Kultūros istorijos puslapiai: senosios Klaipėdos literatūros kūrėjai (3)
Toliau tęsiame pasakojimą apie Klaipėdos literatūrinį gyvenimą, šiuosyk pasakodami apie XIX a. ir XX a. pr. Klaipėdos rašytojus ir mėgindami iš užmaršties prikelti primirštus ar daugeliui visai negirdėtus kūrėjų vardus.
Jovita Saulėnienė
Klaipėdos literatūrinis gyvenimas tuo laiku nebuvo aktyvus. J.Zembrickis yra užsiminęs, jog palankiausios literatūrinei veiklai sąlygos buvo 1820 m., kai, jo žodžiais tariant, „tuometėje Klaipėdoje, teturinčioje tik apie 8 tūkst. gyventojų, gyveno ir kūrė ne mažiau kaip 10 rašytojų bei poetų: Rosenheynas, Besseldtas, Hennesas, Gerdienas, Sommeris, Rehseneris, Rumpelis, Wachteris, Veitas ir Sprengelis“.
Šiandien tos pavardės mums nieko nesako, nors kadaise jos buvo populiarios. Apie Klaipėdos literatus nūnai medžiagos randame tų laikų periodikoje, daugiausia 1849 m. pradėjusiame eiti laikraštyje „Memeler Dampfboot“ ir jo prieduose.
Vis dėlto XIX a. pab. ir XX a. pr. jau pasirodė klaipėdiečių autorių kūrinių, išlaikiusių laiko išbandymą.
Romanuose – šeimos saga
Pirmiausia prisimintinas rašytojas Williamas fon Simpsonas (1881–1945).
Klaipėdos pirklys Wilhelmas Simpsonas 1828 m. įsigijo Jurbarko pilį prie Insterburgo (dabar Černiachovskis) ir dvarą, kurį perstatė kaimo sąlygoms. Prūsijos karalius Friedrichas Wilhelmas IV 1840 m. suteikė Simpsonui bajoro titulą. Trečiosios kartos paveldėtojas 1899 m. pardavė šeimos dvarą valstybei, kuri įsteigė žirgyną ir jį administravo.
W. fon Simpsonas, gimęs ketvirtojoje Simpsonų kartoje, romanuose „Baringai“ (1937) ir „Baringų anūkas“ (1939) atkūrė dvarininkų Simpsonų istoriją, kuri prasideda taip: „Visi šitie Baringai ir jų moterys, atkakliai ir tikslingai, darbščiai ir sumaniai ištisą gyvenimą galvoję apie Baringų gerovę ir laimę, triūsė dėl jų, buvo artimesni blaiviai apskaičiuojantiems pirkliams, rūpestingoms namų šeimininkėms, praktiškai mąstantiems ūkininkams, jų gyvenimo draugėms, nuovokiai talkinančioms savo vyrams, o ne elegantiškiems ponams ir ponioms, kuriuos aristokratiška puikybė buvo įpratinusi nesukti galvos dėl kasdienių rūpesčių…“
Romanai „Baringai“ ir „Baringų anūkas“ – tai savotiška šeimos saga, kurioje rašytojas įtaigiai atkūrė realistiškus Baringų, Hamiltonų ir kitų Rytprūsių dvarininkų paveikslus, su jiems būdingu blaiviu požiūriu ir aktyvumu gyvenime: „Buvo akivaizdu, kad šitie Baringai, Hamiltonai, Habichtai puikiai suprato, kiek reikia sunkaus darbo, atsidavimo, poreikių apribojimo ir ryžto, norint užgyventi ir įsigyti turto, kaip sunku tą turtą išlaikyti, dar sunkiau jį gausinti. Ir buvo patikima, kai jie sakydavo, kad deramai panaudojo savuosius metus ir gali su pasitenkinimu apžvelgti viso gyvenimo triūsą“.
Suaugę su Tėviške
Rudolfas Naujokas ir Ewaldas Swarsas buvo ryškiausi XX a. pr. Klaipėdos kūrėjai. Tai vadinamieji Tėviškės rašytojai, kurių gyvenimas ir kūryba suaugę su gimtąja Klaipėda ar jos kraštu.
