesų panašios į varlės akis?
– Jos didelės ir rudos, – įsižiūrėjęs tarė Tenksalotas. – Ir dar labai liūdnos. Tokios – tūkstančių metų liūdnumo.
– O dėl to mirtino žvilgsnio – dalis tiesos čia yra, – tarė misteris Kaindlis. – Pažvelgęs drakonui į akis, žmogus gali iš tiesų išvysti baisių dalykų. Tai sąžinės veidrodis. Ten galima pamatyti savo paties atspindį – pabaisą, kuria tapai, ir suakmenėti iš siaubo ir gėdos. Tikriausiai panašiai bus nutikę ir misteriui Smakui Pakului bei jo įtakingam globėjui – vienai labai aukštos kilmės personai. Ši persona, anksčiau su juo bičiuliavusis, staiga ėmė skleisti bjauriausius gandus. Kad misteris Smakas Pakulas – siaubingas baziliskas, mintantis žmonėmis ir žudantis žvilgsniu. Kas jam beliko – kurį laiką teko slapstytis drėgnuose požemiuose, o pasitaikius progai – kuo skubiau emigruoti iš to nesvetingo miesto. Beje, jam vos išvykus ten prasidėjo siaubinga suirutė, bet tai jau kita istorija.
– Ir misteris Pakulas pasislėpė Bretanės pelkėse?
– Ne, ne iš karto – pradžioje bandė ieškoti prieglobsčio kiek arčiau. Mat buvo skaitęs, jog šalies glūdumoje, Žemaitijos giriose, tebegyvena žmonės, išsaugoję senuosius papročius. Ir jie ne tik iki šiol pagarbiai elgiasi su drakonais, bet ir nuo seno su jais bičiuliaujasi. Legendose netgi pasakojama, kad drakonams žmonių bičiulystės baisiausiai užpavydėjęs svarbiausias vietinis dievas Perkūnas, užtai net laidęs į drakonus žaibus… Misteris Smakas Pakulas nusprendė išmėginti lemtį. Pradžioje viskas klojosi tiesiog puikiai – susirado girių apsuptą nuošalų kaimelį, susidraugavo su padoriu žemdirbiu ir pradėjo ramų provincialo gyvenimą… Kol vieną gražią dieną staiga neišaiškėjo, kad visi iki vieno to žemdirbio kaimynai, pavydėdami jam vis gausėjančių turtų, slapčia perina užantyje po juodo gaidžio kiaušinį, tikėdamiesi išperinti drakoną – arba aitvarą, kaip jie vadina! Misteris Smakas Pakulas iš pradžių labai juokėsi – paskui pamėgino jiems mandagiai išaiškinti, jog tai visiška nesąmonė, bet anie tik droviai šypsojosi, gniaužė rankose kepures ir nepatikliai purtė galvas. O paskui prasidėjo visiškas cirkas. Misteris Smakas Pakulas jau nebežinojo, juoktis ar verkti, kai jį, išėjusį po sočių kaimiškų pietų pasivaikščioti, sutikę kaimiečiai kuo mandagiausiai pasilabindavo, o po to staiga nusimaudavo kelnes ir atkišdavo nuogą užpakalį. Atseit, šitaip galima prisijaukinti drakoną! Įdomu, kuo gali pakerėti drakoną, estetą ir gurmaną, nuogas valstiečio pasturgalis? Ir vėl Smakas Pakulas nėrėsi iš kailio įrodinėdamas, jog kažkas su tais naiviais žmogeliais negražiai pajuokavo. Bet kur ten! Kai nepavyko nei su gaidžio kiaušiniais, nei su užpakalių demonstravimais, nei su kaimiškos putros ir linų sruogų kaišiojimais po nosimi, tie šventieji naivuoliai galutinai patrako: apsiginklavę mietais ir dalgiais, užpuolė to žemdirbio namus, kuriuose buvo apsistojęs Smakas Pakulas, visą sodybą paleido plėnimis, šeimininką primušė, o paties Smako Pakulo vos į gabalus dalgiais nesukapojo, besiriedami, kuriam dabar šis turįs priklausyti. Štai tuomet misteris Smakas Pakulas ir nebeištvėrė – keiktelėjo drakonų kalba ir dingo nežinoma kryptimi. Ir iki šiol tūno kažikur Bretanės pelkėse, nenorėdamas daugiau nieko nė akyse matyti – vienut vienutėlis, be bičiulių ir pašto adreso.
– Man tikrai labai nesmagu, – tarė Tenksalotas. – Tačiau vis tiek manau, jog žmonės iš principo nėra blogi. Jie gal tik kiek kvailoki. Kiek pavydūs ir šiek tiek godūs. Ir mažumėlę savanaudiški. Ir dar bailūs – prisibijo visko, kas jiems nauja ir nepažįstama. Ir labai nemėgsta protingesnių už save.
– O taip, – ironiškai tarstelėjo misteris Kaindlis. – Atmetus visa tai, ką išvardijote, jie net labai geri. Iš principo.
Tenksalotas nutilo.
– Na, neliūdėkite, mano jaunasis bičiuli, – susizgribo misteris Kaindlis. – Žinote, pasaulyje yra daugybė dalykų, kurių nepakeisime. Nei mes, drakonai – nei jūs, riteriai.
– Kartais pagalvoju, jog mes apskritai nieko negalime. Esame tik nykstanti mažuma, palyginti su ta daugybe dalykų, kuriuos reikėtų pakeisti.
– Viskas savaime keičiasi, net ir be mūsų pagalbos – ir tikrai į gerąją pusę. Tik labai lėtai. Žmogaus amžius gal kiek per trumpas, kad tas permainas pajustumėt. Bet aš, kaip senas drakonas, galiu Jus užtikrinti: viskas iš tiesų keičiasi, pasaulis eina vis geryn ir geryn, – žvaliu balsu atraportavo misteris Kaindlis ir šyptelėjo.
– Žinoma. Be jokios abejonės, vis geryn ir geryn, – linktelėjo Tenksalotas ir įdėmiai pažvelgė į didžiules kaštonų spalvos akis, tikėdamasis išvysti jose savo atspindį. Tačiau nepamatė nieko – vien begalinį, skaidrų ir bekraštį liūdesį, tūkstančių metų senumo.