R.Naujokas gimė 1903 m. Klaipėdoje, Smeltėje. Baigęs Klaipėdos karališkąją mokytojų seminariją, mokytojavo Klaipėdos Pylimo (Sandwehr) mokykloje. 1926 m. ėmė eiti laikraščio „Memeler Dampfboot“ redaktoriaus pareigas. Tada jis pradėjo rašyti kraštotyros klausimais straipsnius, kurie itin domino skaitytojus. Ir šiandien su didžiausiu susidomėjimu skaitome R.Naujoko straipsnius apie Klaipėdos miesto apylinkes bei jo kraštą, rašytojus H.Zudermaną, E.Wichertą, E.Swarsą ir kitus, istoriką J.Zembrickį. Jis taip pat paskelbė ištrauką „Iš Klaipėdos medienos pirklio Ernsto Wilhelmo Berbomo (1763–1838) dienoraščio“.
Kraštotyrine veikla R.Naujokas itin susidomėjo 1932 m. apsigyvenęs Rusnėje, kurioje praleido ketverius metus. Ten jis susidraugavo su medienos pirkliu Ernstu Heinrichu Ankeriu, dvarininku Hugo Šojumi. Daugelis jo kraštotyrinių straipsnių atgulė knygose „Trumpa memelenderių kaimo kronika“, „Tu mano vaikystės šalis“, „Rytprūsių gyvenimo istorija“ ir kt.
R.Naujoko kraštotyros ar publicistiniai darbai parašyti gyvai, vaizdingai, pasižymi sodria menine kalba. Įgudusi menininko ranka juntama kad ir šioje nedidelėje jo rašinio „Kelionėje į Klaipėdą“ ištraukoje: „Mano tėvams priklausė užeigos namai Stariškiuose. Priešais – Karaliaus Wilhelmo kanalas, dešinėje ir kairėje miškas, kitoje pusėje Kuršių marios, o dar toliau Baltijos jūra, kurios ošimas, tolimas viliojantis garsas tykiomis dienomis prasismelkdavo iki mūsų. Po tėvo mirties man dažnokai tekdavo ateiti motinai į pagalbą. Viena iš mano pareigų buvo lydėti ją kelionėse į miestą, nors aš, septynerių aštuonerių metų vaikigalis, nieku kitu išskyrus vadelių laikymą rankose, kol motina pirkiniais apsirūpindavo, padėti negalėjau.(…) Kiekvieną kartą valandų valandas stumdavomės į priekį klampiu smėliu palei kanalą. Pakeliui mus lydėjo tik įnoringai šakas nuleidę gluosniai, o kitoje pusėje pamažu artėjo melsvas marių vandens paviršius. Ties pirmuoju tiltu per kanalą prasidėjo grįsta gatvė. Didysis Smeltės medienos uostas, vadinamasis „Baseinas“, plytėjo visas nukrautas mediena, ir kur tik akis užmato kyšojo iš vandens galingi stulpai sieliams pririšti. Vienas po kito rikiavosi medienos sandėliai, kur žviegė pjūklai sirenas primenančiais balsais. Elektrinis tramvajus mus nuolat gąsdino – toji pabaisa, pranokusi arklių dvasines jėgas ir vertusi juos neramiai trypčioti. Visoje Smeltėje tvyrojo keistas kvapas, nuo kurio kuteno gerklę ir ašarodavo akys. Sklido jis nuo celiuliozės fabriko garuojančių šarmų. Mieste prieš akis praslinkdavo uostas, didieji laivai, tiltai, bažnyčios ir minios žmonių. Ypač mane žavėjo Karlo tiltas, galėjęs pasikelti abiejomis galingomis šoninėmis dalimis, kai apačioje plaukdavo laivas. Atkeliavusiam iš tylinčių miškų viskas atrodė keista ir stebuklinga.(…)“
Aprašė šį kraštą
Vėliau R.Naujokas gyveno Tilžėje, iš kurios išvyko į Vokietiją, kur ir mirė 1969 m.
Turtingas R.Naujoko ir kūrybinis palikimas. Rašė eiles, tačiau svarbiausi jo kūriniai – romanai „Namie prie upės“, „Sidabrinis gluosnis“, „Gerojo žmogaus šypsena“, „Audra ryte“, „Pasikartojanti vasara“ ir kiti. Rašytojo romanai gražiai įsilieja į Rytprūsių rašytojų E.Wicherto, H.Zudermano, J.Bobrowskio, A.Miegel ir kitų kūrybos kontekstą, kuriame iškyla gilus Rytprūsių kraštovaizdžio išgyvenimas, pastebimi saviti šio krašto žmonių (laivininkų, keltininkų, valstiečių ir kitų) charakteriai, lietuviški motyvai, skausmas dėl prarastos savo Tėvynės, Tėviškės…
E.Swarsas gimė 1890 m. Šilutės krašte, Rubokuose. Su meile aprašė šį kraštą rašinyje „Tėvynė ir kilmė“: „Du vieniši ir atokūs kaimai Šilutės apskrityje buvo mano vaikystės pasaulis. Iki artimiausio miestelio, bažnyčios ir geležinkelio stoties tebuvo po vieną mylią iš kiekvieno kaimo. Tačiau kraštovaizdis nestokojo platybės nei tolumos: pievomis apaugusi žemuma prie Rusnės upės, netolima giria ir Bismarko pelkė driekėsi į neužmatomus tolius. Virš jų traukė dideli debesų pulkai, ir grėsmingos audros verždavosi iš vakarų į rytus ir iš rytų į vakarus. (…) Šiame krašte patyriau spindulingų vasarų karštį ir sausrą, žėrinčias žiemas su negailestingu speigu ir metro gilumo pusnimis, ledonešį ir potvynius. Visi metai buvo kupini tiek maloniai jaudinančių, tiek tamsia grėsme atsivejančių įvykių. Anksti tapęs našlaičiu užaugau pas gimines, kurie turėjo nedidelį ūkį. Ten aš mačiau žmonių sunkią kovą už būtį, alinantį darbą smėlėtose ar pelkėtose dirvose, varginantį durpių kasimą pelkynuose, medžių kirtimą miškuose ir žvejybą vėlyvą rudenį bei žiemą apsemtose ir ledu pasidengusiose pievose. Regėjau karčią kovą su nederlingais pasėliais ir nepalankiais orais, mačiau veiduose baimę ir rūpestį, nusižeminimą ir dievobaimingumą, girdėjau keiksmus ir maldas, gaudžiau neramius žvilgsnius, krypstančius į bauginamai besikaupiančios audros pusę. Visa tai giliai įsirėžė į mano sielą ir formavo mano charakterį.“
Vyriška kūryba
Vaikystės išgyvenimai tapo jo knygos „Jonušaičio kelias į vienatvę“ (1939) apsakymų siužeto pagrindu. 1908 m. E.Swarsas baigė Klaipėdos karališkąją mokytojų seminariją, kur rašė eiles. Vedė Šarlotę Peterson, žinomo pieninės savininko iš Tauralaukio dukrą. Mokytojavo Nemirsetoje. Pirmojo pasaulinio karo metu buvo mobilizuotas. Pateko į nelaisvę ir 1914–1920 m. praleido Sibire. Nelaisvėje patirti išgyvenimai atskleisti novelėse, sudėtose knygoje „Vyrai grandinėse“ (1940). Grįžęs iš Sibiro, E.Swarsas ėmė kurti ekspresionistinius eilėraščius.
Kadangi po nelaisvės metų buvo atkirstas Klaipėdos kraštas, todėl E.Swarsas išvyko į Sileziją. Paskui jis atsidūrė Vezerio krašte, netoli Hamelno. Išleido dvi knygas – „Kaimas prie jūros“ (1942) ir „Šventasis krantas“ (1943). Mirė 1962 m. Frankfurte prie Maino. Heinrichas A.Kursatas 1963 m. vasario 20 d. „Memeler Dampfboot“ laikraštyje paskelbė išsamią publikaciją apie E.Swarso gyvenimą ir kūrybinį palikimą.
Apibendrinant galima sutikti su R.Naujoko mintimi, jog E.Swarsą tik su tam tikromis išlygomis galime pavadinti tėvynę apdainuojančiu rašytoju. E.Swarso kūryba realistiška. R.Naujoko pastebėjimu, joje nėra „jokios miglotos kraujo ir žemės mistikos, vietoje to – sunkus, prakaitu trenkiantis tikras valstiečių gyvenimas, sūpuojamas metų laikų ir gyvenimo tarpsnių ritmo, derliaus sekos. Nieko dirbtinai sukonstruoto, jokio netikro sentimentalumo, nieko nerealaus ir primetamo. Tai gryna, aiški, vyriška kūryba, tiesmuka ir santūri, kai nepataikaujama skaitytojui, be dirbtinos įtampos, tačiau gilaus žmogiškumo šviesa gaubia visus jo herojus, kurie drąsiai neša likimo jiems užkrautą naštą“.
(Pabaiga. Pradžia DURYS, 2013 01 31, 2013 02 28)
Ištraukas iš vokiečių kalbos vertė Rasa Krupavičiutė-Tarik
